Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-05 · Administracinė byla Nr. I-1729-289/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-09-05Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-03-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-05
Bylos Nr.
I-1729-289/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00483-2016-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Virginijus Stankevičius
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1729-289/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00483-2016-0Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.2.3.2., 37.2.; 3.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 5 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius,sekretoriaujant Jolantai Miežienei,dalyvaujant pareiškėjai A. G.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs pateiktą skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2016 m. vasario 24 d. buvo gautas pareiškėjos A. G. skundas (2 b.l.), kuriame prašoma iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti pareiškėjai 5000 Eur neturtinės žalos.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėja A. G. nurodė, kad savo pačios skunde keliamus reikalavimus palaiko, prašo priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Savo skunde pareiškėja nurodė, kad ji į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuota daugelį kartų ir kiekvieną kartą ji būdavo laikoma laikino laikymo bei karantino kamerose, kurios neatitiko keliamų reikalavimų. Laikino laikymo bei karantino kamerose atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, darant asmens ir jo daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo, esant žemai oro temperatūrai, yra verčiami nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes, kamerose buvo šalta, tamsy, drėgna, mažai vietos, jose nebuvo tualeto. Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos tokių neteisėtų veiksmų ji patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Patyrė neturtinę žalą, prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, jai priteisti 5000 Eur neturtinės žalos.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (54 b.l.).

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą (38–40 b.l.) nurodė, kad pareiškėja Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikoma laikotarpiais nuo 2015-10-06 iki 2016-02-20. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja neginčija fakto, kad ji buvo laikomas kamerose, kuriose jai teko per mažai kameros ploto ar kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, tačiau ji skundžiasi dėl netinkamų sąlygų atliekant kratas ir kratų patalpų neatitikimo higienos normos reikalavimams bei dėl sąlygų priėmimo - paskirstymo kamerose. Nurodė, kad suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144 p.). Pagal Instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintomis LR Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr.1R-172) 11 p. Priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras tvarkos aprašu (patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu Nr.1/01-157), rėžiminiame korpuse esančių paskirstymo kamerose Nr. 1 – 9 suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną. Įstatymų leidėjas neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatorių registruoti duomenų, į kurias rėžiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus) buvo paskirtas ir kiek asmenų buvo patalpinti kartu su pareiškėju į rėžiminiame korpuse esančias paskirstymo kameras (karantinus). Sanitariniai mazgai laikino (trumpalaikio) sulaikymo kamerose bei rėžiminiame korpuse esančiose kamerose neatitverti. Šiose kamerose yra suoliukai, inventoriaus nėra. HN 76:2010 nereglamentuoja stalų ir kėdžių buvimą kameroje. Būtina pažymėti, jog higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo kameros ir rėžiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Pažymėjo, kad teismui pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2016-03-10 pažyma Nr. 20/01-1497, iš kurios matyti, kad patikrinus „Atvykusių suimtųjų (nuteistųjų) apskaitos paros žiniaraščius“ nustatyta, kad A. G. į Šiaulių tardymo izoliatorių iš Mažeikių ir Telšių AVPK jos kalinimo laikotarpiu būdavo konvojuojama laikotarpyje nuo 12.15 val. iki 12.50 val. Atvykusias konvojuojamąsias, tame tarpe ir A. G., vadovaujantis Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių III – os dalies 11 punktu, kol įforminami dokumentai ir atliekamos asmens kratos bei daiktų patikrinimai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, įstaigos pareigūnai priima ir uždaro į trumpalaikio laikymo kameras, esančias priėmimo – paskirstymo skyriuje. Pagal nusistovėjusią tvarką nepilnamečiams ir moterims kratos atliekamos pirmoje eilėje, tame tarpe krata ir A. G. buvo atliekama laikantis šios nuostatos. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus patvirtintame „Suimtųjų ir nuteistųjų atskiro laikymo kamerose plane“ nėra numatytų PK (paskirstymo kamerų), skirtų moterims, A. G., kaip ir kitos moterys, Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų į gyvenamąją kamerą būdavo paskiriama dar būdama priėmimo – paskirstymo skyriuje ir iš karto po atliktos kratos ji būdavo nuvedama į režiminį korpusą ir patalpinama į paskirtą gyvenamąją kamerą. Pažymėjo, kad 2015-08-27 patikrinimo akte Nr. EP-354 nustatyta, kad laikino sulaikymo, paskirstymo kameros buvo išvalytos, išvėdintos, tačiau tualetai neatitverti. Pareiškėja skundžiamu laikotarpiu į įstaigą buvo etapuota penkis kartus, kas tikrai negalėjo sukelti negrįžtamų sveikatos sutrikimų ar emocinių negalavimų. Atkreipė dėmesį, jog higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2014-09-22 higienos - dezinfekcijos planu 2014-2015 m. m. Nr. 20/01-2341 ir 2016-02-12 higienos - dezinfekcijos planu 2016-2017 m. m. Nr. 20/01-1023, laikino sulaikymo kamerų švaros užtikrinimu rūpinasi Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio būryje gyvenantys nuteistieji (valytojai). Minėtos patalpos valomos vieną kartą per dieną, esant poreikiui – dažniau. Pagrindinis valymas - vieną kartą per mėnesį, esant poreikiui – dažniau. Pareiškėjos pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Patikrinimo akto turinys paneigia pareiškėjo dėstomas aplinkybes, esą sąlygos apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje antisanitarinės. Pareiškėjos teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos A. G. skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėja nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikino sulaikymo, paskirstymo kameros neatitiko keliamų reikalavimų, laikino laikymo bei karantino kamerose atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, darant asmens ir jo daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo, esant žemai oro temperatūrai, yra verčiami nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes, kamerose buvo šalta, tamsy, drėgna, mažai vietos, jose nebuvo tualeto.

Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).

Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Pareiškėja savo skunde nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje ji buvo kalinama pažeidžiant kalinimo sąlygas. Nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikino sulaikymo, paskirstymo kameros neatitiko keliamų reikalavimų, laikino laikymo bei karantino kamerose atvykstant ar išvykstant etapu iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, darant asmens ir jo daiktų apžiūras, tai atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, asmuo, esant žemai oro temperatūrai, yra verčiami nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes, kamerose buvo šalta, tamsy, drėgna, mažai vietos, jose nebuvo tualeto.

Kaip matyti iš byloje pateikto 2015 m. lapkričio 13 d. Atvykusių suimtųjų (nuteistųjų) apskaitos paros žiniaraščių (9A-12 b.l.) bei atsakovo atsiliepimo (38–40 b.l.), pareiškėja į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuota penkis kartus - 2015-11-13, 2015-12-08, 2016-02-02, 2016-02-18 ir 2016-01-14 buvo patalpinama į laikino – paskirstymo kamerą Nr. 107. Duomenų, patvirtinančių, kiek laiko pareiškėja buvo laikoma nurodytas dienas laikino sulaikymo kameroje, teismui nepateikta, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime nurodyta informacija, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172) 11 punktu, priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Suimtieji (nuteistieji) į šias kameras uždaromi laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Darytina išvada, kad pareiškėja šiose kamerose jos nurodytu laikotarpiu maksimaliai galėjo būti laikoma iš viso apie 10 valandų.

Nustatyta, kad atsakovas nefiksuoja, kiek tiksliai nuteistųjų (suimtųjų) vienu metu būna laikoma laikinojo sulaikymo kamerose. Atsižvelgiant į tai, nustatyti, kiek asmenų buvo kartu su pareiškėju laikino sulaikymo kamerose bei kiek ploto pareiškėjui jose teko, nėra galimybės.

Atsakovas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus laikino sulaikymo kameros nėra gyvenamosios patalpos, jose suimtieji (nuteistieji) laikomi ne ilgiau kaip dvi valandas, todėl šioms patalpoms Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai nėra taikomi. Teismo vertinimu, šis argumentas nėra teisingas, kadangi HN 76:2010 yra taikoma laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms (2 punktas). Tačiau taip pat pabrėžtina, kad atskirai tokios paskirties patalpoms HN 76:2010 specialūs reikalavimai nenustatyti, todėl spręstina, kad negyvenamosios patalpos, kurios atskiriamos pagal higienos normoje vartojamų sąvokų apibrėžimus (5 punktas), turi atitikti negyvenamosioms patalpoms keliamus bendruosius reikalavimus, t. y. suimtiesiems (nuteistiesiems) turi būti sudaryta saugi sveikatai aplinka. Teismas pažymi, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjos argumento, jog sanitarinis mazgas laikino sulaikymo kamerose neatitinka keliamų reikalavimų. Nors sutiktina, kad jokie teisės aktai bei normos nereglamentuoja sanitarinių mazgų įrengimo standartų laikino sulaikymo kamerose, tačiau spręstina, kad tiek gyvenamosiose, tiek negyvenamosiose patalpose turi būti sudaroma saugi sveikatai aplinka, užtikrinamos garbės ir orumo nežeminančios sąlygos.

Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2016-03-04 pažymoje Nr. 62/08-159 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ (13 b.l.) nurodyta, kad higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra. Kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai. Priėmimo paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai. Vėdinamos per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovas, neįrengęs atitverto sanitarinio mazgo laikino sulaikymo kamerose, kuriose kartu su pareiškėju būdavo ir daugiau asmenų, pažeidė pareiškėjos teisę būti laikomai garbės ir orumo nežeminančiomis sąlygomis.

Byloje yra atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pateiktas Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-354 (26A–28 b.l.), kuriuo yra nustatyta, jog 2015 m. rugpjūčio 24 d. atlikto patikrinimo metu priėmimo-paskirstymo skyriuje kameros išvalytos, išvėdintos, metaliniai kameros paviršiai aprūdiję (HN 76:2010 54 p. pažeidimas), laikino laikymo ir paskirstymo kamerose tualetai neatitverti, veidrodžių nėra (HN 76:2010 21 p. pažeidimas).

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 punkte. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog negalima konstatuoti Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėto neveikimo dėl ventiliacijos laikino sulaikymo kamerose nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja jos nurodytu laikotarpiu laikino sulaikymo kamerose buvo laikoma sąlygomis, pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėja buvo kaip nors išskirta iš kitų nuteistųjų ir jai kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjos buvimas Šiaulių tardymo izoliatoriaus laikino sulaikymo kamerose, neužtikrinant garbės ir orumo nežeminančių sąlygų, jai sukėlė sunkumus, nepatogumus, ir tuo buvo pažeistos pareiškėjos neturtinės teisės. Tačiau įvertinęs byloje surinktus įrodymus, t. y. kad pareiškėja iš viso laikino sulaikymo kamerose nagrinėjamu laikotarpiu nuo 2015-10-06 iki 2016-02-20 maksimaliai buvo laikoma 5 dienas po 2 valandas per dieną, iš viso apie 10 val., buvimas šiose kamerose buvo neilgas, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į tai, kad pareiškėja nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jai padarytos neturtinės žalos, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, vertina, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjai neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jos teisės į teisės aktuose nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jos teisių pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundas tenkintinas iš dalies. Pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas, o reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina, kad pagal pareiškėjos A. G. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo (dėl kitų netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje nagrinėjamu laikotarpiu) Šiaulių apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta administracinė byla Nr. I-1281-362/2016 (Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03637-2015-3).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 84–87straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos A. G. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjos A. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo laikino sulaikymo kamerose sąlygas buvo pažeista.

Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per 1 mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjas Virginijus Stankevičius