Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalios Pranckienės,

suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamos Anykščių skyriaus, atstovei G.V.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. L. pareiškimą dėl praleistų įstatymo nustatytų terminų atnaujinimo trečiajam suinteresuotajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Anykščių skyriaus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje J. L. atstovai Ž. Č. ir advokatas S. B. prašė pareiškėjos pareiškimą tenkinti, remiantis jame nurodytais motyvais ir argumentais. J. L. advokatas S. B. naujų papildomų paaiškinimų nepateikė. Pareiškėjos atstovė Ž. Č. papildomai paaiškino, kad J. L. tėvas S. Š. buvo išsituokęs, gyveno savivaldybei priklausančiame bute, todėl šeimoje buvo manoma, kad jis jokio turto, kuris galėtų būti paveldimas, neturi. Pareiškėja, 2006 metais išvykdama į Ispaniją, savo dokumentų archyvo nesutvarkė, tačiau 2013 metais prireikus ištuokos liudijimo, tarp saugomų dokumentų buvo surastas S. Š. siųstas Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus raštas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkinamas.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja J. L. siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. Š., K., iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto 9,98 ha žemės sklypo, pagal administracinį teritorinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d. buvusio (duomenys neskelbtini) kaime, Raguvos valsčiuje, Panevėžio apskrityje, 2,50 ha ploto dalį.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad buvusio savininko A.Š, K, dukra O. B. 1991 m. rugsėjo 17 d. tuometinei Anykščių rajono Troškūnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti buvusio savininko A.Š., K, iki nacionalizacijos valdytus 10 ha žemės, esančios Anykščių rajone, Troškūnų apylinkėje, (duomenys neskelbtini) kaime. Šiame prašyme O.B kaip pretendentus nurodė kitus A.Š., K., vaikus: S. (S.) Š, A.Š. ir B. Š. Anykščių rajono Troškūnų apylinkės darbinė grupė ir rajono (miesto) komisija dokumentams, įrodantiems žemės nuosavybės teisę, nagrinėti, išnagrinėjusi O.B. pateiktus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, 1995 m. vasario 24 d. parengė pasiūlymą-išvadą, kuria pasiūlė O. B, A. Š., B. Š. ir S. Š. atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A.Š., K., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Panevėžio apskrityje valdytą 9,98 ha žemės plotą. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad O. B. 1996 m. vasario 22 d. tuometinei Troškūnų agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 2,5 ha žemės, jos tėvui A.Š., K., priklausiusio 9,98 ha žemės sklypo dalį, o 1996 m. spalio 22 d. kreipėsi prašymu leisti jos vyrui J.B. privatizuoti 2,98 ha asmeninio ūkio, susigrąžinant žemės sklypo dalį ekvivalentine natūra vietoje turėtosios Panevėžio apskrities Raguvos valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime buvusių savininkų A.Š. (9,98 ha) ir K.B. (1,75 ha) žemės. Sudaryta 1996 m. spalio 22 d. sutartimi O. B perleido savo sūnui RB. nuosavybės teisę į 1,27 ha žemės dalį iš jai priklausančios 2,5 ha žemės dalies. Utenos apskrities viršininko administracija 2000 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) atkūrė O. B. nuosavybės teises į 1,23 ha žemės, o Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) R. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,27 ha buvusio savininko A.Š., K., žemės dalį. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad buvusio savininko sūnus A.Š. 1991 m. gruodžio 18 d. tuometinei Anykščių rajono Troškūnų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą grąžinti buvusio savininko A.Š., K, iki nacionalizacijos valdytus 10 ha žemės, pageidaudamas gauti kompesanciją už 2,5 ha žemės plotą, o 1996 m. vasario 22 d. prašymu buvusio savininko sūnus B.Š. pateikė prašymą atkurti nuosavybės į 2,49 ha žemę laisvoje vietoje. Utenos apskrities viršininko administracijos 1997 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) B.Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2,49 ha A.Š. priklausiusios žemės, o 2003 m. rugsėjo 4 d. buvo parengta Utenos apskrities viršininko išvada Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią, A.Š. teisių perėmėjas B.Š. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 2,49 ha buvusio savininko A.Š., K., valdytos žemės dalį. Pagal Utenos apskrities viršininko administracijos Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus parengtą 1999-05-14 pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, S. Š. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 2,5 ha ploto buvusio savininko žemės dalį.

Byloje sprendžiamas praleistų Atkūrimo įstatymo nustatytų terminų paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantiems dokumentams atnaujinimo klausimas.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. reguliavo 1991 m. birželio 18 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, o nuo 1997 m. liepos 9 d. – 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius.

Įstatymų leidėjas sąrašą asmenų, turinčių teisę į nuosavybės atkūrimą, pateikė Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje. Pagal Atkūrimo įstatymo (2000 m. spalio 10 d. įstatymo Nr. VIII-1995 redakcija) 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Byloje pateiktų civilinės būklės dokumentų duomenys patvirtina, kad pareiškėja J. L. turi Lietuvos pilietybę ir yra S. Š., A, mirusio 1993 m. balandžio 16 d., dukra bei A.Š, K, mirusio 1951 m. sausio 11 d., vaikaitė. Taigi, pareiškėja J. L. patenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą asmenų, turinčių teisę į nuosavybės atkūrimą, kategoriją.

Minėta, kad O.B., viena iš buvusio savininko vaikų, 1991 m. rugsėjo 17 d. pateiktame prašyme grąžinti savo tėvo A.Š., K., iki nacionalizacijos valdytą žemę kaip pretendentą buvo nurodžiusi ir pareiškėjos J. L. tėvą S. Š. Išanalizavus byloje pateiktus Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. sausio 29 raštą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2003 m. vasario 20 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriais S.Š. buvo siūloma nurodyti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, bei atsiliepime nurodytus NŽT Anykščių skyriaus duomenis, daroma išvada, kad buvusio savininko A.Š., K., sūnus S.Š. asmeniškai ar per įgaliotą atstovą iki savo mirties 1993 m. balandžio 16 d., o po to – jo teisių perėmėjai, nebuvo išreiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šiam pretendentui priklausančią buvusio savininko valdytos žemės dalį. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėja J. L. laikytina savarankiška pretendente, siekiančia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A.Š, K., valdytą žemę.

Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d., o pagal šio straipsnio 4 dalį, kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami. Atkūrimo įstatymo normos konkrečiai neapibrėžia, kokios šiame įstatyme nustatytų terminų praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Atsižvelgus į tai, kad kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių, todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010; 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010).

J. L. pareiškime ir jos atstovai teismo posėdyje svarbia priežastimi, dėl kurios ji praleido Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus, nurodė tai, jog pareiškėja iki 2013 m. rugpjūčio mėn. neturėjo jokių konkrečių duomenų, patvirtinančių, kad jos tėvas S. Š. turi teisę atkurti nuosavybės teises į savo tėvo A. Š. nuosavybės teisėmis valdytos žemės dalį. Pareiškėjos atstovė Ž. Č. paaiškino, kad tik 2013 m. rugpjūčio mėn. visiškai atsitiktinai buvo surastas S. Š. Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus išsiųstas raštas, kurio turinys leido spręsti, jog pareiškėjos tėvas buvo vertinamas kaip vienas iš pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į A.Š., K., valdytą žemę. Iki to laiko pareiškėjai nebuvo žinoma, kad jos tėvas turėtų kokio nors turto, kadangi jis gyveno savivaldybei priklausančiame būste, apie tai, kad jo tėvas A. Š. būtų valdęs žemės, niekada nėra minėjęs.

Teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą netikėti tokiais J. L. pareiškime nurodytais ir jos atstovų teismo posėdyje pateiktais paaiškinimais apie priežastis, dėl kurių buvo praleisti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyti terminai. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad nuo sužinojimo momento J. L. ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama įgyvendinti savo teises, susijusias su nuosavybės teisių į savo senelio A. Š., K, valdytą žemę atkūrimu. Pareiškėja J. L. po savo tėvo S. Š. mirties dėl palikimo priėmimo į palikimo atsiradimo vietos notarą nesikreipė. Tačiau 2015 m. balandžio mėn. pareiškėja kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą prašymu pratęsti terminą jos tėvo S. Š, mirusio 1993 m. balandžio 16 d., palikimui priimti. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė, kad po palikėjo S. Š. mirties į notarą dėl palikimo priėmimo nebuvo kreiptasi, kadangi buvo manoma, jog palikimas neatsirado. Ir tik 2013 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjai tapo žinoma, kad palikimas galėjo atsirasti ir jį gali sudaryti atitinkamos teisės - teisė atkurti nuosavybės teisę į žemę ar su šia teise susijusios kitos teisės. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai iš esmės nurodė Panevėžio miesto apylinkės nutartyje nustatytas aplinkybes. Be to, Panevėžio miesto apylinkės teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos prašymo, nustatė, kad J. L. nurodyta termino palikimui priimti praleidimo priežastis, t. y. nežinojimas, jog palikimas galėjo atsirasti, gali būti pripažinta svarbia. Teismas, nustatęs, kad nesant duomenų apie tai, jog pareiškėja būtų piktnaudžiavusi savo paveldėjimo teise, atsisakiusi galimo palikimo, ar kad kiti asmenys būtų priėmę galimą palikimą, nusprendė praleistą terminą palikimui po S. Š. mirties priimti pratęsti. Pareiškėja, sužinojusi apie galimybę atkurti nuosavybės teises į seneliui priklausiusio žemės sklypo dalį, per savo dukrą Ž. Č. 2013 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į NŽT Anykščių skyrių prašymu pateikti S. Š. nuosavybės teisės atkūrimo į 9,98 ha žemės Anykščių rajone, Troškūnų seniūnijoje bylos duomenis. NŽT Anykščių skyriui 2013 m. rugsėjo 25 d. raštu atsisakius pateikti prašomus duomenis, pareiškėjos atstovė pakartotinai 2013 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į NŽT Anykščių skyrių, kurio gautą 2014 m. sausio 14 d. raštą apskundė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, o jos priimtą 2014 m. vasario 28 d. sprendimą - Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Remiantis nurodytomis aplinkybėmis ir įvertinus jas patvirtinančius įrodymus, J. L. nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus, pripažįstamos svarbiomis, o prašymas atnaujinti praleistus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje ir 4 dalyje nustatytu terminus tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškimą patenkinti.

J.L. atnaujinti praleistus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio žemės savininko A.Š., K., iki nacionalizacijos valdytos žemės 2,5 ha ploto dalį, esančią Anykščių rajone Troškūnų seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) kaime, ir pateikti pilietybę, buvusio savininko nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu žemės žemės savininku patvirtinančius dokumentus.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.