Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje išnagrinėjo suimto kaltinamojo P. V. (P. V.) skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 26 d. nutarties, kuria kaltinamajam P. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šio termino pradžią skaičiuojant nuo 2012 m. rugpjūčio 2 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio apygardos teismui perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje P. V. kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalyje, 157 straipsnio 1 dalyje ir 147 straipsnio 1 dalyje, padarymu.

P. V. kaltinamas tuo, kad 2011 m. nuo sausio mėnesio pabaigos iki vasario mėnesio 5 d., siekdamas, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdamas bendrininkų grupe su J. L., I. R. ir M. D., iš anksto susitaręs su jais daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti, įgyti ir laikyti nelaisvėje N. V. ir J. D. darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje, bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusiųjų N. V. ir J. D. pažeidžiamumu, tai yra jų sunkia materialine padėtimi, negalėjimu aktyviai priešintis įtariamiesiems, išreikšti nesutikimą, bei panaudojant apgaulę, tai yra žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido, įgijo ir laikė nelaisvėje N. V. ir J. D., o būtent: J. L. ir I. R. paskambino telefonu N. V. ir J. D., dirbusioms konsumatorėmis Italijos Respublikoje Cereaja mieste, melagingai pažadėjusios geriau apmokamą konsumatorių darbą Danijoje, įkalbėjo jas ir tokiu būdu užverbavo vykti į Daniją. Po to J. L. ir I. R. nugabeno jas iš Italijos į Daniją ir perleido P. V. ir M. D., tai yra G. L. (kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas) užsakė bei nupirko lėktuvo bilietus skrydžiui iš Italijos į Daniją, kuriuos nukentėjusios atsiėmė Italijos oro uoste ir 2011-02-02 nuskrido į Daniją, kur jas pasitiko P. V. ir M. D. ir tokiu būdu jie nukentėjusiąsias įgijo, nugabeno jas į gyvenamąją patalpą, adresu (duomenys neskelbtini), bei panaudodami psichinę prievartą ir grasinimus jų atžvilgiu, grasindami išvežti albanams, jeigu jos atsisakys dirbti, tokiu būdu atimdami galimybę priešintis, siekdami pasipelnyti iš N. V. ir J. D. prostitucijos, laikė jas nelaisvėje nuomojamame name, adresu (duomenys neskelbtini), kur jos buvo verčiamos dirbti prostitutėmis nuo 2011 m. vasario 2 d. iki 2011 m. vasario 5 d.

Be to, jis kaltinamas tuo, kad 2011 metais nuo vasario mėnesio pradžios iki vasario mėnesio pabaigos, siekdamas, kad nukentėję asmenys būtų įtraukti į prostituciją ir būtų pelnomasi iš jų prostitucijos, veikdamas bendrininkų grupe su J. L., I. R. ir M. D., iš anksto susitaręs su jais daryti labai sunkų nusikaltimą – verbuoti, gabenti, perleisti ir įgyti M. B. ir K. B. (K.) darbui prostitutėmis Danijos Karalystėje bei pelnytis iš jų prostitucijos, pasinaudodamas nukentėjusiųjų M. B. ir K. B. (K.) pažeidžiamumu, tai yra jų sunkia materialine padėtimi, bei apgaule, tai yra žadant gerai apmokamą darbą, verbavo, gabeno, perleido ir įgijo K. B. (K.) ir vaiką M. B., o būtent: 2011 m. vasario mėnesio viduryje Vilniaus mieste, Pelesos g., prie prekybos centro „Maxima“, I. R. su J. L. panaudodamos apgaulę – melagingai pažadėjusios gerai apmokamą prostitutės darbą Danijoje, žinodamos, kad M. B. yra 17 metų vaikas (gimusi (duomenys neskelbtini)), bei pasinaudojusios M.B. ir K. B. (K.) pažeidžiamumu, tai yra sunkia jų materialine padėtimi, įkalbėjo ir tokiu būdu užverbavo jas vykti į Daniją dirbti prostitutėmis. Po to J. L. ir I. R. nugabeno jas į Daniją ir perleido P. V. ir M. D., tai yra J. L. kartu su I. R. surado tyrimo metu nenustatytą asmenį, kuris nuvežė nukentėjusias į Daniją, apmokėjo kelionės išlaidas, J. L. davė M. B. svetimą asmens tapatybės kortelę, išduotą N. V. vardu, nuvykus joms į Daniją, jas pasitiko P. V. su M. D., ir tokiu būdu nukentėjusiąsias įgijo, nugabeno jas į gyvenamąją patalpą adresu (duomenys neskelbtini), siekdami pasipelnyti iš M. B. ir K. B. (K.) prostitucijos, laikė jas nuomojamame name adresu (duomenys neskelbtini), kur jos buvo verčiamos dirbti prostitutėmis nuo 2011 m. vasario mėnesio vidurio iki 2011 m. vasario mėnesio pabaigos.

2011 m. birželio 13 d. prokurorės nutarimu buvo paskelbta P. V. paieška. Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2011 m. birželio 30 d. išduotas Europos arešto orderis. 2011 m. rugpjūčio 2 d. P. V. sulaikytas Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir 2011 m. lapkričio 9 d. pargabentas į Lietuvą. Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 10 d. nutartimi jam palikta paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas vėlesnėmis teismo nutartimis buvo tęsiamas iki 2012 m. rugpjūčio 2 d.

Skunde nurodoma, kad skundžiama teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

Jis laikomas suimtas daugiau nei metai laiko. Jam nepagrįstai buvo paskelbta paieška ir išduotas Europos arešto orderis, ko pasėkoje jis nepagrįstai buvo sulaikytas Vokietijoje ir parvežtas į Lietuvą. Jis nežinojo apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, jo niekas neieškojo nei jo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, nei užsienyje, nors jo buvimo vieta ir gyvenamosios vietos adresas užsienyje buvo žinomas jo tėvams, uošviams.

Jis nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Jam pateiktų kaltinimų nepatvirtina byloje apklausti liudytojai, įtariamieji bei kiti bylos duomenys. Nukentėjusiųjų parodymai yra prieštaringi, nenuoseklūs ir galimai melagingi. Kaltinimas pagal BK 157 straipsnio 1 dalį jam negalėjo būti pateiktas, nes nukentėjusioji M. B. nors ir būdama 17 metų amžiaus, negali būti laikoma vaiku, nes dar prieš išvykstant į Danijos Karalystę buvo ištekėjusi, o tai reiškia, kad ji buvo teismo emancipuota, todėl nelaikoma vaiku.

Nėra pagrindų ir sąlygų skirti ir tęsti jam kardomąją priemonę - suėmimą. Vien inkriminuojamų nusikalstamų veikų sunkumas bei gresiančios griežtos bausmės tikimybė neduoda pagrindo manyti, kad įtariamasis, būdamas nesuimtas, bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo. Aplinkybė, kad jis buvo išvykęs į užsienį ir ieškodamas darbo gyveno įvairiose valstybėse taip pat nėra pagrindas tęsti jam suėmimo terminą. Jis dirbo Vokietijoje, siekdamas išlaikyti šeimą, ir ten turėjo pastovią gyvenamąją vietą. Tai, kad jis su žmona ieškojo darbo ir dirbo užsienyje, o jų sūnus gyveno pas žmonos tėvus, nerodo, kad jis nėra saistomas tvirtais šeiminiais ryšiais šeimoje. Jis Lietuvoje turi tėvus, pas juos yra deklaruota ir jo gyvenamoji vieta. Pakeitus jam suėmimą į švelnesnes kardomąsias priemones, jis gyventų pas tėvus, ieškotų darbo Lietuvoje, kad galėtų išlaikyti šeimą, nes turi tinkamas specialybes. Kol įsidarbintų jam padėtų tėvai, kas rodo jo tvirtus socialinius ryšius su tėvais. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių manyti, kad jis darė sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir kad tokius nusikaltimus ketina daryti ateityje. Skundžiamoje nutartyje nurodytas teismo motyvas, kad jis praeityje ne kartą teistas, rodo teismo šališkumą, nes jis yra teisiamas už praeitį. Taip pat nėra duomenų, kad jis galėjo lėšų pragyvenimui gauti iš nusikalstamos veikos. Jis dirbo, todėl lėšų pragyvenimui jam pakako ir pakanka.

Taikant kardomąją priemonę – suėmimą, yra pažeidžiamas konstitucinis proporcingumo principas, nes jam būnant suėmime nepataisomai žalojama jo sveikata ir absoliučiai apribojama jo teisė į tinkamą sveikatos apsaugą, jo sveikatai gresia labai sunkios komplikacijos. Be to, suėmimas apsunkina jo socialinį bendravimą su artimais žmonėmis - tėvais, vaiku.

Teismo nutartyje nurodytos aplinkybės, kad tiriant bylą buvo vykdomas bendradarbiavimas su užsienio valstybių teisėsaugos institucijomis, iki šiol iš Danijos Karalystės, Italijos Respublikos ir Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijų negauti atsakymai į teisinės pagalbos pavedimus, neatliktas informacinių technologijų tyrimas, negali būti pagrindu laikyti jį toliau suimtą. Kaltinamasis mano, kad minėti teismo nutartyje nurodyti veiksmai, kurių atlikimui reikės daug laiko, gali būti atlikti ir kardomųjų priemonių bei baudžiamojo proceso tikslai ir uždaviniai pasiekti jam paskyrus švelnesnes, vieną ar kelias, kardomąsias priemones.

Teismo posėdyje kaltinamojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė kaltinamojo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo P. V. skundas atmetamas.

Panevėžio apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam P. V. kardomosios priemonės - suėmimo terminą, BPK 119, 121, 122, 127 straipsnių reikalavimų nepažeidė.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog suimtasis padarė nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Kaltinamasis P. V. skunde neigia padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinis teismas, kaip aukštesnysis teismas, nagrinėdamas skundus dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo ar jos termino pratęsimo, byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenį įtarti ar kaltinti jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu (BPK 121 straipsnio 2 dalis), tačiau teismas nesprendžia asmens kaltės klausimo iš esmės ir nevertina byloje surinktų duomenų BPK 20 straipsnio prasme, nes tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Iš aptariamos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad joje yra duomenų, leidžiančių manyti, kad P. V. galėjo padaryti nusikalstamas veikas, kuriomis jis kaltinamas. Tokie duomenys išdėstyti kaltinamajame akte. Todėl kardomosios priemonės - suėmimo paskyrimui ir jo termino pratęsimui buvo įstatyminis pagrindas (BPK 121 straipsnio 2 dalis).

Suėmimas gali būti taikomas tik esant BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse numatytoms suėmimo skyrimo sąlygoms ir bent vienam iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų.

Panevėžio apygardos teismas pratęsė kaltinamajam P. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą nustatęs tam pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte (bėgs (slėpsis) nuo teismo) ir BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte (darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus), bei padaręs išvadą, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebus galima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Apeliacinis teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.

Apie tikimybę, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis), sprendžiama vertinant BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, t. y. kaltinamojo šeiminę padėtį, nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimą/neturėjimą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė yra priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai ,,kitų aplinkybių“ sąvokai. BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba jo terminas pratęsiamas, jei yra duomenų, jog asmuo, kaltinamas padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys.

Aptariamoje baudžiamojoje byloje apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam P. V. suėmimo terminą, priešingai nei skunde nurodo kaltinamasis, atsižvelgė į visas BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir jas pagrįstai įvertino kaip visumą, pakankamą suėmimo terminui pratęsti. P. V. kaltinamas padaręs tris nusikalstamas veikas, iš kurių dvi, numatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje ir 157 straipsnio 1 dalyje, priskiriamos labai sunkių (BK 11 straipsnio 6 dalis), ir viena, numatyta BK 147 straipsnio 1 dalyje, sunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 5 dalis) kategorijai, už šių nusikaltimų padarymą baudžiamasis įstatymas numato griežtas ir tik laisvės atėmimo bausmes. Neteisus yra kaltinamasis teigdamas, kad apygardos teismas, atsižvelgdamas į jo ankstesnį teistumą, buvo šališkas. Atsižvelgti į asmens teistumą įpareigoja BPK 122 straipsnio 2 ir 4 dalies nuostatos, todėl apygardos teismas į šią aplinkybę atsižvelgė pagrįstai. P. V. praeityje teistas 4 kartus, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas. Labai sunkūs ir sunkus nusikaltimai, kurių padarymu aptariamoje byloje kaltinamas P. V., ir nusikaltimas, numatytas 1961 m. BK 232¹ straipsnio 5 dalyje, už kurio padarymą P. V. buvo nuteistas ankstesniu teismo nuosprendžiu, patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje išvardintų nusikalstamų veikų sąrašą. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad P. V. yra linkęs pažeidinėti įstatymus. Ikiteisminio tyrimo metu P. V. buvo paskelbta paieška ir išduotas Europos arešto orderis. Apeliacinis teismas netikrina ir nevertina prašymo išduoti Europos arešto orderį pagrįstumą ir teisėtumą, nes tai nėra šio nagrinėjimo dalykas. P. V. buvo sulaikytas Vokietijos Federacijos Respublikoje. Nors kaltinamasis teigia, kad jis yra deklaravęs savo gyvenamąją vietą Lietuvoje, pas tėvus, tačiau skunde pats pripažįsta, kad toje vietoje negyveno, o ieškodamas darbo, gyveno ir dirbo užsienyje. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad kaltinamasis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ir turi ryšių užsienyje. Byloje nėra duomenų, kad kaltinamasis iki suėmimo legaliai dirbo ar turėjo kitą legalų pargyvenimo šaltinį. Nusikaltimų, kurių padarymu jis kaltinamas, pobūdis leidžia manyti, kad jis galimai gaudavo lėšų pragyvenimui iš nusikalstamos veikos. Kaltinamasis nėra saistomas stipriais socialiniais ryšiais. Kaip jau buvo minėta, jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, iki suėmimo nedirbo, išsiskyręs (12 t. 4 b. l.), turi vaiką, tačiau apie jo dalyvavimą vaiko išlaikyme ir ugdyme byloje duomenų nėra. Skunde kaltinamojo nurodomos aplinkybės dėl jo stiprių ryšių su tėvais, pas kuriuos jis galėtų gyventi ir kurie jam padėtų kol jis įsidarbins, nepaneigia anksčiau minėtų teismo išvadų ir nėra pakankamas pagrindas griežčiausiai kardomajai priemonei panaikinti.

Aptartų faktinių aplinkybių visuma, o taip pat nusikalstamų veikų, kurių padarymu kaltinamas P. V., sunkumas ir pobūdis, duoda pagrindą manyti, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, gali daryti naujus nusikaltimus, bei siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės gali bėgti (slėptis) nuo teismo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte bei 3 punkte numatytus suėmimo pagrindus. Įvertinęs aptartas aplinkybes ir nustatęs anksčiau aptartus suėmimo pagrindus pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai nebūtų pasiekti.

Kaltinamasis skunde nurodo, jog apygardos teismas pažeidė konstitucinį proporcingumo principą. Tokį pažeidimą kaltinamasis sieja su aplinkybe, kad jam būnant suėmime nepataisomai žalojama jo sveikata, apribojama teisė į tinkamą sveikatos apsaugą ir apsunkinamas jo socialinis bendravimas su artimais žmonėmis. Apeliacinis teismas aptariamoje byloje proporcingumo principo pažeidimo nenustatė. Visų pirma, kaltinamojo skundo teiginiai dėl jo sveikatos žalojimo yra deklaratyvūs, nes nepagrįsti objektyviais duomenimis. Antra, BPK 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad procesinės prievartos priemonės turi būti taikomos tik tais atvejais, kai be jų negalima pasiekti reikiamų proceso tikslų, taigi proporcingumo principas įpareigoja siekiamą rezultatą lyginti su prievartos priemonės griežtumu. Kuo sunkesnės nusikalstamos veikos tiriamos (nagrinėjamos), tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas. Įvertinus tai, kad P. V. baudžiamoji byla yra didelės apimties ir sudėtinga (byloje kaltinimai pateikti 4 asmenims, kurie kaltinami padarę po kelias nusikalstamas veikas, bylą sudaro 12 tomų), P. V. kaltinamas labai sunkių ir sunkaus nusikaltimo padarymu, byla pirmosios instancijos teisme dar nepradėta nagrinėti, bei nustačius BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkte numatytus P. V. suėmimo pagrindus, yra pakankamas pagrindas manyti, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis BPK 119 straipsnyje numatyti tikslai nebūtų pasiekti, todėl šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje siekiamas rezultatas pateisina kardomosios priemonės griežtumą.

Kaltinamojo skundo teiginiai, kad skundžiamoje teismo nutartyje nurodyta, jog iki šiol iš Danijos Karalystės, Italijos Respublikos ir Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijų negauti atsakymai į teisinės pagalbos pavedimus, neatliktas informacinių technologijų tyrimas, prieštarauja skundžiamos teismo nutarties turiniui, iš kurio matyti, kad tokia aplinkybė joje nenurodyta. Ikiteisminis tyrimas aptariamoje byloje yra baigtas ir baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu yra perduota nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Bylą perdavus nagrinėti pirmosios instancijos teisme, teismas nėra saistomas BPK 127 straipsnyje numatytų kardomosios priemonės - suėmimo taikymo trukmės terminų. Iš bylos duomenų matyti, kad teisiamojo posėdžio data Panevėžio apygardos teisme dar nepaskirta dėl bylos sudėtingumo ir didelės bylos apimties (byloje kaltinimai pateikti 4 asmenims, kurie kaltinami padarę po kelias nusikalstamas veikas, bylą sudaro 12 tomų).

Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes, Apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pratęsdamas kaltinamajam P. V. kardomosios priemonės – suėmimo terminą dar trims mėnesiams Lietuvos Respublikos Konstitucijos, baudžiamojo proceso įstatymo ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatų, nurodančių, kad niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas, nepažeidė. Kaltinamojo skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo išvadų. Pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, ją naikinti skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Kiti skundo prašymai – iš suėmimo paleisti ir paskirti švelnesnę kardomąją priemonę, nesvarstytini. Tokius prašymus kaltinamasis turi teisę pareikšti pirmos instancijos teismui, kurio žinioje yra baudžiamoji byla.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Suimto kaltinamojo P. V. skundą atmesti.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.