- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-04-01
- Bylos Nr.
- eI2-8603-362/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00496-2025-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Jarūnė Sedalienė, Žanas Kubeckas
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Jarūnės Sedalienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui K. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Pareiškėja A. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Regionų administracinį teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, ir atsakovas) 2025 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 25S20865, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde nurodė, kad nebuvo atsižvelgta į tai, kad ji turi teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimo pažymėjimą, kuris patvirtina jos teisę išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Be abejo tai nesuteikia teisės legaliai būti Lietuvos Respublikoje, tačiau to pasėkoje 2010 m. buvo išduotas laikinas leidimas gyventi Lietuvoje, 2015 metais jau išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje, kuris pratęstas 2020 m. ir galiojo iki 2025 m. sausio 2 d., todėl akivaizdu, kad A. P. ryšiai yra susieti su Lietuva, o šį ryšį patvirtina būtent nurodomas pažymėjimas, nes toks pažymėjimas išduodamas tik asmenims turintiems ryšį su Lietuva ir turintiems teisę išlaikyti teisę į Lietuvos pilietybę. Nebuvo kaip nors fiksuota bei vertinta svarbi aplinkybė, jog A. P. tėvas yra Lietuvos Respublikos pilietis, turintis neįgalumą ir reikalaujantis nuolatinės priežiūros. Sprendime nurodoma, kad nuo 2025 m. sausio 3 d. pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvoje nėra deklaruota. Asmens šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti. Tačiau nutraukus leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pakeitimo procedūrą, apie kurią net nebuvo informuota pareiškėja ir neišdavus naujo leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, kurio galiojimas pasibaigė 2025 m. sausio 2 d., naikinasi ir asmens deklaruota gyvenamoji vieta. Dėl asmens šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, pareiškėjos niekas neklausė. Akivaizdu, kad migracijos departamento sprendime nurodytas motyvas, jog pareiškėja nėra niekaip susijusi su Lietuva atmestinas pilna apimtimi, nes pažeidžia pareiškėjos žmogaus teises.
Migracijos departamentas nurodo, kad Asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybės narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės ir tai įvardina kaip leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo vieną iš pagrindų. Nuo 2020 m, kovo 1 d. iki 2023 m. kovo 22 d. pareiškėja negalėjo atvykti į Lietuvos Respubliką, nes 2020 m. kovo 16 d. prasidėjo karantinas, susijęs su COVID-19 pandemija, kurios metu buvo nustatytos griežtos kelionių į Lietuvos Respubliką taisyklės, įskaitant reikalavimą turėti tinkamą vakcinacijos pasą, patvirtinantį, kad asmuo buvo paskiepytas Europos Sąjungoje priimtina vakcina nuo COVID-19. Pareiškėjai, esant Rusijos Federacijoje, nebuvo galimybės atlikti Lietuvoje priimtinos vakcinos vakcinacijos, nes Rusijos Federacijoje jai buvo atlikta šioje valstybėje vienintelė priimtina vakcina ,,Sputnik V” nuo COVID-19. 2021 m. liepos 1 d. buvo atšauktas karantinas, tačiau reikalavimas dėl vakcinacijos liko privalomas norint patekti į Lietuvos Respubliką, o ir turint atitinkamą vakciną, buvo įtvirtintas nurodymas, kad asmenų patekimo į Lietuvą klausimas turi būti sprendžiamas individualiai pagal esamas aplinkybes. Ir tik 2022 m. vasario 15 d. apribojimai buvo atšaukti. Taigi, pareiškėjos neatvykimas į Lietuvą dėl objektyvių aplinkybių ir valstybės priimtų sveikatos saugumo priemonių, kurios buvo ne kontroliuojamos pareiškėjos valios, negali būti laikomas pagrindu panaikinti jos leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamento sprendimas yra nemotyvuotas ir priimtas tik nurodant, jog asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, pažymėjo, jog toks sprendimas yra pernelyg formalus ir neišsamus. Migracijos departamentas neįvertino nei objektyvių priežasčių, dėl kurių asmuo negalėjo atvykti į Lietuvą, nei kitų svarbių aplinkybių, susijusių su asmens gyvenimo situacija ir ryšiais su Lietuva. Remtis tik formaliu buvimo laikotarpiu, nesigilinant į faktines aplinkybes, reiškia nepaisyti teisės aktų, kurie numato išsamų ir individualų kiekvienos situacijos vertinimą. Dėl to Migracijos departamento priimtas sprendimas neatitinka teisėtumo pagrindų, nes jis nebuvo grindžiamas objektyviai ir išsamiai įvertintais faktais bei motyvais. Šiuo atveju, Migracijos departamentas netinkamai pritaikė UTPĮ 54 str. 1 d. 3 p. nuostatas, nes nepateikė pakankamai įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių, kodėl asmuo tikrai neatitinka teisės gyventi Lietuvoje. Dėl šių priežasčių Migracijos departamento priimtas sprendimas, priimtas tik remiantis prielaidomis, neįvertinus visų reikšmingų faktų ir aplinkybių, turėtų būti laikomas neteisėtu ir naikintinu.
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą,
Nurodė, kad leidimas nuolat gyventi Nr. LT7500235 pareiškėjai buvo išduotas 2020 m. sausio 2 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečio teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Išduotas leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2025 m. sausio 2 d. 2024 m. lapkričio 14 d. pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punktu nustatytu pagrindu. 2024 m. lapkričio 22 d. ir 2024 m. gruodžio 20 d. per MIGRIS komunikacijos priemonę pareiškėja buvo paprašyta pateikti išsamų paaiškinimą dėl jos išvykų iš Lietuvos Respublikos nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2023 m. kovo 22 d. Atsakydama į Migracijos departamento paklausimus, pareiškėja 2024 m. gruodžio 20 d. pateikė informaciją apie jos išvykas ir apsilankymus kitose valstybėse nuo 2020 m. kovo 11 d. iki 2022 m. spalio 23 d. ir nurodė, kad 2020 m. kovo 16 d. prasidėjus karantinui, pareiškėja neturėjo galimybės atvykti į Lietuvą ir čia dirbti. Įvertinus pareiškėjos pateiktą informaciją apie jos išvykas ir apsilankymus kitose valstybėse, nustatyta, kad 2020 m. kovo 11 d. išvykus iš Europos Sąjungos (iš Paryžiaus) per Serbiją į Rusijos Federaciją, asmuo iki 2023 m. kovo 22 d. nebuvo atvykęs į Europos Sąjungos teritoriją, tačiau minėtu laikotarpiu iš Rusijos Federacijos vyko į trečiąsias valstybes, t. y. Ukrainą, Maldyvus, Turkiją, Meksiką, Seišelių salas, Dominikos Respubliką. 2024 m. sausio 8 d. asmuo Migracijos departamentui papildomai pateikė Rusijos Federacijos piliečio paso Nr. (duomenys neskelbtini) visų puslapių kopijas su valstybių sienų kirtimo spaudais.
Nagrinėjant pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, nustatyta, kad, turėdama leidimą nuolat gyventi, nuo 2020 m. kovo 12 d. iki 2022 m. spalio 23 d. pareiškėja buvo išvykus ir negyveno Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, t. y. buvo nustatytas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – Aprašas) 90 punktu, Migracijos departamentas 2025 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 25S15989 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi.
Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, nustatė, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, gimus Rusijoje. Pirmas leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 2015 m. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2010 ir 2013 m. Pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruojama nuo 2013-05-10 iki 2013-08-20, nuo 2014-07-04 iki 2022-11-03 ir nuo 2023-10-26 iki 2025-01-02. Pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti. Yra duomenų apie tai, kad nuo 2010-01-22 iki 2010-10-18 ir nuo 2019-12-27 iki 2021-04-08 pareiškėja buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Taip pat nustatyta, kad nuo 2021-04-06 iki dabar pareiškėja yra įdarbinta jai priklausančioje įmonėje UAB „Besco LT“. Pažymėjo, kad asmuo yra vienintelis šioje įmonėje įdarbintas darbuotojas. Atkreipė dėmesį į tai, kad asmens įdarbinimas jam pačiam priklausančioje įmonėje nepatvirtina ir neįrodo, kad asmens darbo pobūdis reikalauja pastovaus fizinio asmens buvimo Lietuvoje jo darbo funkcijoms atlikti. Remiantis VSATIS duomenimis, asmuo iš Lietuvos Respublikos ir atgal į Lietuvos Respubliką vyko: išvyko 2020-01-26, atvyko 2020-03-01, atvyko 2023-03-22, išvyko 2023-04-01, atvyko 2023-05-04, išvyko 2023-05-14, atvyko 2023-06-12, išvyko 2023-06-17, atvyko 2023-09- 04, išvyko 2023-09-10, atvyko 2023-09-26, išvyko 2023-10-02, atvyko 2023-10-22, išvyko 2023- 10-29, išvyko 2023-11-17, atvyko 2023-11-26, išvyko 2023-12-02, atvyko 2024¬01-09, išvyko 2024-01-14, atvyko 2024-02-11, išvyko 2024-02-19, atvyko 2024-04-14, išvyko 2024-05-05, atvyko 2024-06-30, išvyko 2024-07-09, atvyko 2024-11-16. Pareiškėjos pase Nr. 75 9617338 (išduotas 2018-11-20, galioja iki 2028-11-20) esantys valstybių sienų kirtimo spaudai ir asmens paaiškinime pateikta informacija, patvirtina, kad nuo 2020-03-12 iki 2023-03-22 pareiškėja nei Lietuvos Respublikoje, nei kitoje Europos Sąjungos valstybėje negyveno, tačiau iš Rusijos Federacijos vyko į kitas valstybes, t. y. Ukrainą, Maldyvus, Turkiją, Meksiką, Seišelių salas, Dominikos Respubliką.
Pažymėjo, kad Įstatymo 54 straipsnis nustato imperatyvius leidimų nuolat gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nustatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kai užsieniečiui daugiau nei 12 mėnesių iš eilės gyvenusiam ne Europos Sąjungos valstybėje leidimas nuolat gyventi nėra naikinamas.
Atkreipė dėmesį, kad priešingai negu teigia pareiškėja, ji galėjo grįžti į Lietuvos Respubliką. Nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2.1.2 punktas nurodo, jog Valstybės sienos kirtimas apribojamas uždraudžiant užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau, pagal 2.1.2.2. punktą šis draudimas netaikomas „užsieniečiams, turintiems teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą ar dėl kurių Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos priėmė sprendimą išduoti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą <..>“ (2020-12-16 redakcija) Pareiškėja, turėdama galiojantį leidimą nuolat gyventi būtų buvus įleista į Lietuvos Respubliką. Be to, pareiškėja į Lietuvos Respubliką grįžo tik 2023 metų kovo mėnesį, nors, kaip ir pareiškėja skunde nurodo, jau 2022 m. vasario 15 d. apribojimai buvo atšaukti.
Pareiškėjos nuolatinė gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruojama su pertraukomis nuo 2013 m. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, taigi jos ryšiai su Lietuva pastaraisiais metais neįrodo jos faktinio nuolatinio gyvenimo Lietuvos Respublikoje, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis. Pareiškėjos MIGRIS byloje duomenų, jog jos tėvas yra Lietuvos Respublikos pilietis G. K., nėra, o kiti šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti. Atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį šeimos nariai laikomi sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai, taigi Įstatymo kontekste, G. K. nėra laikomas šeimos nariu. Nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad Migracijos departamentas nesuteikė galimybės išreikšti savo nuomonės iki sprendimo priėmimo ir pažeidė gero administravimo principą. 2024-11-22 ir 2024-12-20 per MIGRIS komunikacijos priemonę iš pareiškėjos buvo paprašyta pateikti išsamų paaiškinimą dėl jos išvykų iš Lietuvos Respublikos nuo 2020-03-01 iki 2023-03-22. Aplinkybė, kad pareiškėjai anksčiau buvo išduoti leidimai gyventi, nereiškia, jog ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jai šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais.
Pažymėjo, kad sprendimas išduoti leidimą nuolat gyventi iš esmės reiškia, kad Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti.
Nurodė, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo sprendimo nepriimti. Pažymėjo, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl manome, kad ginčijamas sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymą, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
Pareiškėjos A. P. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. 25S20865, kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmuo gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjai buvo išduotas 2020 m. sausio 2 d. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (Leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka). Išduotas leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2025 m. sausio 2 d. 2024 m. lapkričio 14 d. pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punktu nustatytu pagrindu (pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimui). 2024 m. lapkričio 22 d. ir 2024 m. gruodžio 20 d. per MIGRIS komunikacijos priemonę pareiškėja buvo paprašyta pateikti išsamų paaiškinimą dėl jos išvykų iš Lietuvos Respublikos nuo 2020 m. kovo 1 d. iki 2023 m. kovo 22 d. Atsakydama į Migracijos departamento paklausimus, pareiškėja 2024 m. gruodžio 20 d. pateikė informaciją apie jos išvykas ir apsilankymus kitose valstybėse nuo 2020 m. kovo 11 d. iki 2022 m. spalio 23 d. ir nurodė, kad 2020 m. kovo 16 d. prasidėjus karantinui, pareiškėja neturėjo galimybės atvykti į Lietuvą ir čia dirbti. Nustatyta, kad 2020 m. kovo 11 d. išvykus iš Europos Sąjungos (iš Paryžiaus) per Serbiją į Rusijos Federaciją, pareiškėja iki 2023 m. kovo 22 d. nebuvo atvykusi į Europos Sąjungos teritoriją, tačiau minėtu laikotarpiu iš Rusijos Federacijos vyko į trečiąsias valstybes, t. y. Ukrainą, Maldyvus, Turkiją, Meksiką, Seišelių salas, Dominikos Respubliką. Nustačius, kad, turėdama leidimą nuolat gyventi, nuo 2020 m. kovo 12 d. iki 2022 m. spalio 23 d. pareiškėja buvo išvykus ir negyveno Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, vadovaujantis Aprašo 90 punktu, Migracijos departamentas 2025 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 25S15989 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą ir atsisakyti pakeisti leidimą nuolat gyventi.
Migracijos departamentas, nagrinėdamas pareiškėjos dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, nustatė, kad pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, gimus Rusijoje. Pirmas leidimas nuolat gyventi jai buvo išduotas 2015 m. Leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2010 ir 2013 m. Pareiškėjos gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje buvo deklaruojama nuo 2013-05-10 iki 2013-08-20, nuo 2014-07-04 iki 2022-11-03 ir nuo 2023-10-26 iki 2025-01-02. Pareiškėjos šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti. Yra duomenų apie tai, kad nuo 2010-01-22 iki 2010-10-18 ir nuo 2019-12-27 iki 2021-04-08 pareiškėja buvo įdarbinta Lietuvos Respublikoje ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos. Taip pat nustatyta, kad nuo 2021-04-06 iki dabar pareiškėja yra įdarbinta jai priklausančioje įmonėje UAB „Besco LT“.
Remiantis VSATIS duomenimis, pareiškėja iš Lietuvos Respublikos ir atgal į Lietuvos Respubliką vyko: išvyko 2020-01-26, atvyko 2020-03-01, išvyko 2020-03-11, atvyko 2023-03-22, išvyko 2023-04-01, atvyko 2023-05-04, išvyko 2023-05-14, atvyko 2023-06-12, išvyko 2023-06-17, atvyko 2023-09- 04, išvyko 2023-09-10, atvyko 2023-09-26, išvyko 2023-10-02, atvyko 2023-10-22, išvyko 2023- 10-29, išvyko 2023-11-17, atvyko 2023-11-26, išvyko 2023-12-02, atvyko 2024¬01-09, išvyko 2024-01-14, atvyko 2024-02-11, išvyko 2024-02-19, atvyko 2024-04-14, išvyko 2024-05-05, atvyko 2024-06-30, išvyko 2024-07-09, atvyko 2024-11-16. Pareiškėjos pase Nr. 75 9617338 (išduotas 2018-11-20, galioja iki 2028-11-20) esantys valstybių sienų kirtimo spaudai ir jos paaiškinime pateikta informacija patvirtina, kad nuo 2020-03-12 iki 2023-03-22 pareiškėja nei Lietuvos Respublikoje, nei kitoje Europos Sąjungos valstybėje negyveno, tačiau iš Rusijos Federacijos vyko į kitas valstybes, t. y. Ukrainą, Maldyvus, Turkiją, Meksiką, Seišelių salas, Dominikos Respubliką.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.
Įstatymo 53 straipsnis numato leidimo nuolat gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus. Šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečio prašymu gali būti pakeistas, jeigu pasibaigia leidimo nuolat gyventi galiojimas.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.
Aprašo 104 punkte numatyta, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje nustatytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatyme imperatyviai nustatyta, kada leidimas nuolat gyventi užsieniečiui yra panaikinamas. Įstatyme nenustatyta išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 81 ar 82 punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.
Be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją). Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis apie sienos kirtimus nustatyta, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos ir atgal į Lietuvos Respubliką vyko: išvyko 2020-01-26, atvyko 2020-03-01, išvyko 2020-03-11, atvyko 2023-03-22, išvyko 2023-04-01, atvyko 2023-05-04, išvyko 2023-05-14, atvyko 2023-06-12, išvyko 2023-06-17, atvyko 2023-09- 04, išvyko 2023-09-10, atvyko 2023-09-26, išvyko 2023-10-02, atvyko 2023-10-22, išvyko 2023- 10-29, išvyko 2023-11-17, atvyko 2023-11-26, išvyko 2023-12-02, atvyko 2024-01-09, išvyko 2024-01-14, atvyko 2024-02-11, išvyko 2024-02-19, atvyko 2024-04-14, išvyko 2024-05-05, atvyko 2024-06-30, išvyko 2024-07-09, atvyko 2024-11-16. Vadinasi, laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 11 d. iki 2023 m. kovo 22 d. (daugiau nei tris metus) pareiškėja buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos ir gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje. Šis faktas yra Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas, remiantis kuriuo panaikinamas leidimas nuolat gyventi.
Teismas pažymi, kad valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl naujojo koronaviruso (Covid-19) plitimo grėsmės paskelbta Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 ir galiojo iki 2022 m. gegužės 1 d. (Vyriausybės 2022 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. 378 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimo Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ pripažinimo netekusiu galios“). Pandemijos pradžioje, atsižvelgiant į tai, kad Covid-19 buvo pripažinta ypač pavojinga užkrečiama liga, atsižvelgiant į jos paplitimo mastą, pasekmes žmonių gyvybei ir sveikatai, įvertinus epidemiologinę situaciją šalyje ir visame pasaulyje, turimus mokslininkų surinktus duomenis, kompetentingų tarptautinių organizacijų ir ekspertų teikiamas rekomendacijas, taikyti patys griežčiausi ribojimai. Nors minimu Nutarimu buvo uždrausta užsieniečiams atvykti į Lietuvą, tačiau, kaip numatyta Nutarimo 2.3.2 punkte, šis draudimas buvo netaikomas užsieniečiams, turintiems teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą. Pareiškėja nurodo, kad ji negalėjo atvykti į Lietuvą todėl, kad buvo pasiskiepijusi Lietuvoje nepripažįstama vakcina nuo Covid-19. Šis pareiškėjos argumentas vertintinas kritiškai, kadangi, kaip nurodyta Nutarimo 2.5 punkte, visi asmenys, grįžtantys ar atvykstantys į Lietuvos Respubliką iš užsienio valstybių keleivių vežimo tarptautinio susisiekimo maršrutais reguliariais, specialiais ir užsakomaisiais reisais (visų rūšių transportu) (toliau – vežėjų transportas), privalo turėti dokumentą (parengtą viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų) apie asmeniui prieš grįžtant ar atvykstant į Lietuvos Respubliką ne anksčiau nei prieš 72 valandas (skaičiuojant nuo ėminio paėmimo momento) atliktą SARS-CoV-2 PGR tyrimą COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai) nustatyti (toliau – COVID-19 tyrimas) ir gautą neigiamą COVID-19 tyrimo rezultatą. Visi asmenys, grįžtantys ar atvykstantys į Lietuvos Respubliką iš užsienio valstybių ne vežėjų transportu, privalo turėti dokumentą (parengtą viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų) apie asmeniui prieš grįžtant ar atvykstant į Lietuvos Respubliką ne anksčiau nei prieš 72 valandas (skaičiuojant nuo ėminio paėmimo momento) atliktą COVID-19 tyrimo rezultatą arba per 24 val. nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką turi kreiptis į COVID-19 tyrimus atliekančią įstaigą ir užsiregistruoti COVID-19 tyrimo ar antigeno testo COVID-19 ligai (koronaviruso infekcijai) nustatyti atlikimui bei paskirtu laiku atlikti tyrimą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad net ir esant paskelbtai ekstremaliai situacijai šalyje, atvykti į Lietuvą užsieniečiams, turintiems teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantį dokumentą, galimybė buvo.
Šiuo atveju pažymėtina, kad nors pareiškėjos išvykimas iš Lietuvos Respublikos sutapo su pandemijos pradžia, tačiau pasibaigus ribojimams pareiškėja dar beveik metus laiko neatvyko į Lietuvos Respubliką ar kitą Europos Sąjungos šalį.
Migracijos departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjos šeimyninių, ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika nustatė, kad pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyti, taip pat jos nesiekia ilgalaikiai, glaudūs ekonominiai ryšiai.
EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Tokiu atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą.
Pareiškėja, įrodinėdama šeimyninius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, pateikė DNR Tėvystės ataskaitą. Teismas pažymi, kad šis dokumentas buvo pateiktas po ginčijamo sprendimo priėmimo, t. y. atsakovui nagrinėjant pareiškėjos prašymą, duomenys apie pareiškėjos ryšius su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis nebuvo žinomi. Teismas pažymi, kad pareiškėjos pateiktas dokumentas skirtas tik informaciniams tikslams, jame nurodyta, kad „mėginiai buvo paimti nesilaikant griežtos priežiūros grandinės. Pacientų vardai, pavardės ir mėginių kilmė negali būti patikrinti“, todėl toks dokumentas negali būti įrodymu teisme. Kartu pažymėtina, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį šeimos nariais laikomi sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad ji ne mažiau kaip vienerius metus išlaikė Lietuvoje gyvenantį tėvą (nėra įrodymų, kad G. K. tikrai yra pareiškėjos tėvas), rūpinosi juo. Nors skunde nurodoma, kad pareiškėjos tėvas turi neįgalumą ir jam reikalinga nuolatinė priežiūra, tačiau nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikta jokių įrodymų, kad būtent pareiškėja tėvu rūpinosi ir prižiūrėjo, tuo labiau, kad Lietuvoje ji nebuvo tris metus. Taip pat, kaip matyti iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenų, ir po trejų metų pertraukos grįžimo į Lietuvą ji čia atvykdavo tik kelioms dienoms per mėnesį, kartais kas kelis mėnesius, todėl abejotina ar toks retas buvimas Lietuvoje gali reikšti nuolatinę priežiūrą to reikalaujančiam asmeniui.
Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos.
Pažymėtina, kad aplinkybės, dėl kurių pareiškėja negyveno Lietuvos Respublikoje, nagrinėjamu atveju jokios teisinės reikšmės ginčo išsprendimui neturi. Teismo vertinimu, pandemija, kaip aplinkybė, paneigusi galimybę grįžti į Lietuvos Respubliką, galbūt ir galėtų būti pateisinama tam tikrą laiko tarpą, tačiau ne visą išvykimo laikotarpį. Reikia pažymėti, jog nepaisant pandemijos, asmenų judėjimas tarp šalių visiškai, nors ir su ribojimais, nebuvo uždraustas. Visuotinai žinoma ir neįrodinėtina aplinkybė, kad, įvykdžius atitinkamus reikalavimus, patekimas į Lietuvos Respubliką Covid-19 pandemijos laikotarpiu buvo galimas. Pažymėtina, kad ir po grįžimo į Lietuvą 2023 m. pareiškėja ir toliau iš Lietuvos išvykdavo, taigi, visų aplinkybių kontekste pareiškėjos argumentai dėl jos negalėjimo atvykti į Lietuvą per Įstatymo numatytus laikotarpius bei apie jo tamprius ryšius su Lietuva ir gyvenimą Lietuvoje, atmestini.
Apibendrindamas aukščiau išdėstytus motyvus, nustatytas aplinkybes, teisės normų taikymo kontekste, teismas daro išvadą, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjos individuali situacija), todėl skundžiamo sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo naikinti atsakovo Sprendimą. Netenkinus reikalavimo panaikinti Sprendimą, netenkintinas ir reikalavimas įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir išdavimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.