Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus , teisėjų Arnoldo Šukaičio , Eligijaus Gladučio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2004m. spalio 11d. nuosprendžio, kuriuo R. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 192str. 1d. (2000-09-26 įstatymo Nr.VIII-1968 redakcija) vieno šimto dvidešimties minimalių gyvenimo lygių (120 MGL) (15 000 (penkiolikos tūkstančių) litų) bauda. Civilinių ieškovų ieškiniai: Microsoft korporacijos – 5852,03 Lt sumai, Symantec korporacijos - 1020,02 Lt sumai, A. S. Inc. – 5420,92 Lt sumai, A. I.. – 15482,78 Lt sumai ir BĮ UAB ,,VteX“ – 283,20 Lt sumai, su 6% palūkanų priteisimu iš nuteistojo R. K. palikti nenagrinėti, paliekant teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Penki kompiuteriai, saugomi Panevėžio m. VPK: ,,Gedas“ (I. C. 700 MHz, Ram – 128 MB, HDD (1) – 8,87 GB, HDD (2) – p, 74 GB, CD – Rom), ,,Marius“ (AMD Athlon 800 MHz, Ram – 256 MB, HDD (1) – 9,53 GB, HDD (2) – 9,52 GB, CD – Rom), ,,Andrew“ (I. P. 41,6 GHz, Ram – 256 MB, HDD (1) – 18,6 GB, HDD (2) – 18,6 GB, CD – Rom), ,,XXX“ (nešiojamasis kompiuteris HP Omnibook XE 4400 (I. P. 42 GHz, Ram – 256 MB, HDD – 27.9 GB, DVD – CDRW Rom)), ,,2000 pro“ (I. C. 700 MHz, Ram – 261 MB, HDD – 18,6 GB, CD – Rom) konfiskuoti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteistas už tai, kad pažeisdamas 1999m. gegužės 18d. Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 15str. 2d. reikalavimą, numatantį, kad bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus), 64str. 1p. ir 2p. reikalavimus, numatančius, kad autorių teisių ir gretutinių teisių pažeidimu laikomi šie veiksmai: 1) kūrinio ar gretutinių teisių objekto panaudojimas (įskaitant išleidimą, atgaminimą, viešą atlikimą, transliavimą bei retransliavimą ar viešą paskelbimą), importavimas ir platinimas be autoriaus ar gretutinių teisių subjekto licencijos (nesudarius sutarties ar pažeidžiant jos sąlygas); 2) kūrinių ir gretutinių teisių objektų neteisėtų kopijų importavimas, eksportavimas, platinimas, gabenimas ar laikymas komerciniais tikslais, ir būdamas R. K. firmos ,,Futuremija“, įmonės kodas 4826938, reg. adresu Beržų g. 45-3, Panevėžyje, savininkas, neturėdamas kompiuterio programų autorių teisių turėtojų leidimo, laikotarpyje nuo 2000m. birželio 20d. iki 2002m. lapkričio 26d. neteisėtai atgamino, tai yra įdiegė į įmonėje naudojamų penkių kompiuterių kietuosius diskus neteisėtas kompiuterio programų kopijas ir laikė jas komercijos tikslais, atliekant darbus, kurie yra įmonės veiklos dalis, tokius, kaip įvairių internetinių svetainių projektavimas, sukūrimas, pakeitimas, dizaino atlikimas, komercinių pasiūlymų teikimas internetu, o būtent:

kompiuteryje Nr.4: ,,Gedas“ (I. C. 700 MHz, Ram–128 MB, HDD (1)–8,87 GB, HDD (2)–p, 74 GB, CD–Rom) laikotarpyje nuo 2000m. birželio 20d. iki 2002m. lapkričio 26d., neturėdamas S. C., M. C., BĮ UAB ,,VteX“, kaip autoriaus teisių turėtojų leidimo, neteisėtai atgamino, tai yra įdiegė į kompiuterio kietąjį diską, sekančias kompiuterio programų kopijas: Norton A. V. 2002 – 275,69 Lt vertės, Microsoft Office XP Proffesional – 1860,62 Lt vertės;

kompiuteryje Nr. 2: ,,Marius“ (AMD Athlon 800 MHz, Ram–256 MB, HDD (1)–9,53 GB, HDD (2)–9,52 GB, CD–Rom) laikotarpyje nuo 2001m. kovo 1d. iki 2002m. lapkričio 26d., neturėdamas M. I.., C. C., S. C., P. Q. Corporation, UAB ,,Fotonija“, ABBYY S. H., kaip autorių teisių turėtojų leidimo, neteisėtai atgamino, tai yra įdiegė į kompiuterio kietąjį diską, sekančias kompiuterio programų kopijas: Macromedia D. U. 4 – 2532 Lt vertės, C. D. 9 – 1428,98 Lt vertės, Norton A. V. 2003 Professional – 275,69 Lt vertės, Powerquest P. M. 7.0 – 330,40 Lt vertės, Powerquest P. M. 8.0 – 672,60 Lt vertės, ABBYY F. R. 6.0 Pro (distribucinė versija) – 571,12 Lt vertės;

kompiuteryje Nr.1: ,,Andrew“ (I. P. 41,6 GHz, Ram–256 MB, HDD (1)-18,6 GB, HDD (2)–18,6 GB, CD–Rom) laikotarpyje nuo 2002m. kovo 14d. iki 2002m. lapkričio 26d., neturėdamas M. I.., C. C., A. I.., S. C., A. S. Inc. ir UAB ,,Fotonija“, kaip autorių teisių turėtojų leidimo, neteisėtai atgamino, tai yra įdiegė į kompiuterio kietąjį diską, sekančias kompiuterio programų kopijas: M. F. MX – 1510,40 Lt vertės, Macromedia D. U. 4 – 2532 Lt vertės, C. B. 5 – 672,60 Lt vertės, C. G. Suite 11 – 1926,94 Lt vertės, Autodesk 3D Studio MAX 4.2 – 15482,78 Lt vertės, N. U. 2002 – 192,95 Lt vertės, A. P. 7.0 – 3010,18 Lt vertės;

kompiuteryje Nr.5: ,,XXX“ (nešiojamasis kompiuteris HP Omnibook XE 4400 (I. P. 42 GHz, Ram–256 MB, HDD–27.9 GB, DVD–CDRW Rom)) laikotarpyje nuo 2002m. lapkričio 18d. iki 2002m. lapkričio 26d., neturėdamas C. C., BĮ UAB ,,VteX“, M. I.., M. C., E. R., kaip autorių teisių turėtojų leidimo, neteisėtai atgamino, tai yra įdiegė į kompiuterio kietąjį diską, sekančias kompiuterio programų kopijas: C. G. Suite 11 – 1926,94 Lt vertės, M. D. MX – 1982,40 Lt vertės, M. F. MX – 1510,40 Lt vertės, M. F. MX – 2466,20 Lt vertės, Microsoft Office XP Proffesional – 1860,62 Lt vertės, Microsoft A. R. 2002 – 270,17 Lt vertės, Winrar 3.0 – 149,86 Lt vertės;

iš viso neturėdamas kompiuterių programų autorių teisių turėtojų leidimo neteisėtai atgamino, tai yra įdiegė į kompiuterių kietuosius diskus, neteisėtas kompiuterio programų kopijas ir laikė komercijos tikslais kopijas, kurių bendra vertė, apskaičiuota pagal teisėtų kopijų mažmenines kainas, yra 43 441,54 Lt.

Teismo šališkumas pasireiškė tuo, kad teismas neužtikrino, kad į teismo posėdžio protokolą būtų įrašyta jo ir liudytojų parodymų esmė. Į teismo posėdžio protokolą nebuvo rašomi kompiuterių programų pavadinimai, nors jis ir visi liudytojai davė parodymus apie konkrečius kompiuterius bei konkrečias kompiuterių programas. Minėti duomenys buvo svarbūs, nes didžioji dalis kompiuterių programų buvo licencijuotos. Abstrakčiai kalbant apie kompiuterių programas, buvo iškreipti tiek jo, tiek liudytojų parodymai kaltinimui naudinga linkme, nebuvo užfiksuoti jį, apeliantą, teisinantys parodymai. Tai užkirto kelią teisingo ir nešališko nuosprendžio priėmimui.

Teismas nepagrįstai atmetė teisingas jo, apelianto, pastabas dėl teismo posėdžio protokolo. Pateiktose pastabose buvo užfiksuoti jo ir liudytojų parodymai apie kompiuterių programų pavadinimus, tai iš esmės keitė minėtų parodymų esmę, nes buvo kalbama tik apie licencijuotų programų naudojimą.

BK 192 str. 1d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, todėl inkriminuojant nusikaltimo sudėtį buvo būtina sistemiškai analizuoti LR ATGTĮ, Berno konvenciją, PPS III skyrių - Intelektinės nuosavybės teisių užtikrinimas, E. T. 1991-05-14 direktyvą "Dėl kompiuterinių programų apsaugos" Nr. 250, kitas su tuo susijusias tarptautines sutartis, Lietuvos A. T. priimtas nutartis šios kategorijos bylose. Teismas nurodytų teisės aktų neanalizavo, motyvai nepagrįsti ir nesuderinti su nurodytais teisės aktais, nuosprendis grindžiamas nepagrįstomis prielaidomis tiek dėl nusikaltimo padarymo, tiek ir dėl nusikaltimo tikslų.

Dėl sąvokų aiškinimo nuosprendyje

Nuosprendyje nepagrįstai išskirti ir savarankiškai inkriminuoti kaip nusikalstamos veikos kūrinio atgaminimo ir laikymo elektronine forma veiksmai. Tai neatitinka LR ATGTĮ 2str. 4d. kūrinio ar gretutinių objekto kopijos gaminimo sąvokos turinio.

Teismo išvada, kad jis yra pažeidęs LR ATGTĮ 15 str. 2d., 64str. 1p. ir 2p., yra nepagrįsta, nes išimtinė autoriaus teisė platinti teisėtai apyvartoje esantį (parduotą) kūrinį ar jo kopijas galioja iki pirmojo kūrinio originalo ar jo kopijų pardavimo Lietuvos Respublikoje. Kompiuterio programų kopijos, dėl kurių jis yra nuteistas, daug metų pardavinėjamos Lietuvos Respublikoje, todėl jam pareikštą kaltinimą, kad jo firmoje be autorių ar jų teisių perėmėjų leidimo buvo atgamintos kompiuterio programos, paneigia LR ATGTĮ 16 str. nuostatos, kurios galioja pardavus kūrinį. Analogiškai nurodyta ir E. T. direktyvos Nr. 250 4 str. c dalyje.

Teismas netyrė kompiuterio programų originalumo (LR ATGTĮ 4str. 1d.) ir apie tai nepasisakė. Taip pat teismas nepasisakė apie subjektus, kurių teisės yra ginamos (LR ATGTĮ 10str. 1d.). Nenustačius subjekto bei jo teisinės apsaugos galimybių Lietuvos Respublikoje, yra negalimas baudžiamojo įstatymo taikymas.

Dėl nusikaltimo subjektyviosios pusės

Pagal BK 192 str. atsakomybė kyla už tiesiogine tyčia atliktus veiksmus, susijusius su kompiuterio programų atgaminimu, o ne už tai, jog įmonės vadovas neužtikrino, kad jo vadovaujamoje įmonėje būtų laikomasi Autorių teisių įstatymo reikalavimų, tai yra minėto nusikaltimo subjektas nėra specialus subjektas. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta įrodymų, sudarančių pagrindą pripažinti jį, apeliantą, kaltu, kad jis pats tiesiogiai pažeidė įstatymą, neteisėtai atgamino kompiuterio programas ar kaip vadovas davė nurodymą tai atlikti kitiems darbuotojams, nenustatyti konkretūs jo veiksmai atgaminant kompiuterio programas kietuosiuose diskuose. Jis negali atsakyti už atgaminimą tų programų, kurios buvo atgamintos ar naudojamos be jo žinios, jam nebūnant darbe ir nesant įrodymų, kad apie tokių programų atgaminimą ar naudojimą jam buvo žinoma, bei už G. C. be jo, apelianto, žinios, savavališkai, asmeniniais tikslais į nešiojamąjį kompiuterį įdiegtų programų atgaminimą. G. C. teismo posėdžio metu parodė, kad jokių interneto svetainių ar grafikos darbų jis neatliko, tai neįėjo į jo pareigas, o darbui jis naudojo tik teisėtas programas. Taip pat buvo nustatyta, kad kompiuteryje, su kuriuo dirbo jis, apeliantas, nebuvo rasta atgamintų kompiuterio programų be licencijų.

Dėl nusikaltimo objektyviosios pusės

Nurodo, kad neteisėtų kompiuterio programų į įmonės kompiuterius neatgamino ir jų savo darbe nenaudojo. Teismas padarė neteisingą išvadą apie tai, kad jo firmoje buvo naudojamos neteisėtos kompiuterių programos, remdamasis tuo, kad jos buvo įsigytos ne kaip įmonės turtas ir nebuvo apskaitytos įmonėje, kad pateiktų programų versijos neatitinka esančių kompiuteriuose, nesutampa jų numeriai. Tyrimas dėl to atliktas nebuvo. Be to, teismo posėdžio metu specialistas R. Č., apžiūrėjęs teismo jam pateiktas kompiuterių programas bei jų licencijas, konstatavo, kad jų įdiegimas ir naudojimas įmonės kompiuteriuose yra teisėtas bei nurodė, kad jo, apelianto, tyrimui pateiktų kompiuterių programų autoriai nereikalauja, kad sutaptų licencijose nurodytų bei įdiegtų į kompiuterius programų licencijų numeriai. Kompiuterių programų numerių nesutapimas jokiuose norminiuose aktuose bei pačios programos licencijose nėra įvardijamas kaip autorių teisių ar licencijos pažeidimas. Teismas, neatsižvelgė į tai, kad nei įstatymuose, nei kompiuterio programų licencijavimo ir naudojimo taisyklėse nenurodoma, kur galima ir kur negalima naudoti įsigytą programą – svarbu tai, kad ji turėtų autoriaus licenciją naudojimui. Be to, nei Baudžiamasis kodeksas, nei specialus įstatymas dėl autorių teisių gynimo nelaiko autorių teisių pažeidimu programų įsigijimo kvitų neturėjimą ar neįtraukimą programų į įmonės apskaitą. Teismo paminėtas LR Finansų ministro įsakymas reglamentuoja turto įtraukimo į įmonės apskaitą tvarką, išimtinai apmokestinamojo pelno apskaičiavimo tikslais, jo pažeidimas nėra autorių teisių pažeidimas ir už tai nekyla atsakomybė pagal BK 192str. 1d. Faktą, kad buvo dirbama su teisėtai įmonės įgytomis programomis, turinčiomis autorių licencijas, patvirtino liudytojai M. Č., A. G., G. C., T. D..

Jo, apelianto, kaltę teismas grindė liudytojo A. Ž. parodymais. Tačiau minėto asmens parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, nes liudytojas buvo supykęs ant jo, apelianto. A. Ž. darbo įmonėje metu buvo baustas už naudojimosi kompiuteriu tvarkos pažeidimą, išėjęs iš darbo įmonės darbuotojams yra teigęs, kad ruošiasi keršyti. Minėtą aplinkybę teismui patvirtino liudytojas M. Č.. A. Ž. siųstą elektroniniu paštu laišką apie kerštą jo, apelianto, atžvilgiu teismas atsisakė priimti kaip įrodymą. Kad A. Ž. jo atžvilgiu buvo neobjektyvus, matyti ir iš liudytojo paaiškinimų,- liudytojas nurodė, kad apeliantas prekiavo neteisėtomis programomis, vėliau minėto fakto nebepatvirtino, nurodydamas, kad apie tai nežino ir negalėjo žinoti; teisme parodė, kad nemoka įdiegti kompiuterių programų, nors savo CV dėl priėmimo į darbą, kuris buvo pateiktas teismo metu, nurodė, kad tai atlieka puikiai.

Dėl komercinių tikslų

Teismas neteisingai išaiškino būtino BK 192 str. 1d. aprašytos nusikaltimo sudėties požymio - komercinių tikslų sąvoką. Nuosprendyje išdėstyti motyvai, apibūdinantys komercinius tikslus, prieštarauja įstatymui, teismų praktikai (2002-10-01 Nr. 2K-467/2002) ir E. S. teisei (E. S. priimtose direktyvose nėra nė vienos aiškios nuostatos, apibūdinančios komercinius tikslus). Pelnas, gaunamas ne iš programų atgaminimo, kopijų tiražavimo ar kitokio dauginimo būdo, o iš gamybos vystymo pasinaudojant tokiomis programomis, negali būti pripažįstamas programų laikymu komerciniais tikslais. Baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik už tokią neteisėtą veiką, kai kompiuterių programos atgaminamos, kopijuojamos siekiant komercinių tikslų, tai yra, kai jas norima parduoti, kitaip realizuoti ir iš to pasipelnyti. Kompiuterio programų laikymas turint tikslą jomis naudotis ir tokiu būdu gauti naudą negali būti laikomas komercinių tikslų siekimu. Jis, apeliantas, komercinių tikslų nesiekė, nei sau, nei savo įmonei jokios materialinės naudos negavo.

Dėl nusikaltimo dalyko

Teismas nepagrįstai laikė, kad jo, apelianto, firma “Futuremija” darbus atliko firmos kompiuteriais nelegaliomis programomis. Nurodo, kad klientų interneto svetainių dizainą kurdavo kiti asmenys, o ne firmos darbuotojai, pastarųjų kūriniai buvo tik perduodami į “Futuremijos” firmos kompiuterius, todėl juose išliko persiųstų darbų failai. Darbai, failai, dėl kurių yra nuteistas, sukurti ne jo firmos kompiuteriais. Teisme apklaustas specialistas R. Č. negalėjo patvirtinti, kad atlikti darbai ir išlikę failai kompiuteriuose buvo sukurti neteisėtai atgamintomis programomis, ir negalėjo paaiškinti, kaip jo pateiktoje išvadoje išvardytų darbų sąraše datos yra ankstesnės, negu jo nurodyta programų įdiegimo į kompiuterius data. Faktą, kad teismo nuosprendyje minimi failai sukurti jo, apelianto, įmonės kompiuteriais, patikrinti galima tik atlikus tų failų bei programų, kuriomis manoma, kad jie sukurti, ekspertizę. Tokia ekspertizė atlikta nebuvo.

Teismas nevertino aplinkybės, kad pajamos firmoje buvo gaunamos už sukurtus darbus, kuriuos sukūrė ne kompiuterio programos, o žmogus, kompiuteriu ir jame esančia programa pasinaudodamas tik kaip įrankiu kūrybiniams sumanymams išreikšti.

Teismas nepagrįstai laikė, kad tokiomis kompiuterio programomis, kaip “Norton A. V.”, “Winrar” ir kt., taip pat buvo siekiama komercinių tikslų, nes šių programų paskirtis yra kitokia, jos nenaudojamos užsakymams vykdyti. Be to, visos nurodytos programos yra įsigytos teisėtai. Apie tai apeliantas davė parodymus teisme, pateikė dokumentus, tačiau šie įrodymai buvo nepagrįstai atmesti.

Teismas nesvarstė, ar kompiuterio programos yra autorinės teisės objektai (tai yra originalios), kas yra jų autoriai, kam priklauso kūrinio autoriaus turtinės teisės, ar atgamindamas kūrinį jis padarė pažeidimą ar įvykdė nusikalstamą veiką.

Dėl specialisto išvados

Nurodo, kad specialisto išvada, kuria rėmėsi teismas, yra neteisėta, nes specialisto skyrimas išvadai pateikti, tyrimo eiga, tyrimo išvados vertinimas teisme atliktas pažeidžiant BPK normas. 2002-11-26 specialistas R. Č. kartu su policijos pareigūnu A. P. dalyvavo firmoje naudojamų kompiuterio programų patikrinime kaip “BSA Lietuva” atstovas. Ši organizacija atstovauja įmonėms, prekiaujančioms kompiuterių programomis, yra jų išlaikoma ir tiesiogiai suinteresuota patikrinimo rezultatais. Kadangi specialistas R. Č., kaip “BSA Lietuva” atstovas, dalyvavo patikrinime ir pasirašė patikrinimo ir poėmio dokumentus, jam, siekiant išvengti neobjektyvios išvados pateikimo, negalėjo būti pavesta atlikti tyrimą.

2002-11-26 patikrinimo metu atlikus kompiuterių poėmį, pagal ikiteisminio tyrimo pareigūno A. P. nutarimą pavesti “BSA Lietuva” pateikti išvadą dėl paimtų su kompiuteriais programų, “BSA Lietuva” vadovai neišsprendė klausimo, kokiam konkrečiai asmeniui pavedama atlikti tyrimą. R. Č. pats surašė specialisto išvadą ir palydimuosius raštus. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros prokurorui B. Šiaudiniui panaikinus A. P. nutarimą, kaip pažeidžiantį įstatymo reikalavimus, ir 2003-01-16 A. P. iš naujo “BSA Lietuva” pavedus pateikti išvadą, tyrimą be “BSA Lietuva” vadovybės pavedimo vėl atliko R. Č.. Specialistas R. Č. antro pavedimo atlikti tyrimą iš esmės neįvykdė, o atkartojo tą išvadą, kuri buvo pripažinta neteisėta. Iš apelianto įmonės paimti, tinkamai neužplombuoti kompiuteriai, buvo perduoti R. Č. ir jo žinioje buvo daugiau kaip 6 mėnesius. Atidarant kompiuterius, nei pareigūnai, nei kiti asmenys nedalyvavo. R. Č. kompiuterius pajungė naudodamas savo įrangą, ką įstatymai draudžia specialistui.

Apeliantas abejoja tyrimo objektyvumu ir dėl to, kad 2002-11-12 LKPB Nusikaltimų tyrimo tarnyba rašte dėl patikrinimo Panevėžio VPK Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriui nurodė dėl programinės įrangos identifikavimo kreiptis į “BSA Lietuva” specialistus. Tai rodo, kad patikrinimą inicijavo R. Č., jis pats dalyvavo patikrinime, surašė specialisto išvadą, o BSA atstovė pateikė civilinį ieškinį byloje. Jam, apeliantui, nurodžius minėtas aplinkybes, sudarančias pagrindą nušalinti specialistą, teismas nepagrįstai netenkino tokio prašymo. Dėl nurodytų priežasčių byloje būtina atlikti nešališką ekspertizę.

Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo laikomasi BPK reikalavimų, buvo atimta galimybė jam, apeliantui, gintis nuo pareikšto kaltinimo. Jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su atgamintomis programomis, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo apžiūrėtos kompiuterio programos. Be to, teismas trukdė užduoti klausimus specialistui, į kai kuriuos specialistui pateiktus klausimus teismas atsakinėjo už specialistą pats. Apie teismo jam daromą spaudimą užfiksuota teismo posėdžio protokole.

Dėl skunde nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teisme yra būtina atlikti įrodymų tyrimą, nes tik dar kartą apklausus jį ir liudytojus, teisingai užrašius parodymų esmę, bus užtikrinta galimybė nustatyti byloje tiesą bei priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį.

Nurodo, kad teismas pažeidė įstatymą skirdamas bausmę - 120 MGL dydžio baudą. Nusikaltimas, numatytas BK 192 str., yra priskiriamas prie nesunkių nusikaltimų (BK 11 str. 3d.). Teismas už nesunkius nusikaltimus gali skirti baudą iki 100 MGL dydžio (BK 47 str. 3d. 3p.). Teismas, konstatavęs, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, baudą paskyrė kaip už apysunkį nusikaltimą.

Nurodo, kad teismas nepagrįstai nutarė konfiskuoti paimtus firmai "Futuremija" priklausančius penkis kompiuterius. Kompiuteris yra darbo įrankis, su kuriuo atliekami įvairaus sudėtingumo darbai, taip pat ir su firmos įsigytomis programomis. Firmos, kaip juridinio asmens, atsakomybės klausimas byloje nebuvo sprendžiamas. E. T. direktyvoje Nr. 250, taip pat Europos teisės doktrinoje pripažįstama, kad jeigu duomenų laikmenoje užfiksuotą kompiuterių programą galima ištrinti, tai yra pašalinti nesunaikinus pačios laikmenos, tai sunaikinimas ir apima tik tokios programos ištrynimą. Teismas, nustatęs neteisėtų kompiuterio programų atgaminimą kompiuterio kietajame diske, galėjo įpareigoti ištrinti jas, kas prilygtų jų sunaikinimui. Yra nustatyta, kad kompiuteriuose yra ir teisėtai atgamintų programų. Kompiuterių konfiskacijos atveju būtų sunaikintos ir teisėtai įsigytos kompiuterio programos, tuomet būtų pažeistos subjektų teisės, proporcingumo ir teisingumo principai. Teismas, nuosprendyje konstatavęs, kad specialistas negalėjo atidaryti kompiuterio Nr.3, ir nenustatęs, kad su šiame kompiuteryje esančiomis programomis buvo atlikti kokie nors darbai, taip pat pripažinęs, kad dalis programų buvo naudojamos mokymosi tikslais, nurodytus epizodus išjungė iš kaltinimo, tačiau kompiuterį su visomis jame instaliuotomis programomis bei firmos "Futuremija" dirbančiųjų sukurtu intelektiniu turtu, dokumentais, sutartimis, atliktomis buhalterinės apskaitos operacijomis ir kitais darbo produktais, sukurtais naudojant teisėtai įsigytas kompiuterių programas, nusprendė konfiskuoti.

Civilinio ieškovo atstovas pateiktuose atsikirtimuose į prašo skundo netenkinti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo nuosprendį.

Nuteistasis R. K. ir jo gynėjas prašo skundą tenkinti, panaikinti pirmos instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Prokuroras prašo skundą atmesti ir palikti pirmos instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (LR (duomenys neskelbtini) str. 3 d.).

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, patikrinęs ir įvertinęs surinktus įrodymus ir jais pagrindęs teismo išvadas, pagrįstai R. K. pripažino kaltu įvykužius nusikaltimą, už kurį yra nuteistas. Nusikalstama veika kvalifikuota teisingai. Nuosprendyje aiškiai ir motyvuotai pasisakyta, kokiais įrodymais remiantis buvo įrodyta nuteistojo kaltė.

Niekuo nepagrįstas apelianto teiginys, kad kūrinių atgaminimo ir laikymo elektronine forma veiksmai yra išskirti ir savarankiškai inkriminuoti kaip nusikalstamos veikos. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, R. K. inkriminuotas neteisėtas kompiuterinių programų atgaminimas (įdiegimas) ir laikymas, - t.y. kaip vientisa veika ir jam paskirta viena bausmė. R. K. klaidingai savo skunde traktuoja LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau ATGTĮ) 16 str. teigdamas, jog teisėtai apyvartoje esantys kūriniai gali būti naudojami be autoriaus ar jo teisių perėmėjo leidimo. Minėtas straipsnis numato tik tai, kad autorius ar jo teisių perėmėjas, kuris pardavė ar kitu būdu perdavė nuosavybėn Europos ekonominės erdvės valstybių teritorijoje kūrinio originalą ar jo kopijas, nustoja galioti išimtinė teisė platinti teisėtai apyvartoje esantį kurinį ar jo kopijas. Iš šio įstatymo prasmės akivaizdu, kad tokiu atveju kūrinio autorius tiktai netenka išimtinės teisės platinti savo kūrinį, tačiau tokią teisę įgyja naujas teisių įgijėjas. R. K. ir yra nuteistas už tai, kad įdiegė ir laikė kompiuterines programas neturėdamas autorių teisių turėtojų leidimo. Nepagrįstas teiginys, kad nuosprendyje nenurodyta kieno teisės yra ginamos. Kaip matyti nuosprendyje yra nurodyta kokioms korporacijoms padaryta žala ir kas jas atstovauja.

Nepagrįstas R. K. teiginiai, kad jis nėra šios nusikalstamos veikos subjektas ir, kad jis nuteistas kaip specialus subjektas. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, R. K. nėra nuteistas už tai, kad jis kaip įmonės vadovas neužtikrino, kad įmonėje būtų laikomasi Autorių teisių įstatymo reikalavimų. Pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad visos nelegalios kompiuterinės programos buvo įdiegtos ir naudojamos su R. K. žinia ir jo nurodymu. Tokią išvadą teismas plačiai ir išsamiai motyvavo bei pagrindė argumentais. Teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų A. G., R. Ž., M. Č., D. D. parodymais, kurie teigė, kad patys, savo iniciatyva jokių programų į kompiuterius neinstaliavo. Jų parodymai sutampa, yra nuoseklus ir tvirtina, kad viskas buvo daroma tik su R. K. nurodymu arba jo leidimu. Teismas pagrįstai nesivadovavo G. C. teisme duotais parodymais, kad jis savavališkai į kompiuterį instaliavo nelegalias programas. Tokie jo parodymai vertintini kaip siekimas padėti darbdaviui. Jie prieštarauja kitų liudytojų parodymams. Be to G. C. teisme duoti parodymai nepaaiškina kaip nelegalios programos atsirado kituose kompiuteriuose jei jis instaliavo tik į savo kompiuterį „XXX“. Teismas pagrįstai nurodė, kad G. C. teisme duotus parodymus paneigia ir specialisto išvada, iš kurios matyti, jog su nelegaliomis programomis buvo atliekami darbai. Todėl teismas motyvuotai rėmėsi G. C. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Skundžiamame nuosprendyje pilnai įrodyta, kad nelegalios programos į kompiuterius buvo instaliuotos esant tiesioginiam R. K. nurodymui arba leidimui. Todėl R. K. yra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 192 str. 1 d. subjektas. Kaip matyti iš aukščiau nurodytų liudytojų parodymų, jiems R. K. buvo liepta, esant reikalui, naudotis programomis, kurios buvo laikomos spintos lentynoje. Darbuotojai tokius nurodymus ir vykdė, nesidomėdami ar tos programos yra legalios ar ne. Tai rodo, jog R. K. dėl programų instaliavimo (tame tarpe ir dėl neteisėtų) buvo davęs išankstinį paliepimą. Todėl tai, kad kai kurios programos įdiegtos jam nesant darbe, jo atsakomybės nepašalina.

Apeliantas skunde nurodo, jog jis pateikė programų licencijas, tačiau teismas nepagrįstai į tai neatsižvelgė. Pirmos instancijos teismas pakankamai motyvavo, kodėl R. K. pateiktų licencijų nepripažino. Patikrinimo R. K. firmoje „Futuremija“ metu 2002 11 26 visoms į kompiuterius įdiegtoms programoms licencijų nebuvo. R. K. tik daug vėliau 2002 12 30 (t.I, b.l. 145 – 155) papildomai pateikė kai kurias licencijas. Tačiau pirmos instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog programos, kurioms papildomai buvo pateiktos licencijos nėra užpajamuotos firmoje „Futuremija“, nėra jokių įsigijimo dokumentų. Todėl pateiktų licencijų ir programų niekaip negalima susieti su firma „Futuremija“. Jos lygiai taip pat gali būti įgytos kitos kokios įmonės ar net fizinio asmens. Be to pateiktų licencijų numeriai nesutampa su kompiuteriuose rastų programų numeriais. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad R. K. pateiktos licencijos yra būtent toms programoms, kurios instaliuotos kompiuteriuose.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad firmos „Futuremija“ kompiuteriuose atgaminus nelegalias programas nebuvo siekiama komercinių tikslų. Nurodo, kad komercinis tikslas yra vieninteliu atveju, kai neteisėtai atgaminamos programos ir nauda gaunama iš tokio atgaminimo, programų tiražavimo. Pirmos instancijos teismas plačiai aptarė šį klausimą ir pagrįstai pripažino, jog firmos kompiuteriuose rastos nelegalios programos buvo įdiegtos komerciniais tikslais, kadangi su šiomis programomis buvo kuriamos internetinės svetainės, ieškoma klientų, atliekami kiti darbai už kuriuos gaunamas atlygis ir pelnas. Toks programų panaudojimas visai pagrįstai priskirtas komerciniams tikslams. Atvejai, kada kūrinius (tame tarpe ir kompiuterines programas) galima atgaminti ir naudoti be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo, numatyti ATGTĮ ketvirtame skirsnyje. Tokių atvejų sąrašas yra baigtinis ir jame nėra numatyta galimybė naudoti programas gamybos vystymui. Apeliantas neigdamas programų panaudojimą komerciniais tikslais nurodo, kad darbus atliko ne programos, o konkretūs žmonės, o programa N. A. iš viso nėra naudojama kuriant internetines svetaines. Šiais savo teiginiais R. K. iš esmės pripažįsta, kad kompiuteriuose rastos nelegalios programos buvo naudojamos atliekant užsakymus. Teismas sutinka, kad konkrečius darbus iš tikrųjų atlieka konkretus žmogus, tačiau jis to negalėtų padaryti neturėdamas atitinkamų programų. Tai ir yra programos naudojimas komerciniais tikslais. Teisingas teiginys, kad kai kurių programų paskirtis yra visai kita – nepritaikyta konkrečių darbų atlikimui. Tai pastebėjo ir pirmos instancijos teismas, nurodydamas, kad programos N. A., Winrar, nėra tiesiogiai naudojamos kuriant internetines svetaines ar atliekant kitus įmonės darbus, tačiau jos apsaugo kitas programas (tame tarpe ir nelegalias) nuo virusų, skirtos bylų archyvavimui, todėl šiomis programomis, nors ir netiesiogiai, buvo siekiama komercinių tikslų. Tokia išvada visiškai pagrįsta.

ATGTĮ 2 str. 19 p. nurodyta, jog kūrinys – tai originalus kūrybinės veiklos rezultatas literatūros, mokslo ar meno srityje, nepaisant jo meninės vertės, išraiškos būdo ar formos. Akivaizdu, kad kompiuterinės programos neatsirado pačios, buvo sukurtos vieno ar žmonių grupės, todėl yra mokslinės kūrybinės veiklos rezultatas. Apelianto keliamos abejonės ar rastos nelegalios programos yra kūrinys visai nepagrįstos. Nepagrįstos abejonės ir dėl kūrinio autoriaus teisių priklausomumo. Nuosprendyje aiškiai yra nurodyta, kas yra autorių teisių turėtojai: tai M. I.., C. C. ir t.t.

Iš dalies yra pagrįstos apelianto pastabos dėl specialisto išvados. Išimtų kompiuterių tyrimą atliko ir išvadą pateikė specialistas R. Č.. Jis taip pat dalyvavo ir atliekant patikrinimą firmoje „Futuremija“ kaip BSA Lietuva atstovas. Kadangi R. Č. dirba asociacijoje BSA Lietuva, kuri suinteresuota išaiškinti kuo daugiau autorių teisių pažeidimų, todėl jo išvada pagrįstai gali kelti abejonių dėl objektyvumo. Todėl apeliacinės instancijos teisme ir buvo paskirta ekspertizė. Kolegija taip pat sutinka, kad R. Č. surašyta išvada nevisai atitinka keliamus reikalavimus. LR BPK 90 str. 3 d. nurodyta, kad specialisto išvadoje turi būti nurodyta: specialisto asmens duomenys – vardas, pavardė, išsilavinimas, specialybė, kvalifikacija; tirti objektai; naudoti tyrimo metodai ir techninės priemonės; specialisto nustatytos aplinkybės, turinčios reikšmės nusikalstamai veikai tirti. LR BPK 20 str. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtai gauti duomenys, o ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. R. Č. surašytoje išvadoje nenurodyta kokie buvo naudoti tyrimo metodai ir techninės priemonės. Tačiau apeliacinės instancijos teisme atlikus ekspertizę gautos išvados iš esmės sutampa su R. Č. padarytomis išvadomis. Ekspertizės metu taip pat nustatyta, kad tirtuose kompiuteriuose yra instaliuotos programos, kurioms apeliantas licencijų nepateikė, su šiomis programomis buvo atliekami darbai, kuriamos bylos. Kadangi faktiniai duomenys tiek specialisto išvadoje, tiek ekspertizės akte sutampa, neprieštarauja vieni kitiems, todėl laikytina, kad R. Č. tyrimą atliko objektyviai ir teisingai. Todėl nėra pagrindo šios išvados nelaikyti įrodymu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu R. K. buvo supažindintas su jam pareikštais įtarimais. Tiek supažindinant su įtarimais, tiek apklausiant įtariamuoju dalyvavo jo gynėjas. R. K. buvo suteikta galimybė teikti įrodymus. Tai jis darė ikiteisminio tyrimo metu pateikdamas papildomas licencijas, tiek teisminio nagrinėjimo metu, pateikdamas kitus dokumentus, - t.y. naudojosi visomis procesinėmis teisėmis. Tai, kad ne visi R. K. prašymai buvo tenkinami, nelaikytina, kad buvo pažeistos jo teisės numatytos LR BPK 21 ir 22 str.

Nepagrįstas apelianto teiginys, kad konfiskuoti buvo galima tik nelegalias programas (jas ištrinant), o kompiuterius konfiskuoti nėra pagrindo. LR BK 72 str. nurodo, kad konfiskuojamas tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Privaloma konfiskuoti materialinę vertę turinčius daiktus, panaudotus darant nusikalstamą veiką. A. K. nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas kompiuterio programų autorių teisių turėtojų leidimo įdiegė į įmonėje naudojamus kompiuterius neteisėtas kompiuterio programų kopijas ir laikė bei naudojo jas komercijos tikslais. Kompiuterinių programų nei įdiegti, nei naudoti komerciniais tikslais be kompiuterio neįmanoma. Todėl šiuo atveju kompiuteriai, kuriuose buvo įdiegtos neteisėtos programos yra nusikalstamos veikos priemonė. Kadangi kompiuteriai buvo panaudoti darant nuskalstamą veiką, todėl jie turi būti konfiskuojami (LR BK 72 str. 2 d. 2 p.). Nors kompiuteriai priklauso firmai „Futuremija“, o nuteistas fizinis asmuo R. K., tai netrukdo taikyti konfiskavimą. Kaip matyti iš byloje esančiu dokumentų, firma „Futuremija“ yra individuali R. K. įmonė. Individualios įmonės ir jos savininko turtas nėra atskirtas. Be to, kaip jau yra nurodyta anksčiau, nusikalstama veika buvo padaryta tiesioginiu įmonės vadovo nurodymu, su jo žinia.

Kolegija pastebi, kad sprendžiant turto konfiskavimo klausimą pirmos instancijos teismas padarė klaidą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, R. K. yra nuteistas už neteisėtų kompiuterinių programų įdiegimą į kompiuterius: Nr. 4 „Gedas“, Nr. 2 „Marius“, Nr. 1 „Andrew“ ir Nr. 5 „XXX“. Iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad neteisėtos kompiuterinės programos buvo įdiegtos ir naudojamos komerciniais tikslais kompiuteryje Nr. 3 „2000 pro“. Tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodyta, kad konfiskuojami visi penki kompiuteriai, tame tarpe ir kompiuteris Nr. 3 „2000 pro“. Kaip jau yra minėta, konfiskuoti galima ir privaloma tik tuos materialinę vertę turinčius daiktus, kurie panaudoti darant nusikalstamą veiką. Kadangi skundžiamu nuosprendžiu neįrodyta, jog kompiuteris Nr. 3 „2000 pro“ buvo naudojamas įdiegiant bei naudojant neteisėtas programas ir ši aplinkybė iš kaltinimo pašalinta, todėl konfiskuoti šį kompiuterį nėra pagrindo. Todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas ir kompiuteris Nr. 3 „2000 pro“ gražintinas R. K..

Pirmos instancijos teismas neteisingai pritaikė įstatymą ir paskirdamas bausmę R. K.. Teismas pakankamai motyvavo kodėl R. K. skiriama bauda ir dėl bausmės rūšies abejonių nekyla. Tačiau teismas R. K. paskyrė 120 MGL, - t.y. 15000 Lt baudą. LR BL 192 str. 1 d. numatyta bausmė iki dviejų metų laisvės atėmimo. Toks nusikaltimas priskiriamas prie nesunkių (LR BK 11 str. 3 p.). LR BK 47 str. 3 d. 2 p. numato, kad už nesunkų nusikaltimą gali būti skiriama bauda iki 100 G. T. nuosprendis keistinas ir skirtina mažesnė bauda. Kadangi nėra R. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jis teisiamas pirmą kartą, į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, jam skirtina bauda artima įstatyme numatytos baudos vidurkiui. Kadangi nusikalstama veika padaryta tuo metu kai MGL buvo 125 Lt, tai nuo šios sumos ir skaičiuojamas baudos dydis.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Panevėžio apylinkės teismo 2004 m. spalio mėn. 11 d. nuosprendį pakeisti:

R. K., pripažintam kaltu pagal LR BK 192 str. 1 d. paskirtą baudą sumažinti iki 60 MGL (šešiasdešimties minimalių gyvenimo lygių) - 7500 Lt (septynių tūkstančių penkių šimtų).

Kompiuterį Nr. 3 „2000 pro“ gražinti R. K..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.