Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-07-16 · Administracinė byla Nr. P-858-92-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-07-16
Bylos Nr.
P-858-92-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Audrius Bakaveckas, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Pareiškėjas
A. E. R. R.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P858 –92/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2010 m. liepos 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. E. R. R. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. III-100-331/2009 pagal pareiškėjo A. E. R. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. E. R. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu ir pareiškimu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2009 m. birželio 8 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-110 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kubos Respublikos piliečiui A. E. R. R.“, įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.

Nurodė, kad Migracijos departamento sprendimas yra priimtas neteisėtai pritaikius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86, 87 ir 130 straipsnius, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas. Paaiškino, kad kilmės valstybėje jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl savo dalyvavimo Masonų ložėje, politinėje organizacijoje „Broliški bendražygiai už orumą“, krikščioniškame išsilaisvinimo judėjime. Nurodė, kad Migracijos departamentas nepagrįstai teigia, jog organizacija yra legali, bet stebima. Pabrėžė, kad Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti į surinktą informaciją, patvirtinančią, kad režimui nepaklūstantys, prieš jį pasisakantys asmenys Kubos Respublikoje susiduria su žmogaus teisių pažeidimais ir yra persekiojami. Nurodė, kad Migracijos departamento sprendimas prieštarauja byloje nustatytiems faktams ir apklausų metu nustatytoms aplinkybėms. Rėmėsi 2009 m. kovo 30 d. pažyma „Apie Kubos revoliucijos gynybos komitetus (CDR's), Moterų federaciją (FMC) ir psichikos sveikatos priežiūrą“ Nr. CUB-15/6-9-13-6, kurioje nurodoma, kad CDR's buvo įkurti prieš smurtaujančią kontrevoliuciją ir virto visuomenės bei politikos kontrolės mechanizmu. Pažymėjo, kad 2009 m. vasario 18 d. pažymoje „Apie Masonų ložę Kubos Respublikoje; Krikščioniškojo išsilaisvinimo judėjimą; organizaciją Broliški bendražygiai už orumą“ Nr. CUB-15/6-9-12-2 patvirtinama, kad valstybės institucijos nepripažįsta vietos žmogaus teisių organizacijų (tarp jų ir Krikščioniškojo išsilaisvinimo judėjimo) ir neleidžia joms veikti legaliai. Be to, Austrijos Kilmės šalies ir prieglobsčio tyrimų ir dokumentacijos centro (ACCORD) 2007 m. lapkričio 14 d. pateiktais duomenimis, neoficialių politinių ir kovojančių už žmogaus teises grupių nariai dažnai priverčiami išgyventi bauginimus, kai nori pasinaudoti savo teisėmis į išraiškos laisvę, susirinkimus ir asociacijas. 2008 m. rugsėjo 19 d. pažymoje „Apie bendrą politinę ir socialinę padėtį Kubos Respublikoje; žmogaus teisių pažeidimus; vidinio persikėlimo alternatyvą ir asmenų judėjimą; Kubos piliečių prašymų nagrinėjimo praktiką ES šalyse; prieglobsčio prašytojų grįžimo ir grąžinimo galimybes ir grąžinamų prieglobsčio prašytojų teisių užtikrinimą“ Nr. CUB-15/6-11-12-174 nurodoma, kad dėl politinių prieštaravimų neužtikrinamas tinkamas baudžiamasis procesas. Valdžios atstovai kartais pateikia sufalsifikuotus kaltinimus, kad galėtų suimti politinius oponentus. Policija tokius asmenis sulaiko neribotam laikui, sulaikant naudojamas fizinis smurtas, jie įžeidinėjami. Apribojama jų teisė laisvai išvykti iš savo šalies ir į ją grįžti, taip pat kelionės šalies viduje, dauguma jų atleidžiami iš darbo dėl politinių motyvų.

Atsakovas Migracijos departamentas (toliau – ir atsakovas) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Paaiškino, kad pareiškėjo pasakojimas negali būti vertinamas jo naudai dėl esminių prieštaravimų ir neatitikimų realiai padėčiai. Teigė, kad pareiškėjas sąmoningai klaidino Lietuvos Respublikos pareigūnus, teikdamas apie save informaciją, perpildytą atsitiktinai išgirstais ar perskaitytais vardais ir įvykiais, siekiant kuo labiau atitikti pabėgėlio apibrėžimą. Paaiškino, kad pareiškėjo argumentas, jog Migracijos departamentas nepagrįstai vertina jo pasakojimą apie Masonų ložę, kaip prieštaringą, kadangi „apklausos metu jis nurodė, kad organizacija yra legali, bet stebima“, neatitinka tikrovės, nes apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad „organizacija yra legali, bet stebima“, pasakodamas apie „Krikščioniškąjį išlaisvinimo judėjimą“, o ne apie Masonų ložę. Nurodė, kad pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė pagyrimo rašto, kuris tariamai patvirtina jo dalyvavimą Broliškų Bendražygių už Orumą Judėjimo veikloje, kopiją. Atkreipė dėmesį, kad šį raštą pasirašiusio asmens vardą -„A. O. A., Prezidentas”, bei į rašto pasirašymo datą - 2004 (arba 2006) vasario 8 d. Paaiškino, kad remiantis Migracijos departamento informacija, Broliškių Bendražygių už Orumą Judėjimo prezidentu iki 2007 m. sausio buvo M. V. T., todėl 2004 arba 2006 metais prezidento vardu galėjo pasirašyti tik jis. Taip pat pažymėjo, kad pripažinimo raštą pasirašiusio asmens vardas nurodytas kaip „A. O. A.“, o žmogaus, kuris po M. V. T. galėjo tapti Judėjimo prezidentu, vardas yra „A. O. A.“. Išreiškė abejonę, kad judėjimo narys, parengęs pripažinimo raštą, bei judėjimo „prezidentas“, jį pasirašęs, neatkreipė dėmesio į tą faktą, kad antrojoje „prezidento“ pavardės dalyje yra padarytos gramatinės klaidos. Todėl teigė, kad kyla pagrįstų abejonių dėl šio rašto autentiškumo ir šis dokumentas turėtų būti atmestas kaip nepatvirtinantis pareiškėjo pasakojimo, nepaisant to, kad atsakovas neturi jo pateiktų dokumentų originalų ar jų analogų tam, kad būtų atlikta lyginamoji analizė tikrinant jų autentiškumą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino ir atmetė jį kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad šio ginčo esmė - ar 2009 m. birželio 8 d. Migracijos departamento sprendimas Nr. (15/6-9)12PR-110 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kubos Respublikos piliečiui A. E. R. R.“ yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas rėmėsi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad pabėgėlio statusas prieglobsčio prašytojui gali būti suteiktas tik „dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų jam esant už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje. Teismas įvertino, kad pareiškėjo baimė turi būti grindžiama ne tik bendro pobūdžio pavojumi, bet konkrečiomis aplinkybėmis bei pabrėžė, kad svarbu įvertinti besikreipiančio asmens tikrus ketinimus, jo patikimumą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas grėsmę būti persekiojamam savo kilmės valstybėje grindė savo politiniais įsitikimais (nepritarė Fidelio Kastro ir Raulio Kastro režimui). Savo nepalankumą valstybės valdžios vykdomai politikai A. E. R. R. tvirtino išreiškęs dalyvaudamas Masonų ložės veikloje, politinėje organizacijoje „Broliški bendražygiai už orumą“ bei Krikščioniškajame judėjime ir todėl buvo „nuolat persekiojamas“. Teismas sutiko su Migracijos departamento surinkta medžiaga, kad Kubos masonai diskutuoja apie demokratiją, žmogaus teises, abortus, globalizaciją, klonavimą, yra įkūrę ir savitarpio pagalbos tinklą, lanko sergančius ligoninėse ir padeda jų šeimoms, bet susilaiko nuo politinių pokalbių ložėse ir susirinkimo vietose. Masonų ložė Kuboje nėra draudžiama, priešingai 2001 m. pirmą kartą po 1967 m. valdžia leido įkurti dar kelias naujas ložes. Šiuo metu šalyje jų yra daugiau nei 316. Taip pat Kubos valdžia pripažino masonų vaidmenį šalies istorijoje. Todėl teismas konstatavo, jog akivaizdu, kad pareiškėjas dėl šios priežasties savo šalyje negalėjo būti persekiojamas. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjo pasakojimas ir kai kurie pateikti dokumentai prieštarauja faktinei situacijai. Pareiškėjas teisingai nurodė trijų organizacijų pavadinimus bei bendrais bruožais apibūdino jų veiklos tikslus, t. y. pateikė paviršutinišką ir visiems laisvai prieinamą informaciją, kuri neįrodo nei jo dalyvavimo minėtų organizacijų veikloje, nei baimės būti persekiojamam pagrįstumo, todėl jo pasakojimas negali būti vertinamas jo naudai. Teismas, įvertinęs teisės aktų normas ir byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pagrindo suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje nėra.

Teismas pažymėjo, kad prieglobsčio prašytojas gali tikėtis papildomos apsaugos suteikimo tik tais atvejais, kurie apibrėžti Įstatymo 87 straipsnio 1-3 punktuose, t. y. turi būti nustatyti faktiniai duomenys, pagrindžiantys prieglobsčio prašytojo apsaugos poreikį. Teismas atkreipė dėmesį, kad vien bendra žmogaus teisių situacija prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje nėra pakankamas pagrindas suteikti užsieniečiui papildomą apsaugą, t. y. turi būti nustatyti papildomi duomenys, patvirtinantys, kad, dėl Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų priežasčių, pareiškėjui kyla grėsmė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas apklausų metu teigė nepritariantis Kubos valdžios vykdomai politikai ir savo pažiūras išreiškęs dalyvaudamas žmogaus teisių organizacijose „Broliški bendražygiai už orumą“ bei Katalikiško išlaisvinimo judėjime, tačiau jo veikla tose organizacijose nėra įrodyta, jis gyveno, kaip pats nurodė, pasiturinčiai, baigė Osvaldo Herreros politechnikos institutą, nuo 2003 m. iki 2008 m., t. y. daugiau nei 5 metus, mokėsi dantų protezavimo specialybės ir dirbo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo kilmės valstybėje nebuvo aktyvus politinis oponentas, nepriklausė kitoms asmenų, patiriančių nuolatinius žmogaus teisių ir laisvių pažeidimus, kategorijoms, todėl jo atžvilgiu nenustatė grėsmių, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgęs į išdėstytą, teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento 2009 m. birželio 8 d. sprendimas Nr. (15/6-9) 12PR-110 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo Kubos Respublikos piliečiui A. E. R. R.“ yra teisėtas ir pagrįstas.

III.

Pareiškėjas A. E. R. R. 2010 m. sausio 4 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. III-100-331/2009 vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Savo prašyme nurodo, kad 2009 m. liepos 8 d. pareiškimu jis pakeitė savo 2009 m. birželio 25 d. skundo dalyką, t. y. prašė reikalavimą panaikinti Migracijos departamento 2009 m. birželio 8 d. sprendimą ir įpareigoti priimti sprendimą iš naujo pakeisti į reikalavimą panaikinti Migracijos departamento 2009 m. birželio 8 d. sprendimą iš formos, t. y. pakeisti Migracijos departamento sprendimo panaikinimą iš esmės į Migracijos departamento sprendimo panaikinimą iš formos. Nurodo, kad toks pakeitimas susijęs su materialinės teisės normų taikymu, t. y. Įstatymo 138 straipsniu. Pažymi, kad 2010 m. vasario 8 d. jis pateikė pareiškimą, kuriame, atsižvelgiant į 2009 m. liepos 8 d. pareiškimą, jis prašo papildyti skundo reikalavimus administracinėje byloje Nr. III-100-331/2009 ir įpareigoti Migracijos departamentą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos pagal Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.)

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus 156 straipsnyje nustatytų terminų ir, ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjas A. E. R. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. III-100-331/2009 Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė 2010 m. sausio 4 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą administracinėje byloje Nr. III-100-331/2009 priėmė 2009 m. spalio 16 d. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti nebuvo praleistas.

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje P502-119/2009), pažeidimas yra laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo.

Iš pareiškėjo prašymo atnaujinti procesą matyti, kad tariamą materialinės teisės normų taikymo pažeidimą pareiškėjas sieja su Įstatymo 138 straipsniu. Pažymėtina, kad Įstatymo 138 straipsnis numato skundo padavimo terminą, t y. užsenietis skundą dėl sprendimo, priimto pagal šį Įstatymą, gali paduoti atitinkamam apygardos administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Darytina išvada, kad šis straipsnis įtvirtina procesinės teisės normą, susijusią su bylos faktinių aplinkybių vertinimu. Pažymėtina, kad remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu galima prašyti atnaujinti procesą, jei buvo padarytas esminis materialinės teisės normų, o ne procesinės teisės normų pažeidimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas prašymu atnaujinti procesą siekia naujo faktinio aplinkybių įvertinimo.

Pažymėtina, kad ABTĮ IV skyrius, reglamentuojantis proceso administracinėse bylose atnaujinimą, nesuteikia Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui įgaliojimų sprendžiant prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo nagrinėti bylą iš esmės, t. y. nustatyti ir vertinti bylos faktines aplinkybes, bei tirti ir vertinti įrodymus.

Atsižvelgus į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Darytina išvada, jog procesas administracinėje byloje Nr. III-100-331/2009 negali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu.

Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009 pareiškėjo nurodytais pagrindais nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. E. R. R. prašymą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. III-100-331/2009 pagal pagal pareiškėjo A. E. R. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasIrmantas Jarukaitis