Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-87-803/2017

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-06-14
Bylos Nr.: e2A-87-803/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-24846-2016-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rūta Burdulienė, Virginijus Kairevičius, Rūta Petkuvienė (pran.)
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Lindorff Business Services"
Ieškovas: S. S.

Kategorijos

1.2.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-87-803/2017Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24846-2016-2.Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.8.1.; .2.13.21.; 3.3.1.20.

(N)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. birželio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lindorff Business Services" apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės S. S.–I. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Lindorff Business Services” dėl su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo, protokolo pripažinimo neteisėtu, jo panaikinimo ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Lindorff Business Services” priešieškinį ieškovei S. S.–I. dėl žalos, palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Apeliacinėje byloje sprendžiami išeitinės išmokos mokėjimo teisėtumo, laikant, kad darbo sutartis nutraukta bendru sutarimu, ir pagrįstumo, vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimo bei žalos, padarytos darbdaviui nesilaikant fiduciarinių pareigų, atlyginimo klausimai.

Šalies argumentai

2. Ieškovė S. S.–I. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimus sukonkretinusi teismo posėdžio metu, prašė iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Lindorff Business Services”: 1) priteisti vienkartinę 77 006,16 Eur dydžio sumą, lygią jos dvylikos mėnesių vidutiniam darbo užmokesčiui pagal 2016 m. vasario 12 d. susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 2) pripažinti atsakovo valdybos 2016 m. gegužės 31 d. posėdžio protokolą Nr. 7 neteisėtu ir jį panaikinti; 3) pripažinti galiojančiu 2016 m. vasario 12 d. susitarimą galiojančiu; 4) pakeisti jos atleidimo iš darbo pagrindą iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 124 straipsnio 1 dalies 1 punkto į DK 125 straipsnio 1 dalį; 5) priteisti jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

3. Nurodė, kad nuo 2006 metų dirbo bendrovės Lindorff OY, registruotos Suomijoje, filialo Lietuvoje vadove; įsteigus UAB „Lindorff Business Services” Lietuvoje, 2014 m. birželio 6 d. su atsakovu sudarytos darbo sutarties pagrindu dirbo bendrovės generalinės direktorės pareigose, 2016 m. vasario 12 d. sudarė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo (toliau – Susitarimas), kuriuo sutarė darbo sutartį nutraukti 2016 m. gegužės 31 d., išmokant vienkartinę išmoką, lygią ieškovės dvylikos mėnesių vidutiniam darbo užmokesčiui, ne vėliau nei paskutinę jos darbo dieną. Pažymėjo, kad atleisdamas ją iš darbo sutartą dieną atsakovas atsisakė išmokėti vienkartinę išmoką. Su tokiu darbdavio sprendimu nesutinka, kadangi Susitarimas nėra pripažintas negaliojančiu, jis privalo būti vykdomas, o atsakovo valdybos 2016 m. gegužės 31d. posėdžio protokolo Nr. 7 (toliau – Protokolas), kurio 2 punkte išdėstyti nepagrįsti kaltinimai dėl jos, kaip generalinės direktorės veiklos, bei 3 punktas, kuriuo nutarta atšaukti ją iš užimamų pareigų, neišmokant DK 140 straipsnio 3 dalyje numatytos ar kitokios išeitinės išmokos, neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi surašytas po jos atleidimo, todėl turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsiliepimas

4. Atsakovas atsiliepime su ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė atšaukta (taip pat ir atleista) iš pareigų galėjo būti tik atsakovo valdybos sprendimu; toks sprendimas surašytas ir priimtas 2016 m. gegužės 31 d., tačiau nors ieškovė ir buvo įspėta apie jos atšaukimą iš pareigų, 2016 m. gegužės 31 d. darbe buvo tik ryte ir visais būdais vengė priimti valdybos sprendimą. Manė, kad Susitarimas nesant valdybos sprendimo nesukūrė ieškovei teisinių pasekmių, jis negalėjo būti vykdomas, kadangi pasirašytas ieškovės ir S. A., kaip UAB „Lindorff Business Services“ atstovės, kuri nebuvo ir nėra nei atsakovo darbuotoja, nei atsakovo valdybos narė, taip pat nebuvo įgaliota priimti sprendimo dėl ieškovės atšaukimo iš pareigų, o ieškovė žinojo jos atleidimą reglamentuojančius teisės aktus. Pažymėjo, kad Susitarimas vertintinas kaip ketinimas nutraukti darbo sutartį Susitarime nurodytomis sąlygomis, dėl jo galutinį sprendimą turėjo priimti valdyba, tačiau paaiškėjus esminiams tęstiniams ir daugkartiniams ieškovės pažeidimams, piktnaudžiavimams savo įgalinimais, įmonės lėšų naudojimui savo asmeniniais tikslais, nebuvo patvirtintas valdybos, o priimtas sprendimas atšaukti ieškovę iš pareigų dėl jos kaltės. Dėl atleidimo nustačius kaltę ieškovei nepriklausė jokia išeitinė išmoka, su ja atleidimo dieną buvo atsiskaityta. Nurodė, kad ieškovės veiksmai nulėmė pasitikėjimo ja praradimą, turtinės žalos padarymą, kadangi ieškovė iš esmės pažeidė bendrovės interesus, atlikdama nepagrįstus išmokėjimus iš bendrovės bei jos filialo: pažeidė galiojančią Kelionių politiką, vienašališkai nuspręsdama ir mokėdama sau dvigubo dydžio dienpinigius už komandiruotes, bendrovė papildomai apmokėdavo visas jos išlaidas, patirtas komandiruotės metu, naudodamasi įmonei išduotomis banko kortelėmis ne išimtinai savo darbinių funkcijų vykdymo tikslais, o savo asmeniniais tikslais, teikdama bendrovės lėšomis labdarą, nors tai, pagal Kelionės politikos 4.12 punktą, griežtai draudžiama, vykdama į komandiruotes užsienyje nesuderinusi su tiesioginiais vadovais bei nežinant vadovybei, prasitęsdama savavališkai komandiruotes ir tęsdama dienpinigių sau mokėjimą bei kompensuodama visas išlaidas, siekdama asmeninės naudos netinkamai apskaičiuodama savo mokėtinas įmokas į trečios pakopos pensijų fondą, bendrovės sąskaita apmokėdama dalį sau įsigytino automobilio vertės bei vėliau eksploatuodama jį bendrovės sąskaita, metines premijas už 2014 m. ir 2015 m. nurodydama apskaityti kaip vienkartinę premiją, kas turėjo reikšmės vidutinio jos darbo užmokesčio apskaičiavimui, kurio pagrindu buvo išmokėti atostoginiai už atostogas 2015 m. ir 2016 m. permokant 4 463,91 Eur. Atsakovo teigimu, tokie apmokėjimai nebuvo atlikti netyčia, dėl nežinojimo, o mokėjimus gerai apgalvojant bei pasinaudojant turimomis finansinėmis žiniomis, buvo šiurkščiai pažeistos fiduciarinės valdymo organo pareigos elgtis sąžiningai, protingai, būti lojaliu įmonei, nepainioti privačių ir asmeninių interesų, nepiktnaudžiauti suteiktomis teisėmis.

Šalies argumentai

5. Atsakovas pateiktu priešieškiniu prašė priteisti jam iš ieškovės 17 315,75 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad prašomą priteisti sumą sudaro 930,26 Eur permokėti dienpinigiai (skaičiuojant 50 proc. dienpinigių normos permokėtų dienpinigių suma 1 395,39 Eur), 2 732,51 Eur suma panaudota asmeniniais tikslais, be pagrindo įgyti 3 702,98 Eur, kurie buvo sumokėti už jos asmenines keliones, 1 152,53 Eur asmeninės kelionės metu be pagrindo gautas darbo užmokestis, 1 107,31 Eur už ieškovę nepagrįstai sumokėta į trečios pakopos pensijų fondą suma, 2 959,01 Eur panaudoti asmeninio automobilio įsigijimui, 4 731,15 Eur atostoginių kompensacija, permokėta dėl netinkamai apskaitytos metinės premijos. Pažymėjo, kad yra visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, visi ieškovės pažeidimai bei žala buvo padaryti tyčia, todėl ji privalo atlyginti visą bendrovei padarytą žalą.

6. Ieškovė su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, kadangi jokių neteisėtų veiksmų ji neatliko. Nurodė, kad 2016 m. pavasarį atliktas auditas nebuvo planinis, nes ji nebuvo apie tai informuota, auditorius su ja nesusitiko, neuždavė jokių klausimų, tik susirinko dokumentus; taip pat 2016 m. gegužės mėn. taip pat buvo atliktas nepriklausomas tarptautinės audito įmonės „Price waterhouse Coopers“ išorinis įmonės auditas, kurio metu jokių pažeidimų nenustatyta. Paaiškino, jog 2016 m. vasario 10 d. metinio pokalbio metu jos tiesioginė vadovė S. A. išdėstė argumentus, kodėl ieškovė turėtų palikti bendrovę, ji informavo, kad yra įgaliota tartis ir pasirašyti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kurį parengė tuometinė Lindorff grupės personalo vadovė A. T., suderinusi su T. K., 2016 m. vasario 8 d. paskirtu atsakovo valdybos pirmininku. Manė, kad Lindorff grupės vadovybė nusprendė nesilaikyti susitarimo sąlygų po Lindorff grupės prezidento K.-A. bendravimo su ja, kurio metu nesutapo Lindorff grupės prezidento ir jos požiūris į vadovavimo stilių. Pažymėjo, kad teisinio pagrindo – susitarimo, pagal kurį jai turėjo būti mokami mažesni dienpinigiai, nebuvo, padidinti dienpinigiai jai buvo mokami nuo jos darbo pradžios Lindorff OY filiale 2006 m. patvirtinus jos vadovui L. K., o įsakymų dėl per didelių dienpinigių ar kelionės išlaidų nėra gavusi per visą savo darbo laiką; su Kelionių politika nebuvo supažindinta, todėl byloje ja vadovautis negalima. Pažymėjo, kad banko kortelės MasterCard išdavimas ir turėjimas buvo suderintas su tuometiniu jos tiesioginiu vadovu ir valdybos pirmininku A. A., banko kortelėmis naudojosi ir kiti darbuotojai, visos sumos už jos pirktas prekes yra padengtos sąskaitomis–faktūromis, o pirkti daiktai, saldainiai, gėlės reprezenticiniais tikslais, atsilyginant už suteiktas bendradarbiavimo paslaugas surandant reikiamos kvalifikacijos darbuotojų, dalyvaujant renginiuose ir savaitgaliais bei atostogų metu, bei ofiso reikmėms, ir vien tai, kad banko kortele buvo naudojamasi toli nuo atsakovo patalpų ar ne darbo dienomis savaime nepatvirtina bendrovės lėšų leidimo asmeniniais tikslais. Nurodė, kad automobilis buvo naudojamas pagal jos darbo sutarties 5.1. punktą, už tai ji mokėjo nustatytą gyventojų pajamų mokestį už pajamas natūra. Pažymėjo, kad su Lietuvos Respublikos Vyriausybe pasirašytose investavimo ir finansavimo sutartyse be kitų įsipareigojimų, atsakovas įsipareigojo investuoti 100 000 Eur teikiant paramą / labdarą, investuojant į socialinius projektus, kultūrą ir mokslą, todėl vykdydamas šį įsipareigojimą atsakovas pasirinko remti Paparčių vaikų globos namus, įsteigė 2 stipendijas ISM Vadybos ir Ekonomikos universitete, nedidelėmis sumomis rėmė kultūrą, todėl įgyvendinant minėtus įsipareigojimus vaikams buvo vežami saldainiai, vėliau – maisto produktai, higienos priemonės. Taip pat nurodė, jog atsakovo nurodomos kelionės nebuvo asmeninės, kadangi Tenerifėje ir Bristolyje vyko lyderystės seminarai, juose dalyvavo su vadovų pritarimu, 2014 m. gruodžio 6–7 dienomis Royal SPA Birštone vyko kasmetinis Investuotojų forumo, kurio nariu yra ir atsakovas, metinis ataskaitinis susirinkimas, todėl atsakovas pagrįstai atlygino jos patirtas komandiruočių išlaidas, o tai, kad dabartinių vadovų požiūris į kelionių tikslingumą įmonių grupėje pasikeitė, nėra pagrindas kaltinti ją dėl ankstesnės valdžios politikos vykdymo. Teigė, kad niekuomet nenurodinėjo atsakovui mokėti draudimo įmokas į pensijų fondą nuo jos vidutinio darbo užmokesčio, o sistemiškai vertinant jos darbo sutarties 5.3 punktą ir DK 186 straipsnio 2 dalį, atsakovas įsipareigojo mokėti už ją į pensijų fondą 5 procentus nuo jai priskaityto darbo užmokesčio, kuris apima visus uždarbius. Nurodė, kad automobilio lizingo sutartį nutraukė esant S. A. pritarimui, paprašė nutraukti automobilio lizingo sutartį 2016-05-31, lizingo įmonė parengė sutarties nutraukimą anksčiau, įvertindami įmokas iki gegužės pabaigos, todėl atsakovui tuo žalos nepadarė. Pažymėjo, kad nepriklausomai nuo jai išmokėtos premijos už 2014 m. ir 2015 m. pavadinimą (vienkartinė ar metinė), ji yra įtraukiama skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį. Pabrėžė, kad bendrovėje dirba buhalterė, kuri išimtinai atsakinga už atlyginimų skaičiavimą, todėl netinkamai pritaikius įstatymą atsakovo atlikti skaičiavimai yra atsakovo problema, o ji dėl to neturi prisiimti atsakomybės.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 21 d. sprendime ieškovės ieškinį tenkino, atsakovo priešieškinį atmetė.

8. Vertindamas ieškovės ir atsakovo, atstovaujamo S. A., sudarytą 2016 m. vasario 12 susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, teismas sprendė, jog susitarimo turinys, atsakovo veiksmai po susitarimo pasirašymo, kuomet informuoti darbuotojai dėl ieškovės pasitraukimo iš pareigų, atsakovo valdybos pirmininko T. K. rekomendacijos 2016-04-11 parašymas, Lindorff grupės generalinio direktoriaus K.-A. N. padėka ieškovei už darbą įmonėje, pagrindžia aplinkybę, kad atsakovo valdyba apie susitarimą žinojo, jam pritarė ir iš dalies jį įvykdė, todėl yra pagrįstos sąlygos atsakovo susitarimo patvirtinimo prezumpcijai. Teismas taip pat konstatavo, jog S. A., pasirašydama susitarimą atsakovo vardu, išreiškė tikrąją atsakovo valią, pasirašytas susitarimas atitiko šalių valią, todėl ieškovė turėjo pagrindą manyti, kad S. A. veikė kaip valdybos atstovė. Pažymėjo, jog ieškovė yra tiesiogiai pavaldi S. A. pagal atsakovo organizacinę struktūrą, ji vykdė S. A. nurodymus, todėl ieškovei nebuvo pagrindo manyti, kad susitarimas nėra galutinis valdybos sprendimas.

9. Laikydamas, jog atsakovo valdyba susitarimą patvirtino, jam pritarė savo elgesiu susitarimą iš dalies įvykdydama, teismas pripažino susitarimą galiojančiu. Sprendė, kad vien tik aplinkybė, jog atsakovo valdyba susitarimo nepatvirtino valdybos sprendimu (atsakovo valdyba nebaigė tvarkyti savo dokumentacijos), nesudaro pagrindo teigti, kad susitarimas yra negaliojantis, kadangi pagal įstatyminį reglamentavimą darbdavys turi pareigą ne tik tinkamai organizuoti darbą, bet ir tinkamai sutvarkyti darbo santykių nutraukimo dokumentus.

10. Teismas konstatavo, kad nėra sąlygų ieškovės materialinei atsakomybei kilti, o ieškovė įmonei žalos nepadarė. Atmesdamas atsakovo reikalavimą teismas nurodė tokias aplinkybes:

10.1. atsakovo įrodinėjamas ieškovės Kelionių politikos nuostatų, mokant dvigubus dienpinigius už komandiruotes, kai tuo tarpu Kelionių politika numatė, kad dienpinigiai iš viso negali būti mokami, pažeidimas nepagrįstas, kadangi darbdavys, nesupažindindamas ieškovės raštu su Kelionių politika ir tik persiunčiant nuorodą į Kelionių politiką elektroniniu paštu, nėra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė buvo pasirašytinai supažindinta su Kelionių politika. Vertino, kad dėl nurodytos aplinkybės darbdavys negali reikalauti iš darbuotojos ja vadovautis ar taikyti sankcijas dėl nesivadovavimo ja. Pažymėjo, kad nesant galiojančių įmonėje kitų lokalinių teisės aktų, duomenų apie individualiai su ieškove aptartus dienpinigius, ieškovė, kaip pelningos įmonės vadovė, turėjo teisę vadovautis Taisyklių 4 punktu ir mokėti sau dvigubus dienpinigius, todėl atsakovo reikalavimas priteisti jam iš ieškovės 930,26 Eur žalos (dienpinigių permokos) nepagrįstas;

10.2. įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei paaiškinimus teismas pažymėjo, jog atsakovas neįrodė, kokie pirkiniai įmonės sąskaita laikytini žala. Pažymėjo, kad atsakovas žinojo, suprato ir pritarė, kad parama Paparčių Švento Juozapo globos namams būtų teikiama įmonės lėšomis, o aplinkybė, kad S. A. manė, jog parama teikiama asmeninėmis lėšomis, nesudaro pagrindo paneigti Investicijų sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Sprendė, jog ieškovės elgesys, kuomet ji ant sąskaitų – faktūrų, kuriose nurodytos prekės buvo pirktos vaikų namams, ji dėdavo vizą, kad tai prekės vaikų namams ir atiduodavo į buhalteriją tinkamam apskaitymui, yra tinkamas, o tinkamai užbaigti buhalterines procedūras yra įmonės buhalterijos pareiga. Kitus atsakovo nurodomus kaip asmeninio pobūdžio pirkinius teismas priskyrė prie reprezentacinių išlaidų bei išlaidų, skirtų bendroms biuro reikmėms, vertino, kad tokios išlaidos yra proporcingos pagal įmonės padėtį, dydį, atitinka protingumo kriterijus, o įrodymų, kad ieškovei būtų draudžiama ar ribojama teisė pirkti reprezentacines prekes ir prekes biurui, atsakovas nepateikė. Konstatavo, jog automobilio naudojimo taip pat nėra pagrindo laikyti neteisėtais veiksmais, o automobilio naudojimo išlaidos atitinka ankstesnę tarp šalių susiklosčiusią praktiką;

10.3. komandiruotes į Tenerifę ir Bristolį vertino kaip susijusias su ieškovės mokymusi bei kvalifikacijos kėlimu, reikalingu tiesioginėmis jos darbo funkcijoms atlikti, o dalyvavimą Londone vadovų susitikime bei Birštone vykusiame Investuotojų forumo metiniame ataskaitiniame susirinkime laikė ieškovės, kaip įmonės vadovės, vykdytų funkcijų dalimi, todėl sprendė, jog vykusi į nurodytas komandiruotes ieškovė taip pat neatliko neteisėtų veiksmų;

10.4. Vertindamas įmokų mokėjimo už ieškovę į trečios pakopos pensijų fondą teisėtumą, teismas pažymėjo, kad darbdavys darbo sutarties 5.3 punktu įsipareigojo darbuotojos nurodytai pensijų draudimo bendrovei kas mėnesį pervesti papildomą 5 procentų nuo gross darbo užmokesčio dydžio sumą, kaip darbuotojos draudimo įmoką 3-iosios pakopos pensijų fondui; priskaičiuotas (gross) darbo užmokestis apima ne tik pagrindinį darbo užmokestį (numatytą darbo sutartyje), bet ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą, todėl sprendė, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog įmoka turėjo būti skaičiuojama nuo darbo sutartyje numatyto darbo užmokesčio;

10.5. pasisakydamas dėl atsakovo įrodinėjamos žalos ieškovei nutraukus automobilio lizingo sutartį, teismas nurodė, jog šalims susitarus nutraukti darbo santykius ir darbdaviui ieškovei nepranešus, kad jos naudojamas automobilis pagal lizingo sutartį bus reikalingas kitam darbuotojui pasibaigus jos darbo santykiams, sprendė, jog nutraukdama lizingo sutartį ieškovė pasielgė tinkamai ir žalos atsakovui nepadarė;

10.6. ieškovei išmokėtą premiją vertino kaip premiją, skirtą už ieškovės metinius rezultatus, ir sprendė, jog premija pagrįstai įtraukta į vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimą.

11. Įvertinęs tai, jog per visą ieškovės darbo laiką (daugiau nei dešimt metų) planinių auditų metu nebuvo nustatyti jokie su ieškovės darbu susiję pažeidimai, kad 2016 m. gegužės mėn. atlikto išorės audito metu taip pat nenustatyti jokie pažeidimai, o ieškovė ne kartą gavo padėkas, premijas už gerą darbą, kad ieškovės panaudotos sumos, atsakovo teigimu, yra labai mažos, dėl ko jų anksčiau nebuvo pastebėta, vertino, jog iki pat 2016 m. gegužės mėnesio ieškovės veiksmai atsakovą tenkino, jie atitiko įmonėje galiojusią praktiką, o 2016 m. gegužės mėnesį vykdytas vidaus auditas atliktas tikslu bet kokiais įmanomais būdais išvengti išeitinės išmokos ieškovei išmokėjimo. Mano, jog toks atsakovo elgesys vertinamas kaip piktnaudžiavimas savo padėtimi.

12. Teismas sprendė, jog konstatavus neatsiskaitymo su darbuotoja laiku faktą (darbuotojos atleidimo dieną jai nebuvo išmokėta ir nėra išmokėta iki šiol išeitinė išmoka pagal susitarimą) bei nenustačius darbuotojos kaltės dėl neatsiskaitymo su ja laiku, atsakovui turi būti taikomi DK 141 straipsnio 3 dalyje nurodyti neatsiskaitymo padariniai. Priteisdamas vidutinį darbo užmokestį teismas atsižvelgė į ieškovei neišmokėtos sumos dydį, jos gauto darbo užmokesčio dydį, į ieškovės Lindorff grupėje dirbtą ilgą, į neatsiskaitymo su ja laikotarpį, į tai, kad ieškovė šiuo metu nedirba, laikosi susitarimu prisiimto neatlygintino įsipareigojimo nekonkuruoti, į įmonės mastą, padėtį, į tai, kad byloje įrodymų apie prastą įmonės finansinę padėtį nėra, į padarytas išvadas apie nesąžiningą darbdavio siekį išvengti susitarimu prisiimto įsipareigojimo įvykdymo dėl išeitinės išmokos išmokėjimo, į aplinkybę, kad ieškovė neturtinės žalos priteisti neprašė, o tuo pagrindu siekė vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką nemažinimo, į tai, kad atsakovas sankcijos mažinimo klausimo nekėlė, sprendė priteisti ieškovei iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2016-05-31 (atleidimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13. Apeliaciniame skunde apeliantas (atsakovas) UAB „Lindorff Business Services" prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:

13.1. nėra pagrindo sutikti su teismo išvada, kad Susitarimas, kurį pasirašė ieškovė ir pas atsakovą nedirbanti S. A., yra galiojantis, kadangi pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo imperatyvų reglamentavimą įmonės vadovą skiria ir atšaukia įmonės valdyba, todėl mano, jog ieškovė galėjo būti atleista iš darbo tik valdybos sprendimu. Pažymi, jog Susitarimas yra preliminaraus pobūdžio, jis negali būti laikomas išreiškiančiu atsakovo tikrąją valią ar juridiniu faktu, kurio pagrindu darbo santykiai nutrūko. Be to, teismas neįvertino, jog S. A. nėra ir nebuvo atsakovo darbuotoja, o T. K. sutikimas su Susitarime nurodytomis sąlygomis neturi teisinės reikšmės, kadangi sprendimus priima valdyba kolegialiai, o ne valdybos pirmininkas vienasmeniškai;

13.2. teismas nepagrįstai rėmėsi argumentu, jog atsakovas nepabaigė tvarkyti dokumentacijos siekiant įforminti 2015 m. vasario 21 d. Susitarimą, kadangi atsakovo valdybos sprendimo, kuriuo išreiškiama įmonės valia atleisti vadovą bei tokio atleidimo sąlygos negalima prilyginti darbo sutarties nutraukimo įforminimui. Be to, atsakovas ėmėsi visų priemonių greičiau tinkamai informuoti ieškovę apie jos atleidimą iš darbo bei atleidimo sąlygas, tačiau teismas nepagrįstai neįvertino ieškovės veiksmų vengiant priimti jai įteikiamus dokumentus;

13.3. skundžiamame sprendime nepagrįstai pripažintas ieškovės faktinis tiesioginis pavaldumas S. A., nors iš teismui pateiktos bendrovės organizacinės struktūros aiškiai matyti, kad iš verslo pusės ieškovės vadovė buvo S. A., tačiau iš teisinės ir įmonės valdymo pusės ieškovė buvo atskaitinga valdybai. Pažymi, kad ieškovė negalėjo nežinoti, jog sprendimą dėl jos atleidimo iš darbo priima valdyba bei to, kad Susitarimą pasirašė tinkamai neįgaliotas asmuo, neturėdamas išankstinio Valdybos, kaip kolegialaus bendrovės valdymo organo, patvirtinimo, o jos atleidimo iš darbo procedūra pasirašius Susitarimą nėra baigta;

13.4. net susitarimo galiojimo atveju po Susitarimo pasirašymo paaiškėjus ieškovės padarytiems pažeidimams, bendrovė dar tęsiantis darbo santykiams turėjo teisę atleisti ieškovę dėl jos kaltės. Pažymi, kad niekada nebūtų pasirašęs Susitarimo tokiomis sąlygomis (su 12 mėn. vidutinių darbo užmokesčių išeitinės kompensacijos mokėjimu), jeigu būtų žinojęs, jog ieškovė piktnaudžiavo suteiktais įgalinimais ir nesilaikė Lindorff grupės įmonėms nustatytos tvarkos.

13.5. teismas skundžiamame sprendime nuolat taikė „dvigubus standartus", o ieškovės ypatingą teisinį statusą (dualistinę padėtį) pripažino tik vertindamas ieškovės teises, bet ne pareigas, kas sudaro pagrindą abejoti objektyvumu;

13.6. skundžiamame sprendime nepasisakyta dėl atsakovo argumentų, jog ieškovės pažeidimai vertintini kaip fiduciarinių pareigų pažeidimas, o spręsdamas priešieškinio reikalavimus ieškovės elgesį vertino kaip eilinės darbuotojos, bet ne kaip vadovės, neanalizuodamas pažeidimų fiduciarinių pareigų vykdymo aspektu. Taip pat nepagrįstai nepasisakė apie atsakovo teisę atleisti ieškovė iš pareigų dėl kaltės, paaiškėjus fiduciarinių pareigų pažeidimui, nenagrinėjo, ar ieškovė apskritai laikėsi fiduciarinių pareigų, tokiu būdu nepasisakydamas dėl visų atsakovo argumentų. Pažymi, jog ieškovės pažeidimai paaiškėjo atlikus auditą, o ieškovei pretenzijų nereiškė anksčiau dėl nežinojimo apie tokius pažeidimus, todėl negalima vertinti, jog atsakovą pažeidimai tenkino ir atitiko įmonėje galiojančią praktiką;

13.7. teismas iš esmės neteisingai taikė darbo teisės normas bei nepagrįstai nusprendė, kad Kelionių politika ieškovei neturėtų būti taikoma, kadangi ji nebuvo su ja supažindinta pasirašytinai. Pareiga laikytis Kelionių politikos yra numatyta ieškovės pasirašytoje darbo sutartyje, nuoroda į elektroninę Kelionių politikos versiją ieškovei buvo atsiųsta el. paštu, o ieškovės teisinis statusas įmonėje (įmonės vadovė) negali būti nereikšmingas kalbant apie jos fiduciarines pareigas, įskaitant pareigą laikytis Lindorff nustatytų taisyklių, kadangi ieškovė turėjo pareigą su lokaliniais teisės aktais supažindinti kitus darbuotojus, todėl jų turinys visų pirma turėjo būti žinomas ieškovei. Pažymėjo, kad ieškovė bet kuriuo metu su Kelionių politika galėjo susipažinti intranete Eynar. Nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, jog ieškovė žinojo, kad visi įmonės dokumentai yra patalpinti internete ir su jais būtina susipažinti, o ieškovė, teismo posėdžio metu nurodžiusi, jog nesugebėjo rasti dokumentų, patvirtino savo nerūpestingumą ir atsakovo nustatytų procedūrų nesilaikymą. Mano, kad jos prisipažinimas, kad nesanti susipažinusi su Lindorff taisyklėmis (Kelionių politika) turėtų būti vertinama kaip ieškovės fiduciarinių pareigų pažeidimas;

13.8. skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatuota, jog ieškovė nepadarė žalos. Pažymi, kad ieškovė neturėjo teisės mokėti sau dvigubų dienpinigių komandiruočių metu dėl Lindorff politikos draudimo mokėti dienpinigių mokėjimą; pagal įstatymus įmonei negalint nemokėti dienpinigių, ieškovė privalėjo mokėti sau minimalius privalomus dienpinigius, bet ne maksimaliai leistinus. Byloje įrodyta, jog įmonė arba negavo jokios naudos iš ieškovės pirkinių, arba tokie pirkiniai buvo draudžiami pagal Lindorff politikas, o teismas nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, jog konkrečios išlaidos nelaikytinos reprezentacinėmis. Mano, jog taip pat ieškovė neturėjo teisės nutraukti automobilio lizingo sutarties su tikslu įsigyti šį automobilį sau, o teismo vertinimas, jog atsakovas sutaupė lizingo įmokas bei draudimo išlaidas dar nepagrindžia aplinkybės, kad atsakovui nebuvo padaryta žala. Pažymi, kad teismas nepagrįstai pripažino ieškovės teisę savarankiškai nuspręsti dėl komandiruotės būtinumo, tuo pačiu įpareigodamas atsakovą padengti jos išlaidas. Mano, kad ieškovė neturėjo teisės savo asmeninių mokymų, nesuderintų su tiesioginiu vadovu, įforminti kaip komandiruočių. Pažymi, jog nesilaikyta susitarimo dėl įmokos į trečios pakopos pensijų fondą mokėjimo nuo ieškovės darbo sutartyje nurodyto darbo užmokesčio. Ieškovė nepagrįstai visų kitų darbuotojų premijas nurodė apskaityti kaip metines, tačiau savo - kaip vienkartinę, kas nulėmė tai, jog ieškovei išėjus antrąjį ketvirtį kasmetinių atostogų, buvo išmokėti nepagrįstai dideli atostoginiai.

13.9. pirmos instancijos teismas nepagrįstai ieškovės naudai priteisė vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2016-05-31 iki 2016-10-21 imtinai, kadangi ieškovė atleista dėl jos kaltės, su ja atsiskaityta atleidimo dieną, atsakovas neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, todėl nėra pagrindo taikyti DK 141 straipsnio 3 dalį.

Atsiliepimas

14. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą plikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sudarytas Susitarimas yra privalomas tiek ieškovei, tiek atsakovui, kadangi jis išreiškė tikrąją šalių valią, Susitarimas neprieštarauja įstatymo nuostatoms ir turi būti vykdomas. Mano, jog Susitarimas nepagrįstai vertintinas kaip preliminarus, kadangi Susitarime jokių nuostatų apie preliminarų Susitarimą nėra, o byloje esantys įrodymai pagrindžia aplinkybę, jog Susitarimas buvo galutinis. Pažymi, kad ieškovė buvo apgauta, kadangi atsakovas tokiais savo veiksmais sukėlė ieškovei teisinį netikrumą, ieškovė susitarimo laikosi, 8 mėnesius po sutarties nutraukimo nekonkuruodama, o atsakovas, nors iš pradžių išreiškė valią atleisti ieškovę, teigia, kad susitarimas nebegalioja ir susitarimo nebesilaiko. Juridinis faktas, kurio pagrindu nutrūko darbo santykiai, buvo Susitarimo pasirašymas, o ne valdybos sprendimas, kuris nėra vienintelis juridinis faktas, lemiantis darbo santykių pasibaigimą; darbo santykiu nutraukimo juridiniu faktu gali būti ir susitarimo pasirašymas, nes įstatymai nedraudžia bendrovės vadovui ir bendrovei sudaryti tokių susitarimų. Pažymi, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, jog ieškovei nebuvo pagrindo manyti, kad susitarimas tai dar ne galutinis valdybos sprendimas. Nurodo, kad tuo atveju, jeigu atsakovas manė, jog ieškovė padarė įmonei žalą, jis turėjo dėl to kreiptis į ieškovę atskirai ar į teismą, tačiau galiojantį Susitarimą įvykdyti privalėjo, kadangi reikalavimas dėl žalos atlyginimo turėjo būti pateiktas atskira tvarka, nepainiojant Susitarimo nuostatų. Atkreipia dėmesį į tai, kad pasirašydamos Susitarimą šalys susitarė, jog nei viena šalis neturi jokių tolesnių pretenzijų ar reikalavimų dėl darbo sąlygų, išskyrus tai, kas buvo išdėstyta Susitarime, tačiau atsakovas Susitarimo nesilaikė ne neišmokėdamas Susitarime nurodytos sumos, bet ir reikšdamas ieškovei nepagrįstas pretenzijas ir reikalavimus dėl neva jos padarytos įmonei žalos. Nurodo, kad laikėsi savo fiduciarinių pareigų, kadangi dirbo atsakovo interesais, sukūrė Lietuvoje atsakovo įmonę nuo pat pradžių, surado daug kompetentingų darbuotojų, kurių dėka atsakovo įmonė veikia pelningai, o byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų faktą, kad ieškovė nebuvo pakankamai atidi ar rūpestinga. Atsakovo priešieškinys negali būti tenkinamas, kadangi pasirašydamas Susitarimą, atsakovas eliminavo savo teisę reikšti tolesnius reikalavimus ieškovei, be to, atsakovo argumentai dėl žalos atlyginimo nepagrįsti. Nurodo, kad vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką jai priteistas pagrįstai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Byloje nustatyta, kad 2016-02-12 ieškovė ir S. A., atstovaudama atsakovą ir susitarime nurodydama, jog yra vadovė, sutarė nutraukti ieškovės darbo santykius šalių susitarimu nuo 2016-05-31 ir išmokėti ieškovei vienkartinę išmoką, lygią jos 12 mėnesių vidutiniam darbo užmokesčiui (el. b. t. I, b. l. 10–14). Atsakovo valdyba 2016-05-31 nusprendė atšaukti ieškovę iš pareigų dėl jos kaltės dėl netinkamo pareigų vykdymo praradus valdybos pasitikėjimą ir nemokėti jai jokios išeitinės išmokos (el. b. t. I, b. l. 16–18), ieškovė iš darbo pas atsakovą atleista nuo 2016-05-31 pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą (el. b. t. III, b. l. 235, t. IV, b. l. 13). Apeliantas UAB „Lindorff Business Services“ įrodinėja, kad bendrovės vadovą atšaukia ir atleidžia iš pareigų bendrovės valdyba, todėl susitarimas yra negaliojantis.

Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir 201 m. vasario 12 d. susitarimo taikymo

16. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad susitarimas yra nepatvirtintas valdybos, o pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį bendrovės vadovą atšaukia ir atleidžia iš pareigų bendrovės valdyba. Tokiu atveju, susitarimas vertintinas kaip preliminarus susitarimas dėl ieškovės darbo sutarties nutraukimo sąlygų, tačiau jokiu būdu negali būti laikomas išreiškiančiu tikrąją atsakovo valią ir laikomas juridiniu faktu, kurio pagrindu ieškovė buvo atšaukta iš pareigų bei kuris nutraukė ieškovės darbo sutartį.

17. Teisėjų kolegija, pirmiausia atkreipia dėmesį, kad buvo sudarytas susitarimas, kuriame aiškiai yra išreikštos sutarties sąlygos, todėl 2016-02-12 susitarimui dėl darbo sutarties nutraukimo (toliau – Susitarimas) ((el. b. t. I, b. l. 10–14) negali būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, jog „preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį“. Taigi savo esme Susitarimas yra dvišalė sutartis, tarp darbuotojo ir darbdavio (DK 125 straipsnis).

18. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kai darbo santykių šalys pasirašo susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, laikytina, kad darbuotojas sutiko su darbo sutarties nutraukimu ir darbdavio išdėstytomis sąlygomis, todėl toks susitarimas šalims yra privalomas. Toks aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2005, 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2007).

19. Apeliantas remiasi argumentu, kad valdyba sprendimus privalo priimti kolegialiai, jokie teisės aktai neįtvirtina valdybos pirmininko teisės valdybos vardu priimti atitinkamus sprendimus ir įgalioti kitus asmenis juos atlikti. Teisėjų kolegija galėtų sutikti su šiuo argumentu, bet apeliantas nepateikė įrodymų, kad valdybos nariai kolegialiai pasirašo visas sutartis ir jos įsigalioja tik nuo to momento, kai yra visos valdybos sudėties parašai. Nagrinėjamu atveju buvo sudaryta sutartis. Atsakovą, pasirašant ginčo susitarimą, atstovavo S. A., kaip jo vadovė. Įprastai juridinių asmenų atstovų vardu veikia vadovai (CK 2.81 straipsnio 1 dalis).

20. Taip pat apeliantas įrodinėja, kad ieškovė, kaip įmonės vadovė, turėjo žinoti, kokie asmenys (organai) yra įgalioti priimti atitinkamus sprendimus, todėl vien todėl Susitarimas yra negaliojantis. Teisėjų kolegija atkreipta dėmesį, jog ieškovė negali kvestionuoti atstovo ir atstovaujamojo teisinių santykių, nes tai yra atstovaujamojo, t.y. juridinio asmens UAB „Lindorff Business Services“ prerogatyva (CK 1.92 straipsnis). Bet kuriuo atveju, tai argumentai, kurie taikomi nuginčijamo sandorio institutui. CK 1.79 straipsnio 1 dalis, 1.92 straipsnis numato, kad tokie sandoriai gali būti ginčijami iki jų nepatvirtino atstovaujamasis. Akivaizdu, jog apeliantas tai žino, todėl nereiškė priešieškinio šioje dalyje. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po Susitarimo pasirašymo 2016-03-02 S. A. išplatino pranešimą darbuotojams dėl ieškovės pasitraukimo iš pareigų, kaip kad buvo numatyta susitarimo 4 str. (el. b. t. I, b. l. 165). Taigi vien ši aplinkybė sudaro pagrindą atmesti bet kokius apelianto argumentus dėl Susitarimo negaliojimo.

21. Apelianto argumentas, jog būtent valdybos sprendimas yra juridinis faktas, o ne Susitarimas, yra deklaratyvus, nes juridinis faktas atsiranda, be kita ko, ir sutarties pagrindu. Iš esmės pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai sprendė, jog tai, kad 2016-04-11 atsakovo valdybos pirmininkas T. K. pateikė ieškovei rekomendaciją, kaip kad buvo numatyta susitarimo 6 str. (el. b. t. I, b. l. 96), 2016-05-11 Lindorff grupės generalinis direktorius K.-A. N. padėkojo ieškovei už darbą įmonėje, atsakydamas į jos laišką su prašymu paaiškinti, kas lėmė jo sprendimą dėl darbo santykių su ja nutraukimo (el. b. t. I, b. l. 166–167), 2016-05-24 atsakovo valdybos pirmininkas T. K. atsiprašė ieškovės už negalėjimą dalyvauti jos atsisveikinimo vakarienėje (el. b. t. I, b. l. 87), 2016-05-30 atsakovo valdybos pirmininkas T. K. pateikė ieškovei pasiūlymą pakeisti susitarimo nuostatas (el. b. t. I, b. l. 89, 91), apeliantas žinojo Susitarimo sąlygas, joms pritarė.

22. Atsakovas pripažino, kad iš verslo pusės ieškovės vadovė buvo S. A., o iš teisinės ir įmonės valdymo pusės ieškovė buvo atskaitinga valdybai. Atsakovas, teismui pateikdamas generalinės direktorės L. G. įgaliojimą S. A. (el. b. t. II, b. l. 175), patvirtino, kad S. A. yra atsakovo vadovė, tokį teiginį patvirtina ir informacija viešojoje erdvėje (el. b. t. I, b. l. 192). Tai reiškia, kad S. A. buvo darbdavio atstovė (DK 16 straipsnis), todėl būtent ji ir galėjo pasirašyti Susitarimą. Tai, kad apelianto įrodinėjami ieškovės pažeidimai paaiškėjo po Susitarimo pasirašymo, t.y., kai vidinis auditas atskleidė piktnaudžiavimą vadovės įgalinimais, įmonės lėšų naudojimą asmeniniais tikslais, savaime nedaro Susitarimo negaliojančiu. Iš S. A. pasisakymų teismo posėdžio metu galima spręsti, kad susitarimo nuostatas S. A. buvo suderinusi su atsakovo valdybos pirmininku T. K., tokį teiginį patvirtina ir byloje esantys 2016-02-11, 2016-02-12 elektroniniai laiškai (2016-02-11 elektroniniame laiške T. A. informuoja S. A., kad susitarimo turinį ji aptarė su T. K., kuris jam neprieštarauja, ir ji greitu metu persiųs parengtą susitarimą, 2016-02-12 elektroniniu laišku S. A. informuoja ieškovę, kad jai siunčia susitarimą po pokalbio su T. K. ir T. A. bei siūlo jį pasirašyti) (el. b. t. I, b. l. 94, 153, 157), S. A. teismo posėdžio metu paaiškino, kad susitarimo pasirašymui ji buvo gavusi neformalų T. K. nurodymą, todėl susitarimą atsakovo vardu pasirašė S. A.. Taigi ikisutartiniai santykiai parodo tikrąją apelianto valią. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentas, jog teismo išvada, kuria Susitarimas pripažįstamas galiojančiu yra klaidinga, atmetamas kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis).

23. Apeliantas įrodinėja, kad jis, paaiškėjus ieškovės padarytiems pažeidimams, turėjo teisę atšaukti ieškovę dėl jos kaltės net ir esant Susitarimui. Teisėjų kolegija su tuo sutinka, bet nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl darbo santykių nutraukimo teisėtumo, todėl darbdavys privalo įrodinėti atšaukimo teisėtumą, nes nuo to priklauso atleidimo pasekmės dėl darbuotojams numatytų darbo įstatymuose garantijų. Byloje nustatyta, jog atsakovo valdyba 2016-05-31 nusprendė atšaukti ieškovę iš pareigų dėl jos kaltės dėl netinkamo pareigų vykdymo praradus valdybos pasitikėjimą ir nemokėti jai jokios išeitinės išmokos (el. b. t. I, b. l. 16–18), ieškovė iš darbo pas atsakovą atleista 2016-05-31 pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktą (el. b. t. III, b. l. 235, t. IV, b. l. 13). Darbo drausmės pažeidimas, kuriuo remiasi apeliantas, nebuvo įformintas DK 240 straipsnio nustatyta tvarka, todėl atšaukimo teisėtumas, esant galiojančiam susitarimui pagal DK 125 straipsnį, turi būti įvertintas kontekste su įrodinėjamu žalos padarymo faktu. Apeliantas atšaukimo teisėtumą, siekdamas perkelti ieškovei įrodinėjimo pareigą, grindžia argumentu – ieškovės, kaip vadovės, teisiniu statusu, ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadą: „ieškovės eitos pareigos neturi jokios įtakos tinkamam darbdavio pareigos įvykdymui“. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teisės aktai taikomi visiems vienodai, nepriklausomai nuo asmens statuso (Lietuvis Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis). Tai reiškia, kad ieškovės darbdavys negali pasirinktinai pagal darbuotojo statusą taikyti imperatyvių teisės normų, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja pirmosios instancijos teismo išvados teisingumą (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

24. CK 6.163 straipsnis numato, kad šalys privalo elgtis sąžiningai ir esant ikisutartiniams santykiams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantas turėjo visas galimybes prieš inicijuojant Susitarimo sudarymą atlikti ieškovės veiklos patikrinimą, t.y. 2016 m. gegužės mėnesį vykdytas vidaus auditas nebuvo planinis. Tokiu atveju, kodėl jis nebuvo inicijuotas iki 2016-02-12 Sutarimo sudarymo, apeliantas nenurodė, tačiau paskutinėmis dienomis prieš darbo santykių pabaigą, t.y. 2016-05-30 atsakovo valdybos pirmininkas T. K. pateikė ieškovei pasiūlymą pakeisti susitarimo nuostatas (el. b. t. I, b. l. 89, 91). Taigi akivaizdu, jog valdyba apie susitarimą žinojo, jam pritarė ir iš dalies jį įvykdė (Susitarimo nutraukti darbo sutartį 6 str. yra nuostata, kad atsakovas pateiks ieškovei rekomendaciją, kas 2016-04-11 buvo padaryta (el. b. t. I, b.l. 96.), tačiau pakeitė savo poziciją, todėl laikoma, jog inicijavus atleidimą kitu pagrindu tą pačią dieną, kai turėjo būti nutraukti darbo santykiai DK 125 straipsnio pagrindu, atsakovas atliko sąžiningumo kriterijų neatitinkančius veiksmus. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl ieškovės S. S.–I. atleidimo iš darbo UAB „Lindorff Business Services” pagrindo pakeitimo iš DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punkto į DK 125 straipsnio1 dalį.

Dėl materialinės atsakomybės taikymo

25. Apeliantas materialinės atsakomybės taikymą sieja su tuo, kad ieškovė buvo atsakovo vadovė, todėl, anot jo, žalos faktas ir jos dydis tokiu atveju preziumuojami dėl jos fiduciarinių pareigų nevykdymo. Atsakovo vadovė pati privalėjo informuoti valdybą (kurios visi nariai buvo užsieniečiai, tai yra asmenys, nežinantys Lietuvos teisės) apie Lietuvos teisės (darbo teisės normų) taikymo ypatumus. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.

26. Pirma, atsakovas yra privatus juridinis asmuo, siekiantis vystyti verslą, tame tarpe ir Lietuvoje, t.y. veikiantis pelno gavimo tikslu, todėl, kaip darbdavys yra atsakingas už savo sprendimus. Antra, ieškovė veikė pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-03 nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 6 punktą dėl dienpinigių išmokėjimo, kaip ir dėl premijų skaičiavimo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintą Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą. Taigi teisėtai ir laikoma, žinant darbdaviui, nes ieškovės darbo vertinimo ir premijos patvirtinimo forma, pasirašyta S. A. (el. b. t. I, b. l. 152, 161). Trečia, Kelionių politika buvo patvirtinta darbdavio, t.y. Bendrovės steigėjo Lindorff Group AB. Ieškovė dirbo atsakovo vadove nuo pat jo įsteigimo. Ieškovė ir buvo perkelta iš Lindorff OY filialo į UAB Lindorff Business Services su tikslu įsteigti šią įmonę ir rūpintis visais teisiniais formalumais. Todėl, protingai mąstant, darbdavys norėdamas išlaikyti vieningą įmonės ir jos filialų valdymo politiką turėjo atskirai aptarti vidaus administravimo aktus. Ketvirta, kaip apeliantas nurodė, ieškovė dirbo dešimt metų vadovaujantį darbą. Mažai tikėtina, kad apeliantas nepasidomėjo, kokio dydžio buvo apmokami jai dienpinigiai, kai pats atsakovas patvirtina, jog ji kasmet važiuodavo į metinius susirinkimus, kelis kartus per metus į susitikimus su savo vadovais, nuolat bendravo telefonu ir el. paštu, buvo keičiamasi informacija ir pan. Tokiu atveju, labiau tikėtina, jog ieškovės teiginys apie tai, kad ji nežinojo apie Kelionių politiką, yra atitinkantis tikrovę (CPK 185 straipsnis). Tai, kad Skandinavijos valstybių teisė nenumato darbdavio pareigos būtent pasirašytinai informuoti darbuotojų apie galiojančias taisykles, kai atsakovas neįrodė aplinkybės dėl ieškovės supažindinimo su Kelionių politika, tėra tik padarinys, įrodantis paties atsakovo neatsakingumą.

27. Apeliantas remiasi argumentu, jog ieškovė žinojo, jog įmonės dokumentai yra patalpinti intranete ir su jais būtina susipažinti. Apie tai, kad egzistuoja Kelionių politika, nes jos nuostata yra numatyta ieškovės darbo sutarties 2.5 punkte, ieškovė turėjo žinoti. Iškovė paaiškino, kad ji nesugebėjo intranete Eynar susirasti Kelionių politikos. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šis argumentas gali parodyti tik ieškovės kompetencijas, kurios, kaip jau nurodyta, tenkino darbdavį dešimt metų. Tačiau apelianto argumentas, kad ieškovė politikos nematė, taigi, sąmoningai neskaitė, yra klaidingas, kai ji pats pripažino, jog Lindorff grupėje yra naudojama labai daug grupės politikų (Kelionių politika yra tik viena iš jų): IT, žmogiškųjų resursų valdymo, rizikos vertinimų ir pan. Be to, ieškovės darbo sutarties 2.5 punkte nurodyta, jog kelionių politika taikoma papildomai, nepateikiant jokių tikslesnių nuorodų į šį teisės aktą.

28. Ieškovės, kaip vadovės pareigų pažeidimą, pagal apeliantą įrodo ir tai, kad pas atsakovą buvo net speciali pareigybė – atitikties vadovė. Šias pareigas užėmė G. J.. Tokios pareigybės tikslas – užtikrinti, kad įmonės veikla atitiktų nustatytas vidines taisykles ir procedūras. Tačiau tai, kad ieškovė neužtikrino tinkamo šios darbuotojos pareigų vykdymo kontrolės, nereiškia, kad iš ieškovės turi būti priteisti jai sumokėti dienpinigiai, neįrodžius, kad jos veika pasireiškė tyčia (DK 255 straipsnio 1 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad darbdavys ir inicijavo susitarimą dėl darbo santykių pabaigos, jog nebuvo patenkintas ieškovės darbo rezultatu. Pats pasiūlė metų išeitinę išmoką, tikėtina, atsižvelgus į jos pastangas, dirbtą laiką, nekonkuravimo susitarimą 8 mėn..

Dėl dienpinigių mokėjimo ir komandiruočių

29. Kaip teigia apeliantas, Kelionių politika numatė Lindorff grupės valią nemokėti dienpinigių komandiruočių metu, todėl ieškovė privalėjo nepažeisdama imperatyvių teisės normų maksimaliai stengtis įvykdyti tokį reikalavimą ir mokėti sau 50 proc. dydžio dienpinigius. Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, šie argumentai prieštarauja vienas kitam. Vienu metu įrodinėjama, jog darbdavys išreiškė valią nemokėti visai dienpinigių, nes kompensuodavo darbuotojams visas faktines kelionės metu patirtas išlaidas, kitu atveju, nurodo, jog ieškovė turėjo teisę į 50 proc. dydžio dienpinigius. Sutiktina su apeliantu, jog protingumo kriterijus šiuo atveju galėjo būti kriterijumi, mokant dienpinigius, tačiau visiškos materialinės atsakomybės taikymui iš vidinių administravimo santykių būtina kaltės forma yra tyčia. Tuo tarpu teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, jog maitinimosi kaštus ne visuomet apmokėdavo bendrovė. Apeliantas pripažino faktą, kad ieškovė į mokymus (kurie būdavo forminami kaip komandiruotė) vykdavo savo iniciatyva ir dargi už savo lėšas.

30. Bet kuriuo atveju, apeliantas, norėdamas įrodyti reikalavimo dėl dienpinigių grąžinimo pagrįstumą, privalėjo nurodyti individualiai visas komandiruotes, detalizuoti, kokios sąnaudos jų metu buvo atsakovo ar kitų subjektų kompensuotos. Apeliantui nepateikus į bylą reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl 50 procentų dienpinigių išmokėjimo pagrįstumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė jo reikalavimą šioje dalyje (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, bet kokie argumentai dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo atmetami, kai pats apeliantas pripažįsta, jog jo Kelionių politika neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-03 nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ 5 punkto, kuriame numatyta, kad darbdaviai išlaidas, susijusias su tarnybine komandiruote, darbuotojams atlygina pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99.

31. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su teismo vertinimu dėl vykimo į komandiruotes. Dėl Kelionių politikos privalomumo teisėjų kolegija jau pasisakė, todėl argumentų nekartoja. Apeliantas įrodinėja, kad ieškovei nebuvo suteikta teisė savarankiškai nuspręsti dėl komandiruotės būtinumo ir įpareigoti atsakovą padengti jos išlaidas. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad bendrovė vidaus administravimo aktais nebuvo apibrėžusi vadovo kompetencijos. Tai reiškia, kad nagrinėjamoje byloje atsakovui neįrodžius, kad ieškovė veikė ultra vires, jai negali kilti civilinė atsakomybė. Anot apelianto, teismas padarė klaidingą išvadą, kad įrodymų, jog 2015-01-24 buvo laisvų vietų skrydžiuose ir ieškovė turėjo galimybę jį užsisakyti, pateikta nėra, nes atsakovas pateikė įrodymus, kad tą dieną buvo net 4 skrydžiai į Vilnių iš Londono. Tačiau skydžių faktas savaime neįrodo vietų skydžiuose fakto, todėl apelianto argumentai, dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmetami, kaip nepagrįsti (CPK 185 straipsnis). Apeliantas nurodė, kad dėl mokymų į Tenerifę nebuvo suderinta nei su A. A., nei su S. N. (Garo įrašo 57:20 - 01:00:50), tačiau teismas nepagrįstai rėmėsi ieškovės paaiškinimais. Tačiau apelianto nurodyti asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes yra susiję darbo santykiais su ieškovės buvusiu darbdaviu, todėl jų parodymai turi būti vertinami kritiškai. Juolab, kad nuo ieškovės atleidimo yra praėję nemažai laiko, todėl pagrįstai galima suabejoti žodinių pokalbių atsiminimo faktu, kai vykimas į mokymus nebuvo vienkartinis veiksmas. Apeliantas taip pat įrodinėja, kad ieškovė pasipelnė įmonės sąskaita vykdama į privačius mokymus Bristolyje dvigubų dienpinigių suma. Dėl teisės mokėti dienpinigius jau pasisakyta ir šios išlaidos nėra vykimo išlaidos, kurias sumokėjo pati ieškovė iš savo lėšų. Dėl to išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas, šiems argumentas teisėjų kolegija pritaria. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuojama, jog atsakovo reikalavimas priteisti jam iš ieškovės 4 855,51 Eur yra visiškai pagrįstai atmestas (CPK 12, 1878 straipsniai).

Dėl kitų pirkinių

32. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vadovo veikimas „vidiniuose“ santykiuose suprantama kaip kasdienės bendrovės veiklos organizavimas. Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės pagal DK sąlygos, sampratą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Mažeikių nafta“ v. I. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-446/2009), tačiau kaltės forma yra aktuali sprendžiant dėl darbuotojui taikomos atsakomybės apimties. DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Pagal 255 straipsnio 1 dalies 1 punktą, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia.

33. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad tokie pirkiniai kaip saldumynai, higienos prekės, kosmetika, vazos, vyno taurės, knygos, šalikas, gėlės ir panašiai, yra priskiriami prie reprezentacinių išlaidų bei išlaidų, skirtų bendroms biuro reikmėms, kas yra įprasta verslo praktika. CPK 182 straipsnio 1 punktas numato įrodymų vertinimą, neatsietą nuo susiklosčiusių visuomeninių santykių, todėl visuotinai žinomų. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 5 straipsnio 2 dalis numato nedidelės vertės dovanų reprezentacijai apmokestinimo tvarką. Apeliantas nurodė, kad tai, jog 2 732,51 Eur lėšos apskaitomos kaip reprezentacinės įmonės buhalterijoje, nereiškia, kad jos tikrai buvo panaudotos įmonės reikmėms. Teisėjų kolegija nurodo, kad reprezentacijai skirtų saldumynų tikslinis panaudojimas tegali būti vertinimas pasitikėjimu principu, darant išvadą, jog tikėtina, kad jie buvo panaudoti ne asmeniniams ieškovėms poreikiams, apeliantui pripažįstant faktą dėl atsakovo bendravimo su Paparčių Švento Juozapo vaikų globos namais (CPK 185 straipsnis). Taip pat ypatingai tuo atveju, kai nėra ginčijamas sandoris įrodinėjant jo neteisėtumą, prekių dalinimas reprezentaciniais tikslais, taip siekiant viešinti įmonės veiklą ir pritraukti investicijas, sprendimas jas padovanoti labdarai, kuris taip pat yra siejamas su įmonės reklama, laikomas vadovo veikimu „vidiniuose“ santykiuose, nes tai yra viena iš vadovo funkcijų. Atsakovės ieškovės teisinės atsakomybės nekildina iš netinkamo buhalterinės apskaitos organizavimo ir tvarkymo. Kaip paskirstyti pajamas ir išlaidas, nagrinėjamoje byloje turėjo teisę priimti sprendimą ieškovė. Šią aplinkybę pripažįsta ir atsakovas, iš esmės ginčydamas tikslingumą. Tačiau tai, kad kiti darbuotojai lauktuves pirko labdaros tikslais vaikams už savo lėšas ar kanceliarines prekes (G. J. patvirtino, kad saldainius ir kanceliarines prekes pirko iš asmeninių lėšų, jų kompensuoti neprašydavo), nereiškia ieškovės neteisėtos veikos padarymą. Kalbant apie kanceliarines ir kitas prekes, tai DK 219 straipsnis numato darbo priemonių nemokamą gavimą.

34. Apeliantas įrodinėja, kad pirkinių išlaidos pagal įmonės mastą neatitiko proporcingumo ir sąžiningumo principų. Tačiau šiam teiginiui pagrįsti nėra pateikta jokių buhalterinių duomenų (CPK 178 straipsnis), todėl jis laikomas deklaratyviu. Taip pat apeliantas nurodė, kad tai, jog ieškovė pati pripažino, jog pirko šaliką Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojai kaip padėką už pagalbą ir jis buvo priimtas mokesčių inspekcijos, reiškia, kad buvo duotas kyšis ir tai nesuderinama su įmonės politika ir rodo mažų mažiausiai darbo drausmės pažeidimą. Teisėjų kolegija dėl šio argumento nurodo, kad nagrinėjamoje byloje kyla materialinės, o ne drausminės atsakomybės klausimas. Taip pat ieškovės veiką kvalifikavus kaip žalos padarymą veikiant išoriniuose santykiuose, galima spręsti dėl civilinės atsakomybės. Jai kilti yra sąlygos dėl netinkamo duomenų atvaizdavimo įmonės buhalterijoje. Tokiu atveju tol, kol nėra į bylą pateikti įrodymai, kuriais atvaizduoti ūkinių operacijų pakeitimai dėl apelianto įrodinėjamos neteisėtos veikos, teismas negali priimti ir atskirosios nutarties. Be to, pats apeliantas, žinodamas apie įrodinėjamą neteisėtą veiką, privalo pranešti atitinkamos institucijoms. Pažymėtina ir tai, kad per visą ieškovės Lindorff grupėje dirbtą ilgą, planinių auditų metu nebuvo nustatyti jokie su ieškovės darbu susiję pažeidimai, 2016 m. gegužės mėnesį atlikto išorės audito metu jokie pažeidimai taip pat nenustatyti (el. b. t. I, b. l. 98–99)

35. Apeliaciniame skunde apeliantui pasisakant dėl įmokų į 3 pakopos pensijų fondą, nenurodyti jokie argumentai, kurie paneigtų teismo sprendimo teisėtumą. Apeliantas tiesiog teigia, kad teismas, nevertindamas šalių valios sudarant darbo sutartį pripažino, kad įmokos į pensijų fondus turėjo būti mokamos skaičiuojant nuo vidutinio darbo užmokesčio, nors šalys sutarė, kad įmokos bus mokamos nuo darbo sutartyje numatyto darbo užmokesčio. Dėl vidutinio darbo užmokesčio kaip dėmens formulėse naudojimo yra nustatyta teisės aktuose (DK 186 straipsnio 2 dalis), dėl to išsamiai išaiškinta pirmosios instancijos teismo sprendime.

36. Apeliantas dėl premijos apskaitymo paaiškino, kad ieškovei nurodžius jos premijas apskaityti ne kaip metines, o kaip vienkartines, jos vidutinis dienos darbo užmokestis gavosi 501,93 EUR arba 541,01 EUR, tuo tarpu, jeigu premija būtų teisingai apskaityta kaip metinė, šis uždarbis turėjo būti 346,77 ir 344,07 EUR. Tokiu būdu ieškovei buvo išmokėta 13 095.37 EUR atostoginių, nors turėjo būti išmokėta 8 631,46 EUR atostoginių. Tai lėmė, jog visa premija pateko į pirmojo metų ketvirčių vidutinio arbo užmokesčio skaičiavimą, o kadangi ieškovė antrąjį ketvirtinį išėjo metinių atostogų, jai buvo išmokėti nepagrįstai dideli atostoginiai.

37.Teisėjų kolegija pažymi, kad vidutinis darbo užmokestis, reikšmingas sumokėjimui už kasmetines atostogas, yra apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtintą Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą (toliau – Tvarkos aprašas), kurio 4.5 p. įtvirtinta, kad į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį įskaitomos premijos (mėnesio, ketvirčio, už 6, 9 mėnesių ar vienų metų darbo rezultatus, vienkartinės, iš jų ir premijos iš pelno) pagal įmonės darbo apmokėjimo ir skatinimo sistemą, darbuotojams skatinti skirtos vienkartinės piniginės išmokos, pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas, mokamas valstybės tarnautojams. Šalių sudarytos darbo sutarties 2.4 punktas suteikia teisę mokėti metinį priedą, o pagal Aprašą, išmoka, kuri susieta su veiklos rezultatais ir skirta skatintini darbuotojus, kaip bepavadinsi – priedu ar premija, ji vis tiek įsiskaičiuoja į vidutinį darbo užmokestį. Tai, kad ieškovė pasinaudojo galimybe, kuri yra teisėta, pasiimti atostogas, apskaičiuodama geresnes sąlygas išmokai gauti, nepapuola į teisinio reguliavimo sritį, todėl civilinės atsakomybės taikymas šiuo atveju negalimas. Darbo sutarties 4.2 punktu yra apibrėžtas tik 7 papildomų atostogų dienų žiemos mėnesiais reikalavimas, o 28 kalendorines kasmetinių atostogų dienas ieškovė galėjo rinktis savo nuožiūra.

38. Apeliantas, įrodinėdamas ieškovės padarytą žalą dėl automobilio lizingo sutarties nutraukimo, pats save paneigia argumentu, jog nutraukimo mokestis iš esmė prilygo likusio termino lizingo įmokoms. Tai reiškia, žala nepatirta (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija dėl šio argumento pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2016-05-31 iki 2016-10-21 imtinai

39. Apeliantas nurodė, kad jis įvykdė pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną tinkamai ir visiškai, sumokėdamas visas priklausančias sumas: priklausantį darbo užmokestį ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Be to, teismas turėjo sumažinti sankciją, įvertindamas, jog ieškovė buvo atšaukta iš pareigų.

40. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad darbdavio ir darbuotojo susitarimas gali būti teisėtas pagrindas atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju kitokia tvarka, nei nustatyta anksčiau nurodytose imperatyviosiose įstatymo nuostatose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179/2012). Šalys atitinkamą susitarimą sudaro, kai suderina savo valią joms tuo metu rūpimomis, naudingomis ar priimtinomis (kiekvienos iš jų požiūriu) sąlygomis. Toks darbo sutarties nutraukimo reglamentavimas yra dispozityvumo ir sutarčių laisvės principų išraiška darbo teisėje. Šie principai užtikrina šalims teisę susitarti dėl kompensacijos dydžio ir jos bei kitų išmokų mokėjimo terminų; tai gali būti pasiekiama derybų metu.

41. Susitarimo 3 straipsnio iii) papunkčiu susitarta atsiskaityta ne vėliau nei paskutiniąją darbo dieną, išmokant 12 mėnesių vidutinį darbo užmokestį. Tiesėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje buvo pažeisti sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai.

42. DK 141 straipsnyje nustatyta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka (straipsnio 1 dalis). Darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias pinigų sumas, nustatyta tvarka užpildyti darbuotojo darbo sutartį (straipsnio 2 dalis). Kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką (straipsnio 3 dalis).

43. Nutarties 42 punkte nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad įsipareigojęs apeliantas sumokėti atleidimo dieną išmoką, neįvykdė šio įsipareigojimo, ir tai sudaro pagrindą taikyti sankciją. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei 30 558 Eur vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2016-05-31 (atleidimo iš darbo dienos) iki 2016-10-21 (teismo sprendimo priėmimo dienos) imtinai ir po 305,58 Eur vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško atsiskaitymo su darbuotoja dienos. Be kita ko, teismas nurodė, kad atsakovas sankcijos mažinimo klausimo nekėlė, todėl priteisė visą mokėtiną sumą.

44. Kasacinis teismas išaiškino, jog DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatyta suma – vidutinis darbo užmokestis už visą uždelsimo atsiskaityti laiką – mokėtina (išieškotina) tik tais atvejais, kai atleidžiamam iš darbo darbuotojui nebuvo išmokėtas visas jam priklausantis vieno mėnesio (ar daugiau) darbo užmokestis. Jeigu atleidžiamam darbuotojui nebuvo išmokėta mažesnė už jo vidutinį darbo užmokestį suma, tai tokiais atvejais pagal DK 141 straipsnio 3 dalį mokėtinos išmokos dydį sudaro neišmokėto darbo užmokesčio dalis, išieškoma už uždelsimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; kt.). Taip pat kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus, priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012). Tai reiškia, kad teismas privalo būti aktyvus, nustatydamas kompensacijos dydį.

45. Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl sankcijos už tinkamą neatsiskaitymą taikymo, įvertinant, jo ieškovei atleidimo dienai buvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, tačiau darbdavys liko skolingas tik fiksuotą vienkartinio dydžio sumą, kuri buvo sutarta dėl darbo santykių nutraukimo, sprendžia teismo priteistą sumas sumažinti per pusę, t.y. šioje dalyje sprendimą pakeisti, sumažinant priteistą sumą iki 15 279 eurų už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2016-05-31 (atleidimo iš darbo dienos) iki 2016-10-21 (teismo sprendimo priėmimo dienos) imtinai ir po 152,79 eurų vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, nuo teismo sprendimo priėmimo iki visiško atsiskaitymo su darbuotoja dienos ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad mažinimas per pusę priteistiną darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką sumą yra protingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2011).

46. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, kuris pakeistas tik išvestinio reikalavimo dalyje po pateikto apeliacinio skundo ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 3 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. CPK 93 straipsnio 4 dalis numato, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

48. Nagrinėjamoje byloje atsakovo apeliacinis skundas yra tenkintas iš dalies dėl išvestinio reikalavimo po pateikto apeliacinio skundo. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamoje byloje atsakovo elgesys vertinamas kaip piktnaudžiavimas savo padėtimi. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokia teismo išvada dėl reikalavimų, kuriuos atsakovas, atstovaujamas advokato, reiškė paneigdamas teisės aktais nustatytą teisinį reguliavimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė šiuo metu nedirba, laikosi susitarimu prisiimto neatlygintino įsipareigojimo nekonkuruoti. Tokiu atveju kolegija sprendžia neperskirstyti bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir nepriteisti apelianto patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Ieškovė patyrė 4 981,33 eurų atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Ši suma viršija maksimalų dydį, todėl mažinama iki rekomenduojamo dydžio ir priteisiama iš apelianto, t.y. 1003,47 eurų (771.9 EUR (2016-10-01 - 2016-12-31)) užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis (bruto) x 1,3 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo, 8.11 punktas). Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

atsakovo UAB „Lindorff Business Services“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

ieškovės S. S.–I. ieškinį patenkinti iš dalies.

Pripažinti 2016-02-12 susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, sudarytą tarp ieškovės S. S.–I. ir atsakovo UAB „Lindorff Business Services”, galiojančiu.

Pripažinti atsakovo UAB „Lindorff Business Services” valdybos 2016-05-31 posėdžio protokolą Nr. 7 neteisėtu ir jį panaikinti.

Pakeisti ieškovės S. S.–I. (a. k. (duomenys neskelbtini) atleidimo iš darbo UAB „Lindorff Business Services” (į. k. 303326659) pagrindą iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso 124 str. 1 d. 1 p. į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 125 str. 1 d.

Priteisti ieškovei S. S.–I. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Lindorff Business Services” (į. k. 303326659) 77 006,16 Eur (septyniasdešimt septynis tūkstančius šešis eurus ir šešiolika euro centų) išeitinę išmoką pagal tarp šalių 2016-02-12 sudarytą susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, 15 279 Eur (penkiolika tūkstančių du šimtus septyniasdešimt devynis eurus) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2016-05-31 iki 2016-10-21 imtinai ir po 152,79 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt du eurus septyniasdešimt devynis euro centus) vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną uždelstą atsiskaityti darbo dieną, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė, nuo pirmos darbo dienos einančios po teismo sprendimo priėmimo iki visiško atsiskaitymo su ieškove S. S.–I. dienos ir 1 210 Eur (vieną tūkstantį du šimtus dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Atsakovo UAB „Lindorff Business Services” priešieškinį atmesti.

Teismo sprendimo dalį, dėl priteistos 6 417,18 Eur (šešių tūkstančių keturių šimtų septyniolikos eurų ir aštuoniolikos euro centų) sumos vykdyti skubiai.

Priteisti valstybės naudai iš atsakovo UAB „Lindorff Business Services” (į. k. 303326659) 1 675 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio ir 3,10 Eur (tris eurus ir dešimt euro centų) teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Valstybei priteista suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (į. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660. Sumokėjimą patvirtinantį dokumentą būtina skubiai pateikti teismui.

Priteisti ieškovei S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Lindorff Business Services“, juridinio asmens kodas 303326659, 1003,47 eurų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Rūta BurdulienėVirginijus KairevičiusRūta Petkuvienė