Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant UAB „Kaniu“ atstovui V. S., atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento atstovams A. M., E. S., atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui E. B.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Kaniu“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui ir Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

– panaikinti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Departamentas) 2014-02-17 sprendimą Nr. VR-17.5-15 (toliau – ir Sprendimas Nr. VR-17.5-15);

– teismui nutarus, kad pareiškėja nuslėpė apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekį, nustatyti, kad nuslėptas apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekis dauginamas iš tarifo, nurodyto Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 ir 4 priedėlyje, ir koeficiento, mažesnio nei 2, t. y. sumažinti paskirtos mokestinės sankcijos dydį;

– panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) 2014-03-24 sprendimą Nr. (23.31-08)320A-33065.

Departamento 2013-03-26 pranešime apie planinį patikrinimą Nr. VR-17.3-58 nurodyta, kokiais pagrindais pradedamas ir vykdomas planinis patikrinimas. Šiame pranešime nurodyta, kad patikrinimo dalykas – 2009–2011 metų mokesčių už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimas. Pagal Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2011-02-21 įsakymu Nr. AV-43 patvirtintų Ūkio subjektų veiklos planinių ir neplaninių patikrinimų, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, taisyklių (toliau – Taisyklės) 1 dalies 3 punktą, ūkio subjektų veiklos planinių patikrinimų pirminis tikslas – teisės aktų nustatyta tvarka pagal kompetenciją gautos informacijos apie ūkio subjekto veiklą vertinimas ir metodinės pagalbos ūkio subjektui teikimas. Pirminis patikrinimas pradėtas 2013-02-13, kai dar nebuvo gautas pranešimas apie bendrovės planinį patikrinimą ir nebuvo patvirtintas Departamento direktoriaus įsakymas „Dėl metinių tikrinimo planų tvirtinimo“. Nors Departamento pranešime kaip patikrinimo data įrašyta 2009–2011 metai, tačiau reikalaujama ir 2012 metų dokumentų. Pagal Departamento nuostatų IV dalies 13 punktą Departamento veikla organizuojama vadovaujantis metiniu veiklos planu. Planiniai patikrinimai turi būti vykdomi pagal viešai skelbiamą Departamento direktoriaus 2013-01-28 patvirtintą 2013 metų ūkio subjektų patikrinimo planą Nr. VR-V-18, kuriame UAB „Kaniu“ nėra. Pranešime apie pareiškėjos planinį patikrinimą remiamasi 2013-03-26 Departamento direktoriaus įsakymu Nr. VR-V-53 „Dėl metinių tikrinimo planų tvirtinimo“, kuris interneto svetainėje neskelbtas, todėl patikrinimas atliktas neteisėtai.

Taisyklių 11.4 ir 21 punktuose nustatyta, kad turi būti nurodytas patikrinimo terminas. UAB „Kaniu“ patikrinimo aktas surašytas 2013-12-31, tačiau įmonę tikrino 8,5 mėnesio, taip pažeidžiant Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 36² straipsnyje įtvirtintus minimalios ir proporcingos priežiūros naštos, planavimo, metodinės pagalbos teikimo principus.

Kai pareiškėja gavo pranešimą apie patikrinimą, iš karto perskaičiavo mokesčius ir juos 2013-04-16 deklaravo, tačiau įvykdyti prievolę neturėjo pinigų, todėl VMI priėmė 2013-05-21 sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką. Apie tai sužinojusi, UAB „Kaniu“ įnešė į sąskaitą pinigus kaip paskolą, o VMI įskaitė visą mokestinį įsiskolinimą ir delspinigius. Taigi mokestinė prievolė geranoriškai buvo įvykdyta 2013-05-22 iki akto surašymo. Pareiškėja, nežinodama apie būtinybę deklaruoti apmokestinamuosius gaminius bei apmokestinamąją pakuotę, nepateikė deklaracijų, tačiau vėlesnis nedeklaravimo sąvokos prilyginimas nuslėpimui yra negalimas.

Pareiškėja 2014-01-06 gavo 2013-12-31 patikrinimo aktą apie įmonei skirtą baudą už nedeklaruotus nuslėptus aplinkos teršimo mokesčius 2010–2012 metais. Šiame akte bauda apskaičiuota už 2012 metus, nors pranešime buvo nurodyta, kad bus atliekamas 2009–2011 metų tikrinimas. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme neapibrėžtos nei nuslėpto, nei nedeklaruoto apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekio sąvokos, nors patikrinimo akte Departamentas nuslėptą ir nedeklaruotą pakuotės kiekį laiko sinonimais.

Pagal VAĮ 36⁴ straipsnio 6 dalį patvirtintas patikrinimų planas ir jo pakeitimai skelbiami priežiūrą atliekančio subjekto interneto svetainėje arba į planą įtraukti ūkio subjektai informuojami individualiai ne vėliau kaip per tris darbo dienas po patikrinimų plano patvirtinimo ar jo pakeitimo, o pagal 16 dalį šis straipsnis mokesčių administratoriui, muitinės ir licencines finansines paslaugas teikiančių įmonių, emitentų, investicinių bendrovių, draudimo, perdraudimo ir draudimo tarpininkavimo verslo priežiūrą, taip pat konkurencijos priežiūrą atliekantiems subjektams netaikomas, nurodytiems subjektams šio straipsnio nuostatos yra rekomendacinės, t. y. neprivaloma patvirtintą tikrintiną įmonių sąrašą skelbti priežiūrą atliekančio subjekto interneto svetainėje.

Pareiškėja yra maisto produktų gamybą ir prekybą vykdanti įmonė, importuojanti iš užsienio šalių tuščią pakuotę, ją pripildžius turima produkcija realizuojama Lietuvoje. Pradėjus įmonės 2010–2012 metų patikrinimą nustatyta, kad UAB „Kaniu“ nesilaikė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo, t. y. neteikė VMI 2011–2012 metų mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų, nemokėjo už į vidaus rinką išleistą apmokestinamąją pakuotę. Patikrinus UAB „Kaniu“ pateiktus 2011 metų kuro nurašymo dokumentus nustatyta, kad įmonė nedeklaravo viso nurašyto ir reikalingo apmokestinti benzino, dyzelino ir dujų kiekio. Mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos teritorinei VMI, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas įregistruotas mokesčių mokėtojų registre. Iki nustatytų terminų UAB „Kaniu“ deklaracijos nebuvo pateiktos. Per mokestinį laikotarpį UAB „Kaniu“ išleistas į Lietuvos rinką teršalų kiekis turėjo būti deklaruotas ir apmokestintas, o nedeklaruotas ir neapmokestintas kiekis laikomas nuslėptu.

Pareiškėja interpretuoja sąvokas, manydama, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas neapibrėžia nei nuslėpto, nei nedeklaruoto apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekio sąvokos, ir teigia, kad patikrinimo akte bei vėlesnėje savo pozicijoje nuslėptą ir nedeklaruotą pakuotės kiekį laiko sinonimais. Pareiškėjos išreikšta abejonė dėl šių sąvokų aiškinimo yra visiškai nepagrįsta ir tiek teisės aktuose, tiek teismų praktikoje pakankamai aiškiai ir nedviprasmiškai išgryninta.

Nustačius nuslėptą (nedeklaruotą) pakuotės kiekį, mokestis didesniu tarifu apskaičiuojamas pagal nustatytą tvarką ir įforminamas patikrinimo aktu – deklaracijos tokiu atveju neteikiamos ir netikslinamos.

Mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukmė neribojama. Departamento Gamtos išteklių ir taršos kontrolės skyrius turi teisę atlikti 5 praėjusių metų patikrinimus. Dėl patikrinimo apimties datos buvo padaryta techninė spausdinimo klaida.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjos skundas atmestinas.

1. Nagrinėjamoje byloje, remiantis šalių paaiškinimais, surinktais rašytiniais įrodymais, nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

Departamento direktorius 2013-03-26 įsakymu Nr. VR-V-53 patvirtino Departamento Gamtos išteklių ir taršos apskaitos kontrolės skyriaus mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės ir apmokestinamųjų gaminių atliekomis tikrintinų įmonių sąrašą 2013 metų II–IV ketvirčiams pagal pridedamą sąrašą; šio sąrašo 12 punkte nurodyta UAB „Kaniu“ (b. l. 69–76).

Departamento Gamtos išteklių ir taršos apskaitos kontrolės skyrius 2013-03-26 pranešimu apie planinį patikrinimą Nr. VR-17.3-58 pareiškėjai pranešė, kad vadovaujantis, inter alia, Departamento direktoriaus 2013-03-26 įsakymu Nr. VR-V-53 jis 2013-02-13 pradėjo planinį specifinį 2009–2011 metų aplinkos taršos mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą (b. l. 77).

Departamento Gamtos išteklių ir taršos apskaitos kontrolės skyriaus vyresnioji valstybinė aplinkos apsaugos inspektorė, atlikusi UAB „Kaniu“ planinį 2010–2012 metų mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis ir iš mobiliųjų taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo ir sumokėjimo patikrinimą, 2013-12-31 surašė patikrinimo aktą Nr. VR-17.7-191 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nustatyta, kad: 1) UAB „Kaniu“ nedeklaravo viso nurašyto ir reikalingo apmokestinti dyzelino, benzino ir dujų kiekio, todėl už nuslėptą taršą iš mobiliųjų taršos šaltinių mokestis skaičiuojamas taikant didesnį tarifą ir mokestis didesniu tarifu yra 378,20 Lt; 2) UAB „Kaniu“ nepateikė VMI mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų, nemokėjo už į vidaus rinką išleistą apmokestinamąją pakuotę, todėl už nuslėptą (nedeklaruotą) taršą pakuotės atliekoms mokestis skaičiuojamas taikant didesnį tarifą ir mokestis didesniu tarifu yra 20 805,62 Lt. Patikrinimo akte taip pat konstatuota, kad: pareiškėja nedeklaravo viso 2011 metais nurašyto ir reikalingo apmokestinti dyzelino, benzino ir dujų kiekio, t. y. pareiškėja nedeklaravo 2,040 tonos degalų, 0,090 tonos benzino ir 0,040 tonos dujų; pareiškėja nedeklaravo ir nemokėjo už į vidaus rinką išleistą apmokestinamąją pakuotę, t. y. 2011 metais už 14,864 tonos stiklo ir 1,991 tonos popieriaus bei 2012 metais už 19,596 tonos stiklo ir 2,569 tonos popieriaus (b. l. 78–80).

Pareiškėja 2013-04-16 2011 metų mokesčio už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių deklaracijoje deklaravo 2,040 tonos dyzelino, 0,090 tonos benzino ir 0,040 tonos suskystintų naftos dujų (b. l. 86), mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis 2014-04-16 2011 metų deklaracijoje deklaravo 14,860 tonos stiklo, 1,990 tonos popieriaus, o mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis 2014-04-16 2012 metų deklaracijoje deklaravo 19,660 tonos stiklo ir 2,570 tonos popieriaus (b. l. 88).

Departamentas 2014-02-17 sprendimu Nr. VR-17.5-15 patvirtino Departamento Gamtos išteklių ir taršos apskaitos kontrolės skyriaus 2013-12-31 patikrinimo aktą Nr. VR-17.7-191 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir nurodė UAB „Kaniu“ sumokėti 20 805,62 Lt bei 378,30 Lt mokesčio už aplinkos teršimą (b. l. 93).

VMI 2014-03-24 sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-33065 nusprendė išieškoti į biudžetą iš UAB „Kaniu“ didesniu tarifu apskaičiuotas už aplinkos teršimą mokesčio sumas (b. l. 152, 153); VMI viršininkas 2014-04-01 sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-37839 (b. l. 156) ginčijamą VMI 2014-03-24 sprendimą Nr. (23.31-08)320A-33065 pripažino netekusiu galios.

2. Šioje byloje mokestinis ginčas kilo dėl Departamento 2014-02-17 sprendimo Nr. VR-17.5-15, kuriuo buvo patvirtintos 20 805,62 Lt ir 378,20 Lt sumos, apskaičiuotos taikant padidintą mokesčio už aplinkos teršimą tarifą už 2011–2012 metais nuslėptą taršą iš mobiliųjų taršos šaltinių ir taršą pakuotės atliekomis. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiškėja neginčija Departamento kompetencijos priimti tokius sprendimus, taip pat to, kad ginčijamu Departamento sprendimu patvirtintame Patikrinimo akte dyzelino, benzino ir dujų kiekis ir į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės kiekis nustatytas tinkamai. Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėja 2011 metų mokesčio už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių deklaraciją pateikė 2013-04-16 (b. l. 86), o 2011 ir 2012 metų mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaraciją – 2014-04-16 (b. l. 88). Vadinasi, siekiant nustatyti Departamento 2014-02-17 sprendimo Nr. VR-17.5-15 teisėtumą ir pagrįstumą, būtina nustatyti, ar Departamentas šiuo sprendimu teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja nuslėpė 2011–2012 metų taršą iš mobiliųjų taršos šaltinių ir taršą pakuotės atliekomis ir ar teisėtai ir pagrįstai dėl to pritaikė padidintą mokesčio už aplinkos teršimą tarifą.

Taip pat ginčas kilo dėl VMI 2014-03-24 sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-33065 teisėtumo ir pagrįstumo tiek, kiek šiuo sprendimu buvo nuspręsta iš pareiškėjos išieškoti į biudžetą nurodytą didesniu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą.

3. Šioje byloje aktualus teisinis reguliavimas nustatytas aktualios redakcijos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme, Mokesčių administravimo įstatyme, Viešojo administravimo įstatyme, Aplinkos apsaugos agentūros direktoriaus 2011-02-21 įsakymu Nr. AV-43 patvirtintose Taisyklėse (aktuali redakcija, galiojusi iki 2014-02-12).

3.1. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 36² straipsnio 1 dalies 1 punktą ūkio subjektų veiklos priežiūra atliekama vadovaujantis, inter alia, minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principu, kuris reiškia, kad priežiūrą atliekančių subjektų priežiūros veiksmai privalo būti proporcingi ir tinkami siekiamam tikslui įgyvendinti, proporcingi ūkio subjektų dydžiui ir administraciniams gebėjimams, atliekami siekiant kuo mažiau trikdyti ūkio subjektų veiklą. Šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nustatyta ūkio subjektų patikrinimams taikomi reikalavimai, tačiau šis straipsnis netaikomas mokesčių administratoriui, jam šio straipsnio nuostatos yra rekomendacinės. Šiame kontekste pažymėtina, kad Departamentas vykdydamas mokesčių už aplinkos teršimą administravimą pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, 15, 16 straipsnius laikytinas mokesčių administratoriumi.

3.2. Ūkio subjektų veiklos planiniai ir neplaniniai patikrinimai, vykdant aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, vykdomi, vadovaujantis Taisyklėmis (aktuali redakcija, galiojusi iki 2014-02-12). Pagal Taisyklių 2 punktą ūkio subjektų veiklos planiniai patikrinimai planuojami ir atliekami vadovaujantis Viešojo administravimo įstatyme nurodytais ūkio subjektų veiklos priežiūros principais. Taisyklėse nustatyta tokia planinių patikrinimų atlikimo tvarka: ūkio subjektų veiklos planinius patikrinimus atlieka aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai pagal patvirtintą Patikrinimų planą (19 punktas); ne vėliau kaip 2 darbo dienos iki bendro planinio patikrinimo pradžios, jį atliksiantys pareigūnai privalo suderinti bendro patikrinimo metu numatomus veiksmus ir tikrintinas konkrečias ūkio subjekto veiklos sritis, įrenginius, dokumentus ir pan. (20 punktas); ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki planinio patikrinimo pradžios kontrolę atliekančio subjekto vadovas ar jo įgaliotas asmuo privalo raštu arba elektroniniu būdu informuoti ūkio subjektą apie numatomą vykdyti patikrinimą, nurodyti atliekamo patikrinimo pagrindą, terminą, dalyką ir preliminarų dokumentų, kuriuos reikės pateikti patikrinimo metu, sąrašą (21 punktas).

Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 23 punktą planinio patikrinimo trukmė – 20 darbo dienų nuo patikrinimo pradžios, tačiau šiame punkte nustatyti terminai vykdant mokesčių už aplinkos teršimą ir valstybinius gamtos išteklius mokėjimo kontrolę taikomi tiek, kiek jų nereglamentuoja šių mokesčių mokėjimo kontrolės tvarką nustatantys teisės aktai (24 punktas). Konstatuotina, kad mokesčių už aplinkos teršimą planinių mokestinių patikrinimų trukmei nustatyti taikytinas Mokesčių administravimo įstatymo 119 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukmė nėra ribojama, tačiau mokesčių administratorius privalo jį atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį.

Nurodytą Taisyklių 19–21, 23, 24 punktuose, Mokesčių administravimo įstatymo 119 straipsnio 6 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą vertinant šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų rašytinių įrodymų kontekste, konstatuotina, kad:

– Departamento pareigūnai pareiškėjos veiklos planinį patikrinimą privalėjo vykdyti vadovaudamiesi VAĮ nurodytais ūkio subjektų veiklos priežiūros principais pagal patvirtintą Patikrinimų planą ne vėliau kaip 2 darbo dienos iki tokio patikrinimo pradžios suderinę patikrinimo metu numatomus veiksmus ir tikrintinas konkrečias ūkio subjekto veiklos sritis, įrenginius, dokumentus ir pan. Ne vėliau kaip prieš 10 darbo dienų iki planinio patikrinimo pradžios Departamento vadovas arba įgalioti pareigūnai privalėjo raštu arba elektroniniu būdu informuoti pareiškėją apie numatomą vykdyti patikrinimą, nurodyti atliekamo patikrinimo pagrindą, terminą, dalyką ir preliminarų dokumentų, kuriuos reikės pateikti patikrinimo metu, sąrašą;

– pareiškėjos planinio patikrinimo trukmė nėra ribojama, tačiau Departamento pareigūnai jį privalėjo atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį.

3.3. Juridinių asmenų, vykdančių ūkinę veiklą Lietuvoje, mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo tvarka ir kontrolė sureguliuota Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme. Pagal šio įstatymo 7 straipsnį mokesčio už aplinkos teršimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai (1 dalis) ir šis mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre (2 dalis). Pagal šio įstatymo 8 straipsnį, kuriame sureguliuota mokesčio už aplinkos teršimą apskaita: juridiniai asmenys, kurie pagal šį Įstatymą privalo mokėti mokestį už aplinkos teršimą, Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka tvarko teršalų išmetimo į aplinką, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą (1 dalis); už teršalų išmetimo į aplinką, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis atsakingas mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (5 dalis). Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 3 dalį už nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą (šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2013-12-16 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A520-2042/2013, ir kitose nutartyse yra išaiškinęs, kad mokesčio nedeklaravimas reiškia kenksmingos veiklos masto ir su ja susijusių prievolių valstybei slėpimą, neviešinimą, o tai kelia didesnį pavojų įstatymu saugomiems interesams ir lemia didesnių piniginių prievolių valstybei atsiradimą). Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 4 dalį mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas taip: nuslėptą degalų kiekį, sunaudotą mobiliuosiuose taršos šaltiniuose, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių tarifo, nurodyto šio Įstatymo 5 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio Įstatymo 6 priedėlyje (2 punktas); nuslėptą apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekį dauginant iš tarifo, nurodyto šio Įstatymo 3 ar 4 priedėlyje, ir koeficiento 2 (3 punktas). Pagal šio įstatymo 10 straipsnį didesnio tarifo mokestis už aplinkos teršimą, kai jis taikomas už nuslėptą teršalų, sunaudotų degalų ir apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį, už normatyvus viršijantį teršalų kiekį, mokamas arba išieškomas iš pažeidėjo į valstybės biudžetą (3 dalis); nesumokėtas mokestis už aplinkos teršimą išieškomas Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka (4 dalis).

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalį sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos, o pagal 105 straipsnio 1 dalies 3 punktą mokesčių mokėtojui per 20 dienų nesumokėjus nurodyto mokesčio mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką.

Remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnyje, 8 straipsnio 1, 5 dalyse, 9 straipsnio 3 dalyje, 4 dalies 2, 3 punktuose, 10 straipsnio 3, 4 dalyse, Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje, 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu, taip pat LVAT 2013-12-16 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A520-2042/2013, pateiktais išaiškinimais, įvertinus šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktus rašytinius įrodymus, konstatuotina, kad:

– pareiškėja mokesčius už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis 2011 metais turėjo sumokėti pati ir pateikti VMI deklaraciją iki 2012-03-01, o už 2012 metais aplinkos teršimą pakuotės atliekomis – iki 2013-03-01; ji visiškai atsako už tinkamą mokesčių sumokėjimą ir pateiktų deklaracijų duomenis. Pareiškėjai nurodytos pareigos neįvykdžius arba ją įvykdžius netinkamai, Departamentas privalėjo nurodytus mokesčius už aplinkos teršimą jai apskaičiuoti pagal didesnį tarifą;

– pareiškėjai ginčijamu Sprendimu Nr. VR-17.5-15 patvirtintų sumų nesumokėjus per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo jai dienos, mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką.

4. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėja į tikrintinų įmonių sąrašą įtraukta Departamento direktoriaus 2013-03-26 įsakymu Nr. VR-V-53 (b. l. 69–76); Departamento Gamtos išteklių ir taršos apskaitos kontrolės skyrius pareiškėjai 2013-03-26 išsiuntė pranešimą apie planinį patikrinimą Nr. VR-17.3-58, kuriame aiškiai nurodė, kad 2013-04-17 9 val. bus atliekamas patikrinimas, susijęs su aplinkosauginiais mokesčiais, nurodė tokio patikrinimo pagrindą, terminą, dalyką ir preliminarų dokumentų, kuriuos reikės pateikti patikrinimo metu, sąrašą (b. l. 77). Taip pat nustatyta, kad baigusi patikrinimą Departamento Gamtos išteklių ir taršos apskaitos kontrolės skyriaus vyresnioji valstybinė aplinkos apsaugos inspektorė 2013-12-31 surašė Patikrinimo aktą (b. l. 78–80), kurį Departamentas ginčijamu Sprendimu Nr. VR-17.5-15 patvirtino 2014-02-17.

Įvertinus nurodytas faktines aplinkybe, darytina išvada, kad atsakovas Departamentas, atlikdamas nurodytas procedūras, nepažeidė Taisyklių 19–21, 23, 24 punktuose, Mokesčių administravimo įstatymo 119 straipsnio 6 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo. Šios teismo išvados niekaip nekeičia pareiškėjos teiginys, kad planiniai patikrinimai turėjo būti vykdomi pagal viešai skelbiamą Departamento direktoriaus 2013-01-28 patvirtintą 2013 metų ūkio subjektų patikrinimo planą Nr. VR-V-18, kuriame pareiškėjos nėra.

Šioje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste kritiškai vertintini ir pareiškėjos teiginiai dėl VAĮ 36² straipsnyje įtvirtinto minimalios ir proporcingos priežiūros naštos, planavimo, metodinės pagalbos teikimo principų pažeidimo ir 36⁴ straipsnyje nustatytų ūkio subjektų patikrinimams taikomų reikalavimų nesilaikymo. Kaip minėta, Departamentas, administruodamas mokesčius už aplinkos teršimą, veikė kaip mokesčių administratorius, todėl šio įstatymo 36⁴ straipsnyje nustatyti ūkio subjektų patikrinimams taikomi reikalavimai jam buvo rekomendaciniai. Taip pat minėta, kad tokio patikrinimo metu nebuvo pažeistas Taisyklių 19–21, 23, 24 punktuose, Mokesčių administravimo įstatymo 119 straipsnio 6 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas, o iš byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti, kad buvo atliekamas 2009–2012 metų planinis patikrinimas, t. y. pakankamai ilgo laiko tarpo. Taigi nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad tokiu patikrinimu buvo pažeisti VAĮ 36² straipsnyje įtvirtinti priežiūros principai.

5. Šioje byloje nustatyta, kad pareiškėja mokesčius už 2011 metais aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių ir už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis turėjo sumokėti pati ir VMI pateikti deklaraciją iki 2012-03-01, o už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis 2012 metais – iki 2013-03-01. Tačiau 2011 metų mokesčio už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių deklaraciją pareiškėja pateikė 2013-04-16 (b. l. 86), 2011 ir 2012 metų mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaraciją – 2014-04-16 (b. l. 88). Ypač pabrėžtina, kad pareiškėja savo veiklą vykdo nuo 2008 metų, taigi nebe pirmus metus, todėl teisinis reguliavimas, susijęs su mokesčių už aplinkos teršimą administravimu, jai turi būti gerai žinomas. Taip pat pabrėžtina tai, kad ji mokesčius deklaravo tik Departamentui pradėjus patikrinimą, o kaip nustatyta šią bylą nagrinėjant teismo posėdyje, ginčijamu sprendimu patvirtintų mokesčių vis dar nėra sumokėjusi. Šiame kontekste pareiškėjos teiginiai, kad, gavusi pranešimą apie patikrinimą, iš karto perskaičiavo mokesčius, juos 2013-04-16 deklaravo, todėl mokestinė prievolė geranoriškai buvo įvykdyta 2013-05-22 iki akto surašymo, vertintini kritiškai.

Taip pat kritiškai vertintinas pareiškėjos teiginys, kad ji nežinojo apie būtinybę deklaruoti apmokestinamuosius gaminius bei apmokestinamąją pakuotę, todėl nedeklaravimo sąvokos prilyginimas nuslėpimui yra negalimas. Pabrėžtina, kad pareiga tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius už aplinkos teršimą teisės aktuose nustatyta expressis verbis, o pareiškėja nebe pirmus metus vykdydama veiklą šį teisinį reguliavimą privalėjo žinoti ir vykdyti. Taip pat pažymėtina, kad patys teisės aktai, reglamentuojantys mokesčių už aplinkos teršimą apskaičiavimą ir mokėjimą, šių mokesčių nedeklaravimą prilygina mokesčių nulėpimui, be to, mokesčių nedeklaravimą mokesčių slėpimui prilygina ir teismai, nagrinėdami analogiško pobūdžio bylas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-09-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A7-928-05).

Taigi pareiškėja savo pareigą tinkamai apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius už aplinkos teršimą vykdė netinkamai ir taip akivaizdžiai pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnyje, 8 straipsnio 1, 5 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą. Tai konstatavus konstatuotina ir tai, kad ginčijamu Sprendimu Nr. VR-17.5-15 teisėtai ir pagrįstai mokesčiai už aplinkos teršimą iš mobiliųjų taršos šaltinių ir už 2011 ir 2012 metais aplinkos teršimą pakuotės atliekomis pareiškėjai apskaičiuoti pagal didesnį tarifą. Tai visiškai atitinka Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, 4 dalies 2, 3 punktuose nustatytą teisinį reguliavimą, taip pat LVAT 2013-12-16 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A520-2042/2013, pateiktus išaiškinimus.

6. Pareiškėja, inter alia, prašo iš dalies panaikinti VMI 2014-03-24 sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-33065, kuriuo buvo nuspręsta išieškoti į biudžetą iš UAB „Kaniu“ apskaičiuotą didesniu tarifu mokesčio sumą ir kurį VMI viršininkas 2014-04-01 sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-37839 (b. l. 156) pripažino netekusiu galios.

Sprendžiant dėl VMI 2014-03-24 sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-33065 teisėtumo ir pagrįstumo, pažymėtina, kad pagal Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 straipsnio 3, 4 dalyse, Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje, 105 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, pareiškėjai ginčijamu Sprendimu Nr. VR-17.5-15 patvirtintų sumų nesumokėjus per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo jai dienos, mokesčių administratorius įgijo teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką. Taigi nustačius, kad Departamentas 2014-02-17 sprendimu Nr. VR-17.5-15 pagrįstai patvirtino mokesčių už aplinkos teršimą 20 805,62 Lt ir 378,20 Lt dydžio sumas, nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad VMI 2014-03-24 sprendimas Nr. (23.31-08)-320A-33065 tiek, kiek juo buvo nuspręsta išieškoti mokestinę 20 805,62 Lt ir 378,20 Lt dydžio nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos, buvo neteisėtas ar nepagrįstas.

7. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus darytina išvada, kad Departamentas 2014-02-17 sprendimu Nr. VR-17.5-15 teisėtai ir pagrįstai patvirtino 20 805,62 Lt ir 378,20 Lt sumas, kurios apskaičiuotos taikant padidintą mokesčio už aplinkos teršimą tarifą už 2011–2012 metais nuslėptą taršą iš mobiliųjų taršos šaltinių ir taršą pakuotės atliekomis, o VMI 2014-03-24 sprendimu Nr. (23.31-08)-320A-33065 teisėtai ir pagrįstai buvo nusprendusi iš pareiškėjos išieškoti į biudžetą nurodytą didesniu tarifu apskaičiuotą mokesčio sumą. Kartu konstatuotina, kad nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą nustatyti, kad nuslėptas apmokestinamųjų gaminių bei apmokestinamosios pakuotės kiekis dauginamas iš tarifo, nurodyto Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3 ir 4 priedėlyje, ir koeficiento, mažesnio nei 2, t. y. sumažinti paskirtos mokestinės sankcijos dydį. Taigi pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Kaniu“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.