- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2006-05-04
- Bylos Nr.
- A-403-263-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Sigita Rudėnaitė (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Algirdas Taminskas (pran.)
- Pareiškėjas
- G. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, V.
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir V. miesto vyriausiojo policijos komisariato Apsaugos skyriui dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas G. A. su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovų 3363,10 Lt žalos (nepagrįsto praturtėjimo). Patikslintame skunde (b.l. 42-44) nurodė, jog 2003-2004 metų laikotarpyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" bei atitinkamais V. miesto vyriausiojo policijos komisariato Apsaugos skyriaus (toliau – V. m. VPK Apsaugos skyrius) viršininko įsakymais jam už darbą buvo sumokėtas ne visas darbo užmokestis, nes taikytas indeksavimo koeficientas. Teigė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu „Dėl kai kurių teisės aktų, kuriais reguliuojami valstybės tarnybos ir su ja susiję santykiai, atitikties Lietuvos respublikos Konstitucijai ir įstatymams" konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 1 ir 2 punktai bei šiuo nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo nuomone, tokiu nutarimu buvo pripažinta, jog Vyriausybė priimdama nutarimą pasielgė neteisėtai. Pagrindas neišmokėti jam nuosavybės teise priklausančių lėšų išnyko nuo 2004 m. gruodžio 18 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Valstybės žiniose, todėl jos privalo būti grąžintos jam kaip įgytos be teisinio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, kad, viena vertus, Lietuvos valstybė pasielgė neteisėtai jo atžvilgiu, kita vertus, šie neteisėti veiksmai sudarė pagrindą nepagrįstai praturtėti V. m. VPK Apsaugos skyriui, pareiškėjas darė išvadą, jog abu atsakovai turėtų atsakyti solidariai. Atsižvelgiant į tai, kad preziumuojama, jog Vyriausybės teisės aktai teisėti ir privalomi vykdyti, ką atsakovas V. m. VPK Apsaugos skyrius ir darė, pareiškėjo nuomone, tarp jam padarytos žalos ir nutarimo yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Paminėto atsakovo atstovas atsiliepimuose (b. l. 23-26, 47-50) pažymėjo, kad: pirma, pareiškėjui sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis atitinkamais V. m. VPK Apsaugos skyriaus viršininko įsakymais, tačiau jiems nuginčyti 1 mėnesio terminas praleistas; antra, savo skundą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriuo konstatuoti atitinkamų teisės aktų prieštaravimai Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tačiau sumažintas atlyginimas buvo skaičiuojamas ir mokamas iki tokio nutarimo priėmimo, kai teisės aktai buvo laikomi teisėtais; trečia, ginčo atveju nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, reikalingų žalai atlyginti, nes atsakovė nemokėdama viso darbo užmokesčio veikė taip kaip privalėjo pagal tuo metu galiojusius įstatymus; ketvirta, pareiškėjas tvirtina, jog apie sumažintą darbo užmokestį nežinojo, tačiau Lietuvos Respublikos darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbdavys gali keisti darbo apmokėjimo sąlygas, kai toks reguliavimas numatytas įstatymuose ar Vyriausybės nutarimuose. Taip pat nurodė, jog šiuo atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1, 2 dalys ir 6.263 straipsnio 1 dalis netaikytini, nes nėra juose nustatytų sąlygų, be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo nepagrįstą praturtėjimą. Pažymėjo, kad atsakovas, neišmokėdamas dalies darbo užmokesčio pareiškėjui, negalėjo gauti iš to naudos arba nepagrįstai praturtėti, nes 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymui, 2003 m. gegužės 1 d. pradėjus įgyvendinti naujo Valstybės tarnybos statuto nuostatas darbuotojų darbo užmokesčio poreikis viršijo faktiškai gautas pajamas. Taip pat nurodė, jog šiuo atveju priežastinis ryšys turi būti tarp neteisėtų veiksmų ir kilusių pasekmių, o ne tarp Vyriausybės nutarimo ir padarytos žalos, kaip teigia pareiškėjas. Tvirtina, jog nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo konstatuota, jog tam tikras teisės aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, oficialaus paskelbimo, toks aktas negalioja tik ateičiai.
Atsakovas V. m. VPK Apsaugos skyrius atsiliepimuose (b. l. 9-12, 54-55) prašė pareiškėjo skundo atmesti kaip nepagrįstą iš esmės tais pačiais kaip ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos nurodytais argumentais. Papildomai nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo nepagrįstą praturtėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gegužės 5 d. sprendimu (b.l. 64-66) pareiškėjo G. A. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių" bei atitinkamais V. m. VPK Apsaugos skyriaus komisaro ir viršininko įsakymais pareiškėjui buvo taikyti indeksavimo koeficientai darbo užmokesčiui apskaičiuoti, dėl ko pareiškėjui per laikotarpį nuo 2002 m. iki 2004 m. gruodžio mėnesio buvo nepriskaičiuota 3363,10 Lt darbo užmokesčio, ir ginčo tarp šalių dėl to nėra (b.1. 4). Teismas pažymėjo, jog teisės aktai, kurių pagrindu taikytas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Tačiau teismas nusprendė, kad pareiškėjo atžvilgiu ne viso darbo užmokesčio mokėjimas yra įvykdytas, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatomis, teisės akto pripažinimas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai šiuo atveju neturi teisinės reikšmės ir galios. Pažymėjo, kad pareiškėjui teisines pasekmes (dalies atlyginimo nemokėjimą) sukėlė atitinkami atsakovo įsakymai, kurių pareiškėjas neskundė. Be to, atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, teismas konstatavo, kad iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo, V. m. VPK Apsaugos skyrius privalėjo vadovautis tuo metu galiojusiais (ir vėliau antikonstituciniais pripažintais) teisės aktais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jis neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atitinkamai, nesant neteisėtų V. m. VPK Apsaugos skyriaus veiksmų, nėra ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. A. apeliaciniu skundu (b. l. 72-73) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmos instancijos teismui arba priimti naują sprendimą.
Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad teismas skundžiamu sprendimu neišsprendė nei vieno jo reikalavimo, be to, išsprendė pareiškėjo nepareikštą reikalavimą, nes: pirma, teismas pasisakė tik apie žalos atlyginimo galimybę iš atsakovo V. m. VPK Apsaugos skyriaus, kuriam toks reikalavimas nebuvo keliamas, bei nepasisakė dėl reikalavimo dėl žalos atlyginimo pareikšto Lietuvos valstybei; antra, teismas nepasisakė dėl V. m. VPK Apsaugos skyriui pareikšto reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo. Pareiškėjas pabrėžė, kad kėlė du reikalavimus (reikalavimą Lietuvos valstybei dėl žalos, kurią padarė neteisėto Vyriausybės nutarimo priėmimas, atlyginimo bei reikalavimą V. m. VPK Apsaugos skyriui dėl nepagrįsto praturtėjimo), kurie abu akivaizdžiai negali būti taikomi, tačiau šios dviprasmiškos situacijos išsprendimas priskirtinas teismui.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 79-82) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos nurodė atsiliepimuose pateiktuose Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.263 straipsnio 1 dalies 6.279 straipsnio nuostatos netaikytinos, nes nėra juose nustatytų sąlygų. Atsakovas, taikydamas darbo indeksavimo koeficientą veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad atsakovas nepagrįstai praturtėjo. Be to, atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 220 tik įgaliojo Policijos departamentą atstovauti, bet ne išmokėti neišmokėtą darbo užmokestį dėl taikyto indeksavimo koeficiento.
Atsakovas V. m. VPK Apsaugos skyrius atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 76-78) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad kadangi pagrindinis pareiškėjo reikalavimas yra susijęs su žalos, padarytos neteisėtais Vyriausybės veiksmais, atlyginimu, reikalavimas dėl kito atsakovo (V. m. VPK Apsaugos skyriaus) nepagrįsto praturtėjimo yra tik papildomas ir negali būti išnagrinėtas atskirai nuo pagrindinio, todėl teismas pagrįstai sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrindinius faktinius bei teisinius įvertinimus susiejo būtent su pareikštu reikalavimu dėl žalos atlyginimo. Be to, tvirtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovas nepagrįstai gavo naudos neišmokėdamas pareiškėjui darbo užmokesčio dalies. Taip pat mano, kad sprendžiant klausimą dėl nepagrįsto praturtėjimo, bet kokiu atveju iš pradžių būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojai veikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius teisės aktus privalėjo, ir tvirtina, kad skirdamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojusius teisės aktus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjui (jo manymu, neteisėtai) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuria, pagal pareiškėją, nepagrįstai praturtėjo atsakovas V. m. VPK Apsaugos skyrius, priteisimo. Kolegija, spręsdama šioje byloje taikytinų materialinės teisės normų klausimą, konstatuoja, kad skundo reikalavimas priteisti šią darbo užmokesčio dalį ABTĮ taikymo požiūriu laikytinas skundo (reikalavimo) dalyku. Toks (pagal skunde nurodytas faktines bylos aplinkybes, aiškiai suprantamas skundo reikalavimas) suponuoja būtinumą taikyti pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančias, o ne civilinės teisės normas. Todėl nagrinėjant šį ginčą netaikytinos ir neanalizuotinos pareiškėjo skunde nurodytos civilinės (deliktinės) atsakomybės bei nepagrįsto praturtėjimo institutų normos.
Ginčas dėl pareiškėjui kaip valstybės tarnautojui priklausančio darbo užmokesčio dalies priteisimo yra kilęs iš valstybės tarnybos teisinių santykių, tačiau jo pobūdis yra specifinis, jis iš esmės skiriasi nuo ginčų, susijusių su valstybės tarnautojo atliekamais viešojo administravimo veiksmais, ir nuo kitų tarnybinių ginčų. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Tokią išvadą patvirtina ir nacionalinių teismų praktika.
Nagrinėjamo ginčo specifiškumas suponuoja, kad jam nagrinėti gali būti taikomos kitos teisės normos, nei likusiems tarnybiniams ginčams. Teisės normos šioje administracinėje byloje turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į reikalavimų dėl darbo užmokesčio priteisimo teisinį pobūdį.
Darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai pareiškėjui buvo taikomi, vadovaujantis Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr.53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu pareiškėjui buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jam buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Tokiu būdu išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui, ir pareiškėjo reikalavimas dėl, taikant indeksavimo koeficientą, jam neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo turi būti tenkinamas.
Tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, A1-638/2005 suformuluota praktika, ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi laiku, nepraleisdamas valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytino Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties termino, todėl jis turi teisę į dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą.
Priteisiant dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėtą darbo užmokestį, pakanka konstatuoti darbo užmokesčio neišmokėjimo faktą. Papildomai nuginčyti atitinkamos valstybės institucijos įsakymus dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo jos valstybės tarnautojams nėra būtina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A(1)-638/2005).
Atsakovo pažyma (b.l. 8) patvirtina, kad pareiškėjui dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo buvo neišmokėta 3363,10 Lt. Ši suma ir priteistina pareiškėjui iš V. m. VPK Apsaugos skyriaus, kuris dėl indeksavimo koeficientų taikymo neišmokėjo šios sumos.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nepagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o pareiškėjo skundas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti.
Pareiškėjo G. A. skundą tenkinti.
Priteisti pareiškėjui G. A. iš atsakovo V. miesto vyriausiojo policijos komisariato Apsaugos skyriaus 3363,10 Lt (tris tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt tris litus dešimt centų).
Sprendimas neskundžiamas.