- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-22
- Bylos Nr.
- A-858-2916-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03598-2010-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- G. A.
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),
dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. V.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. (G. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas G. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1-2) į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (15/6-5) 15PR-334 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui G. A. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ” (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad atsakovo Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas prieglobsčio prašyme nurodė, jog (duomenys neskelbtini) jaučia spaudimą dėl savo tautybės, nes yra jezidas. Kelis kartus buvo (duomenys neskelbtini) sumuštas. Tai, kad dėl savo tautybės pareiškėjas jaučia spaudimą, įrodo atsakovo surinkta 2010 m. rugpjūčio 31 d. pažyma „Apie (duomenys neskelbtini) sveikatos sistemą, epilepsijos gydymą, kurdų jezidžių bendruomenę (duomenys neskelbtini)“ Nr. GEO 15/6-15-6-23 (toliau – ir Pažyma). Pareiškėjas pabrėžė, jog nors ir būdamas geru specialistu jo tautos atstovas negalėtų susirasti jokio darbo. Remėsi Jungtinių Tautų Vyriausiojo pabėgėlio komisaro išleisto „Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo” (toliau – ir Vadovas) 54, 63 punktais ir nurodė, kad šiuo atveju (duomenys neskelbtini) nesugeba užtikrinti jezidžių teisių į darbą ir neapgina nuo įsitvirtinusios visuomenėje antipatijos jezidžių bendruomenei.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 8-9) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad apibendrinus Pažymoje pateikiamą informaciją buvo padaryta išvada, kad sunkumai, su kuriais gali susidurti jezidžių bendruomenė, neįgauna nuoseklaus prieš specifinę mažumą nukreipto persekiojimo, kaip yra apibrėžta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. IV-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 66.1 punkte, ar smurto, kaip tai yra apibrėžta Tvarkos aprašo 66.5 punkte, pavidalo ir nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Migracijos departamentas pabrėžė, jog apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) gyveno su žmona bei uošviene. Kadangi pareiškėjo uošvienei reikėjo išvykti iš (duomenys neskelbtini) (dėl kokių priežasčių – pareiškėjas nežino), ji pasiėmė su savimi savo dukrą (pareiškėjo žmoną), o jis tiesiog kartu su jomis išvyko. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti dėl priklausymo kurdų jezidžių mažumai kylančių problemų. Pareiškėjas nurodė, kad dėl muštynių su (duomenys neskelbtini) jis nesikreipė į policiją dėl to, kad būtų gerbiamas. Grįžimui į kilmės šalį niekas negresia, tačiau nenori grįžti dėl ekonominių priežasčių. Kitos informacijos, į kurią turėtų būti atsižvelgta, sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė. Atsakovas nurodė, jog prieš 2010 m. lapkričio 26 d. apklausą pareiškėjas buvo pasirašytinai informuotas, kad duomenų, kuriuos jis pateiks per šią apklausą, pagrindu bus priimtas sprendimas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, todėl žinojo pateikiamos informacijos svarbą. Remiantis Migracijos departamento turima informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), viena didžiausių problemų šalyje šiuo metu yra nedarbo lygis. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo manyti, kad sunkumai, susiję su galimybių įsidarbinti nebuvimu, būtų sąlygojami darbo ieškančių asmenų tautybės, priklausymo socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu (b. l. 35-39) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nurodė, jog sutinka su atsakovo pateiktu prieglobsčio suteikimo priežasčių vertinimu. Pareiškėjo nurodytos jo netenkinančio gyvenimo kilmės šalyje priežastys – darbo neturėjimas, būtinybė gyventi pas uošvę, konfliktai su (duomenys neskelbtini) – yra ekonominio pobūdžio priežastys. Pareiškėjas pats nurodė, kad į Lietuvą atvyko kartu su uošve, kurios išvykimo iš (duomenys neskelbtini) priežasčių nežino. Tai rodo, kad jo sprendimas išvykti iš (duomenys neskelbtini) buvo sąlygotas jo uošvienės sprendimo, kurio priežasčių jis nežino. Pareiškėjas dalyvavo muštynėse su (duomenys neskelbtini), tačiau muštynių kilimo pagrindas neaiškus, duomenų, kad su juo buvo žiauriai elgiamasi dėl tautinės priklausomybės, nepateikta. Pabrėžė, jog motyvas dėl pareiškėjo nesikreipimo į į policijos įstaigas dėl smurto prieš jį naudojimo (t. y. noras išlikti gerbiamu) negali būti laikomas pagrįstu. Nei pareiškėjas, nei kiti jo aplinkos žmonės neturėjo patirties, kad policijos pareigūnai nevykdys savo pareigų. Teismas pažymėjo, jog ekonominiai suvaržymai gali būti priežastimi asmenį laikyti pabėgėliu tik tada, kai žlugdoma ekonominė tam tikros gyventojų dalies egzistencija (teisės prekiauti iš tam tikros etninės grupės atėmimas, diskriminacinis ar pernelyg didelis tos grupės apmokestinimas). Šiuo atveju pareiškėjo nurodytos ekonominio pobūdžio aplinkybės nėra panašios į tokias priežastis. Pareiškėjas išvyko būdamas tik 20 metų amžiaus, todėl suprantama, kad jis nespėjo užsidirbti gyvenamajam plotui ar esant didelei bedarbystei nesusirado darbo.
Teismas pažymėjo, jog Pažymoje nurodyta, jog jezidai yra tradicinė mažuma (duomenys neskelbtini). 2008 m. ataskaitoje „Jezidų mažumos žmogaus teisių padėtis Kaukazo Respublikose (Armėnijoje, Gruzijoje, Azerbaidžane)” nurodytos neigiamai jezidų bendruomenę paveikusios priežastys daugiau yra susijusios su pačios bendruomenės, o ne atskirų jos narių padėties pablogėjimu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad bylos medžiagoje nurodyta, jog patys jezidai teigia, kad dauguma jų yra išsilavinę, kai kuriems gerai sekasi verslas, darė išvadą, kad jezidai nėra diskriminuojami nei mokslo, nei verslo srityse. Pareiškėjo nurodyta diskriminacija laikoma nepagrįsta ir dėl to, kad jis nekalba jezidams būdinga kurdų kalba, išoriškai nesiskiria nuo (duomenys neskelbtini) (2010 m. lapkričio 26 d. apklausa), perėjo į pravoslavų tikėjimą. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nenurodė, kad tikėjimą jis pakeitė verčiamas kokių nors priežasčių, o ne savo noru. Kadangi jezidai yra ne tautybė, o religija, tai nėra aišku, kodėl pareiškėjas save laiko jezidu. Pareiškėjo prašyme dėl pabėgėlio statuso suteikimo nebuvo pateikta jokių motyvų, kurie leistų manyti, jog jis gali būti pripažintas pabėgėliu, todėl atsakovas pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 77 straipsnio 2 dalį ir nesuteikė pareiškėjui laikino prieglobsčio bei nenustatė pabėgėlio statuso.
Pabrėžė, jog Konvencijos dėl pabėgėlių statuso, ratifikuotos 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85 (toliau – ir Konvencija), 33 straipsnyje numatyta, kad nė viena susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų. Įstatymo 87 straipsnyje taip pat reglamentuojamas papildomos apsaugos suteikimas. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (1 p.); yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (2 p.); yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams (3 p.). Direktyvos 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ir asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ir asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų (toliau – ir Direktyva) 2 straipsnio e punkte nurodyta, jog papildomą apsaugą gali gauti asmuo, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, bet apie jį pagrįstai galima manyti, kad, jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį, jam iškiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtus smurto veiksmus, kuriame netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali ar dėl tokio pavojaus nepageidauja pasinaudoti tos šalies apsauga. Direktyvos 15 straipsnis nustato, kad smurto veiksmus sudaro mirties bausmė ar egzekucija; prašytojo kankinimas, nežmoniškas ar žeminantis elgesys arba baudimas kilmės šalyje; rimta ir asmeninė grėsmė civilio gyvybei ar asmeniui dėl neapgalvoto smurto tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas iš (duomenys neskelbtini) atvyko legaliai, kitų aplinkybių, keliančių grėsmę dėl jo išsiuntimo, nenurodyta, todėl dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos jo žmogaus teisės nebus pažeistos.
III.
Pareiškėjas G. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 45-46), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą Nr. (15/6-5) 15PR-334 „Dėl laikino teritorinio prieglobsčio bei prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiui G. A. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini)” ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.
Apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl atsakovo surinktos informacijos apie kurdus-jezidus išsamumo. Atsakovas ir teismas savo sprendimuose rėmėsi būtent Pažyma apie kurdų jezidų bendruomenę. Pažymoje tėra sakinys apie tai, kad neigiamai kurdų bendruomenę paveikusios priežastys daugiau yra susijusios su pačios bendruomenės, o ne su atskirų jos narių padėties pablogėjimu, jog kurdai kenčia ne labiau nei kitos tautinės mažumos (duomenys neskelbtini). Nurodoma, jog šių išvadų visiškai nepakanka objektyviai ir tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą. Pareiškėjas pabrėžia, jog Tvarkos aprašo 66.1 punkte nurodyta, kad persekiojimo veiksmai inter alia gali būti: fizinis ir psichologinis smurtas, teisinės, administracinės, policijos ir/arba teisminės priemonės, persekiojimas ar baudimas, kuris yra neproporcingas ir diskriminuojamas. Papildoma apsauga suteikiama ne tik kai yra duomenys apie žiaurų elgesį su pareiškėju, bet ir kai yra žeminamas jo orumas ar jis yra tokiu būdu baudžiamas, yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos (Įstatymo 87 str.). Ekonominės priežastys taip pat gali būti prieglobsčio suteikimo pagrindas, kai žlugdoma ekonominė tam tikros gyventojų dalies egzistencija (Vadovo 63 p.). Tačiau visi šie kriterijai nebuvo ištirti, nes informacija apie kurdų diskriminaciją nebuvo surinkta.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 55-56) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra nurodoma, jog apibendrinus Pažymoje pateikiamą informaciją buvo padaryta išvada, kad jokie sunkumai, su kuriais gali susidurti jezidžių bendruomenė, neįgauna nuoseklaus prieš specifinę mažumą nukreipto persekiojimo, kaip tai yra apibrėžta Tvarkos aprašo 66.1 punkte, ar smurto, kaip tai yra apibrėžta Tvarkos aprašo 66.5 punkte, pavidalo ir nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo. Pažymima, kad Pažymoje buvo pateikta tiek informacijos apie kurdų jezidžių bendruomenę (duomenys neskelbtini), kiek buvo aptikta informacijos apie prieglobsčio prašytojo kilmės šalį paieškos metu. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 straipsnio 2 dalies 6 punktu, pateikti įrodymus, pagrindžiančius skundo reikalavimus, yra pareiškėjo pareiga, tačiau pats pareiškėjas nei Vilniaus apygardos administraciniam teismui, nei Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui jokios papildomos informacijos, nors iš dalies patvirtinančios jo užuominas apie tai, kad egzistuoja kažkokia informacija, kurią Migracijos departamentas galėjo vadovautis, bet nesurinko, nepateikė. Atsakovas pabrėžia, kad paties pareiškėjo pasakojimas atitinka Migracijos departamento grėsmės jo atžvilgiu kilmės šalyje vertinimą. Nurodo, jog pareiškėjas pažymėjo, kad grįžimo į kilmės šalį atveju jam niekas negresia, tačiau ten nėra nei darbo, nei namų, tik draugai, o Lietuvoje geriau nei ten. Jokios kitos informacijos, į kurią turėtų būti atsižvelgta, sprendžiant klausimą dėl prieglobsčio suteikimo, pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė.
Atsakovas nurodo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi Vadovo 63 punktu, tačiau ignoruoja Vadovo 64 punkte pateikiamą informaciją apie bendras ekonomines priemones. Remiantis (duomenys neskelbtini) Nacionalinės Statistikos Tarnybos teikiama informacija, kuri yra viešai prieinama, nedarbo lygis šalyje viršija 16 %, tuo tarpu remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų nevalstybinės organizacijos „Nacionalinis Demokratinis Institutas“ tyrimo atlikto 2010 m. balandį rezultatais (kurie yra viešai prieinami), 70 % apklaustųjų nelaiko save įdarbintais, o 39 % priskiria save prie darbo neturinčių ir jo ieškančių. (duomenys neskelbtini) etninės mažumos (azeriai, armėnai, rusai, abchazai, asirai, graikai, žydai, kištai/čečėnai, kurdai, osetinai, čigonai, ukrainiečiai ir jezidžiai) sudaro vos 16,5 % visų šalies gyventojų. Akivaizdu, kad net visi etninių mažumų atstovai kartu nesudaro ir pusės 39 % (duomenys neskelbtini) gyventojų, priskiriančių save prie darbo neturinčių ir jo ieškančių. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo manyti, kad sunkumai, susiję su galimybės įsidarbinti nebuvimu, apie kurias prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu užsiminė pareiškėjas, būtų sąlygojami darbo ieškančių asmenų rase, išpažįstama religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, kadangi nedarbas išlieka viena didžiausių problemų (duomenys neskelbtini), su kuria susiduria vos ne kiekviena šeima, nepriklausomai nuo jos etninės priklausomybės ar kitų subjektyvių savybių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Byloje ginčas kyla dėl pareiškėjo teisės gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriuo jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, yra teisėtas ir pagrįstas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos, inter alia, UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.
UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.
Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).
Taigi sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, būtina įvertinti, ar teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisės gauti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.
UTPĮ 2 straipsnio 1 dalyje yra pateikta akivaizdžiai nepagrįsto prašymo suteikti prieglobstį sąvoka, nurodoma, kad tai toks užsieniečio prašymas suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, kuriame akivaizdžiai nėra persekiojimo pavojaus kilmės šalyje pagrindimo arba kuris yra paremtas apgaule, arba kuriuo piktnaudžiaujama prieglobsčio suteikimo tvarka bei kuris dėl minėtų priežasčių akivaizdžiai neatitinka šiame Įstatyme nustatytų kriterijų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Iš ginčijamo atsakovo sprendimo turinio matyti, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį laikytas akivaizdžiai nepagrįstu, kadangi pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, leidžiančios manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad atsakovas nesurinko išsamios informacijos apie pareiškėjui kylančias grėsmes, o pirmosios instancijos teismas nepasisakė apie atsakovo surinktos informacijos apie kurdus-jezidus išsamumą.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pagal UTPĮ 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą būtent prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Taigi visų pirma pareiškėjas turi pareigą pateikti išsamius paaiškinimus ir argumentus, leidžiančius daryti išvadą, kad yra pagrindas suteikti prieglobstį.
Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, priimdamas ginčijamą sprendimą atsakovas vertino ir pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, ir savo surinktą informaciją, kuri, be kita ko, išdėstyta 2010 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje Nr. GEO 15/6-15-6-23 (prieglobsčio byla, b.l. 29-36).
Įvertinusi pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir pirmiau nurodytą pažymą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagrindinės paties pareiškėjo nurodytos jį netenkinančios gyvenimo kilmės valstybėje priežastys – ekonominio pobūdžio. Apklausiamas pareiškėjas nurodė, kad iš kilmės išvyko dėl to, kad išvyko uošvienė ir pasiėmė pareiškėjo žmoną, pareiškėjas taip pat išvyko. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis ir jo žmona pakeitė tikėjimą, nekalba jezidų kalba, politinėje veikloje nedalyvavo. Pareiškėjas pats nurodė, kad grįžus į kilmės valstybę jam grėsmių nekiltų, pagrindinė problema ta, kad ten nėra nei darbo, nei namų, o Lietuvos Respublikoje geriau nei ten. Nors nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kelis kartus buvo sumušę, į atitinkamas valstybės institucijas nesikreipė (prieglobsčio byla, b.l. 21-28). Darytina išvada, kad pareiškėjas savo paaiškinimuose iš esmės nenurodė grėsmių, kurios galėtų būti traktuojamos kaip pagrindas suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.
Kiek tai susiję su 2010 m. rugpjūčio 31 d. pažymoje Nr. GEO 15/6-15-6-23 pateikta informacija ir jos išsamumu, teisėjų kolegija pritaria atsakovo argumentams, kad minėtoje pažymoje, atsižvelgiant į paties pareiškėjo paaiškinimus, pateikta pakankamai išsami informacija, kuri leidžia daryti išvadą, jog tenkinti pareiškėjo prašymą pagrindo nėra. Nors pareiškėjas nurodo Vadovo 63 punktą kaip prieglobsčio prašymo tenkinimo pagrindą, šiuo aspektu sutiktina su atsakovo argumentais, jog valstybės taikomos ekonominės priemonės galėtų būti pagrindas svarstyti prieglobsčio suteikimo klausimą, jei tokios priemonės būtų valstybės politikos, orientuotos į tam tikrą asmenų grupę, dalis, to šioje byloje nėra nustatyta. Todėl pagrindo remtis Vadovo 63 punktu nėra, o, atsižvelgiant į prieglobsčio instituto prigimtį ir Vadovo 64 punktą, bendro pobūdžio ekonominė situacija kilmės valstybėje nėra pagrindas suteikti prieglobstį.
Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo G. A. (G. A.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.