Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2014-07-31 · Civilinė byla Nr. 2-1325/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2013-10-31Vilniaus apygardos teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2014-07-31Lietuvos apeliacinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2014-09-29Lietuvos apeliacinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2014-11-11Lietuvos apeliacinis teismas
  5. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-11-26Lietuvos apeliacinis teismas
  6. Pirmoji instancijaNutartis · 2016-02-11Lietuvos apeliacinis teismas
  7. Pirmoji instancijaNutartis · 2017-01-19Lietuvos apeliacinis teismas
  8. Pirmoji instancijaNutartis · 2017-05-02Lietuvos apeliacinis teismas
  9. B2-4513-567/2017Sprendimas · 2017-11-28Vilniaus apygardos teismas
  10. ApeliacijaNutartis · 2018-03-16Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-07-31
Bylos Nr.
2-1325/2014
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02029-2012-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjas
Danguolė Martinavičienė
Kreditorius
"Sartonic būsto statyba"
Trečiasis asmuo
akcinei bendrovei Šiaulių bankui, notarei R, Šiaulių bankas TD Baltic ALSO Lietuva „RB Baltic"
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinės bylos Nr. 2-1325/2014
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02029-2012-3Procesinio sprendimo kategorija 110.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. liepos 31 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Sartonic būsto statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. B2-1170-467/2014, nagrinėjant ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Sisneta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Sartonic būsto statyba“ ir tretiesiems asmenims akcinei bendrovei Šiaulių bankui, notarei R. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Sisneta“ 2013-10-07 paduotu ieškiniu prašo pripažinti negaliojančiais sandorius, sudarytus su atsakovu, ir ieškiniui užtikrinti prašė teismo taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo turto bendrai 736 185,52 Lt sumai. Nurodė, kad pagal ginčijamus actio Pauliana pagrindu šalių susitarimus dėl skolų atidėjimo ir skolinių įsipareigojimų perleidimo, tarpusavio skolų užskaitymo aktus bei turto pirkimo pardavimo sandorius, atsakovas neteisėtai gavo turto už 736 185,52 Lt, todėl pripažinus sandorius negaliojančiais, taikant restituciją, turtas turi būti grąžintas ieškovui arba sumokamas piniginis ekvivalentas. Prašymą grindė tuo, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsižvelgiant į didelę ieškinio sumą, galima prielaida, jog atsakovas gali perleisti turimą turtą, todėl teismo sprendimas nebus įvykdytas ar bus vengiama jį vykdyti, o ieškovo teisės liks neapgintos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 14 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo atsakovui UAB „Sartonic būsto statyba“ nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą 736 185,52 Lt sumai, uždrausdamas disponuoti areštuotu turtu ir kitaip jį suvaržyti. Nesant ar nepakankant piniginių reikalavimų užtikrinimui atsakovo nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto, nutarė areštuoti atsakovo pinigines lėšas ar/ir turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, neviršijant 736 185,52 Lt sumos, kartu leidžiant vykdyti privalomuosius mokėjimus valstybės (savivaldybės) biudžetui, valstybinio socialinio draudimo fondui, su darbo santykiais susijusius mokėjimus ir atsiskaityti su ieškovu šioje byloje pagal pareikštą ieškinį.

Teismas nutartį motyvavo iš esmės tuo, kad pareikšto ieškinio suma yra didelė, o duomenų apie tai, jog atsakovo turtinė padėtis yra gera ir jam nėra ieškinio suma didelė, teismas neturi, todėl atsižvelgęs į tai, kad yra kilęs ginčas dėl didelės sumos ir siekiant užkirsti kelią galimam atsakovo turto iššvaistymui ir įmonės padėties pabloginimui, padarė išvadą, jog yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.). Taip pat teismas atsižvelgė į byloje nustatytą aplinkybę, kad ieškovo prašymu jau kartą buvo spręstas laikinųjų apsaugos priemonių klausimas, tačiau nutartis nebuvo pateikta antstoliui vykdyti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartį panaikinti kaip nepagrįstą. Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad teismo išvada, jog ieškinio suma yra didelė ir ieškovui galbūt palankaus sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas, nepagrįsta. Nors teismų praktikoje pripažįstama, kad didelė ieškinio suma gali objektyviai padidinti ieškovui galbūt palankaus sprendimo neįvykdymo riziką, tačiau tokia prezumpcija nėra absoliuti ir kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškinio suma, lyginant su nuosavybės teise turimo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais, yra didelė. Iš atsakovo balanso išrašo už 2014 m. sausio – kovo mėn. matyti, kad visas atsakovo turtas vertinamas 11 304 912 Lt suma, iš kurios 10 080 060 Lt yra nekilnojamojo turto vertė, kai tuo metu ieškovo pareikšto ieškinio suma yra 736 185,52 Lt ir sudaro tik 7 proc. atsakovo turimo turto. Taip pat, atsakovo nuomone, ieškovo prašymas buvo formalus, nes dėl anksčiau taikytų laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo ieškovas nesikreipė. Be to, atsakovo nuomone, viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų yra ieškinio reikalavimo pagrįstumas, vertinant, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Šiuo atveju ieškovas ginčija tik išvestinius įskaitymo sandorius, kurie sukuria ne nuosavybės pasekmes, o prievolių dydžio pasikeitimo padarinius.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo teismo nutartį palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, teismo nutartis pagrįsta ir teisėta. Ieškovo teigimu, teismas, nors ir buvo taikęs atsakovui laikinąsias apsaugos priemones, tačiau ieškovas nesikreipė dėl jų priverstinio vykdymo, nes atsakovas bankroto administratoriui deklaravo siekį su ieškovu susitarti taikiai. Tačiau suėjus terminui nutarčiai vykdyti, tapo aišku, kad atsakovas niekada realiai neketino taikiai susitarti su ieškovu, o tik nesąžiningai imituodamas derybas dėl taikos sutarties sudarymo siekė užvilkinti kreipimąsi į antstolį dėl areštuoto turto identifikavimo. Be to, atsakovas byloje elgiasi nesąžiningai ir vis perleidžia dalį turto, dėl kurio grąžinimo kilęs ginčas šioje byloje. Atsakovo pateikti finansinės atskaitomybės bei kiti dokumentai tik patvirtina, kad atsakovui pareikšto ieškinio suma yra didelė. Nors bendrovė ir deklaruoja turinti turto, kurio vertė siekia kiek daugiau nei 11 mln. Lt, tačiau didžiąją turto dalį sudaro nekilnojamasis turtas, kuris, kaip matyti iš pateiktų Nekilnojamojo turto registro išrašų, visas apsunkintas hipoteka, t. y. išieškojimas iš šio turto ieškovo naudai nebūtų galimas. Atmetus šį turtą, atsakovo likusio turto vertė, prisiimtų įsipareigojimų suma leidžia daryti išvadą, kad atsakovui pareikštų reikalavimų suma yra didelė, tai sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.

Nors procesiniame įstatyme nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu prašymą pateikę asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą, tačiau tai nereiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimą, kadangi teismas tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012). Atsižvelgiant į pareikštą reikalavimą dėl bendros ieškinio sumos bei reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, t. y. kad iš esmės reiškiamas actio Pauliana ieškinys, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismui buvo pagrindas nustatyti, kad ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimą, nes pasitvirtinus tokioms aplinkybėms, galėtų būti priimtas ieškovui palankus sprendimas. Šiuo atveju teismas iš esmės vertino galimo sprendimo įvykdymo užtikrinimo galimybes, atsižvelgdamas į ieškinio sumos dydį bei atsakovo turtinę padėtį ir su tokiu vertinimu, kartu atsižvelgęs ir į atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka. Nesant akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą atsakovui negalėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, atmestini apelianto argumentai dėl ieškinio reikalavimų (pagrindinių sutarčių (susitarimų) ar išvestinių (įskaitymo) sandorių ginčijimo/neginčijimo), kuriais apeliantas grindžia laikinųjų apsaugos priemonių nepagrįstumą, nes jie neturi reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kurie nagrinėtini sprendžiant ginčą iš esmės (CPK 12 str., 144 str. 1 d., 178 str.).

Taip pat nepagrįstas apelianto argumentas, kad jam ieškinio suma nėra didelė, nes jo turtinė padėtis gera. Kaip ir nurodė ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą, apeliantas savo gerą turtinę padėtį argumentuoja didelės vertės nekilnojamojo turto turėjimu (šiuos duomenis apeliantas pateikė kartu su atskiruoju skundu), tačiau sutiktina su ieškovu, jog esant viešai registruotam turto apsunkinimui hipoteka, ieškovo naudai priimto sprendimo įvykdymo tikimybė yra minimali arba net nebūtų galimas įvykdymas, todėl atsižvelgus į ieškinio sumą, atsakovo likusio turto balansinę vertę (11 304 912 Lt – 10 080 060 Lt = 1 224 852 Lt) bei į įsipareigojimus (8 071 793 Lt), darytina išvada, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovo teisių gynyba esant jam palankiam teismui sprendimui būtų neefektyvi.

Apeliantui nepateikiant konkrečių duomenų, dėl kurių laikinosios apsaugos priemonės būtų pripažintos neekonomiškos, neatitinkančios jomis siekiamų tikslų ar neteisingos, nenustačius, kad šios priemonės nėra nesusijusios su pareikštu reikalavimu, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones pritaikė teisėtai ir pagrįstai, nes tiek pareikšto reikalavimo turtinis pobūdis (restitucijos taikymas turtu arba piniginiu ekvivalentu), tiek tai, kad ieškovas yra bankrutuojantis juridinis asmuo ir galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo tinkamas įvykdymas yra susijęs su viešuoju interesu, t. y. su bankrutavusios įmonės kreditorių reikalavimų patenkinimu, sudaro pagrindą pripažinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę (CPK 144 str., 145 str. 2 d.).

Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovas turi teisę CPK nustatyta tvarka motyvuotai kreipdamasi į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą, prašyti pakeisti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 str. 1 d.) arba jas panaikinti, įnešdamas reikalaujamą sumą į teismo sąskaitą, arba užtikrindamas laidavimu ar įkeitimu reikalaujamos sumos priteisimą (CPK 148 str. 2 d.).

Esant nurodytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Danguolė Martinavičienė