Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2010-12-22 · Administracinė byla Nr. I-108-189/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-12-22
Bylos Nr.
I-108-189/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Artūras Drigotas (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Anatolijus Baranovas (pran.)
Trečiasis asmuo
G. R., V. J. K., D. Ž., uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“, J. I.
Pareiškėjas
Vilniaus, Vilniaus miesto savivaldybės
Atsakovas
Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai
Advokatai
Dovilė Greblinskienė
Administracinė byla Nr. A143 – 1605/2010Procesinio sprendimo kategorija 28 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,dalyvaujant atsakovo atstovėms Vilmai Skinderytei ir Vilmai Adamavičiūtei,tretiesiems suinteresuotiems asmenims G. R., V. J. K. ir D. Ž.,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ atstovams advokatei Dovilei Greblinskienei ir Aleksandrui Sanikovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės ir trečiųjų suinteresuotų asmenų J. I., G. R. bei V. J. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“, akcinei bendrovei „Vilniaus šilumos tinklai“, Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai, J. I., G. R., V. J. K., D. Ž., J. A. dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė (toliau – ir pareiškėjas) prašymu (T 1, b. l. 3–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir atsakovas, Komisija) 2008 m. birželio 26 d. nutarimą Nr. O3-76 ,,Dėl šilumos kainų vienašališko nustatymo uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ ir palikti galioti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 1-564 „Dėl UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainos nustatymo“.

Pareiškėjas nurodė, kad bazinės šilumos kainos uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus energija“ (toliau – UAB „Vilniaus energija“) buvo nustatytos Komisijos 2004 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-22 ,,Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos bazinių kainų uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilniaus energija“. Bazinės kainos nustatytos iki 2009 m. vasario 28 d., iš jų vienanarė šilumos kaina – 10,58 ct/kWh. UAB „Vilniaus energija“ prezidentas 2004 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 101 nustatė šilumos kainas, kurios atitiko bazines šilumos kainas. UAB „Vilniaus energija“ prezidento 2005 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 118 nustatyta perskaičiuota vienanarė šilumos kaina antriems bazinės šilumos kainos galiojimo metams – 10,58 ct/kWh (gyventojams – 9,954 ct/kWh). Vienanarė perskaičiuota šilumos kaina tretiems bazinės šilumos kainos galiojimo metams – 12,78 ct/kWh (gyventojams – 12,305 ct/kWh) nustatyta UAB „Vilniaus energija“ prezidento 2006 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 175. Iki Komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. O3-76 vienanarė šilumos kaina – 14,76 ct/kWh (gyventojams – 14,567 ct/kWh) buvo nustatyta UAB „Vilniaus energija“ prezidento 2007 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. 237. Nustatytos kainos galiojo nuo 2007 m. liepos 1 d. UAB „Vilniaus energija“ 2008 m. kovo 27 d. raštu Nr. 012-08/367r „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų perskaičiavimo“ Komisijai pateikė šilumos kainų perskaičiavimo projektą bei jo pagrindimą. UAB „Vilniaus energija“ perskaičiuota vienanarė šilumos kaina – 22,75 ct/kWh. Komisijai buvo pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 25 d. sprendimas Nr. 1-564, kuriuo nepritarta įmonės pateiktai perskaičiuotai šilumos kainai ir savivaldybės specialistams atlikus šilumos kainos perskaičiavimą nuspręsta nustatyti UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainą patalpoms šildyti, karštam vandeniui ruošti ir karšto vandens temperatūrai palaikyti – 16,451 ct/kWh be pridėtinės vertės mokesčio. Tačiau Komisija 2008 m. birželio 26 d. nutarimu Nr. O3-76 nusprendė, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 1-564 šilumos kaina nustatyta pažeidžiant Šilumos ūkio įstatymo (Žin., 2007, Nr. 130-5259) 32 straipsnio 2 dalies ir Komisijos 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (Žin., 2008, Nr. 35-1270) 53 punkto bei jos XIII skyriaus nuostatas, ir nutarė UAB „Vilniaus energija“ nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. vienašališkai nustatyti nutarime nurodytas šilumos kainas. Pareiškėjo nuomone, Komisijai priėmus tokį nutarimą, buvo pažeisti įstatymų saugomi viešieji interesai, ir nutarimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, kadangi savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.), o taip pat jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.). Pažymėjo, jog skundžiamo nutarimo priėmimo metu galiojo Šilumos kainų nustatymo metodika, pagal kurios 70 punktą bendrame technologiniame šilumos ir elektros energijos gamybos cikle susidarančios šiluminės energijos gamybos sąnaudos atskiriamos vadovaujantis Kogeneracinių jėgainių šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodika. Tačiau Komisija, vienašališkai perskaičiuodama šilumos kainas ir priimdama skundžiamą nutarimą, neteisėtai vadovavosi kitu, detaliai teisės aktuose nereglamentuotu alternatyviuoju šiluminės energijos gamybos atskyrimo metodu (Šilumos kainų nustatymo metodikos 70 p.), nors tuo pat metu galiojo Valstybinės energetikos išteklių kainų ir energetinės veiklos kontrolės komisijos 1997 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 5 patvirtinta Elektros ir šiluminės energijos suvartojimo šiluminėse elektrinėse savosioms reikmėms paskirstymo laikinoji metodika (Žin., 1997, Nr. 39-964) (toliau – Laikinoji metodika), kurios 6 skyriuje patvirtintas proporcinis kuro sąnaudų paskirstymas tarp elektros ir šilumos gamybos. Todėl nepagrįstai nustatyta didesnė, nei turėtų būti šilumos kaina. Šioje metodikoje kuro paskirstymas tarp elektros energijos ir šilumos energijos gamybos vykdomas proporciniu principu. UAB „Vilniaus energija“ yra bendras šilumos ir elektros energijos gamintojas, kurios pagrindinė veikla yra bendra šilumos ir elektros energijos gamyba. Taigi termofikacinėse (kogeneracinėse) elektrinėse privalo būti atliktas sąnaudų, kuro atskyrimas šilumos ir elektros energijos gamybai, nes tai užtikrina Šilumos ūkio įstatymo prioritetinio tikslo įgyvendinimą – mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Todėl Komisija, nepagrįstai perskaičiuodama šilumos kainą, vadovavosi teisės aktuose nereglamentuotu alternatyviuoju šiluminės energijos gamybos atskyrimo metodu ir nesivadovavo nutarimo priėmimo metu galiojusia Laikinąja metodika. Šilumos kainų nustatymo metodikos 70 punkte įtvirtintas alternatyvaus šiluminės energijos gamybos atskyrimo metodas neužtikrina mažiausių sąnaudų, jis nėra reglamentuotas teisės aktuose ir tuo pačiu metu konkuruoja su Laikinąja metodika kaip bendroji teisės norma specialiosios teisės normos atžvilgiu. Pagal anksčiau galiojusios Valstybinės energetikos išteklių kainų ir energetinės veiklos kontrolės komisijos 1997 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. 6 patvirtintos Centralizuotos šilumos kainų nustatymo laikinosios metodikos (Žin., 1997, Nr. 32-802) 7 punkto 3 pastraipą buvo numatyta, kad kuro sąnaudos šilumos ir elektros energijos gamybai termofikacinėse elektrinėse paskirstomos vadovaujantis Laikinąja metodika, t. y. metodika, kuri galioja iki šiol ir užtikrina patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams mažiausiomis sąnaudomis, t. y. šis metodas buvo taikomas ankstesniais laikotarpiais nustatant šilumos kainas. Komisija 2004 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-22 nustatydama bazinę šilumos kainą, neteisingai įvertino kai kurias sąnaudas, todėl šilumos kaina buvo nustatyta didesnė negu turėtų būti. Komisija, vienašališkai perskaičiuodama šilumos kainas UAB „Vilniaus energija“ priklausančiose termofikacinėse (kogeneracinėse) elektrinėse, privalėjo įvertinti sąnaudas, atskiriant kuro panaudojimą šilumos ir elektros energijos gamyboje, nes, vadovaujantis Laikinąja metodika, kuro sąnaudos gaminant elektrą ir šilumą termofikacinėse turbinose yra mažesnės nei gaminant atskirai, t. y. nebuvo įvertintos elektros gamybos pajamos, išlaidos, kuras, gautas pelnas, neįvertinta, kad kogeneracinėse elektrinėse didelė dalis žmonių dirba gaminant elektros energiją bei prižiūrint elektros gamybos įrenginius, todėl šios sąnaudos nepagrįstai buvo įtrauktos perskaičiuojant šilumos kainas. Kuro sąnaudos nepagrįstai ir neteisėtai prilygintos šilumai pagaminti katilinėse, nes gaminant elektros energiją kogeneracinėse elektrinėse šiluma yra kaip atliekinis produktas, kuris neišmetamas į orą ar nuleidžiamas į vandenį, o naudojama pastatams šildyti. Atlikus 2004 m. bazinės šilumos kainos perskaičiavimą termofikacinėse elektrinėse pagal Laikinąją metodiką, kuro sąnaudos bazinėje šilumos kainoje sumažėjo 20,97 mln. Lt suma, todėl sumažėja ir šiluminės energijos kaina; atitinkamai perskaičiavus šilumos kainas 2005–2007 m. atitinkamai jos mažesnės nei buvo nustatytos. Be to, nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 134–141; T 7, b. l. 136–142) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad mažiausios sąnaudos – tai būtinos ir ekonomiškai pagrįstos sąnaudos, kurios atitiktų tiek vartotojų, tiek šilumos tiekimo įmonių interesus ir užtikrintų patikimą bei kokybišką šilumos tiekimą vartotojams. Kainos turi skatinti šilumos tiekimo įmones teikti paslaugas vartotojams tokiomis sąnaudomis, kurios turi būti ne tik ekonomiškai pagrįstos, tačiau ir įmanomai mažiausios. Pasikeitus aplinkybėms, t. y . ženkliai padidėjus gamtinių dujų kainai ir veikiant kitiems objektyviems veiksniams, įmanomos mažiausios sąnaudos didėja. Komisija, vienašališkai nustatydama kainas UAB „Vilniaus energija“, vadovavosi teisės aktų nuostatomis, ir perskaičiuotos kainos yra ekonomiškai pagrįstos, t. y. įmanomai mažiausios ir užtikrinančios Šilumos ūkio įstatyme numatytą vieną iš pagrindinių tikslų – patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams mažiausiomis sąnaudomis. Pažymėjo, jog skundžiamu nutarimu šilumos kainos buvo perskaičiuojamos taikant bazinę kainą, o ne nustatoma nauja šilumos bazinė kaina. Vadovaujantis galiojančia Šilumos kainų nustatymo metodika, atliekant šilumos kainos perskaičiavimą, nebuvo taikomas pelno koregavimas, nusidėvėjimo (amortizacijos) pokyčio koregavimo koeficientas, o infliacijos koregavimo koeficientas buvo skaičiuojamas taikant baziniam šilumos kainos galiojimo laikotarpiui Komisijos nustatytą efektyvumo didinimo koeficientą. UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainos perskaičiavimas atliktas vadovaujantis Šilumos kainų nustatymo metodika, ir šilumos kaina perskaičiuota koreguojant bazinę šilumos kainą dėl infliacijos dydžio, kuro ir pirktos šilumos sąnaudų, realizuotos šilumos kiekio ir ataskaitinio laikotarpio kuro kainų pokyčio, o šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo koregavimas kainos perskaičiavimo metu Šilumos kainų nustatymo metodikoje nenumatytas. UAB „Vilniaus energija“ bazinės šilumos kainos nustatytos Komisijos 2004 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-22. Bazinės šilumos kainos įmonei nustatytos penkeriems metams ir galioja iki 2009 m. vasario 28 d. Komisija pagrįstai nesivadovavo Laikinąja metodika. Ši metodika buvo skirta papildyti tuo metu taikomą šiluminių elektrinių kuro sąnaudų skaičiavimo metodiką tam, kad atskirtų kai kurias produkcijos ir paslaugų rūšis nuo pagrindinių gamybos rūšių, t. y. nuo elektros energijos gamybos ir šiluminės energijos gamybos. Net ir nustatydama bazines kainas pasibaigus bazinės kainos taikymo laikotarpiui, Komisija negalėjo ir negalėtų remtis Laikinąja metodika dėl to, kad Komisija 1997 m. kovo 27 d. patvirtino dvi metodikas: nutarimu Nr. 6 – Centralizuotos šilumos kainos nustatymo laikinąją metodiką bei nutarimu Nr. 5 – Laikinąją metodiką. Šie teisės aktai yra skirti vienas kitam įgyvendinti bei yra laikinai galiojantys. Centralizuotos šilumos kainos nustatymo laikinoji metodika neteko galios 2003 m. liepos 26 d. Nuo šios datos Laikinoji metodika naudojama tik savosioms reikmėms suvartotos šiluminės ir elektros energijos skaičiavimams. Įsigaliojus naujai Šilumos ūkio įstatymo redakcijai, Komisija 2008 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. O3-41 patvirtino naują Šilumos kainų nustatymo metodiką. Pareiškėjo minimos Laikinosios metodikos taikymas perskaičiuojant kainas prieštarautų aukštesnės galios teisės aktams. Nustatant bazines šilumos kainas UAB „Vilniaus energija“, kuro sąnaudos tarp elektros ir šilumos buvo padalintos vadovaujantis fizikiniu metodu. Šio metodo taikymas neprieštarauja nuo 2008 m. kovo 28 d. galiojančios Šilumos kainų nustatymo metodikos 70 punkto nuostatoms. Komisija negalėjo patvirtinti nepakitusios šilumos kainos UAB „Vilniaus energija“, nenusižengdama šiuo metu galiojančiai Šilumos kainų nustatymo metodikai. Pabrėžė, kad Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, objektyviai įvertino visas aplinkybes, vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintu objektyvumo principu. Skundžiamas nutarimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje numatytus pagrindinius reikalavimus: jame konstatuota, kokius teisės aktus pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės taryba, kokiu pagrindu vienašališkai buvo nustatyta šilumos kaina, nurodytos jo priėmimo priežastys, aiškiai nurodyti atitinkami faktai (perskaičiuotos kainos) ir įstatymų nustatytas pagrindas bei argumentacija. Be to, teigė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. sausio 13 d. nutartimi paskirtos ekspertizės akte pateikti skaičiavimai, atlikti vadovaujantis neįteisintais sąnaudų paskirstymo metodais, vertintini tik kaip teorinis modelis, tačiau nelaikytini įrodymais pagal ABTĮ 57 straipsnio prasmę. Ekspertizės akte pateikti atsakymai į eksperto vertinimui pateiktus klausimus yra skirti ekonominiam tikslingumui įvertinti. Ekspertizės akte ekspertas prieštarauja pats sau, nes iš pradžių nurodęs, kad šilumos kainų ekonominių rodiklių nustatymas yra išimtinė Komisijos diskrecija, vėliau ekspertizės akte teigia, kad Komisija turėjo atsižvelgti į pareiškėjo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 1-564. Tačiau Komisija, priimdama skundžiamą nutarimą, veikė pagal teisės aktų jai suteiktą kompetenciją ir savo diskreciją. Be to, bazinių šilumos kainų skaičiavimas skiriasi nuo šių kainų perskaičiavimo ir yra savarankiški procesai, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, priimami atskiri Komisijos sprendimai. Nuo UAB „Vilniaus energija“ bazinių šilumos kainų nustatymo iki skundžiamo nutarimo priėmimo praėjo 4 metai. Vadinasi, 4 metus Komisijos nustatytos bazinės šilumos kainos galiojo ir buvo laikomos teisėtomis. Pareiškėjas Komisijos nutarimo, kuriuo buvo nustatytos bazinės šilumos kainos UAB „Vilniaus energija“, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais neskundė, todėl vertinti jau nustatytų bazinių kainų pagrįstumą ir teisėtumą nėra jokio teisinio pagrindo. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos objektas – skundžiamas Komisijos nutarimas, kuriuo nustatytos perskaičiuotos šilumos kainos. Skaičiuojant UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainas, taikytini galiojantys teisės aktai, nustatantys teisinių santykių subjektams imperatyvius įpareigojimus, o eksperto pateikti argumentai, kad UAB „Vilniaus energija“ kainos nustatytos atsižvelgiant į nuomos sutartį, gali būti vertinami tik tiek, kiek nuomos sutarties sąlygos neprieštarauja Šilumos ūkio ir kitų teisės aktų reikalavimams. Sąnaudų paskirstymą tarp elektros ir šilumos veiklų reglamentavo ne tik Šilumos kainų nustatymo metodika, bet ir Komisijos 2004 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. O3-84 patvirtintos Elektros energijos supirkimo kainos iš bendrų šilumos ir elektros energijos gamintojų reguliavimo taisyklės. Skirstydama sąnaudas tarp veiklų, Komisija turėjo atsižvelgti į abiejų dokumentų reikalavimus. Ekspertizės akte atlikti skaičiavimai nepaneigia Komisijos priimto skundžiamo nutarimo teisėtumo. Ekspertizės akte pateikti atsakymai pagrįsti ne faktinių aplinkybių vertinimu bei konkrečiais skaičiavimais, o teoriniais samprotavimais, vadinasi, ekspertizės akte pateikti duomenys neįrodo, kad Komisijos atlikta kiekybinė ir kokybinė AB „Vilniaus energija“ pateiktų skaičiavimų analizė buvo klaidinga.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į prašymą (T 2, b. l. 23–34; T 7, b. l. 144–160) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

UAB „Vilniaus energija“ nurodė, kad nuo Šilumos ūkio įstatymo įsigaliojimo ir Komisijos 2003 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-43 Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos patvirtinimo Laikinoji metodika naudojama tik savoms reikmėms suvartotos šiluminės ir elektros energijos skaičiavimams. Komisija 2004 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-22 nustatė bazines šilumos kainas bendrovei. Šios kainos bendrovei buvo nustatytos penkeriems metams. Bazinės šilumos kainos buvo nustatytos pagal tuo metu galiojusią Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodiką. Komisijos nutarimas, kuriuo buvo nustatytos bazinės kainos bendrovei, yra individualaus pobūdžio aktas, nes atitinka Viešojo administravimo įstatyme nustatytus individualaus administracinio akto kriterijus. Toks nutarimas yra vienkartinis teisės aktas, įgyvendinantis Šilumos ūkio įstatymo nuostatas ir skirtas konkrečiam subjektui. Nutarimas dėl bazinių kainų buvo priimtas 2004 m. vasario 17 d., tačiau pareiškėjas šio nutarimo teisėtumo neginčijo ir neginčija. Vadinasi, 4 metus Komisijos nustatytos bazinės šilumos kainos galiojo ir buvo laikomos teisėtomis. Nagrinėjamos bylos objektas – nutarimas, kuriuo nustatytos perskaičiuotos šilumos kainos. Kadangi šilumos ir elektros energijos sąnaudų atskyrimo metodai šilumos kainų perskaičiavimui netaikomi, o pareiškėjas Komisijos nustatytų bazinių kainų neskundė, jų vertinimas išeitų už bylos teisminio nagrinėjimo ribų. Be to, ekspertizės akte pateikti skaičiavimai, atlikti vadovaujantis neįteisintais sąnaudų paskirstymo metodais, gali būti vertinami tik kaip teorinis modelis. Eksperto siekis perskirstyti šilumos ir elektros sąnaudų pagal kitokį, nei atitinkamu laikotarpiu galiojusį, metodą yra nepagrįstas ir neteisėtas. Ekspertas ekspertizės akte taiko negaliojančius, su nagrinėjamos bylos dalyku nesusijusius teisės aktus. Laikinoji metodika, kuria ekspertas vadovaujasi ekspertizės akte, negali būti taikoma, nes ji naudojama tik savosioms reikmėms suvartotos šiluminės ir elektros energijos skaičiavimams. Nustojus galioti Centralizuotos šilumos kainos nustatymo laikinajai metodikai, jai įgyvendinti skirti teisės aktai negali būti toliau taikomi. Ekspertizės aktas, grindžiamas teisės aktu, kuris netaikomas kilusio ginčo objektui, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Taip pat ekspertas vadovaujasi 2004 m. sausio 12 d. patvirtinta skatinimo tvarka, kuri nebegalioja nuo 2005 m. birželio 7 d., ginčijamo Komisijos nutarimo priėmimo metu galiojo 2006 m. gruodžio 28 d. patvirtinta skatinimo tvarka. Ekspertas atliko ne tyrimą, reikalaujantį specialių mokslo, meno, technikos ar amato srities žinių, o aiškino, interpretavo ir taikė teisės aktus. Ekspertas ekspertizės akte nepagrįstai vertina 2002 m. vasario 1 d. nuomos sutarties tarp specialiosios paskirties akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“, pareiškėjo ir bendrovės nuostatas, kurios nėra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl nuomos sutarties nuostatų interpretavimas ir taikymas ekspertizės akte yra nepagrįstas. Taip pat ekspertizės akte teikiami skaičiavimai yra nenuoseklūs, netikslūs ir nepagrįsti. Eksperto skaičiavimuose yra aritmetinių klaidų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo akcinė bendrovė „Vilniaus šilumos tinklai“ (toliau – AB „Vilniaus šilumos tinklai“) atsiliepimu į prašymą (T 1, b. l. 104–107) prašė prašymą patenkinti.

AB „Vilniaus šilumos tinklai“ nurodė, kad Komisijai vienašališkai priėmus nutarimą buvo pažeisti įstatymų saugomi viešieji interesai, todėl jis turi būti panaikintas kaip neteisėtas iš esmės, kadangi savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Nutarimas pažeidžia Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalį, suvaržo pareiškėjo teises, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams, Vietos savivaldos įstatymo ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepimu į prašymą (T 2, b. l. 131–132, 134–135) nurodė, kad Komisija turi nustatyti tokias kainas, kurios nepažeistų vartotojų interesų, tuo pačiu mažiausiomis sąnaudomis būtų didinamas šilumos tiekimo efektyvumas, o bendrovė galėtų užtikrinti stabilų sąnaudų susigrąžinimą ir nebūtų taikomas kryžminis subsidijavimas.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. I., G. R. ir V. J. K. atsiliepimu į prašymą (T 7, b. l. 192–193) nurodė, kad sutinka su eksperto išvada, nes UAB „Vilniaus energija“ nepagrįstai didindama šilumos pardavimo kainą šią paslaugą pavertė pasipelnymo šaltiniu ir taip yra pažeistas Šilumos ūkio įstatymo reikalavimas tiekti šilumą vartotojams mažiausiomis sąnaudomis. Dėl Komisijos neteisingo sąnaudų paskirstymo tarp šilumos ir elektros energijos kogeneracinėse elektrinėse UAB „Vilniaus energija“ gavo 144 mln. Lt viršpelnį, kuris atsirado kiekvienais metais nepagrįstai didinant šilumos kainą Vilniaus gyventojams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. Ž. atsiliepimu į prašymą (T 8, b. l. 1–10) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

D. Ž. nurodė, kad skundžiamu Komisijos nutarimu buvo atliekamas šilumos kainų perskaičiavimas. Šilumos kainų perskaičiavimo tvarka yra numatyta Šilumos ūkio įstatyme bei skundžiamo nutarimo priėmimo metu galiojusioje Šilumos kainų nustatymo metodikoje. Komisija perskaičiavimus atliko laikantis visų Šilumos kainų nustatymo metodikoje ir Šilumos ūkio įstatyme nurodytų reikalavimų šilumos kainų perskaičiavimui, kartu atsižvelgdama ir į elektros energijos kainų reguliavimo taisykles. Kainų perskaičiavimui negalėjo būti taikoma Laikinoji metodika, nes ji neteko galios 2003 m. liepos 8 d. Be to, nuo Šilumos ūkio įstatymo įsigaliojimo ir Centralizuotai tiekiamos šilumos ir karšto vandens kainų nustatymo metodikos patvirtinimo Laikinoji metodika yra naudojama ne bendram suvartotos šiluminės ir elektros energijos apskaičiavimui, o tik energijos savosioms reikmėms apskaičiavimui. Be to, gamybos sąnaudų atskyrimas yra taikomas tik nustatant bazinę šilumos kainą. Gamybos sąnaudos bazinės kainos nustatymo metu turi būti atskiriamos laikantis tuo metu galiojančios metodikos. Reikalavimas kiekvieno šilumos kainų perskaičiavimo metu iš naujo atskirti sąnaudas pažeistų elektros energijos vartotojų interesus, nes apskaičiuojant elektros energijos kainą nebūtų aišku, kiek ir kokių sąnaudų įtraukiama į jos gamybos kaštus. Sąnaudų atskyrimo klausimas gali būti vertinamas tik nagrinėjant bazinės šilumos kainos nustatymą, tačiau bazinės kainos nustatymas 2004 m. nebuvo ginčijamas nei savivaldybės, nei kitų subjektų. Nutarimas dėl bazinių kainų buvo priimtas 2004 m. vasario 17 d., tačiau pareiškėjas šio nutarimo neskundė. Šis nutarimas nebuvo ir nėra ginčijamas daugiau kaip 5 metus nuo jo priėmimo, todėl terminas apskųsti šį nutarimą yra praleistas, todėl negali būti vertinamas sąnaudų atskyrimo klausimas, nes galiojančiuose teisės aktuose yra imperatyviai nurodyta, jog sąnaudų atskyrimas yra atliekamas tik skaičiuojant bazinę šilumos kainą.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. A. atsiliepimu į prašymą (T 8, b. l. 28–31) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Šalies argumentai

J. A. nurodė, kad pareiškėjas neteisėtai siekia atskirti šilumos ir elektros energijos gamyboje susidariusias sąnaudas šilumos kainos perskaičiavimo etape. Pareiškėjas siekia sumažinti šilumos kainas teisės aktuose nenumatytu būdu perkeliant šilumos ir elektros gamyboje susidariusias sąnaudas skaičiuojant elektros energijos kainą. Neteisėtas pareiškėjo siekis perkelti šilumos sąnaudas skaičiuojant elektros energijos kainą pažeidžia elektros energijos vartotojų teises.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu (T 8, b. l. 89–98) pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas priteisė iš pareiškėjo 13 000 Lt už atliktą ekspertizę į teismo specialią sąskaitą.

Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi ABTĮ 3 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-72/2009. Teismas nurodė, jog pagal Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktus (Žin., 2007, Nr. 130-5259) savivaldybių tarybos nustato: vadovaudamosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytomis šilumos bazinėmis kainomis ir šilumos kainų nustatymo metodikomis – įmonių tiekiamų šilumos ir (ar) karšto vandens kainas kiekvienam tiekėjui, kuris realizuoja ne mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus. Pirmaisiais šilumos bazinių kainų galiojimo metais savivaldybės taryba ne vėliau kaip per 30 dienų nustato šilumos kainas atsižvelgdama į Komisijos nustatytas šilumos bazines kainas. Jeigu savivaldybės taryba per nurodytą terminą nenustato šilumos kainų pirmiesiems šilumos bazinių kainų galiojimo metams, Komisija vienašališkai nustato šilumos kainas, lygias šilumos bazinėms kainoms; vadovaudamosi šilumos kainų nustatymo metodikomis – įmonių tiekiamos šilumos bazines ir kasmet perskaičiuojamas šilumos kainas kiekvienam šilumos tiekėjui, kuris realizuoja mažiau kaip 10 GWh šilumos per metus, ir apie tai informuoja vartotojus ir Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją ne vėliau kaip prieš 30 dienų iki šilumos kainos įsigaliojimo. Teisė Komisijai vienašališkai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas yra nustatyta Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalyje, t. y. visas savivaldybės tarybos nustatytas šilumos ir (ar) karšto vandens kainas tiekėjai pateikia Komisijai per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų ar tarifų nustatymo, tačiau ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki jų įsigaliojimo. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nurodo savivaldybei esamus šilumos kainų ar tarifų nustatymo pažeidimus. Savivaldybė privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų arba laiku nenustačius šilumos kainų, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas. Jos galioja, kol pašalinami Komisijos nurodyti pažeidimai. Vadinasi, Komisija turi teisę vienašališkai nustatyti šilumos kainas esant Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalyje nustatytoms sąlygoms: 1) savivaldybė nepašalino nurodytų pažeidimų arba 2) laiku nenustatė šilumos kainų. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 1-438 nustatė centralizuotai tiekiamos šilumos kainas UAB „Vilniaus energija“. Šis sprendimas, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, buvo pateiktas Komisijai. Komisija 2008 m. gegužės 21 d. protokoliniu sprendimu nusprendė, kad šiuo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu kainos nustatytos su pažeidimais, t. y. nurodyta, jog savivaldybė pažeidė Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatas bei Šilumos kainų nustatymo metodikos 53 punkto bei jos XIII skyriaus nuostatas, kuriomis vadovaujantis šilumos kaina perskaičiuojama kasmet, taikant numatytus infliacijos, realizuotos šilumos kiekio pokyčio, kuro ir perkamos šilumos kainų ir kitų, nuo tiekėjo veiklos nepriklausančių veiksnių sąlygojamų sąnaudų pokyčio koregavimo koeficientus. Teismas pažymėjo, jog Komisijos 2008 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. O3-19 patvirtinto Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos darbo reglamento 84 punkte nustatyta, kad Komisija, posėdžiuose spręsdama jos kompetencijai priskirtus klausimus, priima sprendimus, kurie įforminami nutarimais ar protokoliniais sprendimais, todėl Komisijos 2008 m. gegužės 21 d. posėdžio protokolas Nr. O2-16 laikytinas sprendimu, kuris gali būti skundžiamas teisės aktų nustatyta tvarka. Šis sprendimas sukėlė pareiškėjui įstatyme nustatytas pasekmes – Komisija nutarė, kad, savivaldybei nepašalinus pažeidimų per 30 kalendorinių dienų, Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, vienašališkai nustatys laikinas šilumos kainas. Komisijos posėdyje buvo pateiktos 2008 m. gegužės 14 d. pažyma dėl UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainų perskaičiavimo Nr. O5-98 bei 2008 m. gegužės 19 d. pažyma Nr. O5-102, kuriose buvo apskaičiuotas šilumos kainos pokytis dėl infliacijos bei realizacijos įtakos, kuro ir perkamos šilumos sąnaudų pokytis, šilumos gamybos ir patiektos į tinklą šilumos kainų perskaičiavimas, šilumos perdavimo ir pardavimo kainos perskaičiavimas. Šiose pažymose pateikti konkretūs kainų skaičiavimai ir argumentai, atskleistas konkretus kainų skaičiavimo principų turinys, nurodyti konkretūs baziniai duomenys, kurių pagrindu buvo atlikti skaičiavimai. Vadinasi, Vilniaus miesto savivaldybei buvo žinoma, kokius nustatytus pažeidimus ji turėtų pašalinti. Pareiškėjas Komisijos protokolinio sprendimo ir jame nustatytų pažeidimų teisės aktų nustatyta tvarka neginčijo. Komisijos 2008 m. gegužės 21 d. protokoliniame sprendime Nr. O2-16 nurodytų pažeidimų pareiškėjas nepašalino ir 2008 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. 1-564 nustatė UAB „Vilniaus energija“ centralizuotai tiekiamos šilumos kainą. Nustačius, kad pareiškėjas nepašalino 2008 m. gegužės 21 d. protokoliniame sprendime Nr. O2-16 nurodytų pažeidimų, Komisijai atsirado įstatymo numatytos prielaidos priimti šioje byloje ginčijamą sprendimą – vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Komisija, priimdama 2008 m. birželio 26 d. nutarimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, todėl nutarimas yra teisėtas bei pagrįstas ir jo panaikinti nėra pagrindo. Teismas nurodė, jog 2009 m. sausio 13 d. nutartimi patenkino pareiškėjo prašymą skirti ekspertizę byloje ir įpareigojo pareiškėją sumokėti 3 000 Lt avansą į teismo specialiąją sąskaitą. Pagal eksperto pateiktą 2009 m. birželio 29 d. ekspertizės darbo laiko žiniaraštį ir PVM sąskaitą faktūrą, ekspertizės išlaidos sudaro 48 314 Lt. Vilniaus miesto savivaldybė, prašydama atlikti ekspertizę, prašė ekspertu skirti privatų ekspertą, t. y. nepriklausomą energetikos reguliavimo ekspertą dr. V. S., tačiau pareiškėjas iš anksto neaptarė ekspertizės atlikimo kainos su privačiu ekspertu. Iš eksperto žiniaraštyje nurodytų dokumentų nėra galimybės įvertinti ekspertizei parengti atliktų veiksmų pobūdžio bei su tuo susijusios konsultacinio darbo trukmės. Teismui nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys ekspertizės atlikimo išlaidas, t. y. kokiais metodais ir tvarka buvo apskaičiuoti ekspertizės atlikimo įkainiai, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, teismo nuomone, nustatytina galutinė ekspertizės kaina – 16 000 Lt. Atsižvelgus į tai, kad 3 000 Lt pareiškėjas už atliktą ekspertizę sumokėjo (3 000 Lt sumokėti ekspertui) ir pareiškėjo prašymas atmestas kaip nepagrįstas, iš Vilniaus miesto savivaldybės priteistina 13 000 Lt suma už atliktą ekspertizę (ABTĮ 43 str. 1 d. 1 p., 43 str. 7 d.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 8, b. l. 123–125) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 16 000 Lt už byloje atliktą ekspertizę ir priimti naują sprendimą – atleisti Vilniaus miesto savivaldybę nuo ekspertizės išlaidų arba ženkliai sumažinti šias išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ekspertas savo nuožiūra išplėtė ekspertizės apimtį ir nagrinėjo klausimus bei aplinkybes, kurių teismas jam nenurodė ir kurios neturėjo jokios įtakos spręstam ginčui. Tai nulėmė žymiai didesnes eksperto laiko ir darbo sąnaudas, nei yra įprasta tokio pobūdžio klausimų analizei.

2. Ekspertas peržengė jam suteiktos diskrecijos ribas ir atliko teisės aiškinimo/taikymo funkciją, nors jam buvo pavesta atlikti tik šilumos kainos sąnaudų skaičiavimo ekspertizę.

3. Ekspertas negali tiksliai pagrįsti ir paaiškinti, kokiu būdu buvo apskaičiuojami ekspertizės atlikimo įkainiai bei sąnaudos. Todėl aiškiais įrodymais nepagrįstos tokio dydžio ekspertizės sąnaudos negali būti priteistos iš Vilniaus miesto savivaldybės.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. I., G. R. ir V. J. K. apeliaciniu skundu (T 8, b. l. 116–122) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo prašymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendime iš viso nėra nustatytos sprendžiamai bylai reikšmingos aplinkybės, nėra ištirti įrodymai – iš viso nevertintas ekspertizės aktas ir jame padarytų išvadų reikšmingumas kilusiam ginčui išspręsti, nėra atskleista bylos esmė, todėl teismo sprendimas yra priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos imperatyvias teisės normas (ABTĮ 62 str. 4 d., 86 str., 87 str. 4 d.). Kadangi teismas atsisakė atlikti papildomą (pakartotinę) ekspertizę, vadinasi, atlikta ekspertizė yra išsami, joje aiškiai ir nedviprasmiškai atsakyta į visus ekspertui užduotus klausimus, todėl ekspertizės aktas yra bene vienintelis objektyvus įrodymas, patvirtinantis ginčijamo Komisijos nutarimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Teismas iš viso nesprendė Komisijos kompetencijos viršijimo klausimo – neįvertino teisės aktų reikalavimams prieštaraujančių nepagrįstai didelių šilumos kainų nustatymo Komisijos 2008 m. birželio 26 d. nutarimu.

2. UAB ,,Vilniaus energija“ perskaičiuota šilumos energijos kaina 2008 m. birželio 26 d. turėjo atitikti proporcinį šilumos ir elektros sąnaudų paskirstymo metodą, įtvirtintą Laikinojoje metodikoje, kuri yra galiojanti. Komisija netinkamai kontroliavo, kaip UAB ,,Vilniaus energija“ vykdo Komisijos priimtus teisės aktus. Komisija suklaidino teismą, kad kuro sąnaudų paskirstymas tarp šilumos ir elektros energijos elektrinėse taikomas nustatant tik bazines šilumos kainas, o perskaičiuojant – nereikalaujama. Kuro sąnaudos gaminant elektrą ir šilumą termofikacinėse turbinose yra mažesnės nei gaminant atskirai – katilinėse. Komisijos taikytas individualus atskyrimo metodas neatitiko nei vieno teisės aktų apibrėžto atskyrimo metodo, o skaičiavimais gautos kainos yra klaidingos. Eksperto perskaičiuota šilumos kaina yra pagrįsta ir teisinga. Dėl UAB ,,Vilniaus energija“ nepagrįstai gauto didelio pelno ir didelio šilumos kainų augimo yra atsakinga Komisija, skundžiamu nutarimu patvirtinusi Lietuvos Respublikos teisės aktams prieštaraujančią šilumos kainą. Dėl neteisėtai padidintos šilumos gamybos kainos pažeistas teisės aktų principas, reikalaujantis šilumą tiekti pagrįstomis ir mažiausias sąnaudas atitinkančiomis kainomis.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo bei trečiųjų suinteresuotų asmenų J. I., G. R. ir V. J. K. apeliacinius skundus (T 9, b. l. 3–10) prašo apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniais skundais argumentai:

1. Teismas sprendime pasisakė dėl visų, bylai esminės reikšmės turėjusių aplinkybių. Pareiškėjas turėjo teisės aktų nustatyta tvarka apskųsti Komisijos 2008 m. gegužės 21 d. protokolinį sprendimą Nr. O2-16 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-765/2009).

2. Teismas pasisakė dėl ginčo santykiams taikytinų materialinės bei procesinės teisės normų ir, vadovaudamasis bylos nagrinėjimo metu surinktais faktiniais įrodymais, padarė pagrįstas išvadas. Ekspertizė – vienas iš įrodymų, kuris, kaip ir kiti įrodymai, neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Padaręs išvadą, kad protokolinio sprendimo neapskundimas teisės aktų nustatyta tvarka užkerta galimybę tolesniam bylos nagrinėjimui, teismas neprivalėjo išsamiai tirti kitų byloje esančių įrodymų, kadangi toks nagrinėjimas būtų beprasmis. Teismo atsisakymas patenkinti prašymą atlikti pakartotinę ekspertizę savaime nesąlygoja Komisijos nutarimo neteisėtumo. Teismas, vertindamas Komisijos kompetenciją priimti skundžiamą nutarimą, teisingai taikė materialinės teisės nuostatas.

3. Laikinoji metodika negali būti taikoma šilumos tiekimo kainoms perskaičiuoti, nes teisės aktai, kuriems įgyvendinti ji buvo skirta, yra netekę galios. Įsigaliojus Šilumos ūkio įstatymui ir Komisijai patvirtinus Šilumos kainų nustatymo metodiką, Laikinoji metodika galėjo būti taikoma tik savosioms reikmėms suvartotos šiluminės ir elektros energijos skaičiavimams. Komisijos kontrolės funkcijų įgyvendinimas apskritai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Perskaičiuojant šilumos kainas, šiluminės energijos gamybos atskyrimo metodai yra netaikomi. Perskaičiuojant šilumos kainas, yra taikoma jau nustatyta bazinė šilumos kaina. Ekspertizės akte padaryta aritmetinių klaidų. Ekspertas pripažino, jog bazinių kainų nustatymo metu Komisijos taikytas individualus sąnaudų atskyrimo metodas atitinka proporcinį ir yra teisingas.

4. Apeliantai negali reikalauti palikti galioti pareiškėjo 2008 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 1-564, nes šis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, be to, teisės aktai nesuteikia pareiškėjui kompetencijos pakeisti Komisiją šilumos kainų nustatymo procese.

5. Ekspertas teismui nepateikė ekspertizės atlikimo įkainių skaičiavimo metodikos. Teismas pagrįstai nusprendė sumažinti ekspertizės išlaidas proporcingai atliktam darbui. Pareiškėjas, prašydamas sumažinti ekspertui priteistiną sumą, nepateikia jokių objektyvių kriterijų ar skaičiavimų. Kadangi sprendimas byloje priimtas pareiškėjo nenaudai bei įvertinus, kad ekspertizė byloje buvo atlikta pareiškėjo iniciatyva, jo prašymas atleisti nuo ekspertizės išlaidų yra nepagrįstas ir prieštaraujantis imperatyvioms ABTĮ normoms.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. I., G. R. ir V. J. K. atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (T 8, b. l. 183–186) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Šilumos kainos sąnaudų skaičiavimo ekspertizė paskirta pareiškėjo prašymu. Prieš paskiriant ekspertizę jos atlikimo kaina su ekspertu nebuvo derinama ir tuo prisiimtos visos iš to kylančios pasekmės. Eksperto pateikta atlyginimo už ekspertizę suma yra pagrįsta.

2. Ekspertas savo nuožiūra ekspertizės apimties neišplėtė ir nagrinėjo tik tuos klausimus ir aplinkybes, kuriuos jam nutartimi nurodė teismas.

3. Ekspertizės akto dalis negali būti vertinama kaip betikslis teisės aktų aiškinimas ir interpretavimas. Siekiant išsamiai ir motyvuotai atsakyti į pateiktus klausimus, būtina nustatyti ir apžvelgti nagrinėjamai situacijai taikytinų teisės aktų normas, nurodyti teisės aktuose įtvirtintas šilumos kainos sąnaudų skaičiavimo metodikas bei jas išaiškinti šioje situacijoje.

4. Byloje nėra jokių duomenų, įrodančių, jog eksperto atlikti veiksmai, konsultacijos bei ekspertizės atlikimo išlaidos nesiekia eksperto nurodytos sumos – 48 314 Lt. Teismas sprendimą sumažinti eksperto patirtas išlaidas priėmė neišklausęs eksperto ir nesuteikęs jam galimybės pateikti informacijos apie ekspertizės atlikimo įkainių apskaičiavimo metodus. Nurodytos ekspertizės atlikimo išlaidos atitinka ekspertizės atlikimo metu buvusią rinkos kainą už privataus eksperto atliktą tokio pobūdžio ekspertizę.

5. Ekspertizės atlikimo kaina ir jos apskaičiavimo tvarka nurodyta eksperto pateiktame 2009 m. birželio 29 d. ekspertizės darbo laiko žiniaraštyje ir PVM sąskaitoje-faktūroje, o nepagrįstai iš esmės sumažinant už ekspertizės atlikimą eksperto prašomą atlygį pažeidžiamos jo teisės bei teisėti interesai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba atsiliepime į pareiškėjo bei trečiųjų suinteresuotų asmenų J. I., G. R. ir V. J. K. apeliacinius skundus (T 9, b. l. 1–2) nurodo šiuos argumentus:

1. Ekspertizės išlaidų dydžio ir apmokėjimo klausimai nėra susiję su vartotojų viešojo intereso gynimu, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti klausimai turėtų būti sprendžiami apeliacinės instancijos teismo nuožiūra.

2. Pirmosios instancijos teismui pateikė nuomonę, kurią palaiko, ir prašo, sprendžiant trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinio skundo tenkinimo klausimą, vadovautis šioje nuomonėje išdėstyta pozicija.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų J. I., G. R. ir V. J. K. apeliacinį skundą (T 8, b. l. 152–167) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismo sprendime yra išdėstyti motyvai ir argumentai, kuriais remiantis priimtas būtent toks sprendimas dėl ginčijamo nutarimo. Visi elementai – bylos esmė, įrodymai ir bylai reikšmingos aplinkybės – sprendime yra išsamiai aptarti ir įvertinti.

3. Apeliacinio skundo teiginiai dėl Laikinosios metodikos taikymo, sąnaudų atskyrimo metodų taikymo ir jų teisėtumo bei kiti susiję argumentai yra nepagrįsti.

4. Apeliacinio skundo argumentai, kad įmonė dėl netinkamo šilumos kainų perskaičiavimo patyrė nepagrįstą pelną, yra klaidingi ir niekaip nesusiję su nagrinėjamu klausimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo D. Ž. atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų J. I., G. R. ir V. J. K. apeliacinį skundą (T 8, b. l. 187–193) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliacinio skundo teiginiai, kad teismo sprendime nėra nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, nevertintas byloje pateiktas ekspertizės aktas, nenurodyti sprendimo motyvai, yra nepagrįsti. Teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino visus su šilumos kainos perskaičiavimu susijusius veiksmus bei išanalizavo byloje pateikto ekspertizės akto išvadas.

2. Teismas teisingai įvertino, kad Komisija, priimdama ginčijamą nutarimą, tinkamai taikė tuo metu galiojusią Šilumos kainų nustatymo metodiką. Apeliantų siekis šilumos kainų perskaičiavimui taikyti Laikinąją metodiką tikslingai nukreiptas dirbtinai sukurti mechanizmą, leidžiantį mažinti šilumos kainas elektros energijos vartotojų sąskaita. Argumentas, kad vien tik proporcinis sąnaudų atskyrimo metodas yra teisėtas ir privalėjo būti taikomas priimant nutarimą, yra akivaizdžiai neteisingas. Toks nepagrįstas kuro sąnaudų perskirstymas pažeistų elektros energijos vartotojų interesus, nes jis sąlygotų elektros energijos kainos padidėjimą. Apeliantai nepagrįstai siekia, kad gamybos sąnaudų atskyrimas būtų atliekamas perskaičiuojant šilumos kainą. Tai pažeistų elektros energijos vartotojų interesus, nes apskaičiuojant elektros energijos kainą nebūtų aišku, kiek ir kokių sąnaudų turi būti įtraukiama į jos gamybos kaštus.

3. Apeliantai neįvertino fakto, kad nagrinėjamoje byloje nebėra ginčo objekto, nes iš pareiškėjo veiksmų galima daryti išvadą, jog jis pripažino Komisijos nutarimo teisėtumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. A. atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų J. I., G. R. ir V. J. K. apeliacinį skundą (T 8, b. l. 194–198) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliantai neteisėtai siekia atskirti šilumos ir elektros energijos gamyboje susidariusias sąnaudas šilumos kainos perskaičiavimo etape.

2. Apeliantai neteisėtai siekia perskaičiuojant šilumos kainą pritaikyti proporcinį sąnaudų atskyrimo metodą.

3. Apeliantai siekia mažinti šilumos kainą, perkeldami dalį šilumos gamyboje patiriamų sąnaudų į elektros energijos kainą, o tai pažeistų elektros energijos vartotojų teises.

4. Teismas, priimdamas sprendimą, įvertino ekspertizės akto išvadas ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto prašymo (skundo) matyti, kad pareiškėjas skundžia (prašo panaikinti) atsakovo 2008 m. birželio 26 d. nutarimą nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. vienašališkai nustatyti trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Vilniaus energija“ šilumos kainas bei prašo palikti jo (pareiškėjo) 2008 m. birželio 25 d. sprendimą Nr. 1-564. Toks pareiškėjo reikalavimas iš esmės yra siejamas su šilumos kainodara, todėl nagrinėjamai administracinei bylai yra aktualus specialaus šilumos ūkio valstybinį valdymą bei šilumos ūkio subjektų veiklą reglamentuojančio Šilumos ūkio įstatymo nuostatų taikymas ta apimtimi, kiek šis įstatymas reglamentuoja šilumos kainodarą bei savivaldybės tarybų (pareiškėjo) teises ir pareigas šilumos kainodaros procedūroje. Be to, siekiant išaiškinti pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2008 m. birželio 26 d. nutarimo bei jo nurodyto 2008 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 1-564 reikšmę nagrinėjamai bylai, yra būtina nustatyti (ABTĮ 86 str. 2 d. taikymo požiūriu išaiškinti) šių pareiškėjo nurodytų administracinių sprendimų vietą ir reikšmę šilumos kainų nustatymo (šilumos kainodaros) procedūroje, t. y. įvertinti šiuos teisės aktus Šilumos ūkio įstatymo taikymo požiūriu.

Pasisakydama dėl Šilumos ūkio įstatymo taikymo nagrinėjamoje byloje, kolegija pažymi, kad šilumos kainodara yra reglamentuojama specialios šio įstatymo normos – 32 straipsnio. Šio straipsnio (bylai aktuali 2007-11-20 įstatymo Nr. X-1329 redakcija) 5 dalyje nurodyta savivaldybės tarybos pareiga vadovautis atsakovo (Komisijos) nustatytomis šilumos bazinėmis kainomis, šilumos kainų nustatytomis metodikomis bei taip pat atsakovo (Komisijos) patvirtinta daugiabučių namų šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūros (eksploatavimo) maksimalių tarifų nustatymo metodika, taip pat nurodytos savivaldybės tarybos teisės nustatyti (perskaičiuoti) šilumos kainas bazinių kainų galiojimo laikotarpiu. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundžiamo atsakovo nutarimo priėmimo metu galiojo (nuo 2004-02-14 iki 2009-02-28) atsakovo 2004 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. O3-22 trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Vilniaus energija“ nustatytos bazinės centralizuotai tiekiamos šilumos kainos be pridėtinės vertės mokesčio. Pasisakydama dėl šių savivaldybės tarybos (pareiškėjo) teisių apimties, kolegija pažymi, kad, atsižvelgiant į šilumos ūkio valstybinį valdymą, aptariamo Šilumos ūkio įstatymo straipsnio 5 dalyje nurodytos savivaldybės tarybos teisės nėra absoliučios, o yra (gali būti) ribojamos kainų energetikos sektoriuje valstybės reguliavimą užtikrinančios (tam specialiai įsteigtos) institucijos - atsakovo. Tai matyti iš aptariamo straipsnio 7 dalies, pagal kurią visas savivaldybės tarybos nustatytas šilumos ir (ar) karšto vandens kainas tiekėjai pateikia Komisijai per 10 kalendorinių dienų nuo šilumos kainų ar tarifų nustatymo, tačiau ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki jų įsigaliojimo. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nurodo savivaldybei esamus šilumos kainų ar tarifų nustatymo pažeidimus. Savivaldybė privalo juos pašalinti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų. Savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų arba laiku nenustačius šilumos kainų, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija įgyja teisę vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas. Jos galioja, kol pašalinami Komisijos nurodyti pažeidimai. Pabrėžtina, kad būtent šioje aptariamo straipsnio dalyje yra nustatyta atsakovo teisė (esant šioje dalyje nurodytoms sąlygoms) vienašališkai nustatyti laikinas šilumos kainas, o tai ir buvo padaryta pareiškėjo skundžiamu atsakovo 2008 m. birželio 26 d. nutarimu. Taigi nagrinėjamai bylai yra svarbu išaiškinti, ar, priimant šį nutarimą, buvo Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalyje nurodytos tokio sprendimo (nutarimo) priėmimo sąlygos.

Kolegija pažymi, kad atsakymas į šį klausimą tampriai siejamas su skundžiamo atsakovo nutarimo bei aukščiau nurodyto pareiškėjo 2008 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 1-564 vietos šiai bylai aktualios kainodaros procedūroje nustatymu. Todėl šiuo aspektu yra būtina pasisakyti dėl faktinių bylos aplinkybių.

Iš bylos matyti, kad šilumos tiekėjas - UAB „Vilniaus energija“ - 2008 m. kovo 27 d. raštu kreipėsi į pareiškėją, prašydamas perskaičiuoti tuomet galiojusias (14,76 ct/kWh ir 14,567 ct/kWh) šilumos kainas ir nustatyti naujas, didesnes kainas (22,75 ct/kWh). Tačiau pareiškėjas 2008 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 1-438 šiam UAB „Vilniaus energija“ pasiūlymui nepritarė ir paliko galioti senas šilumos kainas (14,76 ct/kWh ir 14,567 ct/kWh). Šis UAB „Vilniaus energija“ raštas (prašymas) kartu su pareiškėjo 2008 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 1-438 šilumos tiekėjo buvo paduoti atsakovui, kuris 2008 m. gegužės 21 d. protokoliniu nutarimu Nr. O2-16 konstatavo, kad ir šilumos tiekėjo (UAB „Vilniaus energija“), ir pareiškėjo pateikti šilumos kainų apskaičiavimai atlikti su šiame nutarime nurodytais pažeidimais, bei nurodė, kad savivaldybei nepašalinus nurodytų pažeidimų, atsakovas, vadovaudamasis Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalimi, vienašališkai nustatys laikinas šilumos kainas. Kolegija pažymi, kad visi išvardinti veiksmai turinio ir atlikimo laike požiūriu atitinka Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalyje nustatytus reikalavimus. Todėl procedūrinių reikalavimų taikymo požiūriu šis atsakovo protokolinis nutarimas laikytinas teisėtai priimtu administraciniu sprendimu, kuris sukėlė šios procedūros dalyviams (tuo pačiu ir pareiškėjui) konkrečias teisines pasekmes. Tuo pačiu darytina išvada, kad ABTĮ taikymo požiūriu šis atsakovo protokolinis nutarimas laikytinas teismui skundžiamu individualiu teisės aktu. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia ir į tokio pobūdžio bylose suformuotą administracinių teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-12-24 nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-765/2009, 2010-11-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-3360/2010).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad nurodyto atsakovo 2008 m. gegužės 21 d. protokolinio nutarimo reikšmė nagrinėjamai bylai pirmosios instancijos teismo nustatyta teisingai.

Pasisakydama dėl paminėto pareiškėjo 2008 m. birželio 25 d. sprendimo (šiuo sprendimu pareiškėjas nustatė naujas šilumos kainas – 16,451 ct/kWh) reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad Šilumos ūkio įstatymo 32 straipsnio 7 dalies taikymo požiūriu šis sprendimas negali būti pripažintas teisėtu, nes buvo priimtas nesilaikant (pažeidžiant) šioje teisės normoje nustatytos naujų šilumos kainų nustatymo procedūros. Todėl šis pareiškėjo nutarimas negali būti supriešinamas (kaip pažymėta aukščiau) su teisėtai priimtu pareiškėjo skundžiamu atsakovo 2008 m. birželio 26 d. nutarimu.

Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų apie byloje atliktos ekspertizės išlaidų nustatymą ir paskirstymą, kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais ir jiems pritaria.

Taigi pirmosios instancijos tesimo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo ir trečiųjų asmenų apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėAnatolijus Baranovas` Artūras Drigotas