Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Valdo Ciesiūno ir Valdo Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018-11-08 nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Priteista iš A. J. Panevėžio teritorinei ligonių kasai 850,15 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų 15 ct) turtinei žalai atlyginti ir nukentėjusiajam S. T. - 2000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. J. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. spalio 22 d., laikotarpiu nuo 7.49 val. iki 11.25 val., alaus bare, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kilus abipusiam konfliktui, tyčia sudavė ne mažiau kaip du kartus kumščiu S. T. į galvos sritį, dėl ko nukentėjusiajam buvo nustatytas galvos sumušimas, pasireiškęs muštine žaizda viršugalvio srityje ir atviru abipusiu apatinio žandikaulio lūžiu, tuo nesunkiai sužalojo S. T..

3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

4.1. Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia įrodymų vertinimo klausimą, teigdamas, kad teismas nepakankamai įvertino įvykį tiesiogiai mačiusių liudytojų parodymus ir tai lėmė neteisingas teismo išvadas bei nepagrįstą jo nuteisimą. Tačiau su skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

4.2. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.

4.3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, teisingai ir, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą ir pagrįstai A. J. pripažino kaltu.

4.4. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad A. J. nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis nesunkiai sutrikdė S. T. sveikatą, padarė atlikęs išsamią analizę byloje surinktų įrodymų: nuteistojo A. J., nukentėjusiojo S. T., liudytojų B. Č., R. Z., G. N., K. B., S. P. parodymų bei duomenų esančių rašytinėje bylos medžiagoje: Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadoje, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokoluose, asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose ir kt.

4.5. A. J. viso proceso metu stengėsi įrodyti, kad būtent nukentėjusysis S. T. pirmasis pradėjo smurtauti ir buvo konflikto kaltininkas. Tačiau teismas, išanalizavęs nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu bei teismui pateikiamą įvykio situaciją, paneigė ją objektyviais įrodymais. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu, t.y. 2017 m. spalio 30 d., 2017 m. lapkričio 8 d. ir 2017 m. gruodžio 22 d. (2018 m. vasario 19 d. ir 2018 m. kovo 29 d. parodymus duoti atsisakė) bei teisme siekė įrodyti, kad jis, užstodamas R. Z. nuo S. T. brutalių veiksmų, priėjo prie jo ir abu susistumdė. Abu buvo vienas priešais kitą ir smūgiai abiejų buvo nukreipti į veidą. Nukentėjusysis jam trenkė du kartus, po ko jis (A. J.) jam taip pat sudavė du kartus, po to nukrito abu ant žemės ir viskas (3 t., b.l. 32). Teismas šiuos parodymus sulygino su nukentėjusiojo S. T. parodymais, kurie tiek ir ikiteisminio tyrimo metu visose apklausose (1 t., b. l. 2, 51, 54-57, 63-66), tiek ir teisme buvo nuoseklūs. S. T. tvirtino, kad jokio konflikto bare nebuvo, kad jis stovėjo prie baro ir iš nugaros jam buvo suduotas pirmas smūgis į galvos sritį, po šio smūgio jis nugriuvo ir trumpam galėjo būti praradęs sąmonę, o tuo metu galėjo būti suduoti kiti smūgiai. Nematė, kas mušė, tik vėliau sužinojo, kad tai padarė A. J., pravarde „K“. Kaip matyti, A. J. ir S. T. pateikė skirtingas to paties įvykio versijas, tačiau teismas teisingais pripažino būtent S. T. parodymus, pateikdamas tokios išvados motyvus.

Pirma, nukentėjusiojo S. T. papasakotą įvykio situaciją patvirtina byloje esanti 2017 m. gruodžio 5 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvada Nr. G 1402/2017 (05), iš kurios matyti, kad S. T. nustatytas galvos sumušimas, pasireiškęs muštine žaizda viršugalvio srityje ir atviru abipusiu apatinio žandikaulio lūžiu. Nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai dviejų trauminių poveikių kietais bukais daiktais ar paviršiais pasėkoje, iki nukentėjusiajam patenkant į gydymo įstaigą 2017 m. spalio 22 d., 11.25 val., galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku ir būdu. Nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai dviejų trauminių poveikių kietais bukais daiktais ar paviršiais pasėkoje, tame tarpe ir galimai „suduodant smūgius kumščiu, biliardo lazda, kėde“. S. T. nustatyti sužalojimai nėra būdingi griuvimui (1 t., b. l. 96-97). Įvertinus nukentėjusio parodymus ir specialisto išvadoje esančius duomenis, teismui nekilo abejonių, kad pirmąjį ir visus kitus smūgius sudavė būtent nuteistasis A. J. ir savo veiksmais sužalojo nukentėjusįjį S. T., o ne atvirkščiai. Beje, nukentėjusiojo parodytą aplinkybę, kad jis nematė smūgius jam sudavusio asmens, patvirtina iš baro į ligoninės priimamąjį jį vežęs taksistas K. B., kuriam nukentėjusysis pasakė, kad pareiškimo policijai nerašys, nes nepažįsta kas sumušė.

Antra, nei vienas liudytojas nenurodė, kad S. T. būtų atėjęs į barą sužalotas. Įvykio metu nukentėjusiajam buvo padaryti gana žymūs sužalojimai – muštinė žaizda viršugalvio srityje ir atviras abipusis apatinio žandikaulio lūžis, kai tuo tarpu nuteistajam jokių sužalojimų nustatyta nebuvo. Nuteistasis ir liudytojai tvirtino, kad jam (A. J.) nukentėjusysis sudavė ne vieną kartą į veido sritį kumščiu, tačiau jis į medikus nesikreipė, kai tuo tarpu nukentėjusysis dėl patirtos traumos buvo operuotas, gydėsi po operacijos ir iki pat teisiamojo posėdžio dienos vartojo vaistus nuo skausmo.

Trečia, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklausto G. N. parodymai (teisme G. N. parodymus pakeitė, teigdamas kad nebuvo smurto liudytojas). G. N. 2018 m. sausio 10 d. liudytojo apklausos metu parodė, kad buvo bare ir pamatė, kaip „K“, t. y. A. J., stovėdamas šonu nukentėjusiojo, nukentėjusiajam trenkė ranka į veidą. „K“ pataikė nukentėjusiajam į veidą, nukentėjusiajam pradėjo bėgti kraujas. A. J. kruvinas nebuvo (1 t., b. l. 169-171). Iš 2018 m. sausio 10 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolų matyti, kad liudytojas G. N. iš jam pateiktų atpažinti 4 vnt. vyriškos lyties asmenų nuotraukų atpažino nuotraukoje Nr. 4 esantį A. J., kurį žino kaip „K“. Apie tą vyrą davė parodymus 2018 m. sausio 10 d. liudytojo apklausoje. Matė, kaip nuotraukoje pavaizduotas vyras sudavė smūgį nukentėjusiajam (1 t., b. l. 172-176); iš jam pateiktų atpažinti 4 vnt. vyriškos lyties asmenų nuotraukų atpažino nuotraukoje Nr. 2 esantį S. T.. Parodė, kad atpažintas vyras yra 2018 m. sausio 10 d. parodymuose nurodytas nukentėjusysis, kuris 2017 metais buvo sužalotas bare, adresu (duomenys neskelbtini). „K“ sudavė smūgį ir susistumdžius griuvo ant žemės su nuotraukoje Nr. 2 pavaizduotu vyru (1 t., b. l. 177-181).

4.6. Paminėti įrodymai visiškai atitinka ir papildo vienas kitą ir leido teismui padaryti išvadą, kad A. J. alaus bare tyčia sudavė ne mažiau kaip du kartus kumščiu S. T. į galvos sritį ir tuo nesunkiai sužalojo S. T.. Kaltinamojo įvykdyta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

4.7. Skunde nurodoma, kad nuosprendyje be pagrindo remtasi G. N. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais ir atmesti teisiamojo posėdžio metu šio liudytojo duoti parodymai, nors šis liudytojas teisme parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duotais parodymais tikėti negalima, nes buvo ligotas, surašytų procesinių dokumentų neskaitęs. Blogą jo sveikatos būklę patvirtina medicininiai dokumentai. Tačiau teismas, siekdamas nustatyti G. N. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų įrodomąją reikšmę, į teisiamąjį posėdį iškvietė ir liudytoja apklausė tyrėją S. P.. Ji teisme paaiškino, kad prieš atliekant liudytojo apklausą visada yra išsiaiškinama, ar asmuo nėra apsvaigęs, ar neserga, ar gali duoti parodymus. Kilus įtarimams dėl sveikatos būklės asmuo neapklausiamas. G. N. būklė tyrėjai jokio įtarimo nesukėlė. Jis pats neminėjo, kad turi kažkokių sveikatos ar psichikos problemų, elgėsi visiškai adekvačiai, kalbėjo rišliai. Todėl teismas pagrįstai tikėjo šio liudytojo pirminiais parodymais.

4.7. Skunde nuteistasis A. J. atkreipia dėmesį į tai, kad teismas nepakankamai įvertino liudytojų R. Z., K. Z., B. Č., G. N. teisme duotus parodymus, nes šie liudytojai įvykį matė betarpiškai, todėl jų parodymai be galo svarbūs. Tačiau skundžiamame nuosprendyje pateikta išsami šių liudytojų parodymų analizė ir motyvai kodėl nesivadovaujama jų parodymais. Minėtų liudytojų parodymai nenuoseklūs ir prieštaraujantys vieni kitiems bei byloje esantiems objektyviems įrodymams. Iš šių liudytojų papasakotų aplinkybių visumos nėra jokios galimybės atkurti įvykio situaciją, nes kiekvienas liudytojas pateikė savo versiją tiek apie konflikto pradžią, tiek apie suduotų vienas kitam smūgių skaičių ir kryptį. Tačiau šie liudytojai akivaizdžiai siekė palengvinti A. J. baudžiamąją atsakomybę, dėl kilusio konflikto kaltindami tik nukentėjusįjį S. T.. Kaip ir A. J., jie siekė įrodyti, kad būtent nukentėjusysis S. T. pirmasis pradėjo smurtauti ir buvo konflikto kaltininkas. Apeliacinės instancijos teismas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis A. J. ir apeliaciniame skunde minimi tiesioginiai įvykio liudytojai yra pastovūs alaus baro, esančio (duomenys neskelbtini), lankytojai, vienas kitą gerai pažįsta ir galbūt tarp jų yra užsimezgę draugiški ryšiai. Tuo tarpu nukentėjusysis S. T., kaip nurodė jis pats bei liudytojai, šiame bare nesilankė ir įvykio dieną atėjo pirmą kartą. Ši aplinkybė paaiškina liudytojais apklaustų šio alaus baro lankytojų siekį padėti A. J. išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl jų parodymai pagrįstai pirmosios instancijos teismo įvertinti kritiškai ir jais nesivadovauta.

4.8. Įvertinus aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija, sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria skundžiamo nuosprendžio motyvams dėl A. J. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Vertinti surinktus įrodymus kitaip ir naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto skunde nurodytais argumentais kolegija neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

atmesti nuteistojo A. J. apeliacinį skundą.