Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-51-354/2009

Teisėja Lina Muchtarovienė Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.1.1., 2.4.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. vasario 3 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4, 9 d. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su 2008 m. rugpjūčio 21 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, iš dalies pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. nuosprendžiu, paskirta bausme, prieš tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 65 str. 1 d. 1 p. ,,a“, arešto bausmę pakeitus į laisvės atėmimą, vieną arešto parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 7 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tenkinant civilinį ieškinį iš G. R. priteista UAB (duomenys neskelbtini) 2982,11 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. R. nuteistas už tai, kad jis 2008-04-13, laike nuo 13:03:03 val. iki 13:33:28 val., Šiauliuose, adresu (duomenys neskelbtini), nuo UAB (duomenys neskelbtini) administracinio pastato pagrobė svetimą, UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, turtą – tris vaizdo stebėjimo kameras, kurių kiekvienos vertė 660,80 Lt, tai yra viso pagrobė 1982,40 Lt vertės svetimą turtą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis G. R. ir jo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir ištyrusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl apelianto padaryto nusikaltimo aplinkybių. G. R. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

Savo skundu apeliantas neneigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, tačiau nurodo, kad jo vaidmuo nusikalstamos veikos padaryme buvo antraeilis. Tokiu būdu nuteistasis, siekdamas sušvelninti savo teisinę padėtį, apeliuoja į Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p. numatytą aplinkybę. Dėl to kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p. prasme kaltininko vaidmuo yra antraeilis tik tuomet, kai nusikalstamoje veikoje jis dalyvavo kaip bendrininkas. Nenustačius, kad nusikalstama veika buvo padaryta kelių bendrininkų, nėra teisinio pagrindo svarstyti, kurio iš bendrininkų vaidmuo buvo antraeilis.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nedetalizavo, kodėl jo vaidmuo turėtų būti pripažįstamas antraeiliu, tačiau iš jo parodymų ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 37-38; 41-42) bei teisiamajame posėdyje (b. l. 155) matyti, jog G. R. mėgino įtikinti ikiteisminio tyrimo tyrėjus, prokurorą ir teismą tuo, kad tris vaizdo stebėjimo kameras, kurių vagystė inkriminuota skundžiamu nuosprendžiu, jis nuplėšė nesuprasdamas, kad veikia neteisėtai, nusikalstamai. Viso baudžiamojo proceso metu apeliantas aiškino, kad vaizdo stebėjimo kameras nuplėšė paprašytas asmens, prisistačiusio įmonės teritorijos sargu, iš kurio už atliktą darbą gavo 20 Lt, o nuplėštas vaizdo stebėjimo kameras atidavė paslaugos prašiusiam asmeniui.

Paminėtus apelianto parodymus išsamiai išdėstė, aptarė ir įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje.

Įmonės, kurios vaizdo stebėjimo kameros buvo pavogtos, direktorius, kreipdamasis į policiją dėl vagystės, pateikė ir kompaktinę plokštelę su vaizdo įrašu (b. l. 5). Iš kompaktinės plokštelės apžiūros protokolo (b. l. 20) matyti, kad G. R. vienas atėjo į UAB (duomenys neskelbtini) teritoriją ir akivaizdžiai elgėsi nedrąsiai (dairėsi į šonus, į viršų; vaizdo stebėjimo kameros laikmačiui rodant 13:30:46, G. R. staiga atbėgo ir užbėgo už pastato tvoros; laikmačiui rodant 13:19:15, G. R. išlindo iš už pastato kampo peršoko per tvorą, po to perlipo atgal, nešinas rankoje virvę, vėl užėjo už pastato kampo; eidamas link vaizdo stebėjimo kameros, laikmačiui rodant 13:07:13, G. R. atsukęs nugarą ėjo link jos, dairėsi į šonus, į viršų, stovėdamas ant konteinerio ir rankoje laikydamas virvę, staiga nušokęs pabėga, o po to vėl sugrįžta), ne taip, kaip elgtųsi elementarią gyvenimišką patirtį turintis žmogus, atlikdamas, jo supratimu, teisėtą, legalų darbą, užduotį. Be to, vaizdo stebėjimo kameros G. R. nusikalstamo veikimo metu neužfiksavo jokio apelianto minimo asmens, kuris, pasak nuteistojo, prisistatė įmonės teritorijos sargu ir paprašė nuimti vaizdo stebėjimo kameras. Tai, kad G. R. stovint palipus ant šiukšlių konteinerio su virve rankoje vaizdo stebėjimo kamera užfiksavo įmonės teritorija praeinantį nenustatytą žmogų, taip pat nepatvirtina G. R. versijos apie jo, neva, teisėtą veikimą nuplėšiant kameras nuo įmonės administracinio pastato, nes tuo metu, kai įmonės teritorija ėjo kažkoks žmogus, G. R. puolė slėptis. Civilinio ieškovo atstovas UAB (duomenys neskelbtini) direktorius P. R., peržiūrėjęs vaizdo stebėjimo kamerų užfiksuotą vaizdą, taip pat susidarė įspūdį, kad išsigandęs G. R. pora sykių bėgo slėptis (b. l. 155). Pats nuteistasis teisiamajame posėdyje tvirtino, kad plėšiant kameras nuo įmonės administracinio pastato jam nebuvo jokio reikalo slėptis, tačiau tokį apelianto teiginį neabejotinai paneigia skundžiamame nuosprendyje išdėstyti ir aptarti įrodymai. Byloje nėra jokių aplinkybių, jų savo apeliaciniame skunde nenurodė ir nuteistasis, dėl kurių būtų galima abejoti vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotais duomenimis, civilinio ieškovo atstovo P. R. parodymais ir kitais įrodymais, o nuteistojo parodymai prieštarauja surinktų ir ištirtų įrodymų visetui.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad G. R. pateikta versija, jog vaizdo stebėjimo kameras jis nuplėšė paprašytas asmens, prisistačiusio sargu, yra jo gynybos taktika ir ne kas kitas, kaip siekis suklaidinti teismą ir sušvelninti savo teisinę padėtį. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. R. pripažino kaltu vienasmeniškai padarius nusikalstamą veiką. Todėl nėra pagrindo, kaip apeliaciniu skundu prašo nuteistasis, svarstyti jo galimą antraeilį vaidmenį nusikaltimo padaryme Lietuvos Respublikos BK 62 str. 2 d. 3 p. prasme.

Skundu nuteistasis prašo jam sumažinti paskirtą bausmę, apeliuodamas ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino jo prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką atsakomybę lengvinančia aplinkybe, neatsižvelgė, kad jis yra jauno amžiaus, vedęs ir turi vaiką.

Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šiame punkte nustatytos dvi savarankiškos lengvinančios aplinkybės. Viena iš jų yra kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Norint konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę reikia nustatyti, kad kaltininkas visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką savanoriškai, o ne verčiamas byloje surinktų įrodymų, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – tai vertinama pagal bylos aplinkybių visumą: pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, kaltininko duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan. Konkrečiu atveju, G R. savo kaltę viso baudžiamojo proceso metu pripažino tik iš dalies. Kaip buvo minėta ankščiau, duodamas parodymus apeliantas klaidino ikiteisminio tyrimą atliekančius tyrėjus, prokurorą ir teismą, teigdamas, kad vaizdo stebėjimo kameras nuplėšė ne savo noru, o kito asmens paprašytas ir manydamas, kad veikia teisėtai. Minėta G. R. versija buvo paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetu. Tokiu būdu nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliantas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tai yra veiką, kurią jis betarpiškai padarė. Tuo labiau nėra pagrindo pripažinti, kad nuteistasis gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Vien tai, kad nuteistasis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, davė klaidinančius parodymus, byloja apie tai, kad jis neigiamai savo poelgio nevertina, o tai reiškia, kad nėra pagrindo padaryti išvadą, jog apeliantas gailisi dėl savo padarytų nusikalstamų veiksmų ir juos vertina kritiškai.

Tokiu būdu kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai – nepripažinti G. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nes dėl ankščiau išdėstytų aplinkybių, tam nėra teisinio pagrindo.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Skirdamas bausmę apeliantui ir parinkdamas jam bausmės rūšį pirmosios instancijos įvertino tai, kad G. R. yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.). Apeliantas savo skundu prašė panaikinti recidyvisto instituto taikymą jo atžvilgiu. Dėl to kolegija pažymi, kad G. R. tyčinį nesunkų nusikaltimą padarė neišnykus teistumui už ankstesnių tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai G. R. įvardijo recidyvistu (BK 27 str. 1 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais teismų nuosprendžiais, pripažinus G. R. kaltu už nusikaltimų padarymą, apelianto atžvilgiu buvo taikomi įvairūs jo teisinę padėtį lengvinantys institutai – bausmės vykdymo atidėjimas, amnestijos įstatymo taikymas, lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietos, tačiau visa tai nuteistajam pozityvaus poveikio nepadarė, jis toliau pažeidinėjo įstatymus – vykdė administracinės teisės pažeidimus (b. l. 70-71), 2007 m. rugsėjo 25 d. padarė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 4 d., už kurį buvo nuteistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu (b. l. 148-150), pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. nuosprendžiu (b. l. 146-147). Byloje yra apeliacinio skundo argumentą patvirtinantys duomenys, kad nuteistasis yra vedęs ir turi vaiką (b. l. 151), tačiau tai neapibūdina jo teigiamai. G. R., nors ir jauno amžiaus, tačiau niekur nesimoko, o nedirbdamas, nuolat pažeidinėdamas įstatymus, iš esmės nevykdo savo kaip tėvo pareigų, neteikia vaikui, šeimai reikiamos pagalbos ir nesirūpina ja. Visi nurodyti duomenys byloja apie neigiamą G. R. orientaciją, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų, todėl kolegija daro išvadą, kad nuteistojo nusikalstamas veikimas yra įtakotas ne tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių, bet tai viso jo ankstesnio elgesio padarinys.

Atsižvelgusi į visas skundžiamame nuosprendyje išdėstytas ir aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nenustačiusi G. R. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė nuteistajam griežčiausią Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, nes, kaip jau minėta, G. R. yra recidyvistas, o toks asmuo kelia didesnį pavojų visuomenei ir jam paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.). Tuo pačiu kolegija pritaria apylinkės teismo sprendimui paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą nustatyti artimą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytam tokios bausmės vidurkiui (vidurkis 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Kolegijos nuomone, skundžiamu nuosprendžiu G. R. paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka Lietuvos respublikos BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir nėra aiškiai per griežta.

Taip pat kolegija pažymi, kad apylinkės teismas, skirdamas G. R. galutinę subendrintą bausmę, Lietuvos respublikos BK 63 str. ir 65 str. nuostatų nepažeidė – prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės iš dalies pridėjo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. nuosprendžiu (b. l. 148-150), pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2008 m. spalio 24 d. nuosprendžiu (b. l. 146-147), paskirtą bausmę ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę didesnę tik vienu mėnesiu, nei pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. paskirta bausmė. Todėl kolegija sprendžia, kad G. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, tenkinti nuteistojo G. R. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutaria:

nuteistojo G. R. apeliacinį skundą atmesti.