Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš

gynėjams Vladimirui Kononenkai, Vytautui Savčiukui, Rimantui Prėskieniui, Aldevinui Švedui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo J. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo J. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį aštuoneriems metams laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu P. P. , A. C. ir A. P. išteisinti pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat P. P. ir A. C. išteisinti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nenustačius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. N. nuteistas už tai, kad 2007 m. gruodžio mėnesį apie 23 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, K. B. sodyboje, esančioje Nevainionių kaime Pabarės seniūnijoje Šalčininkų rajone, prie kiemo vartų dėl asmeninių paskatų konfliktuodamas su atvykusiu A. A. , tarpusavyje kilusių muštynių metu, tyčia užkrito ant nukentėjusiojo pilvo kojos keliu ir apžergęs nukentėjusįjį, atsisėdęs jam ant pilvo, rankomis smūgiavo pastarajam nemažiau kaip penkis kartus į veido sritį. Tokiu būdu jis padarė nukentėjusiajam galvos sumušimą, pasireiškusį daugybinėmis poodinėmis kraujosruvomis veide, muštinę žaizdą viršutinėje lūpoje, kraujo išsiliejimą po kietuoju dangalu virš abiejų galvos smegenų pusrutulių, poodinę kraujosruvą dešinio momenkaulio projekcijoje ir pilvo sumušimą, pasireiškusį plonžarnės pasaito plyšimu, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu ir A. A. mirė. Tokiu būdu J. N. tyčia nužudė A. A. .

P. P. ir A. C. buvo kaltinami tuo, kad 2007 m. gruodžio 10 d apie 23.00 val. veikdami kartu su J. N. , po to kai prieš A. A. valią pastarasis P. P. ir A. P. buvo atvežtas J. P. priklausančiu automobiliu VW Passat valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus miesto į Šalčininkų r., Pabarės sen., Nevainionių k., A. C. ištraukus A. A. iš automobilio ir sudavus pastarajam vieną kartą koja į veidą, J. N. su nukentėjusiuoju nugriuvus ant žemės ir kelią įrėmus A. A. į krūtinę, sudavus pastarajam ne mažiau 5 smūgių į veidą, A. C. gumine lazda sudavė gulinčiam A. A. ne mažiau 30 smūgių į įvairias kūno vietas, o P. P. sudavė ne mažiau 23 smūgių rankomis ir kojomis gulinčiam A. A. į įvairias kūno vietas. A. C. ir P. P. buvo kaltinami tuo, kad šiais bendrais su J. N. veiksmais, padarė nukentėjusiajam kairiųjų IV-V šonkaulių lūžius, galvos sumušimą pasireiškusį daugybinėmis poodinėmis kraujosruvomis veide, muštine žaizda viršutinėje lūpos gleivinėje ir kraujo išsiliejimu po kietuoju dangalu virš abiejų galvos smegenų pusrutulių, poodinę kraujosruvą dešinio momenkaulio projekcijoje, poodines galvos kraujosruvas: vieną – dešinėje poraktikaulinėje srityje, po vieną juosmens abiejose pusėse, dvi kairėje plaštakoje, keturias – dešinėje plaštakoje, penkias – dešinėje kojoje, daugybinius linijinius odos nubrozdinimus su atitinkamo dydžio poodžio riebalyno kraujosruvomis krūtinės ląstos kairėje pusėje, kairėje šlaunyje, sėdmenyse, pilvo sumušimą, pasireiškusį plonžarnės pasaito plyšimu, tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu ir dėl to A. A. mirė. Tokiu būdu, P. P. ir A. C. buvo kaltinami kartu su J. N. tyčia nužudę A. A. , t. y. padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Tačiau P. P. ir A. C. išteisinti, nenustačius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Be to, A. P. , P. P. ir A. C. buvo kaltinami pagal BK 146 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2007 gruodžio 10 d. apie 22 val. A. P. jėga, prieš A. A. valią iš jo gyvenamojo buto, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, J. P. priklausančiu automobiliu VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , nuvežė A. A. prie Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 6 PK, esančio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, kur prieš nukentėjusiojo valią laikė minėtame automobilyje, po to A. P. , P. P. ir A. C. , bendru sutarimu, A. P. vairuojamu automobiliu, nuvežė A. A. į Šalčininkų r., Pabarės sen., Nevainionių k., kur P. P. , J. N. ir A. C. panaudojus fizinį smurtą A. A. atžvilgiu, P. P. su A. C. įkėlė nukentėjusįjį į to paties automobilio bagažinę ir toliau tęsdami savo nusikalstamus veiksmus prieš A. A. valią, vežė jį į Vilniaus miestą, taip neteisėtai atimdami pastarojo laisvę iki 2007 m. gruodžio 11 d., kai apie 1 val. įvykusios A. A. mirties nuo anksčiau P. P. , J. N. ir A. C. pavartoto fizinio smurto, kūną paliko Vilniaus mieste, Lazdynėlių ir Šiltnamių gatvių sankryžoje esančioje Oslo stotelėje. Tačiau iš šių kaltinimų A. P. , A. C. ir P. P. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas kritiškai įvertino nuteistojo J. N. ir liudytojo F. V. parodymus apie tai, jog sumuštas A. A. buvo išvežtas automobilio bagažinėje ir tokiu būdu buvo apribota jo judėjimo laisvė. Prokuroro nuomone, tą aplinkybę, jog A. A. buvo transportuojamas ne automobilio salone, o bagažinėje patvirtina P. P. parodymai, kad A. A. buvo patinęs nuo girtumo, labai dvokė, o po konflikto su J. N. A. A. dar ir apsišlapino, be to jis buvo sumuštas, kraujavo. Todėl P. P. paprašė J. N. , kad jis atneštų ką nors įkloti į automobilį, nes nenorėjo, kad A. A. supurvintų sėdynę. Tam J. N. davė plėvelę, kuria buvo uždengtos malkos. Apeliantas mano, kad galima teigti, jog minėta plėvelė negalėjo būti švari ir tinkama automobilio salono apsaugai nuo purvo, todėl buvo patiesta bagažinėje į kurią buvo įkeltas A. A. . Be to, išteisintieji automobilyje buvo trise, todėl vienam iš jų būtų tekę sėdėti greta dvokiančio, apsišlapinusio bei sumušto A. A. . Tokie duomenys, prokuroro teigimu, paneigia išteisintųjų versiją, jog A. A. buvo gabenamas automobilio salone. Be to ir J. N. nurodė, kad kažkuris iš brolių įtiesė plėvelę, įkėlė ten A. A. ir visi susėdę į automobilį išvažiavo. Specialisto išvadose Nr. 11-53(08), 11-110(08) nurodoma, kad ant tirti pateiktų drabužių, striukės, kelnių ir batų nebuvo autotransporto priemonėms būdingų medžiagų - dažų dangos, plastiko, stiklo, tepalo ir kitų pėdsakų ir dalelių. Taigi, prokuroras mano, kad šių medžiagų ir negalėjo būti rasta, nes A. A. buvo įkeltas į bagažinę, kurioje buvo patiesta plėvelė. Be to, nedažnoje automobilio bagažinėje galima rasti minėtų medžiagų, nes bagažinės yra dengtos medžiaga, kad būtų išvengta purvo ir būtų galima transportuoti įvairius buitinius daiktus. Apelianto nuomone, aukščiau pateikti duomenys paneigia versiją, jog A. A. buvo gabenamas automobilio salone, bei leidžia konstatuoti išteisintųjų parodymų netikrumą.

Prokuroro nuomone, tokia veika, kai kaltininkas, suvokdamas, kad nuvežtas į anksčiau nežinomą kaimo sodybą, esančią atokiau nuo pagrindinių autotransporto kelių, nukentėjusysis aktyviai nesipriešins ir nebandys savarankiškai ieškoti kelio atgal, nuveža jį į tokią kaimo sodybą, negavęs asmens savanoriško sutikimo, tačiau pastarajam paklusus kaltininko neteisėtam reikalavimui vykti į nurodytą vietą, visiškai atitinka BK 146 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytus šios nusikalstamos veikos požymius.

Be to, apeliantas teigia, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, neturi įtakos nei kaltininko veikos motyvai, nei paties nukentėjusiojo elgesys kaltininko atžvilgiu (t. y. ar nukentėjusysis bandė aktyviai priešintis, ar dėl bet kokių priežasčių pakluso kaltininko reikalavimams). Todėl, prokuroras mano, kad teismo išvada, jog tai, kad A. A. neprieštaravo, aktyviai nesipriešino pasiūlymui išvykti į kaimo sodybą, pašalina išteisintiesiems asmenims inkriminuotos veikos baudžiamumą pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, vertintina kaip teisiškai nepagrįsta. Nes nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 1 dalyje, baudžiamumą nulemia ne kaltininko veikos motyvai, o pačios kaltininko padarytos veikos neteisėtumas.

Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas padaręs išvadą, kad nukentėjusiajam A. A. nebuvo atimta laisvė ar suvaržyta jo teisė pasirinkti norimą buvimo vietą, ir tokią išvadą iš esmės grįsdamas tik pačių išteisintųjų parodymais, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Apeliantas taip pat nesutinka su P. P. ir A. C. atžvilgiu pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio išvadomis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje. Prokuroro nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje egzistuoja nepaneigtos prielaidos, kurios vertintinos A. C. ir P. P. naudai. Taip pat teismas nepagrįstai konstatavo, jog J. N. aiškinimas, kad ir A. C. bei P. P. sudavė smūgius nukentėjusiajam vertintinas kaip siekimas palengvinti savo teisinę padėtį, o liudytojo F. V. parodymai vertintini kaip siekimas padėti kaimynui. Apelianto nuomone, tokias teismo išvadas paneigia byloje surinkti duomenys bei bylos aplinkybės. Visų pirma, teismas vadovavosi trijų brolių parodymais, kurie yra suinteresuoti vienas kito baudžiamųjų teisinių pasekmių vertinimu, todėl jų parodymų nuoseklumu ir tikrumu yra pakankamas pagrindas abejoti, nes broliai tarpusavyje nesipyko, sutarė gerai. Įvykio aplinkybės gerai yra žinomos tik jiems, todėl atsižvelgiant į baudžiamosios bylos situaciją, prokuroras mano, kad J. N. yra ketvirtasis asmuo, kuris dalyvavo nusikaltime ir kuriam sudėtingiausia atsikirsti į brolių A. ir P. P. bei A. C. parodymus. Be to apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad J. N. ikiteisminio tyrimo pradžioje neminėjo, jog P. P. ir A. C. naudojo smurtą A. A. atžvilgiu, tačiau susipažinęs su specialisto išvada apie A. A. patirtus sužalojimus, pakeitė parodymus ir nurodė aplinkybes, kuriomis A. A. buvo sumuštas dalyvaujant P. P. ir A. C. . J. N. šiuos parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, akistatų metu ir teisminio nagrinėjimo metu. J. N. pagrįstai ir aiškiai paaiškino, kodėl anksčiau nenurodė, kad smurtą naudojo ir P. P. ir A. C. . Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad P. P. anksčiau smurtavo prieš J. N. brolį ir F. V. . Pats J. N. gyveno su sugyventine ir mažamečiais vaikais, todėl jo baimė dėl savo artimųjų buvo pakankamai pagrįsta. Be to, P. P. siuntė J. N. laiškus, kuriuose nurodė neklausyti advokato ir nekeisti parodymų. J. N. išdėstytas įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytojas F. V. . Minėto liudytojo parodymai neprieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir tik patvirtina J. N. parodymus apie tai, kad P. P. ir A. C. smurtavo A. A. atžvilgiu. J. N. ir F. V. parodymų objektyvumą patvirtina ir tai, kad A. A. buvo nustatyti ne mažiau kaip 58 trauminiai poveikiai, bei kad dėl vieno iš jų jis mirė. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį J. N. atžvilgiu, padarė išvadą, kad A. A. mirė nuo pilvo sumušimo, pasireiškusio plonžarnės pasaito plyšimu, kuris galėjo būti padarytas J. N. užkrintant ant nukentėjusiojo keliu. Posėdžio metu, teismo medicinos specialistas J. P. nurodė, kad vertinant visų kaltinamųjų parodymus, kurie liudija, kad ant nukentėjusiojo buvo užkrista, užšokta keliu, negalima paneigti, kad šis sužalojimas galėjo būti padarytas būtent tokiu būdu. Tačiau apeliantas atkreipia dėmesį, jog specialistas taip pat nurodė, kad jeigu būtų spirta gulinčiam žmogui, suduodant į pilvą iš viršaus žemyn - tuomet tikėtina, kad ir tokiu būdu plonžarnės pasaitas galėtų plyšti. Tai nepaneigtos aplinkybės, kurių išsamiau nustatyti nėra galimybės, todėl prokuroras mano, jog ir P. P. bei A. C. galėjo suduoti mirtiną smūgį. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika apeliantas teigia, kad jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė nors ir vienas padarytas sužalojimas, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas liudija apie tyčią nužudyti arba apie neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą, tai už nužudymą atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys tiesiogiai dalyvavę atimant gyvybę (Baudžiamoji byla Nr. 2K-423/2006). Atsižvelgdamas į tai, prokuroras mano, kad P. P. ir A. C. turėjo būti pripažinti kaltais pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Prokuroras nurodo, kad teismas įvertinęs J. N. laišką K. B. konstatavo, jog J. N. prašė F. V. , kad pastarasis ką nors paliudytų apie įvykį. Dėl šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad J. N. iš tiesų nematė, kad įvykio vietoje P. P. ir A. C. būtų smurtavę prieš nukentėjusįjį. Tačiau prokuroras pastebi, kad nors J. N. prašė F. V. duoti parodymus, jis nenurodė nei įvykio aplinkybių nei sužalojimų, kuriuos patyrė A. A. , o F. V. parodymai neprieštarauja nei J. N. parodymams, nei specialisto išvadai Nr. M 3126/07(01), kurioje konstatuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, nei surinktai ikiteisminio tyrimo medžiagai.

Specialisto išvadoje Nr. M 3126/07(01) nurodoma, kad vertinant plonžarnės pasaito plyšimo morfologinius ypatumus, lokalizaciją, kitų pilvo organų sužalojimų nebuvimą galima daryti išvadą, kad minėtas sumušimas yra būdingas smūgio sudavimui, ypač jei tiriamasis gulėjo aukštielninkas ir smūgis suduotas kietu buku daiktu į pilvą iš priekio (gulinčio kūno atžvilgiu). Griuvimui ar užgriuvimui toks pilvo sužalojimas nėra būdingas. Nukentėjusiojo kūne rasti sužalojimai padaryti ne mažiau kaip 58 trauminiais poveikiais. J. N. pripažino, jog A. A. sudavė 4 – 5 smūgius į galvą bei taip pat nurodė, kad smurtą naudojo ir P. P. su A. C. . Atsižvelgiant į tai bei į sužalojimų pobūdį ir smūgių skaičių, prokuroras mano, jog galima pagrįstai teigti, kad A. A. atžvilgiu buvo smurtaujama įvairiais būdais bei visi nustatyti sužalojimai buvo padaryti keturių valandų laikotarpyje iki mirties, todėl šie duomenys paneigia teismo išvadą, kad smurtą naudojo tik J. N. , kuris su A. A. bendravo labai trumpai ir ne savo noru, o P. P. , A. P. ir A. C. iniciatyva.

Be to, apelianto manymu, iš bylos aplinkybių matyti, kad A. P. kartu su P. P. ir A. C. , A. A. paėmimą iš namų suvokė kaip vykdomą nukentėjusiojo pamokymą. Tokią išvadą prokuroras daro vadovaudamasis liudytojo J. Ž. parodymais, kuris parodė, kad 2007 m. gruodžio 10 d. apie 22 val. jis buvo lauke prie komisariato, kai privažiavo automobilis. Iš jo išlipęs vyras prašė bent kelioms paroms vyriškį sulaikyti, duoti jam „bananų", t. y., pamokyti, jog jis smurtauja prieš savo žmoną. Atsižvelgiant į tai, prokuroras teigia, jog A. P. , P. P. ir A. C. tikslas buvo akivaizdus - pamokyti A. A. , jog šis smurtauja prieš savo žmoną, dėl to buvo pasirinkta nuošali sodyba. Be to, P. P. parodė, kad vežant A. A. į kaimą, nukentėjusysis visą kelią buvo agresyvus, keikėsi, grasino užmušti, nes norėjo išgerti. A. C. parodė, kad A. A. daužė P. P. į nugarą. Tokie išteisintųjų teiginiai leidžia daryti išvadą buvus konfliktui tarp išteisintųjų ir nukentėjusiojo, todėl prokuroro nuomone, tai pakankamas pagrindas manyti, kad P. P. ir A. C. smurtavo A. A. atžvilgiu siekdami jį pamokyti. Be to, išteisintiesiems atvykus į sodybą, P. P. provokavo J. N. smurtauti A. A. atžvilgiu nurodydamas, kad prie J. N. naminės degtinės gaminimo aparato pagavo A. A. , taip pat P. P. melagingai nurodė J. N. , kad A. A. yra jo sugyventinės vaikų tėvas. Šie duomenys, apelianto teigimu, rodo, kad P. P. aktyviais veiksmais siekė paskatinti neblaivų J. N. konfliktuoti su nukentėjusiuoju, kuriam J. N. sudavė, anot P. P. , 4 – 6 smūgius.

Prokuroras taip pat atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje kitų smūgių skaičius (t. y. suduoti ne J. N. ) motyvuotas nurodant galimą smurtą iki A. A. išvežimo iš namų arba jau palikus jį sumuštą stotelėje. Tačiau apelianto nuomone, tokių išvadų neleidžia daryti teismo medicinos išvada, kurioje nurodama, jog sužalojimai buvo padaryti 4 valandų laikotarpyje iki mirties. Taip pat teismo prielaidų nepagrindžia analizuojama įvykio situacija, kuri visą laiką nuo A. A. paėmimo iš namų buvo konfliktinė bei įvairių kūno sužalojimų, nurodytų specialisto išvadoje Nr. M 3126/07(01), pobūdis. Visi sužalojimai buvo padaryti nuo 0,5 iki 4 val. intervale iki mirties. Muštinė žaizda pakaušyje buvo padaryta kietu buku daiktu, po mirties. Teismo medicinos ekspertas nurodė, kad kraujuoti galėjo iš viršutinės lūpos muštinės žaizdos ir sužalojimo, esančio nukentėjusiojo pakaušio srityje, kuris jam buvo padarytas po mirties, nes pradžioje kraujas dar cirkuliuoja. Prokuroras teigia, kad tokia eksperto išvada leidžia manyti, jog nukentėjusiajam šie sužalojimai buvo padaryti ne ilgame laiko tarpe po mirties, vis dar išteisintiesiems smurtaujant arba keliant nukentėjusįjį iš bagažinės. Tai paaiškina faktą dėl ko nukentėjusysis ant suoliuko gulėjo pusiau numautomis kelnėmis, suveltais drabužiais bei buvo užklotas striuke. Be to, versiją, kad A. A. galėjo būti sumuštas stotelėje, esančioje Oslo g., Vilniuje, paneigia faktas, jog iš nukentėjusiojo niekas nebuvo pagrobta, t. y. kartu su nukentėjusiuoju buvo rastas A. A. priklausantis laikrodis, o apie kitų daiktų dingimą ikiteisminio tyrimo metu duomenų negauta. Pašalinio smurto tikimybė pagal aptariamos bylos aplinkybes (žiema, labai vėlus laikas, nejudri pėsčiųjų atžvilgiu vieta) yra neįtikinama kaip ir teismo iškelta versija, jog A. A. galėjo būti sumuštas dar prieš išvežant jį iš namų.

Prokuroras atkreipia dėmesį, kad A. A. kairiųjų 4 – 5 šonkaulių lūžiai teismo apskritai neaptarti. Be to, teismas privalėjo atsižvelgti, jog įvykio metu J. N. buvo neblaivus, todėl vertinant jo parodymus būtina atkreipti dėmesį, kad juose gali būti tam tikri netikslumai, t. y. susiję su įrankiu, naudotu A. C. suduodant smūgius A. A. .

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes prokuroras mano, jog be J. N. , nukentėjusiojo A. A. atžvilgiu smurtavo ir A. C. bei P. P. , kurie su J. N. bendrais veiksmais jį nužudė, todėl taip pat turi sulaukti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Kitų asmenų, kurie galėjo smurtauti prieš A. A. nėra pagrindo įtarti atsižvelgiant į įvykio situaciją bei surinktus ir išnagrinėtus teismo posėdžio metu įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti, nuteistasis bei jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroro apeliacinį skundą atmesti, išteisintieji ir jų gynėjai prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. N. bei Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam J. N. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis.

Be to, apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertinęs byloje padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl A. P. , P. P. ir A. C. inkriminuotų nusikalstamų veikų, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras. Kolegijos nuomone, prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepatvirtina išteisintųjų P. P. , A. C. ir A. P. kaltės neteisėtai atėmus laisvę nukentėjusiajam A. A. (BK 146 str. 1 d.). Taip pat prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina ir išteisintųjų P. P. ir A. C. kaltės nužudžius A. A. (BK 129 str. 1 d.) bei nepaneigia išteisintųjų nurodytų įvykio aplinkybių.

Motyvai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išsamiai įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus konstatuoja, kad būtent J. N. dėl asmeninių paskatų konfliktuodamas su A. A. , tarpusavyje kilusių muštynių metu tyčia jį nužudė. Tai yra padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis J. N. kaltu neprisipažino ir parodė, kad 2007 m. gruodžio 10 d. apie 23 val. buvo šiek tiek išgėręs alkoholio ir miegojo, kai sugyventinė K. B. pažadinusi pasakė, kad atvažiavo P. P. ir nori pasikalbėti. J. N. apsirengė ir išėjo į lauką. Priėjęs prie kiemo vartų stovinčio automobilio, jis pažino A. ir P. P. . Trečiasis vyriškis buvo nepažįstamas. A. A. buvo girtas, todėl jam iš mašinos padėjo išlipti A. C. , kuris po to vieną kartą koja spyrė nukentėjusiajam į veidą. Kiemas nebuvo apšviestas. Aplinkui buvo tamsu, tačiau automobilyje degė šviesa. Broliai pavaišino alumi ir P. P. pasakė, kokiu tikslu atvažiavo, t. y. kad prie naminės degtinės varymo aparato jie pagavo A. A. ir jį atvežė. Nuteistasis nurodė, kad P. P. paaiškino, jog reikia, kad A. A. kurį laiką pabūtų kaime, pagyventų pas jį. Tuo metu P. P. pradėjo aiškinti, kad A. A. jam gyrėsi, jog K. B. yra padaręs du vaikus ir dar gali padaryti, o A. A. nei iš šio, nei iš to trenkė J. N. į veidą. Tuomet nuteistasis su nukentėjusiuoju apsistumdė ir nukentėjusysis aukštielninkas parkrito ant žemės. Tada visi pastebėjo, kad A. A. iš nosies bėga kraujas. Tai pamatęs A. P. priėjo arčiau ir pasakė, jog jie išvažiuoja, prašė atnešti vandens, kad A. A. galėtų apsiprausti. J. N. atnešė vandens ir skudurą A. A. , kad jis nusivalytų kraują. Kai atsinešė skudurą, A. C. stovėjo prie A. P. ir kažką kalbėjosi, o P. P. buvo netoli – kitoje mašinos pusėje. Tada A. A. vėl trenkė kumščiu J. N. , ir jie susistumdė antrą kartą. A. A. laikėsi įsikibęs į megztinį ir norėjo jam suduoti smūgį, tačiau, eidamas atbulas, už kažko užkliuvo ir griuvo aukštielninkas, paskui save tempdamas ir J. N. . J. N. , tempiamas nukentėjusiojo, krito ant jo vienu keliu atsitiktinai įsiremdamas jam į pilvo sritį, o kitu nuslydo ant žemės tarp rankos ir šono. Nukritęs ant žemės, nuteistasis apžergė A. A. , ant jo atsisėdo ir rankų kumščiais sudavė jam 4-5 kartus į veido sritį. Smūgiavo jam, nes pastarasis parkritęs sudavė jam dar vieną kartą. Tuomet pribėgo broliai P. P. , A. C. ir atitraukė juos vieną nuo kito. Po to P. P. stovėdamas šalia keletą kartų spyrė A. A. , o A. C. atsinešta iš bagažinės gumine lazda A. A. taip pat smūgiavo keletą kartų. Tuomet prie jų priėjo A. P. ir pasakė, kad užteks, nes jie išvažiuoja, o P. P. paprašė, kad J. N. ką nors atneštų patiesti į automobilį. J. N. , nuėjęs į kiemą, nutraukė plėvelę, kuria buvo uždengtos malkos, ir ją atnešė. Kažkuris jų įtiesė plėvelę į bagažinę, įkėlė ten A. A. , ir visi susėdę į automobilį išvažiavo. Automobilis nuvažiavo link jo namo ir jis pagalvojo, kad nukentėjusįjį veža į jo namus. Kieme sutikęs F. V. , nuteistasis pakvietė jį eiti su juo kartu ir pažiūrėti, kur minėtas automobilis nuvažiavo. Būdami 250 metrų atstumu nuo J. N. sodybos, jie matė, kad užsidegdavo ir vėl užgesdavo kažkokio automobilio šviesos, buvo girdėti kažkoks triukšmas, panašus į šakų laužymą, o po to viskas nurimo. Jie abu matė, kad automobilis iš ten išvažiavo. Nuteistasis patvirtino, kad kitą dieną po įvykio jis apžiūrėjo tiek sugyventinės, tiek savo sodybos kiemą, tačiau ant žemės nei kraujo, nei kitų muštynių pėdsakų neaptiko. Aiškino, kad nežino, iš kur nukentėjusiojo kūne atsirado tiek daug sužalojimų, nors jis nukentėjusiajam smūgiavo, tačiau nužudyti jo nenorėjo (t. 5, b. l. 9-11). Tačiau, kolegija konstatuoja, kad tokie nuteistojo J. N. parodymai prieštaringi, jie nesutampa su jo paties pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje duotais parodymais, taip pat nesutampa su kitų betarpiškai įvykyje dalyvavusių asmenų parodymais bei faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Aplinkybę, kad prieš nukentėjusįjį įvykio metu smurtavo tik nuteistasis J. N. patvirtino ir kiti įvykyje betarpiškai dalyvavę asmenys. Išteisintasis A. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu parodė, kad 2007 m. gruodžio 10 d. vakare jam paskambino D. J. ir papasakojo, kad F. A. vyras grasina ją nužudyti, todėl prašė atvažiuoti ir padėti išspręsti jų konfliktą. A. P. pasitarė su savo tėvu J. P. , ir abu, nutarę moteriai pagelbėti, sėdo į tėvo automobilį ir nuvažiavo prie F. A. namo. Laiptinėje prie buto durų pamatė jos vyrą, kuris keikė savo žmoną visokiais žodžiais, beldėsi į duris, o šalia jo mėtėsi sudaužytas gėlių vazonas. Išgirdusi, kad atėjo pastorius, F. A. atidarė duris ir visi buvę prie durų suėjo į buto vidų. Moteris verkė ir pasakojo, jog vyras prieš ją smurtauja, ji bijo pareiti namo. A. P. pasiūlė jai kviesti policiją, tačiau ji atsisakė tai daryti sakydama, kad vieną kartą jau buvo iškvietusi. Nors A. A. buvo išvežę į policiją paroms, tačiau sugrįžęs jis jos atžvilgiu buvo dar agresyvesnis. Tuomet tėvas J. P. A. A. pasakė susiruošti. A. A. pažinojo J. P. kaip pastorių, todėl į jo šį pasakymą reagavo labai ramiai, nesipriešino ir sutiko važiuoti. F. A. prašė nors trumpam kažkur išvežti jos vyrą, kad ji galėtų ramiai namie apsiprausti, pailsėti. Pastarasis apsirengė ir, kartu su visais išėjęs, įsėdo į automobilį. Tuomet A. P. pasiūlė savo tėvui nesitrukdyti, nes jis vienas gali pasirūpinti A. A. . J. P. su tuo sutiko, todėl pakeliui savo tėvą ir D. J. užvežė ir paleido prie jų namų. A. P. nusprendė nuvežti nukentėjusįjį į 6 – ąjį policijos komisariatą ir ten palikti paroms. Tuo tikslu nuvažiavęs prie 6 - ojo policijos komisariato A. P. priėjo prie budinčio pareigūno ir jam papasakojo kas nutiko, tačiau pareigūnas jam atsakė, kad yra pasikeitusi tvarka ir pasodinti gali tik teismas. Tada jis paskambino savo broliui, nes nežinojo, ką toliau daryti. P. P. sutiko padėti ir pasiūlė kartu paimti brolį A. C. , jie susitarė susitikti degalinėje Statoil. Atvažiavęs P. P. pasiūlė kartu su A. A. nuvažiuoti į kaimą pas J. N. . A. A. tai girdėjo ir neprieštaravo. A. P. net nesiruošė prieš A. A. valią ką nors daryti. Važiuoti į kaimą nusprendė visi kartu. Automobilį vairavo A. P. . Atvažiavus į J. N. sodybą automobilį A. P. pastatė 7 – 8 m atstumu nuo sodybos vartų, nes naktį nenorėjo, kad lotų šunys ar kur nors įklimptų. P. P. nuėjo į sodybą ieškoti J. N. ir netrukus grįžo kartu su juo. P. P. atidavė J. N. lauktuves ir pasakė apie atvykimo tikslą, t. y. kad būtų gerai, jog jis A. A. priimtų kurį laiką pabūti kaime. Pradžioje tarp J. N. ir A. A. buvo viskas gerai, tačiau netrukus jie susikivirčijo. A. P. nekreipė daug dėmesio į dviejų girtuoklių stumdymąsi. Jis sėdėjo automobilyje ir rašė SMS žinutes. Matė, kaip pastarieji susigrūmė tarpusavyje. Tuo metu A. A. nugriuvo ant nugaros, o J. N. ant jo lyg užšoko keliu ir jį prispaudęs prie žemės pradėjo rankomis smūgiuoti į veido sritį. Tuomet jis išlipo iš automobilio, norėdamas juos išskirti, priėjo arčiau ir pastebėjo, kad A. A. atrodo pasilpęs, o jo veidas – kruvinas. A. P. nematė, ar jie buvo įsikibę vienas į kitą, todėl negali tvirtai pasakyti, ar J. N. tyčia užšoko ant nukentėjusiojo pilvo. Kadangi A. A. su J. N. nesutarė, A. P. kartu su broliais nusprendė jį parvežti atgal į Vilnių ir liepė J. N. atnešti vandens, kad nukentėjusysis galėtų apsivalyti veidą. A. P. pats prieš A. A. smurto nenaudojo, nematė, kad jį būtų mušę kiti jo broliai. Jie visi tik stengėsi išskirti besimušančius. Nuvalius nukentėjusiojo veidą, visi vėl susėdo į automobilį ir išvažiavo į Vilnių. Bevažiuojant atgal, A. A. pradėjo skųstis, kad blogai jaučiasi. Netoli Vilniaus P. P. kažko A. A. paklausė, tačiau pastarasis nieko neatsakė. Tada P. P. patikrino jo pulsą ir pastebėjo, kad jo nėra. Visi suprato, kad A. A. mirė ir labai išsigando. Tiesiog išsigando, kad gali būti apkaltinti, bijojo, jog niekas nepatikės tiesa, nežinojo ką reikės pasakyti tėvui. Todėl jie nebevežė A. A. į greitosios pagalbos ligoninę, o paliko netoli jos, autobusų stotelėje paguldę ant suoliuko. Tikėjosi, kad netrukus važiuos greitosios pagalbos automobilis ir pastebėję ten begulintį nukentėjusįjį greitosios pagalbos darbuotojai jį paims (t. 5, b. l. 8-9). Tokie išteisintojo A. P. teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai neprieštarauja jo parodymams duotiems ikiteisminio tyrimo metu bei jo parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotoms aplinkybėms (t. 1, b. l. 146-149, 151-152, 160-166).

Išteisintojo A. P. parodymus apie įvykio aplinkybes iki susitikimo su broliais P. P. ir A. C. degalinėje Statoil patvirtino ir liudytojai D. J. , J. P. , F. A. bei J. Ž. . Be to, iš šių liudytojų parodymų matyti, kad prieš nukentėjusįjį A. A. , iki nuvykstant į nuteistojo J. N. namus, nebuvo smurtaujama bei naudojama fizinė prievarta.

Liudytoja F. A. apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, kad nužudytasis A. A. buvo jos vyras, santykiai su juo buvo nekokie, nes pastarasis gerdavo ir smurtaudavo jos atžvilgiu. Išgėręs jis tapdavo labai agresyvus, todėl ji iš baimės dažnai negalėdavo nakvoti savo namuose. 2007 m. gruodžio 10 d. liudytoja sugrįžusi namo pastebėjo, kad jos vyras yra girtas. Ji suprato, kad jai šį vakarą bus blogai, nes vyras ją grasino užmušti, keikėsi. F. A. vienu metu A. A. išėjus iš buto, užrakino buto duris. Laiptinėje jis kažką daužė, ji buvo labai išsigandusi ir ieškodama išeities paskambino bažnyčios nariui D. J. , jo paprašė pagalbos. Apie 21.30 val. D. J. atvažiavo kartu su pastoriumi J. P. ir jo sūnumi. Liudytojos vyras pastorių pažinojo, todėl jam pasakius, kad A. A. rengtųsi važiuoti, pastarasis nesipriešino, pats apsirengė ir išvadinęs ją necenzūriniais žodžiais kartu su pastoriumi išėjo. Ji matė, kad A. A. iš buto išėjo paskutinis, o į liftą įėjo pirmas. F. A. verkė, todėl gerai neįsidėmėjo, kur pastorius ketina vežti A. A. , tačiau ji buvo įsitikinusi, kad vyrui nieko bloga nenutiks ir dėl to nepergyveno. Ji norėjo nuo jo pailsėti. Įvykio vakarą ant jo veido sumušimo žymių ji nepastebėjo. Ar buvo kokių nors sumušimo požymių jo kūne, pastaroji nematė. Kartais būdavo, kad vyras grįždavo namo sumuštas, tada jis tapdavo dar agresyvesnis. Įvykio vakarą jis buvo agresyvus. (t. 5, b. l. 12-13). Analogiškus parodymus F. A. davė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo (t. 1, b. l. 128-130).

Liudytojas D. J. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad iš F. A. jis jau seniai žinojo, kad jos vyras yra alkoholikas ir prieš ją smurtauja. 2007 m. gruodžio 10 d. apie 21.30 – 22 val. liudytojui paskambino F. A. ir prašė pagalbos, sakydama, kad jos vyras ją muša. Tuomet D. J. paskambino pastoriui J. P. , kuris su savo sūnumi A. P. savo automobiliu atvažiavo pas jį. Tada visi kartu nuvažiavo į F. A. namus. A. A. stovėjo koridoriuje, šalia jo mėtėsi sudaužyti gėlių vazonai. Tarp J. P. ir A. A. įvyko apsižodžiavimas, kurio metu A. A. norėjo pastorių pulti, tačiau jis suėmė pastarojo rankas. F. A. atidarius duris, jie suėjo į vidų. Bute J. P. A. A. pasakė, kad jis rengtųsi, nes reikės kartu važiuoti į policiją. A. A. neprieštaravo, pats apsirengė ir išėjo kartu važiuoti. Visiems buvo aišku, kad F. A. vyras bus vežamas į policiją. Pakeliui liudytojas iš automobilio išlipo. Jis tik vėliau sužinojo, kad A. P. A. A. nuvežė į 6 – ąjį policijos komisariatą vienas, nes J. P. išlipo prie savo namų. (t. 5, b. l. 14). Analogiškus parodymus D. J. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 137-139).

Liudytojas J. P. apklausiamas teismo posėdyje parodė, kad F. A. ne kartą jam skundėsi, jog vyras ją grasina užmušti, kad ji nebeturi jėgų gyventi. 2007 m. gruodžio 10 d. vakare F. A. paskambino ir paprašė padėti jai apsiginti nuo vyro, nes jis girtas, grubiai su ja elgiasi. Pas šią moterį liudytojas važiavo su D. J. ir pakeliui pasiėmė sūnų A. P. . Pakilus laiptais prie jos buto durų, laiptinėje liudytojas pamatė apsvaigusį nuo alkoholio A. A. . Šalia mėtėsi sudaužyti gėlių vazonai. Visiems priėjus prie buto durų, F. A. atrakino duris ir leido įeiti. Vyrui J. P. tuomet pasakė, kad jis susiruoštų važiuoti kartu su juo, nes pastarajam reikia pabūti vienam, pamastyti apie savo blogą elgesį ir padaryti išvadas. A. A. liudytojui neprieštaravo, pats apsirengė ir kartu išėjo. D. J. pakeliui išlipo iš automobilio ir nuėjo į savo namus, o J. P. kartu su savo sūnumi A. P. nukentėjusįjį vežė į policijos komisariatą. Pakeliui A. P. pasakė, kad jis nuveš A. A. vienas. Kadangi liudytojas turėjo daug reikalų, jis išlipo prie savo namų Šeškinės mikrorajone (t. 5, b. l. 13-14). Iš esmės analogiškus parodymus liudytojas J. P. davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 132-135).

Liudytojas J. Ž. apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdyje nuosekliai parodė, kad dirba Vilniaus miesto VPK 6 PK VP OVP budėtojų grupės postiniu. 2007 m. gruodžio 10 d. apie 22 val. jis buvo lauke prie komisariato pastato, kai privažiavo automobilis. Iš jo išlipęs žmogus priėjęs pasakė, kad automobilyje sėdi neblaivus vyriškis, kuris konfliktuoja, smurtauja prieš savo žmoną, ir prašė bent kelioms paroms sulaikyti, duoti jam už tai „bananų“, t. y. jį pamokyti. Liudytojas vyriškiui paaiškino, kad sulaikyti jo negali, todėl pastarasis nuėjo atgal į automobilį. J. Ž. paaiškino, jog jis matė automobilyje ramiai sėdintį žmogų. Liudytojui nepasirodė, jog pastarasis automobilyje būtų laikomas prieš jo valią ar jis būtų norėjęs išlipti. J. Ž. buvo apsivilkęs policijos pareigūno uniforma ir jį sėdintis automobilyje žmogus matė. (t. 1, b. l. 140-141, t. 5, b. l. 16-17).

Kolegijos manymu, aukščiau minėtų liudytojų parodymai apie įvykio aplinkybes nuo to momento, kai A. P. , J. P. , D. J. atvyko pas F. A. į namus iki to momento kai A. P. kartu su nukentėjusiuoju A. A. degalinėje susitiko su P. P. bei A. C. , patvirtina, kad tuo laikotarpiu prieš nukentėjusįjį smurtas naudojamas nebuvo. Tuo tarpu iš išteisintojo A. P. parodymų apie įvykio aplinkybes nuo to momento kai jis kartu su broliais P. P. bei A. C. susitiko degalinėje ir išvežė nukentėjusįjį į nuteistojo J. N. draugės K. B. namus, matyti, kad smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo tik J. N. . Šie A. P. parodymai esminėse detalėse sutampa tiek su P. P. , tiek ir su A. C. parodymais ir vieni kitus papildo, be to jie sutampa ir su paties J. N. ikiteisminio tyrimo metu, pirmosiose apklausose, užfiksuotais parodymais, kuriuos taip pat patvirtino liudytojas R. I. .

Išteisintasis P. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nuosekliai parodė, kad 2007 m. gruodžio 10 d. apie 21-22 val. buvo Kauno oro uoste. Tuomet jam paskambino brolis A. P. ir pasakė, kad reikia pagalbos ir prašė atvykti. Abu susitarė susitikti Statoil degalinėje, Giraitės gatvėje, prie Kelių policijos. Įsėdęs į A. P. vairuojamą automobilį, P. P. pamatė ant galinės automobilio sėdynės sėdintį jam nepažįstamą žmogų, kuris keikėsi, buvo patinęs nuo girtumo ir labai dvokė. Tačiau į šio asmens veidą neįsižiūrėjo, todėl negali pasakyti, ar jo veide buvo kokių nors sumušimo žymių. Iš brolio P. P. sužinojo, kad tai F. A. vyras ir jog pastaroji prašė nors trumpam jį kur nors išvežti, kad gal jis susimąstytų apie gyvenimą, kaip jis su ja blogai elgiasi, o ji galėtų nors truputį nuo jo pailsėti. A. P. broliams papasakojo, kad F. A. vyrą buvo nuvežęs į policiją ir prašė nors trumpam jį uždaryti, tačiau pareigūnas atsakė, jog nebegali to daryti, nes pasikeitė įstatymai. Tada P. P. prisiminė, kad netoliese kaime gyvena J. N. , kuris ir galėtų A. A. priimti kuriam laikui. Todėl visi nutarė važiuoti ten. Pakeliui nusprendė pasiimti ir brolį A. C. , nes tikėjosi, kad jis gali žinoti dar ir kitą vietą, kuri būtų buvusi dar arčiau Vilniaus. A. C. sutiko kartu važiuoti į kaimą ir pakeliui prie jų prisijungė. Bevažiuojant jie nukentėjusiajam pasakojo, kad visi važiuoja į kaimą, kur jis galės pailsėti, o jei norės, ir ilgiau pabūti. Žadėjo jam, kad jei pasiliktų kaime, F. A. jam siųstų į mėnesį po 150 Lt ir pati jį kartais aplankytų. A. A. klausėsi ir klausinėjo tik vieno dalyko, ar ten, kur jis važiuoja, bus naminukės ir ar pas jį atvažiuos F. A. . J. N. sodybą jie privažiavo apie 23 – 23.30 val. Automobilį pasistatė maždaug 4 – 5 m atstumu nuo sodybos tvoros ir apie 40 – 50 m atstumu nuo gyvenamojo namo. Tą naktį mėnulis nešvietė, kiemas buvo tamsus, žmonių veidus galėjai įžiūrėti nedaugiau kaip 2 – 3 m atstumu. P. P. vienas nuėjo prie gyvenamojo namo ir pasibeldė į duris. Duris atidarė J. N. sugyventinė, kurios jis paprašė pakviesti J. N. . Netrukus į lauką išėjo J. N. , kuris buvo šiek tiek išgėręs. A. A. tuo metu stovėjo lauke ir rūkė. P. P. paklausė, ar jis galėtų priimti kurį laiką savo namuose pagyventi su jais kartu atvykusį A. A. , kuris gal jam ir darbuose galėtų pagelbėti. J. N. nelabai tą vakarą norėjo priimti atvykėlį, nes tame name pats gyveno su sugyventine ir 2 vaikais. Jis sakė žino už 3 km esančią vieną sodybą, kur A. A. galėtų įsikurti, tačiau ten nėra šviesos, todėl parodyti tą vietą jis galėtų tik dienos metu. Pokalbis vyko ramiai, A. A. stovėjo lauke ir rūkė. A. P. sėdėjo prie mašinos vairo ir rašė žinutes. A. C. taip pat sėdėjo automobilyje. A. A. tuomet kažko suirzo ir pradėjo sakyti, kad jam visai nesvarbu, kad J. N. turi moterį ir 2 vaikus, nes jis dar nesenas, todėl K. B. galės padaryti dar daugiau vaikų. Tuomet J. N. supyko ir jie ėmė muštis. A. A. įsikibęs į J. N. drabužius, eidamas atgal, krito ant nugaros, o J. N. užgriuvo ant jo klubų srityje ir apžergęs sudavė jam 3 – 4 smūgius į veidą. A. C. ir A. P. , išgirdę konfliktą, atbėgo į pagalbą P. P. . P. P. atitraukė J. N. , o A. A. pakėlė A. P. ir A. C. . P. P. ramino bekonfliktuojančius ir paprašė J. N. , kad jis atneštų vandens, nes A. A. reikėjo nusivalyti veidą. J. N. atnešė vandens. A. P. nuėjo ir atsisėdo į automobilį. Tada J. N. vėl susikibo su A. A. , jie vėl parkrito ant žemės ir kumščiavosi, sudavė vienas kitam po kelis smūgius. J. N. sudavė A. A. 4 – 6 smūgius. Tada vėl pribėgo A. P. su A. C. ir pradėjo juos skirti. Jis nematė, kad jo broliai beskirdami besimušančiuosius būtų kuriam iš jų sudavę bent vieną smūgį. Pats P. P. jų taip pat nelietė, nematė, kad kas iš jų būtų turėję kokius nors daiktus. Išskyrę besimušančius, pastebėjo, kad A. A. yra apsišlapinęs. Kadangi A. A. su J. N. nesutarė, visi nusprendė jį parvežti atgal į Vilnių. P. P. paprašė J. N. , kad jis atneštų ką nors įkloti į automobilį, nes nenorėjo, kad A. A. supurvintų sėdynę. J. N. atneštą plėvelę P. P. paklojo ant galinės sėdynės, kur A. A. atsisėdo. Visiems važiuojant į Vilnių, nukentėjusysis skundėsi, kad blogai jaučiasi. Vienu metu P. P. pastebėjo, kad nukentėjusysis keistai atlošė galvą. Tuomet P. P. jo kažko paklausė, tačiau jis nieko nebeatsakė. Tada P. P. patikrino nukentėjusiojo pulsą ir pajuto, kad jo nėra. Visi suprato, kad pastarasis mirė ir labai išsigando. Apsvarstę, kad niekas nepatikės, jog jie nekalti dėl pastarojo mirties, atvežė nukentėjusįjį netoli greitosios pagalbos ligoninės ir, paguldę autobusų sustojimo aikštelėje ant suoliuko, jį ten paliko. Tuo metu buvo 1 – 2 val. nakties. P. P. nežino, iš kur nukentėjusiojo kūne atsirado tiek sužalojimų, nes jis nematė, kad kas nors būtų smūgiavęs tiek kartų, kiek inkriminuota, guminės lazdos niekas neturėjo (t. 5, b. l. 3-6). Iš esmės analogiškus parodymus P. P. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 21-23). Be to, juos patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 2, b. l. 30-38).

Analogiškas įvykio aplinkybes patvirtino ir išteisintasis A. C. , kuris parodė, kad 2007 m. gruodžio 10 d. apie 21 - 21.30 val. jam paskambino brolis P. P. ir paprašė pagalbos. Jis tuo metu nesigilino, kokios pagalbos jam reikia, tačiau sužinojęs, kad su juo kartu yra A. P. , iš karto sutiko pasimatyti, nes pastarasis jam buvo reikalingas verslo reikalais. A. C. nuvažiavo į sutartą vietą prie degalinės Texas. Degalinėje pasistatė automobilį, o pats įsėdo į tėvo mašiną, kurią vairavo A. P. . Ant galinės sėdynės sėdintį nepažįstamą vyriškį. Jis buvo gerokai išgėręs, dažnai keitėsi jo nuotaikos: čia jis atrodė laimingas, čia vėl buvo piktas ir keikėsi pačiais bjauriausiais žodžiais. Iš jo keiksmų suprato, kad A. A. pyko ant kažkokios moters ir žadėjo užmušti, daužė P. P. į nugarą ir reikalavo duoti išgerti. Broliai paaiškino, kad A. A. reikia nuvežti į kaimą, nes jis muša savo žmoną F. A. . A. C. sutiko, nes tikėjosi pakeliui pasikalbėti su A. P. . Tuo metu nukentėjusysis prašė jį vežti ten, kur yra degtinės. Visiems atvažiavus prie sodybos, P. P. išlipo iš automobilio ir nuėjo gyvenamojo namo link. Visur buvo tamsu, galėjai matyti tik kelių metrų atstumu. A. C. pasiliko mašinoje kartu su A. P. ir kalbėjosi verslo reikalais, o A. A. kažkuriuo metu išlipo parūkyti. Po kiek laiko pastebėjo, kad lauke prie automobilio stovi J. N. , P. P. ir A. A. . Buvo galima suprasti, kad jų pokalbis įtemptas. Tada jie su A. P. nustojo kalbėtis ir A. C. išgirdo, kad A. A. keikiasi ir įžeidinėja J. N. , kuris, atsakydamas tuo pačiu, puolė jį. Jie susimušė prie automobilio galinių durelių. A. C. kartu su broliais juos išskyrė, tačiau nei vienas jam smūgių nesudavė. A. C. pastebėjo, kad A. A. bėga iš nosies kraujas ir kažkas paprašė, kad J. N. atneštų vandens ir skudurą, kad pastarasis galėtų apsivalyti ir J. N. visa tai atnešė. A. A. nenusiramino ir toliau užgauliojo J. N. . Tuomet pastarasis sudavė jam kokius 2 smūgius ir A. A. pargriuvo aukštielninkas. J. N. tuo metu griūdamas užšoko vienu keliu ant nukentėjusiojo pilvo ir jį apžergęs sudavė kumščiu apie penkis kartus jam į veidą. Ar nukentėjusysis krisdamas buvo įsikibęs į J. N. , jis nepastebėjo. Jam pasirodė, jog J. N. norėjo jam suduoti, todėl ir užkrito ant jo. Tuomet visi suprato, kad situacija yra nevaldoma, kad jie abu nesugyvens, todėl nusprendė važiuoti atgal į Vilnių ir A. A. parvežti namo. Kadangi automobilio bagažinė buvo užkrauta benzino bakeliais, jokio užkloto ten nebuvo, J. N. atnešė plėvelę, kad būtų galima ją užtiesti ant mašinos sėdynės, nes A. A. buvo visas purvinas ir galėjo ją sutepti. Po to visi susėdo į mašiną ir išvažiavo į Vilnių. A. C. broliai išleido prie tos pačios kolonėlės, iš kur ir paėmė. Nors nukentėjusysis į automobilį padedamas įlipo pats, tačiau jis buvo silpnas, keikėsi ir nenorėjo bendrauti. Mašinoje sėdėdamas jis buvo sąmoningas. Kad broliai A. A. paliko autobusų sustojime ant suoliuko, A. C. sužinojo jau gerokai po įvykio (t. 5, b. l. 6-7). Tokius pat parodymus A. C. davė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (t. 3, b. l. 1-2, 11-12).

Liudytojas R. I. parodė, kad pažįsta P. P. ir J. N. . Kadangi su jais susipažino tardymo izoliatoriuje. Su J. N. vienoje kameroje gyveno apie 2 mėnesius. Jų santykiai buvo geri. Todėl J. N. jam papasakojo, kad 2007 m. gruodžio 10 d. broliams P. pagyventi atvežus pas jį nepažįstamą žmogų, savo kieme jis su pastaruoju susimušė, nes abu buvo girti. J. N. liudytojui sakė, kad kieme buvo ir daugiau žmonių, bet mušėsi tik jis su nukentėjusiuoju. Po muštynių vienas iš brolių P. nutarė vežti nukentėjusįjį atgal į miestą, kad nebūtų daugiau konfliktų, o grįžtant atgal nukentėjusysis mirė (t. 5, b. l. 30-31).

Iš specialisto išvados Nr. M 3126/07(01) matyti, kad A. A. mirtis įvyko nuo pilvo sumušimo, pasireiškusio plonžarnės pasaito plyšimo. Tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu. A. A. mirtis galėjo įvykti 1-2 paros laikotarpyje iki jo lavono tyrimo pradžios (2007-12-12, 9 val.). A. A. lavono tyrimo metu rasta: pilvo sumušimas, pasireiškęs plonžarnės pasaito plyšimu, padarytas kietu buku paviršiumi, nemažiau kaip vieno trauminio poveikio į pilvą metu. Šis sužalojimas yra būdingas smūgio sudavimui, ypač jei tiriamasis gulėjo aukštielninkas ir smūgis suduotas kietu buku daiktu į pilvą iš priekio (gulinčio kūno atžvilgiu). Griuvimui ar užgriuvimui toksai kūno sužalojimas nėra būdingas. Sužalojimas galėjo būti padarytas 4 val. laikotarpyje iki mirties. Dėl pasaito plyšimo jis atitinka sunkų sveikatos sutrikdymą. Po šio sužalojimo tiriamasis galėjo išgyventi iki 4 val. laikotarpyje iki mirties. Kiti sužalojimai mirčiai įtakos neturėjo. Nukentėjusiojo kūne taip pat rasti kairiųjų 4-5 šonkaulių lūžiai padaryti kietu buku paviršiumi vienu trauminiu poveikiu. Galvos sumušimas pasireiškęs daugybinėmis poodinėmis kraujosruvomis veide, muštine žaizda viršutinės lūpos gleivinėje ir kraujo išsiliejimais po kietuoju dangalu virš abiejų galvos smegenų pusrutulių (dešiniojo –34 gr., kairiojo – 38 gr.) – padarytas kietais bukais paviršiais, nemažiau kaip 7 trauminiais poveikiais. Poodinė kraujosruva dešiniojo momenkaulio projekcijoje, padaryta nemažiau kaip 1 trauminiu poveikiu. Poodinės kraujosruvos: viena dešinėje poraktikaulinėje srityje, po vieną juosmens abiejose pusėse, dvi kairėje plaštakoje, keturios dešinėje plaštakoje, penkios dešinėje kojoje, padarytos kietais, bukais daiktais, šios kraujosruvos padarytos nemažiau kaip keturiolika trauminių poveikių pasėkoje. Daugybiniai linijiniai odos nubrozdinimai su atitinkamų dydžių poodžio riebalyno kraujosruvomis krūtinės ląstos kairėje pusėje, karėje šlaunyje, sėdmenyse, padarytomis kietais bukais ribotais paviršiais, kurių sužalojimus padariusi plokštuma buvo iki 0,5 cm pločio. Šie sužalojimai būdingi smūgių sudavimui, kurių šiuo atveju buvo nemažiau kaip 30. Muštinė žaizda pakaušyje buvo padaryta kietu buku daiktu, po mirties. Nukentėjusiojo kūne rasti sužalojimai galėjo būti padaryti nemažiau kaip 58 trauminiais poveikiais (t. 1, b. l. 50-68). Teismo medicinos ekspertas J. P. teisiamajame posėdyje iš esmės patvirtino šią išvadą, tačiau patikslino, nurodydamas, jog rašant buvo padaryta techninė klaida 3.3 punkte nurodant, kad šiame punkte nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau kaip vienuolika trauminių poveikių, būdingų smūgių sudavimui. Turi būti parašyta, kad šie sužalojimai galvos srityje galėjo būti padaryti ne mažiau kaip septyniais trauminiais poveikiais, galimai smūgiais. Be to J. P. paaiškino, kad su mirtimi yra susijęs tik vienas sužalojimas – pilvo sumušimas, padarytas vienu trauminiu poveikiu, nuo kurio plyšo plonžarnės pasaitas. Tokį sužalojimą galima padaryti spiriant koja, tačiau žmogui gulint, smūgis turėtų būti suduotas statmenai iš viršaus į apačią. Vertinant nuteistojo aiškinimą, kad jis krisdamas vienu keliu atsirėmė į A. A. pilvą, labiausiai tikėtina, kad šis sužalojimas ir buvo padarytas ant gulinčio nukentėjusiojo pilvo užkrintant keliu. Toje vietoje išorinės kraujosruvos nebuvo, tačiau taip galėjo būti, nes buvo traumuojamas didelis paviršius ir buvo didelis spaudimas (t. 5, b. l. 11-12, 28-29).

Kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, ištyręs ir įvertinęs aukščiau aparatus įrodymus pagrįstai konstatavo, kad būtent J. N. tarpusavio konflikto metu, supykęs tyčia, ne mažiau kaip penkis kartus smūgiavo nukentėjusiajam A. A. veidą, nuo smūgių pastarajam tekėjo kraujas iš nosies bei atsirado kraujo išsiliejimas po kietuoju smegenų dangalu, vėliau keliu užkrito ant nukentėjusiojo pilvo, dėl ko pastarajam plyšo plonžarnės pasaitas ir nukentėjusysis mirė. Iš bylos medžiagos matyti, kad po smurto panaudojimo nuteistasis J. N. nukentėjusiajam atnešė vandens ir skudurėlį kraujui apsivalyti, tai rodo, kad jis nesiekė nukentėjusiojo mirties, tačiau visgi matydamas nukentėjusįjį nusilpusį nesiėmė priemonių, kad jam būtų suteikta medicininė pagalba. Šios aplinkybės rodo, jog nuteistasis J. N. veikė netiesiogine tyčia, t. y. muštynių metu suduodamas smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbius organus bei ant jo užkrisdamas nuteistasis suvokė daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad šiais veiksmais gali nukentėjusiajam atimti gyvybę, nors nukentėjusiojo mirties ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido tokioms pasekmėms atsirasti. Nustačius, kad prieš nukentėjusįjį smurtavo tik nuteistasis J. N. ir nukentėjusysis mirė būtent nuo nuteistojo smūgio, kartu atmetamas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad tiek P. P. , tiek ir A. C. galėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį ir jam padaryti mirtiną sužalojimą.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad P. P. ir A. C. atžvilgiu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje. Šį apeliacinio skundo argumentą prokuroras grindžia nuteistojo J. N. parodymais, kuriuos patvirtino liudytojas F. V. . Kolegijos nuomone, tokie prokuroro apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis J. N. apklausiamas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes apie tarp jo ir nukentėjusiojo kilusį konfliktą, nuo to momento kai nukentėjusysis A. A. su išteisintaisiais A. P. , P. P. ir A. C. atvyko į K. B. namus. Tačiau priešingai nei teisminio bylos nagrinėjimo metu, pirmųjų ikiteisminio tyrimo apklausų metu nuteistasis nenurodė, kad A. P. , P. P. ir A. C. atvežę nukentėjusįjį A. A. , būtų prieš pastarąjį naudoję smurtą. Nuteistojo parodymai apie P. P. ir A. C. tariamai naudotą smurtą prieš nukentėjusįjį, atsirado tik po to, kai nuteistasis susipažino su teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad A. A. kūne buvo rasta dar ir kitų sužalojimų, iš kurių 30 padaryti lanksčiu iki 0,5 cm. pločio žarnelės tipo daiktu. Tačiau kolegija mano, jog J. N. vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje bei teisme duoti parodymai apie tai, kad prie nukentėjusiojo buvo priėjęs P. P. ir spyrė keletą kartų jam gulinčiam į įvairias kūno vietas, o A. C. , vos atvažiavus spyrė nukentėjusiajam į veidą, o vėliau atsinešė į policininko lazdą panašų įrankį ir juo smūgiavo nukentėjusiajam, kelia pagrįstų abejonių dėl jų nenuoseklumo bei neatitikimo pirmosiose apklausose duotų parodymų bei kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Tokių aplinkybių nuteistasis J. N. nenurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, pirminiuose savo parodymuose, akistatose su Popovais bei parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, o taip pat apklausiamas skiriant jam kardomąją priemonę – suėmimą, netgi teigė nematęs, kad broliai smurtautų prieš nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu jis nurodė, kad parodymus pakeitė dėl to, jog bijojo dėl savo šeimos ir savęs. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad pats nuteistasis J. N. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad su minėtais asmenimis jo santykiai buvo geri ir jam niekas negrasino, iš ankstesnių apklausų matyti, kad P. P. jam atveždavo lauktuvių. Nors J. N. pripažino, kad iki apklausos į jo sodybą buvo atvykęs J. P. , t. y. A. P. , P. P. ir A. C. tėvas, tačiau pastarasis tik prašė jo, jeigu bus apklausiamas, papasakoti viską taip, kaip buvo, t. y. pasakyti policijos pareigūnams visą tiesą (t. 5, b. l. 10). Be to, iš išteisintųjų laiškų, rašytų nuteistajam, akivaizdu, kad nuteistojo atžvilgiu nebuvo išsakyta jokių grasinimų. Jokių kitų įtikinamų parodymo pakeitimo priežasčių nuteistasis J. N. nenurodė. Vien tai, kad P. P. prieš keletą metų buvo sumušęs nuteistojo brolį bei F. V. , kolegijos nuomone, negali būti vertinama, kaip pagrindas J. N. ar jo šeimos nariams grėstų koks nors pavojus iš P. P. pusės. Pastebėtina ir tai, kad nuteistasis J. N. apklausose nenuosekliai nurodė ne tik asmenis naudojusius smurtą prieš nukentėjusįjį, bet ir jo paties suduotų nukentėjusiajam smūgių skaičių. Apklausiamas 2008 m. kovo 4 d. J. N. parodė, kad nukentėjusiajam sudavė tik 2 – 3 smūgius delnu į veidą (t. 2, b. l. 85-87). 2008 m. gegužės 27 d. atliekant įtariamojo J. N. parodymų patikrinimą vietoje, jis parodė, kad nukentėjusiajam sudavė 4 -5 smūgius kumščiu į veidą (t. 2, b. l. 92-96). Dar vėliau, apklausiamas 2008 m. rugpjūčio 18 d. J. N. vėl parodė, kad nukentėjusiajam sudavė tik 2 – 3 smūgius į veidą (t. 2, b. l. 89-91). 2008 m. kovo 17 d. akistatos su P. P. metu, J. N. parodė, kad sudavė 5 – 7 smūgius nukentėjusiajam į veidą (t. 2, b. l. 97-98). Apklausiamas teisme nuteistasis vėlgi parodė, kad nukentėjusiajam sudavė 4 – 5 smūgius į veidą (t. 5, b. l. 9-11).

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas, iš byloje esančio laiško, kurį nuteistasis J. N. rašė savo sugyventinei K. B. , padarė pagrįstą išvadą, kad jo parodymai ikiteisminio tyrimo metu pasikeitė būtent po to, kai jis, susipažinęs su teismo medicinos specialisto išvada, pamatė, kad A. A. galėjo būti suduota ir daugiau smūgių, negu kad jis pripažino jam sudavęs. Iš laiško turinio matyti, kad nuteistasis svarsto, kada galėjo būti mušamas A. A. - ar iki jį atvežant į jo sodybą, ar po to, kai jis buvo išvežtas (t. 2, b. l. 179-181). Ši aplinkybė rodo, kad J. N. iš tiesų nematė, kad įvykio vietoje P. P. ar A. C. būtų smurtavę prieš nukentėjusįjį. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad nors J. N. laiške prašė F. V. duoti parodymus, tačiau nenurodė nei įvykio aplinkybių, nei sužalojimų, kuriuos patyrė A. A. , tuo tarpu F. V. parodymai neprieštarauja nei J. N. parodymams, nei specialisto išvadai Nr. M 3126/07(01), kurioje konstatuoti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, nei surinktai ikiteisminio tyrimo medžiagai. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistasis buvo sulaikytas praėjus trim mėnesiam po įvykio, t. y. tik 2008 m. kovo 3 d. Per tokį laikotarpį jis galėjo pakankamai aiškiai išdėstyti įvykio aplinkybes liudytojui F. V. . Be to, laiške rašytame K. B. , nuteistasis pakankamai aiškiai įvardino kiek smūgių nukentėjusiajam suduota į galvą, kiek smūgių suduota lazda į kūną, kiek sulaužyta šonkaulių (t. 2, b. l. 179-181). Šios aplinkybės paneigia prokuroro argumentus, kad F. V. negalėjo būti žinomos įvykio aplinkybės bei nukentėjusiojo patirti sužalojimai.

Kolegija atmeta ir prokuroro apeliacinio skundo argumentą, jog nuteistojo J. N. parodymus apie tai, kad A. C. ir P. P. smurtavo prieš nukentėjusįjį, patvirtino liudytojas F. V. . Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šio liudytojo parodymai taip pat prieštaringi ir nenuoseklūs.

Antra, kolegija įvertinusi liudytojo F. V. parodymus konstatuoja, kad šio liudytojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas 2008 m. rugsėjo 10 d. (t. y. netrukus po to, kai nuteistasis išsiuntė laišką K. B. prašydamas, kad F. V. duotų parodymus) liudytojas F. V. tvirtino, jog apie įvykio aplinkybes jis sužinojo iš paties J. N. , kuris atėjęs jį pažadino, papasakojo apie įvykį, pasakė, jog buvo atvažiavę broliai Popovai, ir paprašė kartu nueiti iki jo namo. Jiems einant, likus apie 250 m iki J. N. namo jis girdėjo nuo namo sklindančius garsus, bet buvo labai tamsu ir nieko nesimatė. Dar tos pačios apklausos pabaigoje F. V. pakeitė parodymus ir teigė, jog jau pats matė, kaip į kiemą atvažiavo P., matė jų šešėlius ir matė kaip A. P. ir P. P. abu mušė nukentėjusįjį (t. 2, b. l. 156-158). Apklausiamas 2008 m. rugsėjo 30 d. F. V. pakeitė parodymus, teigdamas, kad įvykį matė pro lauko virtuvėlės kurioje miegojo, langą. Šiuose parodymuose jau teigė, kad naktis buvo šviesi ir jis įžiūrėjo žmones. Matė, kaip P. P. jau su kitu broliu, kurio vardo jis nežino, spardė nukentėjusįjį. (t. 2, b. l. 166-167). Duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme F. V. nurodė, kad buvo išėjęs į lauką ir įvykį stebėjo nuo kieme esančio šulinio. Nors pradžioje jis teigė, kad tą vakarą buvo tamsu, jis buvo išgėręs apie 1,5 litro naminės degtinės ir gerai nesiorientavo, tačiau vėliau jis aiškino, kad lauke buvo pakankamai šviesu ir jis viską matė. Nors ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kas konkrečiai mušė nukentėjusįjį, tačiau teisme jis teigė, kad atpažino tik vieną P. P. , o kitų atpažinti negalėjo, nes buvo per tamsu. Neprisiminė ar A. C. A. A. spyrė į veidą (t. 5, b. l. 15-16, 25-27). Kolegijos nuomone, toks liudytojo F. V. parodymų nenuoseklumas verčia abejoti jų objektyvumu. Šio liudytojo parodymų objektyvumu verčia abejoti ir ta aplinkybė, kad jis konfliktavo su P. P. , nes anksčiau buvo pastarojo sumuštas, be to, jis su nuteistuoju J. N. gerai sutarė, gyveno kaimynystėje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad įvykio metu liudytojas F. V. buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, ką iš esmės visų apklausų metu iš dalies patvirtino ir pats nurodydamas, kad buvo išgėręs apie 1,5 litro naminės degtinės (t. 5, b. l. 26).

Teismų praktika taikant BPK normas reglamentuojančias nuosprendžio surašymą bei 2003 m. birželio 20 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimas Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“, numato, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Visos abejonės, kai jų nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai kas aukščiau išdėstyta, konstatuoja, kad šioje byloje nenustatyta objektyvių įrodymų neginčijamai patvirtinančių išteisintųjų P. P. ir A. C. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Vien tik nuteistojo J. N. ir liudytojo F. V. nenuoseklūs parodymai negali būti laikomi pagrindu daryti kategorišką išvadą, jog sumušant ir nužudant nukentėjusįjį A. A. dalyvavo P. P. ir A. C. . Juolab, kad J. N. pirminiai ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, parodymai, duoti parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, kur jis tvirtino smūgius nukentėjusiajam sudavęs vienas, sutampa su nuosekliu visų išteisintųjų aiškinimu, kad įvykio vietoje nė vienas iš jų nei kojomis, nei rankomis, nei kokiu nors įrankiu nesudavė jokio smūgio A. A. . Šiuos jų parodymus paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra. Nors nuteistasis J. N. tvirtino, kad jis pats išsigalvojo pirminius parodymus apie įvykio aplinkybes, tačiau minėtas sutapimas su kitų įvykyje dalyvavusių asmenų parodymais ir jo laiško K. B. turinys paneigia jo teiginius, kad sodyboje A. A. mušė ir A. C. su P. P. . Be to nuteistasis tvirtino, jog A. C. smūgius sudavė su gumine lazda, panašia į policininko lazdą – bananą. Tokius jo parodymus paneigia teismo medicinos specialisto J. P. paaiškinimas pirmosios instancijos teismo posėdyje, kur jis patvirtino, kad 30 linijinių odos nubrozdinimų negalėjo būti padaryti įrankiu, panašiu į policininko lazdą – bananą. Šie sužalojimai buvo padaryti gerokai plonesniu įrankiu, kurio plokštuma galėjo būti iki 0,5 cm. pločio, kas galėtų būti guma apvilktas troselis, žarnelė.

Taip pat kolegija kaip prielaidas vertina prokuroro apeliacinio skundo argumentus, kad išteisintųjų tikslas pamokyti A. A. dėl smurto prieš žmoną bei nukentėjusiojo agresyvus elgesys vežant jį į kaimą, leidžia manyti buvus konfliktui tarp išteisintųjų ir nukentėjusiojo bei yra pakankamas pagrindas manyti, kad P. P. ir A. C. smurtavo A. A. atžvilgiu. Vien ta aplinkybė, kad tarp nukentėjusiojo ir išteisintųjų galėjo kilti konfliktas, nereiškia, kad pastarieji naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį.

Prokuroras apeliaciniame skunde iš dalies teisus teigdamas, kad ta aplinkybė, jog nukentėjusiojo kūne rasti sužalojimai padaryti keturių valandų laikotarpiu iki mirties, ne mažiau kaip 58 trauminiais poveikiais, o J. N. pripažino sudavęs tik 4 – 5 smūgius į galvą leidžia pagrįstai teigti, kad A. A. atžvilgiu smurtavo ne tik J. N. . Tačiau kolegijos nuomone, vien didelis suduotų smūgių skaičius, nesant kitų neginčijamų įrodymų, negali būti vertinamas, kaip pagrindas spręsti, jog smūgius sudavė būtent P. P. ir A. C. . Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš P. P. ir A. P. parodymų matyti, jog A. A. jie ant suolelio autobusų stotelėje paliko apsirengusį, su kelnėmis ir striuke apie 1.00 – 2.00 val. nakties (t. 5, b. l. 6). Tokius jų parodymus patvirtino liudytojas A. Š. , įvykio naktį apie 5.00 val. radęs nukentėjusįjį ant suoliuko ir apie tai pranešęs bendruoju pagalbos telefonu, nors šis liudytojas ir teigė, jog jam pasirodė, kad gulintis ant suoliuko asmuo nebuvo niekuo uždengtas, tačiau šią aplinkybę jis nurodė nekategoriškai, teigė, kad nebuvo išlipęs iš autobuso (t. 5, b. l. 23-24). Pirmieji į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai J. S. ir V. T. nurodė, jog vyro lavoną jie rado su iki kelių nusmauktomis kelnėmis ir užklotą striuke (t. 5, b. l. 31-32). Teismo medicinos specialistas A. B. patvirtino, kad jis iki nufotografuojant lavono nelietė. Jį rado tokį, koks nuotraukose atvaizduotas įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1 b. l. 7), kur matyti, kad nukentėjusysis gulėjo aukštielninkas ant suolelio, su nusmauktomis kelnėmis, užklotas striuke. Jo galvos srityje ant žemės buvo pribėgę nemažai kraujo. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina, jog nukentėjusiojo pakaušyje buvo rasta muštinė žaizda, padaryta kietu buku daiktu po mirties. Ekspertas paaiškino, kad nėra galimybės nustatyti, kada šis sužalojimas po mirties buvo padarytas. Jis nurodė, kad būtent iš šios žaizdos kurį laiką po mirties galėjo kraujuoti. Šie faktiniai duomenys leidžia manyti, kad A. P. ir P. P. palikus nukentėjusįjį ant suoliuko, kažkas dar be jų galėjo smurtauti prieš nukentėjusįjį A. A. . Nežiūrint į tai, kad nurengtas pastarasis buvo laikotarpyje nuo 5 val. iki 5.30 val., tačiau kraują vairuotojas matė jau 5 val. Todėl tikėtina, kad tai galėjo įvykti žymiai anksčiau, kai A. A. gyvybė galutinai dar nebuvo nutrūkusi. Prokuroro skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusysis visus sužalojimus patyrė iki keturių valandų prieš mirtį, t. y. tuo laikotarpiu, kai buvo su išteisintaisiais A. P. , A. C. ir P. P. bei nuteistuoju J. N. , šiuo atveju esminės reikšmės neturi. Pastebėtina, kad tikslus nukentėjusiojo A. A. mirties laikas nėra nustatytas, iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusysis miręs rastas ir jo mirtis konstatuota 2007 m. gruodžio 11 d. apie 5 val. 14 min. (t. 1, b. l. 51). Iš nuteistojo J. N. bei išteisintųjų A. C. , A. P. ir P. P. bei parodymų matyti, kad į automobilį po J. N. pavartoto prieš nukentėjusįjį smurto, išteisintieji kartu su gyvu nukentėjusiuoju įsėdo jau po 23.00 val. ir išvežė pastarąjį į Vilnių. P. P. bei A. P. parodė, kad jiems bevažiuojant automobiliu jie patikrino nukentėjusiojo pulsą ir jiems pasirodė, kad nukentėjusysis mirė ir todėl jo kūną supanikavę jie paliko autobusų stotelėje. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad nei A. P. , nei P. P. neturi medicininio išsilavinimo, tai A. P. patvirtino pirmosios instancijos teisme (t. 5, b. l. 9). Dėl šios aplinkybės kolegija mano, kad jie galėjo sąžiningai klysti manydami jog nukentėjusysis mirė. Kartu ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, jog nukentėjusysis galėjo mirti laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio 10 d. 23.00 val. iki 2007 m. gruodžio 11 d. 5.00 val. kai jo kūnas buvo aptiktas, t. y. nebūtinai jį vežant automobiliu, bet ir vėliau. Iš to darytina išvada, kad negalima atmesti galimybės, jog palikus nukentėjusįjį stotelėje jis buvo dar kurį laiką gyvas ir prieš jį galėjo panaudoti smurtą kiti, byloje nenustatyti asmenys.

Nuteistasis J. N. apeliaciniame skunde pripažįsta, kad išties mirtinas sužalojimas galėjo būti padarytas jam ant nukentėjusiojo užkritus keliu, tačiau teigia, jog ant nukentėjusiojo užkrito netyčia, o tik todėl, kad pastarasis jį ant savęs užsivertė. Dėl šių aplinkybių nuteistasis mano, kad jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 137 ar BK 132 straipsnius. Kolegija atmeta tokius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus. Tiek BK 132 straipsnyje, tiek BK 137 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padaromos veikiant neatsargia kaltės forma. Esant neatsargiai kaltės formai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Kolegija šiuo atvejų byloje nenustatė jokių objektyvių ar subjektyvių aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad nuteistasis J. N. ant nukentėjusiojo keliu užkrito dėl neatsargumo. Pastebėtina, kad nors konfliktą išprovokavo pats nukentėjusysis, tačiau iš liudytojų A. P. , P. P. , A. C. bei paties nuteistojo J. N. parodymų matyti, jog pastarasis nieko nepadarė, kad išvengtų muštynių, pats puolė nukentėjusįjį ir sudavė jam smūgius į gyvybiškai svarbius organus, t. y. pasirinko tokį veikos padarymo būdą, dėl kurio įstatymo numatytų pavojingų padarinių kilimo tikimybė yra reali. Mirtiną sužalojimą nukentėjusiajam A. A. nuteistasis padarė muštynių metu. Liudytojas A. C. parodė, kad nuteistasis užkrito ant nukentėjusiojo, nes norėjo pastarajam suduoti (t. 5, b. l. 6-7). Taigi, kolegija konstatuoja, kad mirtiną smūgį nukentėjusiajam sudavus muštynių metu, t. y. veikiant vadovaujantis puolamaisiais agresyviais interesais, nėra pagrindo teigti esant jo veiksmuose neatsargiai kaltės formai. Muštynių atveju kiekvienas iš besimušančiųjų turi atsakyti už atsiradusias pasekmes. Šiuo atveju mirtinos pasekmės atsirado dėl J. N. veiksmų. Todėl pastarojo nusikalstami veiksmai, tyčia užkrintant keliu ant nukentėjusiojo pilvo ir jam smūgiuojant nemažiau 5 kartus į veido sritį, pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kaip tyčinis kito žmogaus nužudymas.

Kolegija taip pat atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad nukentėjusiojo plonžarnės pasaito plyšimas - nebūtina mirties priežastis, nes pagal teismo medicinos eksperto išvadą nukentėjusysis A. A. buvo gyvas ne mažiau kaip keturias valandas ir jeigu jam laiku būtų suteikta pagalba, mirties būtų išvengta. 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 46 dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, 4 punkte numatyta, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Iš specialisto išvados Nr. M 3126/07(01) matyti, kad A. A. mirtis įvyko nuo pilvo sumušimo, pasireiškusio plonžarnės pasaito plyšimu (t. 1, b. l. 50-68). Kolegijos nuomone, šia specialisto išvada nėra pagrindo abejoti, nes ją atliko įgaliota ekspertinė įstaiga, o ją atlikęs teismo medicinos ekspertas turi tokių ekspertizių atlikimui būtiną kvalifikaciją. Iš nustatytų bylos faktinių aplinkybių bei ištirtų ir aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad nukentėjusiajam plonžarnės pasaitas plyšo dėl to, kad nuteistasis J. N. ant jo pilvo užkrito keliu. Taigi tarp nuteistojo J. N. veiksmų ir kilusių pasekmių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Aukščiau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimo Nr. 46, 4 punkte numatyta, kad tokiu atveju, jei nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti.

Taip pat kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas baudžiamosios bylos aplinkybes, už padarytą nukentėjusiojo A. A. nužudymą, nuteistajam J. N. pagrįstai paskyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Už kito žmogaus nužudymą, t. y. nusikalstamą veiką numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, yra nustatyta tik laisvės atėmimo bausmė. Laisvės atėmimo bausmės dydis už šią nusikalstamą veiką baudžiamajame įstatyme nustatytas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Šiuo atveju, Vilniaus apygardos teismas nuteistajam J. N. paskyrė realią aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, kuri yra artima minimaliai BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytai bausmei. Teismas skirdamas nuteistajam tokią bausmę pagrįstai atsižvelgė padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, atsiradusias pasekmes, į nuteistojo asmenybę. Apygardos teismas įvertino, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, dėl nuteistojo J. N. nusikalstamų veiksmų atsirado neatstatomos pasekmės – A. A. neteko gyvybės. Tačiau, J. N. anksčiau nusikaltęs nebuvo, šią nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia, gailisi. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apygardos teismas pagrįstai J. N. skyrė BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą, realią laisvės atėmimo bausmę. Be to, teismas įvertinęs tai, kad J. N. gailisi, nusikalto pirmą kartą, jo veiksmai yra atsitiktinio pobūdžio, veikė netiesiogine tyčia muštynių metu, įtakotas paties nukentėjusiojo, jam pagrįstai paskyrė bausmę, kuri yra žemesnė nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

Kolegija, įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes konstatuoja, kad nuteistajam J. N. paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta.

Motyvai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 1 dalyje

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertinęs byloje padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas dėl A. P. , P. P. ir A. C. pareikšto kaltinimo padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 146 straipsnio 1 dalyje. Kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepatvirtina A. P. , P. P. ir A. C. kaltės neteisėtai atėmus laisvę nukentėjusiajam A. A. , kartu šie argumentai nepaneigia ir šių asmenų pateiktos įvykio versijos.

Pagal BK 146 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai atėmė žmogui laisvę. Šiame BK straipsnyje įtvirtintas neteisėtas laisvės atėmimas tai neteisėtas žmogaus laisvės pasirinkti, kaip elgtis, įskaitant ir laisvę pasirinkti savo buvimo vietą, suvaržymas. Nusikalstama veika laikoma baigta, kai nukentėjusiajam prieš jo valią objektyviai sudaroma tokia padėtis, kai jis negali lemti savo pasirinkimo. Ši nusikalstama veika padaroma aktyviais veiksmais, tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad neteisėtai prieš žmogaus valią apriboja jo laisvę ir to nori. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šios baudžiamosios bylos aplinkybės, liudytojų F. A. , J. Ž. , J. P. , D. J. , išteisintųjų A. P. , P. P. , A. C. bei iš dalies nuteistojo J. N. parodymai liudija, kad nė vienas iš išteisintųjų, neatliko veiksmų, kuriuos galima būtų vertinti kaip BK 146 straipsnio 1 dalyje numatytą, neteisėtą laisvės atėmimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo suvokia, jog kitam žmogui laisvę jis atima be jokio teisėto pagrindo, t. y. neteisėtai, ir to siekia. Kolegijos nuomone, šiuo atveju išteisintųjų A. P. , P. P. ir A. C. padaryti veiksmai išvežant nukentėjusįjį A. A. iš namų, negali būti vertinami kaip padaryti veikiant tiesiogine tyčia neteisėtai jam atimti laisvę. Šiuo atveju aiškinantis išteisintųjų tyčios kryptingumą būtina išsamiai išanalizuoti išteisintųjų A. P. , P. P. ir A. C. veiksmų subjektyviąją pusę, t. y. vidines paskatas, lėmusias jų apsisprendimą išvežti laikinai A. A. iš nukentėjusiosios F. A. namų. Kolegijos nuomone, šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad išteisintųjų tyčia buvo nukreipta įvykdyti teisėtą pilietinę pareigą, t. y. apsaugoti kitą asmenį (F. A. ) nuo jos atžvilgiu nukentėjusiojo A. A. naudojamo smurto. Iš baudžiamojoje byloje surinktų, pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų bei aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad nukentėjusysis A. A. įvykio vakarą kėsinosi smurtauti prieš buvusią sutuoktinę F. A. . Tai patvirtina F. A. parodymai, kad 2007 m. gruodžio 10 d. liudytoja sugrįžusi namo pastebėjo, kad jos vyras yra girtas. Ji suprato, kad jai šį vakarą bus blogai, nes vyras ją grasino užmušti, keikėsi. F. A. vienu metu A. A. išėjus iš buto, užrakino buto duris. Laiptinėje jis kažką daužė, ji buvo labai išsigandusi ir ieškodama išeities paskambino bažnyčios nariui D. J. , jo paprašė pagalbos (t. 5, b. l. 12-13). Analogiškus parodymus davė ir liudytojai D. J. , J. P. ir A. P. , kurie iš esmės vienodai parodė, kad 2007 m. gruodžio 10 d. D. J. paskambino F. A. ir verkdama prašė pagalbos, nes jos vyras, būdamas girtas, su ja blogai elgėsi, kėsinosi sumušti. D. J. paskambino A. P. ir paprašė jo pagalbos, jiems padėti sutiko ir J. P. . Visi kartu nuvyko pas F. A. . Atvažiavę į įvykio vietą, liudytojai surado apsiverkusią jų pažįstamą F. A. , koridoriuje sudaužytus gėlių vazonus bei nukentėjusįjį A. A. . Pastarasis, J. P. pasiūlius važiuoti kartu į policijos komisariatą ir leisti F. A. atsipūsti, nusiramino ir tam neprieštaravo. Pats apsirengė ir kartu su atvykusiais išėjo (t. 5, b. l. 8-9, 13-14). Kolegijos nuomone, apygardos teismas įvertinęs aukščiau paminėtų liudytojų parodymus pagrįstai nusprendė, kad A. P. , matydamas susiklosčiusią situaciją, siekdamas padėti F. A. bei išveždamas A. A. į policijos komisariatą neperžengė teisėtumo ribos ir teisingai įvertino įvykio aplinkybes. Tai, kad F. A. turėjo pagrindą bijoti būti sužalota ar net nužudyta, patvirtina ir 1992 m. vasario 18 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo A. A. buvo pripažintas kaltu pagal BK 116 straipsnio 3 dalį ir 127 straipsnį dėl tyčinio sistemingo savo žmonos F. A. kūno žalojimo ir grasinimo ją nužudyti (t. 4, b. l. 148-152). Nežiūrint į tai, kad šis nuosprendis priimtas prieš nemažai laiko, tačiau F. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, jog ji ir po to buvo vyro sužalota, dėl to jai teko gydytis net ligoninėje. Be to, aplinkybę, kad A. A. nuolatos būdavo labai agresyvus ir smurtavo prieš savo sutuoktinę iš dalies patvirtino ir liudytojai A. P. , D. J. ir J. P. , kurie parodė, kad F. A. jiems skųsdavosi dėl A. A. jos atžvilgiu naudojamo smurto. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusysis buvo vežamas ne bet kur, o būtent į policijos komisariatą. Taigi, dėl šių aplinkybių apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad J. P. , A. P. ir D. J. išsiveždami iš namų nukentėjusįjį A. A. veikė neperžengdami teisėtumo ribos.

Kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, jog nors A. A. žinojo, kad jis vežamas į policijos komisariatą, tačiau tam jis nesipriešino. Apie tai nuosekliai paliudijo tiek A. P. , tiek J. P. , tiek ir D. J. . Tai, kad A. A. iš namų išėjo savo noru, patvirtino ir jo sutuoktinė F. A. (t. 5, b. l. 12-13). Be to, tokią išvadą galima daryti ir iš paties A. A. elgesio, kai jis buvo nuvežtas prie Vilniaus m. 6 - ojo policijos komisariato. Liudytojas A. P. parodė, kad jis prie namų išleidęs D. J. ir J. P. vienas nuvežė nukentėjusįjį A. A. į Vilniaus m. 6 - ąjį policijos komisariatą. Nuvažiavęs prie policijos komisariato A. P. priėjo prie budinčio pareigūno ir jam papasakojo kas nutiko ir prašė sulaikyti A. A. , tačiau pareigūnas jam atsakė, kad yra pasikeitusi tvarka ir pasodinti gali tik teismas (t. 5, b. l. 8-9). Tokius liudytojo A. P. parodymus patvirtino ir liudytojas J. Ž. , kuris parodė, kad dirba Vilniaus miesto VPK 6 PK VP OVP budėtojų grupės postiniu. 2007 m. gruodžio 10 d. apie 22 val. jis buvo lauke prie komisariato pastato, kai privažiavo automobilis. Iš jo išlipęs žmogus priėjęs pasakė, kad automobilyje sėdi neblaivus vyriškis, kuris konfliktuoja, smurtauja prieš savo žmoną, ir prašė bent kelioms paroms sulaikyti, duoti jam už tai „bananų“, t. y. jį pamokyti. Liudytojas vyriškiui paaiškino, kad sulaikyti jo negali, todėl pastarasis nuėjo atgal į automobilį. J. Ž. paaiškino, jog jis matė automobilyje ramiai sėdintį žmogų. Liudytojui nepasirodė, jog pastarasis automobilyje būtų laikomas prieš jo valią ar jis būtų norėjęs išlipti. J. Ž. buvo apsivilkęs policijos pareigūno uniforma ir jį sėdintis automobilyje žmogus matė (t. 5, b. l. 16-17). Taigi, tiek iš liudytojo A. P. , tiek ir liudytojo J. Ž. parodymų matyti, kad nukentėjusysis matė, kad yra atvežtas į policijos komisariatą, tačiau nemėgino nei kreiptis į policijos pareigūną dėl tariamo neteisėto jo laisvės atėmimo, taip pat nemėgino pabėgti ar išsivaduoti, nors akivaizdu, kad automobilyje buvo vienas ir tam turėjo visas galimybes. Nežiūrint į tai, nukentėjusysis A. A. ramiai laukė automobilyje. Todėl, kolegijos nuomone, A. A. laisvė pasirinkti savo buvimo vietą nebuvo apribota ar atimta, o pats A. A. važiavo kartu su D. J. , A. P. ir J. P. savo valia.

Atmetamas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad A. A. jau buvo susidūręs su policija ir suprantamas jo ramus elgesys policijos akivaizdoje, nes neblaivaus asmens netinkamas elgesys viešoje vietoje, gali užtraukti griežtą atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad mėginimas pranešti policijos pareigūnui apie pranešančiojo asmens atžvilgiu galimai daromą nusikalstamą veiką (šiuo atveju neteisėtą laisvės atėmimą), negali būti vertinamas kaip netinkamas elgesys viešoje vietoje, kuris galėtų užtraukti baudžiamąją ar administracinę atsakomybę.

Išteisintiesiems A. P. , P. P. ir A. C. buvo inkriminuojama, kad jie A. A. prieš jo valią vežė į J. N. sodybą, tačiau kolegijos nuomone, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad jokių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Išteisintieji P. P. , A. P. , A. C. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kad A. A. buvo labai girtas ir sutiko važiuoti visur, kur jis galėtų gauti dar išgerti. Jis būdamas girtas necenzūriniais žodžiais vadino savo žmoną, pastoviai reikalavo išgerti ir klausė ar ten, kur jis vežamas, bus naminės degtinės. Taigi, šios aplinkybės rodo, kad A. A. laisvė pasirinkti savo buvimo vietą nebuvo pažeista, nes jis sutiko važiuoti ten, kur jam buvo žadama alkoholio. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atvykus į J. N. draugės sodybą, A. A. išlipo iš automobilio ir ramiai, nereikšdamas jokio nepasitenkinimo, laukė ateinančio P. P. su J. N. . Nuteistojo J. N. teigimu, nukentėjusysis rūkė ir kartu gėrė alų, o vėliau pats nepagarbiai pradėjo kalbėti apie J. N. sugyventinę ir sukėlė konfliktą. Iš aukščiau aptartų, išteisintųjų A. P. , P. P. ir A. C. nuoseklių parodymų matyti, kad nuteistasis J. N. nenorėjo priimti atvykusįjį, tai patvirtino ir pats nuteistasis. Tuomet A. A. jam pasakė, kad jis dar yra nesenas ir gali J. N. sugyventinei padaryti dar daugiau vaikų. Ši aplinkybė, kolegijos nuomone, rodo, kad A. A. nebuvo prieš tai, kad jis būtų paliktas kuriam laikui J. N. sodyboje. Taigi, konfliktas tarp J. N. ir A. A. kilo ne dėl to, kad pastarasis būtų norėjęs ištrūkti, pakeisti savo buvimo vietą, o dėl asmeninių paskatų, t. y. dėl tarp neblaivių asmenų kilusio nesutarimo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad būnant kaime ar vežant nukentėjusįjį A. A. atgal į Vilnių būtų suvaržyta jo teisė pasirinkti savo buvimo vietą. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad tai, jog A. A. į Vilnių buvo transportuojamas ne automobilio salone, o bagažinėje patvirtina P. P. parodymai, kad A. A. buvo patinęs nuo girtumo, labai dvokė, o po konflikto su J. N. dar ir apsišlapino, be to jis buvo sumuštas, kraujavo. Todėl P. P. paprašė J. N. , kad jis atneštų ką nors įkloti į automobilį, nes nenorėjo, kad A. A. supurvintų sėdynę. Tam J. N. davė plėvelę, kuria buvo uždengtos malkos. Prokuroro nuomone, galima teigti, jog minėta plėvelė negalėjo būti švari ir tinkama automobilio salono apsaugai nuo purvo, todėl buvo patiesta bagažinėje į kurią buvo įkeltas A. A. . Be to, išteisintieji automobilyje buvo trise, todėl vienam iš jų būtų tekę sėdėti greta dvokiančio, apsišlapinusio bei sumušto A. A. . Tokie duomenys, prokuroro teigimu, paneigia išteisintųjų versiją, jog A. A. buvo gabenamas automobilio salone. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, tokie prokuroro teiginiai vertintini kaip prielaidos ir jais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio. Byloje nėra jokių duomenų, kad būtų tirta paimtoji plėvelė, kad ji buvo nešvari ir dėl to jos negalima būtų naudoti automobilio salono apsaugai. Kolegijos nuomone, logiška būtų manyti, kad plėvele siekiama buvo apsaugoti būtent automobilio saloną, juolab, kad liudytojas P. P. parodė, kad jų automobilyje nepriimta net rūkyti. Tuo tarpu automobilio bagažinės apskritai nebuvo pagrindo saugoti, nes kaip ir apeliaciniame skunde nurodo pats prokuroras, automobilio bagažinės dengtos medžiaga, kuri leidžia išvengti purvo ir būtų galima transportuoti buitinius daiktus. Nežiūrint į tai, kad nuteistasis J. N. ir liudytojas F. V. parodė, kad A. A. buvo išvežtas į Vilnių bagažinėje, tačiau ikiteisminio tyrimo metu automobilis nebuvo apžiūrėtas, o ištyrus nukentėjusiojo drabužius, 2008 m. sausio 15 d. specialisto išvadoje Nr. 11-53(08), 11-110(08) konstatuota, kad ant tirti pateiktų A. A. drabužių (striukės, kelnių), batų ir nuokritose nuo jų nėra autotransporto priemonėms būdingų medžiagų – dažų dangos, plastiko, stiklo, tepalo ir kt. medžiagų pėdsakų ir dalelių (t. 1, b. l. 29-30). Jau anksčiau konstatuota, kad tiek nuteistojo J. N. , tiek liudytojo F. V. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Todėl ir įrodinėjant aplinkybę, kad A. A. į Vilnių buvo išvežtas automobilio bagažinėje, minėtų asmenų parodymų patikimumas ir objektyvumas kelia abejonių. Be to, kad nukentėjusysis buvo išvežtas bagažinėje, paneigia išteisintųjų nuoseklūs parodymai, kad jie, važiuodami į Vilnių su A. A. kalbėjosi, pastarasis prašė rūkyti, o dar vėliau bevažiuojant P. P. patikrino nukentėjusiojo pulsą ir pamanė, kad šis mirė. Taigi, įvertinęs šias aplinkybes apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje neįrodyta, jog A. C. , P. P. ir A. P. vežė nukentėjusįjį bagažinėje, tokiu būdu varžydami jo laisvę pasirinkti buvimo vietą.

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. P. , P. P. ir A. C. veiksmuose vežant A. A. į policiją, o po to į K. B. priklausančią sodybą, nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Todėl apygardos teismas, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, pagrįstai šiuos asmenis išteisino pagal BK 146 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apygardos teismas, vertindamas išteisintųjų A. P. , P. P. ir A. C. veiksmus įvykio metu, byloje priėmė 2009 m. birželio 10 d. nutartį, kuria nutarė pranešti prokurorui apie A. P. ir P. P. galimai padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 144 ir 238 straipsniuose. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad įvertinus tai, jog nukentėjusysis A. A. paliekant jį autobusų stotelėje, galėjo būti dar gyvas ir jam buvo galima suteikti kvalifikuotą medicininę pagalbą, todėl yra pagrindas manyti, jog A. P. ir P. P. gali būti padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 144 straipsnyje, nes jie paliko A. A. be pagalbos, kai grėsė pavojus jo gyvybei. Jei nepasitvirtintų, kad A. A. dar buvo galima suteikti pagalbą, tokiu atveju yra pagrindas manyti, kad A. P. ir P. P. žinodami apie padarytą labai sunkų nusikaltimą – A. A. tyčinį nužudymą, apie jį nepranešė teisėsaugos institucijoms, t. y. padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 238 straipsnyje.

Apygardos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo J. N. ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus atmesti.