Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Megfaber“ ieškinį atsakovui V. J. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008-12-10 priėmė preliminarų teismo sprendimą, kuriuo ieškovo reikalavimai visiškai patenkinti, iš atsakovo ieškovui priteista 41 330 Lt skolos, 1354 Lt nuostolių, 5 procentai metinių palūkanų.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. vasario 4 d. galutiniu sprendimu 2008-12-10 preliminarų sprendimą pakeitė. Priteisė iš atsakovo V. J. 1539 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 1 539 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2008-12-09 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo UAB „Megfaber“ naudai. Kitoje dalyje 2008-12-02 preliminarų sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovo naudai 3 878,40 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktas buvo tinkamai įformintas ir galioja vienašališkai pasirašytas, kaip nepagrįstą motyvuodamas tuo, kad ieškovas pateikė į bylą aktą, kuris yra vienašališkai pasirašytas ieškovo, tačiau duomenų apie atsakovo atsisakymą pasirašyti aktą jame nėra, kaip to reikalauja Civilinio kodekso 6.694 str., be to, atsakovo teigimu, jis tokio akto iš viso nėra gavęs, ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių tai, kad aktas buvo siųstas atsakovui, ar jis būtų informuotas apie darbų perdavimą, o paties ieškovo pridėtame atsakovo rašte nurodyta, kad jis nėra gavęs akto kopijos.

Nustatęs, kad atsakovas ieškovui už darbus yra apmokėjęs 14 000 Lt, o pagal atliktą ekspertizę ieškovo atliktų darbų vertė sudaro 15 539 Lt, teismas iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 1 539 Lt skolos už ieškovo atliktus darbus vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.687 straipsniu bei Civilinio kodekso 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d., iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos - 2008-12-09 nuo priteistos 1539 Lt sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovo reikalavimą dėl 1354 Lt nuostolių priteisimo atmetė kaip nepagrįstą, nes minėtos išlaidos ieškovo buvo patirtos sumokant antstoliui bei UAB „Rynas“ už jų atliktas paslaugas, nustatant ieškovo reikalavimo sumą, todėl negali būti laikoma nuostoliais dėl atsakovo veiksmų.

Remdamasis Civilinio proceso kodekso 93 str., proporcingai patenkintų reikalavimų daliai iš atsakovo ieškovo naudai teismas priteisė 65 Lt žyminio mokesčio. Atsakovui iš ieškovo priteisė 3 878,40 Lt jo patirtų bylinėjimosi išlaidų proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (4040 Lt x 4 proc.) pagal Civilinio proceso kodekso 93 str., 98 str.

Teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškovui Civilinio proceso kodekso 95 str. numatytas sankcijas kaip nepagrįstą, nes nenustatė, jog ieškovas būtų piktnaudžiavęs savo procesinėmis teisėmis.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo sprendimo rezoliucinė dalis yra suformuota ydingai, nes, teismas, išsprendęs klausimą dėl ginčo esmės, iš atsakovo priteisė 1 539 Lt skolos ir 65 Lt žyminio mokesčio, viso – 1 604 Lt, iš ieškovo teismas priteisė 3 878,40 Lt atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų, turėjo atsižvelgti į tai, kad abi ginčo šalys yra skolingos viena kitai ir atlikus elementarius matematinius skaičiavimus, priteisti pinigų sumą iš vienos šalies. Teismas galėjo atlikti užskaitą vadovaudamasis protingumo ir ekonomiškumo principais. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovui yra iškelta bankroto byla, todėl atsakovas neturės realios galimybės greitai ir efektyviai atgauti teismo sprendimu priteistos sumos, nes įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą bankrutuojančiai įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo.

Be to, nurodo, kad teismas neteisingai paskaičiavo priteistino žyminio mokesčio dalį, kadangi už ieškinį turėjo būti sumokėtas 1,5 proc. dydžio žyminis mokestis, todėl teismas turėjo priteisti iš atsakovo 3 393,75 Lt.

Pasak apelianto, teismas sprendime lakoniškai pasisakė, kad prašymas taikyti Civilinio proceso kodekso 95 straipsnyje numatytas sankcijas nepagrįstas, tačiau atsakovo teigimu, nors jis neneigia ieškovo teisės turėti savo poziciją dėl atliktų darbų vertės, tačiau 5 000 Lt dalyje ieškovo reikalavimą laiko akivaizdžiai nepagrįstu. Ieškovas neginčijo gavęs 11 000 Lt sumą, tačiau apie 5 000 Lt nutylėjo ir prašė juos priteisti, taigi ieškovo ieškinys šioje dalyje yra akivaizdžiai nepagrįstas ir pareikštas nesąžiningai. Ieškovas, remdamasis Civilinio kodekso 6.694 str. ir nurodęs, kad išsiuntė atsakovui aktą pasirašymui, šio fakto taip pat nepagrindė jokiomis aplinkybėmis, kas patvirtina, kad ieškovo ieškinys dalyje buvo akivaizdžiai nepagrįstas ir turi būti taikomos Civilinio proceso kodekso 95 str. nustatytos pasekmės.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamo procesinės teisės normų taikymo, reguliuojančių įrodymų vertinimą, dėl ko buvo padaryta klaida neužskaičius 1 061,51 Lt atsakovo sumokėtų už medžiagas; taip pat sprendimo rezoliucinės dalies surašymą ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Su šiais apeliacinio skundo motyvais kolegija nesutinka.

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo

Byloje nustatyta, kad tarp šalių santykiai reguliuojami rangos sutartimi, kurią šalys sudarė 2007-11-05 (b.l. 7, 1 tomas). Šalys susitarė dėl darbų, įvardintų sutartyje, atlikimo, t.y. namo karkaso, gegnių, grebėstų, stogo, langu, durų, išorės ir vidaus apdailos atlikimo atsakovui priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Sutartyje darbų kaina nustatyta nebuvo. Pirmos instancijos teismas įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, nustatė, kad šalys sutarė, jog darbų vertė yra 20 000 Lt. Apeliaciniu skundu ši nustatyta darbų vertė nėra ginčijama, taip pat nėra ginčijama ir nustatyta realiai atliktų darbų vertė, todėl kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Apeliantas nurodo, kad be teismo įvertintų įrodymų ir užskaitytų jo atliktų mokėjimų ieškovui už atliekamus statybos rangos darbus, jis yra ieškovui sumokėjęs 1 061,51 Lt už statybines medžiagas, tačiau teismas šio mokėjimo neįskaitė ir tokiu būdu priteisė iš atsakovo per didelę sumą. Apeliantas savo argumentams pagrįsti yra pateikęs šios sumos mokėjimą ieškovui patvirtinančius įrodymus (b.l. 68-69, tomas 1), iš kurių matyti, jog nurodyta suma yra sumokėta ieškovui, tačiau mokėjimo nurodyme matyti, jog šio mokėjimo paskirtis yra už statybines medžiagas. Pirmos instancijos teismas pagrįstai tokio mokėjimo nelaikė atsiskaitymu už statybos darbus pagal rangos sutartį, nes, kaip minėta, šia sutartimi buvo sutarta tik dėl darbų atlikimo ir atitinkamai dėl apmokėjimų tik už statybos darbus. Pagal rangos sutarties 3.1 p. šalys sutarė, kad atsakovas medžiagų kainą apmoka atskirai. Tokiu būdu už statybos medžiagas sumokėtų 1 061,51 Lt nėra pagrindo laikyti mokėjimu už atliktus darbus, arba šią sumą užskaityti už atliktus darbus. Teismas vertindamas šiuos įrodymus nepadarė procesinės teisės normų pažeidimo ir nurodytus įrodymus įvertino tinkamai, kaip to reikalauja Civilinio proceso kodekso 185 straipsnio nuostatos, bei vertino pagal sudarytos sutarties sąlygas, jas aiškindamas pagal Civilinio kodekso 6.193 straipsnio nuostatas.

Dėl teismo priteistų sumų įskaitymo

Civilinio proceso kodekso 270 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstoma teismo išvada dėl ieškinio ir (ar) priešieškinio išsprendimo, surašydamas rezoliucinėje sprendimo dalyje savo išvadas dėl kiekvieno atskirai. Kai yra keli reikalavimai ar reikalavimai keliems atsakovams, sprendime būtina nurodyti: tenkinamas ar ne kiekvienas reikalavimas, kokią sprendimo dalį privalo įvykdyti kiekvienas atsakovas. Visiškai ar iš dalies tenkinant ieškinį ir (ar) priešieškinį, išvardijami asmenys, kurių naudai ir kurių nenaudai tenkinamas ieškinys, nurodoma jų procesinė padėtis ir išdėstomas patenkintų reikalavimų turinys. Ieškinį ir (ar) priešieškinį tenkinant iš dalies, išdėstoma patenkinto reikalavimo turinys ir nurodoma, kad kita ieškinio ir (ar) priešieškinio dalis atmetama. Apelianto teigimas, kad pirmos instancijos teismas surašydamas sprendimo rezoliucinę dalį padarė šios procesinės normos taikymo klaidą, nes turėjo rezoliucinėje dalyje nurodyti priteistiną sumą tik atlikęs šalims priteistų pagal jų reikalavimus sumų įskaitymą, yra nepagrįstas. Nurodyta procesinė norma nenumato apelianto nurodytų įskaitymų. Teismas teisingai suformulavo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodytas pagal ieškinį priteisiamas ieškovui sumas, o taip pat atskirai nurodydamas atsakovui priteistiną sumą, kurią sudaro bylinėjimosi išlaidos, toks teismo sprendimas yra aiškus ir suprantamas.

Apeliantas nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo dvi išnagrinėtas bylas: 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir 2009 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2009, kuriose buvo taikytas priteistų sumų įskaitymas, tačiau šias nutartis taikyti nagrinėjamoje byloje kaip precedentą ir išplėsti sprendimų rezoliucinėje dalyje įskaitomų sumų rūšį nėra pagrindo, nes nurodytose nutartyse įskaitymas buvo atliktas labai siauroje srityje žyminio mokesčio mokėjime, o nagrinėjamoje byloje apeliantas prašo įskaityti sumas, kurios buvo priteistos iš dalies tenkinus priešieškinį ir kitos šalies išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kaip jau nurodyta aukščiau, pirmos instancijos teismui nepadarius procesinės teisės normų pažeidimo, keisti sprendimo nėra pagrindo.

Ta aplinkybė, jog ieškovui Vilniaus apygardos teismo 2010-08-27 nutartimi iškelta bankroto byla ne tik nėra pagrindas daryti tokį įskaitymą, bet toks įskaitymas prieštarautų Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 p. nuostatoms. Nurodytoje įstatymo normoje nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Aiškindamas ir taikydamas šį ribojimą kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prievolių įskaitymas taip pat patenka į šio įstatyme nustatyto draudimo taikymo sferą, t. y. po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo draudžiama atlikti reikalavimų įskaitymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje IAB „Investicinė Kauno holdingo kompanija“ su IAB „Šviesusis rytojus“ ir kt., byla Nr. 3K-3-568/2000; 2001 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos bankas su AB „Tauro bankas“ ir kt., byla Nr. 3K-7-95/2001; 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Alytaus vija“ su A. Ž. IĮ, byla Nr. 3K-3-1335/2002; 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Klaipėdos apskrities VMI su LAB „ Argovegas“, byla Nr. 3K-3-484/2004, 2006 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos finansų ministerija, atstovaujama AB „Turto bankas“, v. likviduojama AB „Oruva“, bylos Nr. 3K-3-529/2006).

Dėl žyminio mokesčio dydžio

Kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto argumentą, kad teismas neteisingai paskaičiavo priteistiną žyminį mokestį. Byla buvo nagrinėjama dokumentinio proceso tvarka, todėl sutinkamai su Civilinio proceso kodekso 80 straipsnio 1 dalies 4 p. už tokį ieškinio reikalavimą turėjo būti sumokėta pusė sumos, mokamos už ieškinį nagrinėjamą ginčo teisena, bet ne mažiau kaip 20 Lt. Teismui patenkinus dalį ieškinio ir priteisus iš atsakovo 1539 Lt skolos už atliktus statybos rangos darbus iš atsakovo turėjo būti priteista (1539 x 1,5 % =) 23 Lt žyminio mokesčio. Šioje dalyje sprendimas keistinas.

Dėl Civilinio proceso kodekso 95 straipsnio taikymo

Pirmos instancijos teismas netenkino atsakovo prašymo pripažinti, kad ieškovas pareikšdamas nepagrįstą ieškinį piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis ir nubausti jį bauda, nes nenustatė, kad ieškovas būtų piktnaudžiavęs savo teisėmis. Kolegija sutinka su tokia teismo išvada.

Pagal Civilinio proceso kodekso 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir ieškinio nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. balandžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal UAB „Oruva” ir Ko” pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-224/2005, pažymėjo, kad įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis. Tai, kad jis, naudodamasis Civilinio proceso kodekso nustatytomis procesinėmis teisėmis, pareiškė nepagrįstą ieškinį, negali būti vienareikšmiškai vertinama kaip piktnaudžiavimas savo procesinėmis teisėmis. Civilinio proceso kodekso 5 straipsnyje numatyta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsižvelgiant į tai, kad dalis ieškinio buvo patenkinta, o dalis ieškinio atmesta, be to, byloje vyko ginčas tiek dėl sutarties tinkamo vykdymo, tiek dėl jos sąlygų, kurias teismas ir kolegija pripažino neaiškiomis, aiškinimo, nėra pagrindo spręsti, kad ieškovas savo procesinėmis teisėmis naudojosi akivaizdžiai nepagrįstai. Nenustatęs ieškovo nesąžiningumo pareiškiant iš dalies nepagrįstą ieškinį, teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo taikyti Civilinio proceso kodekso 95 straipsnį ir skirti ieškovui baudą.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais, nors apeliacinio skundo motyvą dėl žyminio mokesčio dydžio pripažino teisingu, ir dėl to šio dalyje sprendimą keičia (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 3 p.).

Apeliacinės instancijos teismas turėjo 6,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl apeliacinį skundą tenkinus tik žyminio mokesčio dalyje, o kitoje dalyje atmetus, šios išlaidos priteistinos iš apelianto į valstybės biudžetą (Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 p., 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais teisėjų kolegija

n utarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 4 d. sprendimą pakeisti - iš atsakovo V. J. priteistą 65 Lt žyminio mokesčio UAB „Megfaber“ sumažinti iki 23 Lt.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. J. 6,95 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme į valstybės biudžetą (įmokos kodas 5660).