Utenos apylinkės teismo sprendimas

Utenos rajono apylinkės teismo teisėja Irena Stacevičienė, sekretoriaujant Vaidai Umbrasienei, ieškovui AB „Lietuvos draudimas“ nedalyvaujant, atsakovui E. M. nedalyvaujant, dalyvaujant jo atstovei advokatei Janinai Umbrasienei, trečiajam asmeniui D. M. nedalyvaujant, žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui E. M. dėl žalos atlyginimo; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, D. M.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pagal ieškovą draudėjas pažeidė draudimo sutarties 1.5.1. p. dėl nepranešimo apie transporto priemonės registracijos duomenų pasikeitimą bei pažeidė 1.5.2.5. p. sąlygas, kadangi transporto priemonės vairuotojos D. M. gyvenamoji vieta yra Švedijoje, ji yra deklaravusi išvykimą į užsienio valstybę – Švediją. Tai reiškia, kad automobilį naudojo asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 metų birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų „Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir ir išmokos mokėjimo taisyklių“ 56 p. nustatyta, kad jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį – 50 procentų.

Pagal TPVCAPDĮ 22 str. draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką nukentėjusiajam autoavarijoje, turi atgręžtinio reikalavimo teisę į draudėją ar apdraustąjį, jei draudėjas ar apdraustasis netinkamai vykdė TPVCAPDĮ 12 str. nustatytas pareigas. Pagal galiojančią tvarką draudikas turi teisę reikalauti grąžinti iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Kadangi D. M. vairuojamas automobilis eismo įvykio metu buvo apdraustas, todėl prašo ieškinį atmesti.

Trečiasis asmuo D. M. posėdyje nedalyvavo, atsiliepimo nepateikė, apie posėdį jai žinoma, prašė bylą nagrinėt jai nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2013 m. spalio 28 d. Švedijoje įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadintas „Swedish Transport Administration“ priklausantis turtas – kelio atitvarai. Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojos D. M. (buvusi pavardė – K.) kaltės, ką patvirtina ieškovo pateiktas Transporto administracijos pranešimas apie įvykį ir policijos dokumentas apie pranešimą apie eismo įvykį.

Transporto priemonės savininkas E. M.. Transporto priemonės (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, draudimo sutartis sudaryta 2013 m. spalio 28 d., įsigaliojo pagal sutarties sąlygas tą pačią dieną. todėl 2014-06-16 ieškovas kreipėsi į atsakovą E. M. dėl autoįvykio Švedijoje. Pagal iš Švedijos gautus užsienio teisės dokumentus bei Transporto administracijos 2014-05-12 sąskaitą faktūrą Nr. 6/7-8789/14 mokėtina suma už žalą sudaro 28912 Švedijos kronų. Kaip nurodė pats ieškovas, atsakymo iš atsakovo į nesulaukė, todėl 2015-07-23, remdamasis iš užsienio valstybės gautais dokumentais, priėmė sprendimą dėl 3800 EUR (13120,66 Lt) draudimo išmokos sumokėjimo nukentėjusiam. 2014-07-30 ieškovas kreipėsi į atsakovą E. M., prašydamas sumokėti 20 procentų, kas 760 EUR (2624,13 Lt) ieškovo išmokėtos draudimo išmokos atlyginimui tuo pagrindu, kad TPVCAPDĮ 12 str. pagrindu nepranešė apie ieškovui – draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę. Byloje esančiais duomenimis atsakovas E. M. ir trečiasis asmuo D. M. 2012-08-02 deklaravo išvykimą į užsienio valstybę – Švediją.

TPVCAPDĮ 4 str. 1 d. numatyta, jog Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas (4 str. 2 d.). Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Pagal to paties įstatymo 6 str. 4 d. įprastinės draudimo sutartys sudaromos, kai įprastinė transporto priemonės buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, pagal 2 str. 8 d. įprastinė transporto priemonės buvimo vieta laikoma teritorija tos valstybės, kurios nuolatinį ar laikiną valstybinį numerio ženklą turi transporto priemonė.

Ieškovas patikslintą ieškinį (5-as ieškinio lapas), kuriuo reikalavo priteisti iš atsakovo 50 procentų sumokėtos draudimo išmokos, reiškė dviem pagrindais: dėl nepranešimo apie padidėjusią draudimo riziką bei dėl nepranešimo apie įvykusį eismo įvykį.

Nustatyta, jog ieškovas taikė draudimo apsaugą per eismo įvykį nukentėjusiam asmeniui ir išmokėjo draudimo išmoką, o iš atsakovo reikalauja grąžinti dalį draudimo išmokos remdamasis aplinkybe, kad atsakovas, sudarant sutartį, neinformavo draudiko apie tai, kad automobilį ne Lietuvoje naudos asmuo, gyvenantis ne Lietuvoje, taip pat nevykdė draudimo sutartyje nustatytos pareigos informuoti ieškovą apie draudimo rizikos padidėjimą dėl transporto priemonės naudojimo už Lietuvos Respublikos ribų bei tuo pačiu dėl transporto priemonės duomenų registravimo (tuo siekiant įstatymų reikalavimų dėl automobilių registracijos laikymosi).

Kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-334-687/2015) remdamasis ESTT prejudiciniu sprendimu, išaiškino, kad tiek galiojanti Direktyva 90/232/EEB, tiek TPVCAPDĮ suteikia draudimo apsaugą nukentėjusiems asmenims visose Europos Sąjungos valstybėse narėse nepriklausomai nuo to, kad žala padaroma transporto priemonei būnant kitoje valstybėje narėje, nepriklausomai nuo draudėjo ir draudiko tarpusavio susitarimu nustatytų TPVCAPDĮ sutarties sąlygų.

Pagal formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose laikoma, kad draudimo sutarties šalių susitarimas laikyti transporto priemonės naudojimą už Lietuvos Respublikos ribų riziką didinančia aplinkybe, apie kurią reikia papildomai pranešti, reikštų, kad draudikas turėtų teisę nustatyti vieną draudimo įmoką, mokamą už draudimo apsaugą tuo atveju, jeidu transporto priemonė būtų naudojama Lietuvoje, ir papildomą draudimo įmoką tuo atveju, jeigu transporto priemonė būtų naudojama už Lietuvos ribų. Toks susitarimas neatitinka TPVCAPDĮ įtvirtinto reikalavimo draudikui suteikti įstatyme nustatytos apimties draudimo apsaugą, tai yra apsaugą, galiojančią be išlygų visoje ES teritorijoje, vienos draudimo įmokos pagrindu. Todėl 2013 m. spalio 28 d. draudimo sutartyje nustatyta sąlyga, daranti draudiko įsipareigojimą prisiimti riziką priklausomą nuo papildomos draudimo įmokos sumokėjimo, kai transporto priemonė naudojama už valstybės narės, kurioje yra įprastinė jos buvimo vieta, ribų, prieštarauja minėtai Direktyvai ir TPVCAPDĮ 10 str. 1 d. (Įprastinė ar pasienio draudimo sutartis, sumokėjus vieną (bendrą) draudimo įmoką, visą draudimo sutarties galiojimo terminą, įskaitant bet kurį laikotarpį, kai draudimo sutarties galiojimo metu transporto priemonė yra kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse, suteikia kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje tokią draudimo apsaugą, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai, arba draudimo apsaugą pagal šį įstatymą, jei ši apsauga yra didesnė), todėl yra niekinė.

Ieškovas savo reikalavimą grindžia šalių sudaryta sutartimi ir TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. norma, pagal kurią tais atvejais, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, o draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.1. ir 62.2 punkte nurodyta: jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, - jeigu sudarant draudimo sutartį draudėjas ar jo atstovas nuslėpė sutarties sudarymui svarbią informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), arba nesuteikė atsakingam draudikui jo prašomos teisingos informacijos, iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

Kadangi papildomos draudimo įmokos reikalavimas pasikeitus apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijai nėra suderinamas su ES teise, o transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis negali įvesti ribojimo apdraustos transporto priemonės naudojimo teritorijos atžvilgiu, laikytina, kad papildomos draudimo įmokos nesumokėjimas negali būti laikomas draudimo sutarties pažeidimu ar netinkamu vykdymu, todėl draudiko reikalavimas draudėjui grąžinti dalį (50 proc.) sumokėtos draudimo išmokos šiuo pagrindu laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Pažymėtina, kad ieškovas 2015-12-03 bei 2016-02-29 teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose kėlė klausimus dėl draudimo sutarties sudarymo momento. Teismas vertina, kad ieškovo veiksmai po duomenų apie eismo įvykį gavimo, taip pat tai, jog ieškiniu ieškovas neginčija draudimo sutarties, leidžia konstatuoti, kad ieškovas pripažino Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties su atsakovu E. M. sudarymo faktą. Ieškovas taip pat kėlė klausimą dėl transporto priemonės įregistravimo bei dėl išregistravimo. Teismas vertina, jog tai, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2013-10-28 buvo sudaryta draudimo sutartis, leidžia daryti išvadą, kad sutarties sudarymo metu atsakovui priklausanti transporto priemonė buvo įregistruota Lietuvoje, kadangi nepateikta duomenų byloje apie tai, kad dėl automobilio neįregistravimo draudimo sutarties sudarymo momentu pagal TPVCAPDĮ 6 str. 4 – 5 dalių nuostatas būtų institucijos, atsakingos už transporto priemonių valstybinę registraciją, pranešimas apie transporto priemonės valstybinio numerio įrašą sutartyje. Dėl transporto priemonės išregistravimo, transporto priemonės valdytojui išvykus gyventi iš Lietuvos ilgesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, teismas nepasisako, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo klausimas.

Minėta, jog ieškovas prašymą priteisti iš atsakovo dalį išmokos grindė ir tuo, kad atsakovas ieškovui nepranešė apie eismo įvykį.

Pagal TPVCAPDĮ 12 str. 1 d. 5 p. transporto priemonės valdytojas privalo per tris dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui apie eismo įvykį. Ieškovas teigė, jog atsakovas apie eismo įvykį jam nepranešė, atsakovas kitokių aplinkybių nenurodė ir jokių įrodymų neteikė.Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60.4. p. jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nepranešė draudikui ar jo atstovui apie eismo įvykį, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos.

Ieškovo reikalavimas šioje dalyje laikytinas pagrįstu ir iš atsakovo ieškovo naudai priteistina 760 EUR (3800,01x20:100) žalos atlyginimui regreso tvarka, kadangi laikytina, jog šioje dalyje yra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei (LR CK 6.246 str., 6.247 str., 6.248 str., 6.249 str.).

LR CK 6.37 str. 2 d. nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. 1, 2 d. nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas (už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio), todėl iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 760 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-03-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Taigi ieškovo ieškinys patenkintas 40 procentų, atmestas 60 procentų.

Iš dalies patenkinus ieškovo ieškinį, spręstinas kitų išlaidų paskirstymo klausimas.

Ieškovas byloje turėjo 69,81 EUR dokumentų vertimo išlaidų, taip pat pateikdamas ieškinį, jį apmokėjo 43 EUR dydžio žyminiu mokesčiu.

Ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovo priteistinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos, proporcingai patenkintų reikalavimų daliai: 17 EUR (43x40:100) žyminio mokesčio ir 28 EUR (69,81X40:100) ieškovo turėtų dokumentų vertimo išlaidų (LR CPK 79 str., 80 str., 88 str., 93 str.).

Atsakovas patyrė 300 EUR advokato pagalbos išlaidų.

Atsakovo patirtų atstovavimo ir atvykimo į teismą išlaidų priteisimo klausimas spręstinas, atsižvelgiant į Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).

Atsakovo advokatė atstovavo atsakovą dviejuose teismo posėdžiuose, kur sugaišo 30 min., todėl pagal minėtų rekomendacijų 8.19 p. pagrįstomis išlaidomis laikytina 70 EUR. Kadangi ieškovo ieškinys atmestas 60 procentų, todėl iš ieškovo atsakovo naudai priteistina 42 EUR (70x60:100) atsakovo patirtų advokato pagalbos išlaidų (LR CPK 79 str., 93 str., 98 str.).

Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, iš šalių nepriteistinos, nes jų suma (2,70 EUR) mažesnė už minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (3 EUR) (CPK 96 str. 6 d., Lietuvos Respublikos finansų ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei vadovaudamasis CPK 259, 268 - 270 str., teismas

nusprendžia:

ieškovo ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ naudai iš atsakovo E. M. 760 EUR žalos atlyginimui regreso tvarka, 17 EUR žyminio mokesčio ir 28 EUR ieškovo patirtų dokumentų vertimo išlaidų, taip pat 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (760 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2015 m. kovo 20 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ atsakovo E. M. naudai 42 EUR atsakovo patirtų advokato pagalbos išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.