Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-235/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-06-14
Bylos Nr.: 2A-235/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Vytas Milius, Donatas Šernas
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Elguva“
Atsakovas: T. Z., uždarajai akcinei bendrovei „Eltava“
Trečiasis asmuo: D. P., A. P.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vyto Miliaus, Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Elguva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-2357-450/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Elguva“ ieškinį atsakovams: T. Z., uždarajai akcinei bendrovei „Eltava“ (tretieji asmenys: D. P., A. P.) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

2005 m. rugsėjo 30 d. UAB „Elguva“ ir UAB „Eltava“ sudarė Paslaugų teikimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią UAB „Elguva“ samdo UAB „Eltava“ teikti paslaugas, susijusias su pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), statyba ir pardavimu (Sutarties 2.1.1 – 2.1.12 punktai).

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Elguva“ kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė pripažinti 2005 m. rugsėjo 30 d. Paslaugų sutartį, sudarytą tarp UAB „Elguva“ ir UAB „Eltava“ negaliojančia bei priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Eltava“ ir T. Z. 188 800 Lt ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad UAB „Eltava“ buvo įsteigta 2005 m. rugsėjo 8 d., vieninteliu akcininku buvo atsakovas T. Z., tačiau UAB „Eltava“ realiai jokių paslaugų pagal Sutartį neteikė, o visą darbą vykdė pati UAB „Elguva“ (bet koks T. Z. dalyvavimas įgyvendinant investicinį projektą, ieškovo nuomone, buvo sąlygotas jo pareigų UAB „Elguva“ valdyboje). Tuo tarpu pagal Sutartį ieškovas sumokėjo 188 800 Lt avansą. Ginčijamą Sutartį prašė pripažinti negaliojančia CK 1.80, 1.87 ir 1.91 straipsniuose numatytais pagrindais.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė bei priteisė iš ieškovo UAB „Elguva“ 6931,37 Lt atsakovui T. Z. ir 10 752,37 Lt atsakovui UAB „Eltava“ bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, o pagal CK 1.80 straipsnį sandorio negaliojimas galimas tik dėl jo turinio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Tuo tarpu ieškovas nenurodė nei vieno faktinio pagrindo, kuriuo remiantis galima būtų svarstyti dėl Sutarties turinio prieštaravimo konkrečiai imperatyviai įstatymo normai.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tai, jog T. Z. 2009 m. rugsėjo 30 d. buvo ieškovo pagrindinio akcininko UAB „Elpava“ vadovu, ar jis vadovavo vienai, ar kelioms V. B. (pastarasis valdė UAB „Elpava“ ir su juo buvę ieškovo pagrindiniai akcininkai bendravo ketindami vystyti investicinį projektą) valdomoms įmonėms, ir/ar turėjo kokią tai svarią įtaką V. B. ar jo valdomose įmonėse, nesudaro pagrindo pripažinti įrodyta aplinkybę dėl ekonominio spaudimo. Be to, teismas pažymėjo, kad nei ieškovas, nei tretieji asmenys nepateikė jokio konkretaus atvejo, konkrečių aplinkybių, pagaliau kokių tai įrodymų, kurie leistų spręsti, jog būtent dėka atsakovo T. Z. neteisėtos įtakos (ekonominio spaudimo) ieškovas, nepasirašęs Sutarties su atsakovu, būtų patyręs kokių tai ekonominių sankcijų, kas galėjo paveikti investicinio projekto sėkmę ar turėti įtakos UAB „Elguva“ ekonominiams rodikliams. Tuo tarpu abstraktus tokių aplinkybių nurodymas nesudaro pagrindo pripažinti Sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu. Pažymėjo ir tai, kad sudarant 2009 m. rugsėjo 30 d. Sutartį, jokie akcininkų sprendimai nebuvo reikalingi, atsakovas iš UAB „Elpava“ direktoriaus pareigų pasitraukė jau 2005 m. spalio 7 d., tačiau ieškovas nepasinaudojo Sutarties 9 skyriuje numatyta galimybe šią Sutartį vienašališkai nutraukti. Be to, teismas nurodė, kad T. Z. iš UAB „Elguva“ valdybos pirmininko pareigų buvo atšauktas 2007 m. sausio 3 d. vykusio visuotinio akcininkų susirinkimo metu, o paskutinė avansinė įmoka pagal ginčijamą sutartį buvo padaryta 2007 m. sausio 4 d., t. y. T. Z. nebeesant UAB „Elguva“ valdybos pirmininku.

Vilniaus apygardos teismas pažymėjo, kad pripažinti sandorį negaliojančiu ieškovo nurodytais CK 1.86 ir 1.87 straipsniuose numatytais pagrindais nėra galimybės, kadangi šie pagrindai vienas kitą eliminuoja. Teismo nuomone, ieškovas šiuo atveju niekaip nepagrindžia savo teiginio dėl Sutarties apsimestinumo, nes netgi nenurodo, kokį kitą sandorį, jei ne paslaugų sutartį, šalys iš tikrųjų norėjo sudaryti. Konstatavo, kad reikalavimo pripažinti Sutartį tariamu sandoriu (CK 1.86 str.) faktinį pagrindą (abipusės valios nebuvimą) ieškovas nurodė tik paskutiniame posėdyje, baigiamųjų kalbų metu, o vykdant investicinį projektą paslaugos pagal Sutartį buvo reikalingos ir atsakovas T. Z. atliko savarankiškas, su valdybos veikla (už ką jokio atlygio negavo) nesusijusias, funkcijas. Atitinkamai Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi mokestinį tyrimą, preziumavo, jog UAB „Eltava“ realiai teikė paslaugas ir gavo teisėtas bei pagrįstas pajamas pagal 2005 m. rugsėjo 30 d. Sutartį (CPK 197 str. 2 d.), o realų T. Z. darbą teikiant paslaugas pagal Sutartį patvirtino banko „Snoras“ atstovas A. G., banko darbuotojas A. P., UAB „Melinga“ direktorius K. D., statybos vadovas A. P., UAB „Elmava“ direktorius V. M., UAB „Melgva“ direktorius I. M., o taip pat pastatų griovimo techninis prižiūrėtojas S. K. ir kt. Tuo tarpu po V. B. mirties į UAB „Elguva“ valdybą išrinkti D. D. ir N. J. patvirtino, kad jiems buvo žinoma apie 2005 m. rugsėjo 30 d. Sutartį tarp UAB „Elguva“ ir UAB „Etava“ ir jie nekėlė klausimų dėl Sutarties vykdymo realumo. Be to, UAB „Elguva“ valdybos narys N. J. teisme paaiškino, kad mokėjimai pagal Sutartį vėliau nebuvo atliekami ne todėl, kad darbai pagal ginčo Sutartį nebūtų buvę vykdomi, bet dėl to, kad nebuvo žinoma pelno dalis, iš kurios turėjo būti galutinai atsiskaitoma su UAB „Eltava“. Sutarties šalių valia buvo nukreipta į sutartyje nurodytų paslaugų suteikimo tikslą ir ja buvo sukurti paslaugų teisiniai padariniai. Teismas darė išvadą, kad įrodymų visuma leidžia nustatyti, jog būtent ginčo Sutartimi sandorio šalys siekė teisinių pasekmių, t. y. norėjo teisinių santykių atsiradimo tarp šalių, siekė modifikuoti jau esančius teisinius santykius ir ketino pabaigti, juos įformindami atskira sutartimi, dėl ko ji negali būti laikoma negaliojančia dėl jos tariamumo.

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Elguva“ teigė, jog kai kurios paslaugos, darbai (verslo plano paruošimas, tarpininkavimas vedant derybas su komerciniais bankais) buvo pradėtos teikti dar iki sutarties pasirašymo, tačiau, pirmosios instancijos teismo nuomone, ši aplinkybė nepaneigia paslaugų pagal 2005 m. rugsėjo 30 d. Sutartį teikimo realumo, nes gyvenamųjų namų investicinį projektą buvo siekiama įgyvendinti kuo sparčiau, o T. Z. šiuo projektu galėjo rūpintis dar gerokai iki įsteigiant UAB „Eltava“ ir pasirašant Sutartį. Kaip patvirtino atsakovai, 2005 m. rugsėjo 30 d. paslaugų sutartis buvo pasirašyta, siekiant raštu įforminti tarp šalių jau susiklosčiusius faktinius santykius, o rašytinės sutarties nesudarymas, nenumato pagrindo laikyti, jog vėliau pasirašyta sutartis yra negaliojanti (CK 1.64 str. numato, kad sandorį sudarančio asmens valia gali būti išreikšta ir žodžiu). Tokiu būdu Vilniaus apygardos teismas sprendė, kad ieškovo nurodyti pagrindai neleidžia Sutarties pripažinti negaliojančia.

Žemesnės instancijos teismas

Spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą teismas atsižvelgė į tai, kad civilinė byla itin sudėtinga, ieškovas reikalavimus reiškė keliais pagrindais, kuriuos bylos eigoje keitė, dėl to buvo papildomai ruošiami procesiniai dokumentai, taip pat atsižvelgė į procesinių dokumentų kiekį, teismo posėdžių skaičių ir, įvertindamas atsakovų pateiktus dokumentus dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti, sprendė, jog atsakovui T. Z. priteistina 6679 Lt, o atsakovui UAB „Eltava“ - 10 500 Lt atstovavimo išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Elguva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismas, netyręs ir nesiaiškinęs, ką įgyvendinant investicinį projektą atstovavo T. Z. (pastarasis tuo pačiu metu buvo ir UAB „Elguva“ valdybos pirmininkas), padarė bylos aplinkybėms ir įrodymams prieštaraujančią išvadą, kad UAB „Eltava“ vykdė ginčo sutartį (CK 1.86 str.). Be to, teismas nepagrįstai Sutarties vykdymui iš atsakovo UAB „Eltava“ pusės priskyrė tuos veiksmus, kurie buvo atlikti dar iki bendrovės UAB „Eltava“ įsteigimo (2005 m. rugsėjo 8 d.), o 2005 m. rugsėjo 30 d. ieškovas paslaugų pagal Sutartį poreikio neturėjo (verslo planas buvo pabaigtas dar 2005 m. liepos 29 d., finansuojančio banko sprendimas priimtas dar 2005 m. rugsėjo 2 d., sutartis su projektuotoju sudaryta 2005 m. vasario 28 d., generaliniu rangovu – 2005 m. rugsėjo 15 d., techninis prižiūrėtojas pasamdytas 2005 m. rugsėjo 15 d.), o Sutartyje nėra jokių užuominų apie tai, jog ja įforminami jau susiklostę santykiai. T. Z. organizacinius klausimus sprendė ir investicinio projekto įgyvendinime dalyvavo būtent kaip ieškovo UAB „Elguva“ valdybos narys – investuotojo į ieškovo veiklą V. B. atstovas, nors ginčo sutarties šalimi buvo bei avansą gavo būtent atsakovas UAB „Eltava“.

2. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 34 straipsnį valdyba sprendžia strateginius bendrovės valdymo klausimus, o 2005 m. vasario 8 d. tarp ieškovo „Elguva“ akcininkų buvo sudaryta sutartis, kurioje ir buvo numatyta sudaryti valdybą, jai pavedant investicinio projekto priežiūrą. Atitinkamai faktą, kad valdybos narių pareigos apėmė ir statybų priežiūrą, einamųjų klausimų sprendimą bei dalyvavimą kassavaitiniuose susirinkimuose statybos objekte, patvirtino liudytojai D. D., N. J. (UAB „Elguva“ valdybos nariai po V. B. mirties), o apie valdybos nario A. P. dalyvavimą rūpinantis projekto organizaciniais klausimais, parodė liudytojai I. M., A. P., A. S., V. M., S. P., o taip pat ir pats T. Z.. A. B. patvirtino, kad T. Z. į projektą buvo deleguotas 2004 metais iš „Status finansinės grupės“ pusės, o pats T. Z. pripažino, jog tebuvo samdomas darbuotojas, akcininkų sprendimu įtrauktas į valdybą, ir turėjęs dalyvauti jos darbe. Atitinkamai T. Z. buvo žinomas būtent kaip UAB „Elguva“ valdybos pirmininkas (liudytojų S. P., I. M., A. B., A. G., S. K., D. M. parodymai) ir būtent kaip toks jis su direktore pasirašė 2005 m. vasario 28 d. projektavimo darbų sutartį, statybos rangos sutartį, autorinę sutartį su D. M., 2006 m. vasario 10 d. sutartį su I. M. įmone „Melgva“.

3. Nei vienas iš su projektu dirbusių dalyvių nieko nežinojo apie atsakovą UAB „Eltava“, ieškovo sutartyse su trečiaisiais asmenimis T. Z. įvardijamas kaip UAB „Elguva“ valdybos pirmininkas, o susirinkimų objekte protokolai patvirtina, kad T. Z. dalyvavimas buvo siejamas tik su UAB „Elguva“ valdybos pirmininko pareigomis. Be to, teismas privalėjo atsižvelgti į liudytojo A. P. parodymus, kad T. Z. (po V. B. mirties) prašė perrašyti jo pareigas, kas rodo T. Z. nesąžiningumą. Atitinkamai teismo analizuotoje mokestinio tyrimo medžiagoje (UAB „Melingos statyba“ atstovo, UAB „Renova“ vadovo paaiškinimai) T. Z. taip pat įvardijamas kaip UAB „Elguva“ valdybos pirmininkas.

4. Teismas visiškai nevertino D. D. ir N. J. parodymų apie tai, kad jiems apie ginčo Sutartį tapo žinoma ne dėl jos vykdymo, o tik dėl to, kad T. Z. ėmė reikalauti atsiskaitymo pagal sutartį. Be to, realų sutarties nevykdymą patvirtina tai, kad T. Z. pašalinus iš valdybos, paslaugos pagal ginčo Sutartį nebuvo teikiamos. Tuo tarpu VMI mokestinio tyrimo pasekoje padaryta išvada, jog UAB „Eltava“ uždirba pajamas iš prekybos ir pasaugų, nebuvo siejama su ginčo Sutartimi (VMI vertino tik tai, kad UAB „Eltava“ pajamas gavo iš elektros įrengimų pardavimo ir elektros energijos kokybės matavimų Lietuvos įmonėms), o jokių konkrečių išvadų dėl ginčo Sutarties VMI apskritai nepadarė.

5. Ginčo Sutarties pasirašymo metu visi paslaugų sutartimi apibrėžti darbai jau buvo atlikti, todėl nebuvo jokio motyvo pasirašinėti Sutartį, kuri pasirašyta faktiškai neketinant sukurti bei nesukuriant realių paslaugų teisinių santykių (CK 1.86 str.).

Atsiliepimas

6. Sutartimi atsakovai tesiekė įforminti pinigų išmokėjimą T. Z., ką pripažino ir jie patys tiek 2009 m. spalio 30 d. atsiliepime į ieškinį, tiek bylos nagrinėjimo metu, o tokiu būdu buvo įformintas neteisėtas tantjemų mokėjimas (CK 1.87 str., Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 33 str. 11 d.). Tokiu būdu T. Z. pats pripažino, jog apsimestiniu sandoriu būtų įformintas tantjemų gavimas.

7. Teismo išvada, kad CK 1.86 ir 1.87 straipsniuose numatyti pagrindai vienas kitą paneigia, neatleidžia teismo nuo pareigos nustatyti juridinį ieškinio pagrindą.

8. Teismas nepagrįstai atmetė trečiųjų asmenų paaiškinimus, kad jie pasirašė ir vykdė Sutartį vengdami galimų neigiamų pasekmių, pvz. nevertinta aplinkybė, kad tik pasirašius Sutartį, T. Z. ieškovo UAB „Elguva“ pagrindinio akcininko UAB „Elpava“ vardu pasirašė laidavimą, kuris buvo esminė kredito išdavimo sąlyga ir pan. Tokiu būdu tai, kad tretieji asmenys nutarė vengti bet kokios konfliktinės situacijos, kad nebūtų sutrikdytas projekto įgyvendinimas, nepaneigia ekonominio spaudimo fakto. Tuo tarpu paskutinis 2007 m. sausio 4 d. mokėjimas pagal Sutartį buvo atliktas automatiškai, o vėlesni mokėjimai buvo nutraukti.

9. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė CK 2.87 straipsnio pažeidimo, nors tai pasireiškė tuo, jog T. Z., siekdamas asmeninės naudos, inicijavo, įtakojo ginčo Sutarties, kurios pagrindu per UAB „Eltava“ gavo neteisėtą atlyginimą, sudarymą. Tuo tarpu duomenų, kad UAB „Status finansinė grupė“ ar V. B. būtų žinoję apie mokėjimus pagal Sutartį ir jiems pritarę, nėra.

10. Pirmosios instancijos teismo atsakovams priteistų atstovavimo išlaidų suma yra neprotingai didelė ir turi būti mažinama.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai UAB „Eltava“ ir T. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog A. Z. atliko savo pareigas, numatytas Sutarties 2.1.1 – 2.1.12 punktuose, o tai, kad kai kurios paslaugos buvo pradėtos teikti dar iki ginčo Sutarties pasirašymo, nepaneigia Sutarties vykdymo realumo, nes iš pradžių T. Z. paslaugas teikė kaip fizinis asmuo, o vėliau šalių santykiai transformavosi sudarant rašytinę sutartį. Be to, didžioji dalis sutarčių, susijusių su statybų I. Š. g. 1, 3, 5, Vilniuje, investiciniu projektu, buvo sudaryta jau pasirašius ginčijamą 2005 m. rugsėjo 30 d. paslaugų sutartį. Atitinkamai realų paslaugų vykdymą pavirtina tai, jog pagal Sutartį buvo atsiskaitoma, o mokestinį tyrimą atlikusi Vilniaus apskrities VMI nenustatė, kad UAB „Elguva“ pinigus pagal Sutartį būtų pervedusi be pagrindo. Į T. Z. kaip UAB „Elguva“ valdybos pirmininko funkcijas nepateko paslaugų pagal Sutartį teikimas. Nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodoma konkrečių imperatyvių normų, kurioms galėtų prieštarauti 2005 m. rugsėjo 30 d. sudaryta Sutartis. T. Z. iš UAB „Elpava“ direktoriaus pareigų pasitraukė 2005 m. spalio 7 d., tačiau Sutarties nutraukimas nebuvo inicijuotas, o visos įmokos pagal Sutartį padarytos pasitraukus iš UAB „Elpava“ generalinio direktoriaus pareigų. 2005 m. vasario 8 d. susitarimu tarp UAB „Elpava“ ir UAB „Elguva“ akcininkų D. P., A. P., N. B. P., V. V. ir A. V. akcininkų susirinkime šalys įsipareigojo balsuoti bendru susitarimu, todėl T. Z. negalėjo vienvaldiškai spręsti klausimų, susijusių su gyvenamųjų namų statyba. Teiginys apie T. Z. įtaką sudarant ginčo Sutartį ir žalos padarymą bendrovei nepagrįstas jokiais aiškiais teisiniais ir faktiniais argumentais. Juo labiau, kad byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog šis projektas buvo itin sėkmingas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretieji asmenys D. P. ir A. P. prašo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad T. Z. buvo UAB „Elguva“ valdybos narys ir vykdė tiesiogines jam akcininko pavestas funkcijas. Kadangi visa projekto priežiūra akcininkų sprendimu, įformintu rašytine sutartimi, buvo pavesta valdybai, jos nariai turėjo pareigą aktyviai rūpintis visais projekto įgyvendinimo klausimais ir tą darė. Atitinkamai pats T. Z. galiausiai pripažino, kad, pavyzdžiui banke, jis apie UAB „Elguva“ reikalus kalbėjo nuo „Status“. Pinigus avansu gavo ne T. Z., o UAB „Eltava“, todėl teismas turėjo analizuoti, ką veikė būtent pastaroji įmonė, o ne T. Z.. Sutarties fiktyvumą rodo tai, jog bet kokie, net ir dirbtinai sukurti, santykiai su atsakovu UAB „Elguva“ nutrūko vos tik T. Z. buvo pašalintas iš valdybos (2007 m. sausio mėn.). Tokiu būdu „paslaugos“ buvo deklaruojamos tik prisidengiant T. Z., kaip apelianto „Elguva“ valdybos nario, veikla. Atsakovas UAB „Eltava“ nebuvo ir nėra net sudaręs ir pateikęs jokio darbų atlikimo akto, galutinių PVM sąskaitų – faktūrų, kuriomis būtų bent bandoma pagrįsti avanso (sumokėtas būtent avansas, o ne atlygis) gavimą. Pats T. Z. pripažino, kad Sutartimi atsakovai tesiekė įsiforminti pinigų išmokėjimą, todėl tokiu būdu pats pripažino paslaugų sutarties „apsimestinumą“. UAB „Elguva“ akcininkai nėra nei svarstę, nei priėmę kokio nors sprendimo dėl išmokų (tantjemų) mokėjimo valdybos nariams, o tai sudaro pagrindą taikyti CK 1.80 straipsnio nuostatas (ABĮ 33 str. 11 d.). Teismas nevertino, kad T. Z. tikrai turėjo galimybę sutrikdyti investicinio projekto įgyvendinimą, nes būtent jis iki pat 2007 m. sausio mėn. buvo UAB „Elguva“ valdybos pirmininku, atstovaujančiu pagrindinį akcininką ir investuotoją, būtent jis investuotojo vardu bendravo su projektą finansuojančiu banku, o sutartis buvo pasirašyta prieš A. P. ir D. P. valią. Nagrinėjamu atveju savo tiesioginį pareigų vykdymą T. Z. apsimestinai priskyrė kitos bendrovės paslaugų vykdymui ir mėgindamas pasipelnyti grubiai pažeidė lojalumo pareigas ieškovui. Be to, net jei Sutartis būtų palikta galioti, paslaugų teikėjas neįvykdė to, už ką gavo avansą, todėl jis turi būti grąžintas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

2005 m. vasario 8 d. UAB „Elguva“ akcininkai sudarė sutartį dėl uždarosios akcinės bendrovės „Elguva“ verslo plėtros, investicijų ir bendrovės valdymo, kurios 4.6 punktu numatė, jog statybą (duomenys neskelbtini) kuruos UAB „Elguva“ valdyba (2 t., 104 b. l.), kurios pirmininku 2005 m. vasario 18 d. išrinktas atsakovas T. Z., o UAB „Elguva“ direktore – D. P.. Be to, 2005 m. rugsėjo 30 d. UAB „Elguva“, atstovaujama UAB „Elguva“ generalinės direktorės D. P., ir UAB „Eltava“, atstovaujama T. Z., sudarė Sutartį, pagal kurią UAB „Elguva“ samdo UAB „Eltava“ teikti paslaugas, susijusias su pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), statyba ir pardavimu (Sutarties 2.1.1 – 2.1.12 punktai), o pagal minėtą ginčo Sutartį UAB „Elguva“ sumokėjo paslaugų teikėjui UAB „Eltava“ 188 800 Lt avansą. Atitinkamai ginčas dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia ir avanso grąžinimo, neneigiant T. Z. indėlio ir veiklos teikiant Sutartyje numatytas paslaugas, iš esmės siejamas su tuo, kad T. Z. minėtas paslaugas teikė kaip UAB „Elguva“ valdybos narys (pirmininkas), o ne UAB „Eltava“ atstovas. Tačiau pažymėtina, kad buvimas įmonės valdybos nariu (pirmininku) savaime netrukdo tokiam asmeniui teikti įmonei savarankiškas paslaugas ir gauti už jas atlyginimą (pvz. D. P. taip pat buvo UAB „Elguva“ valdybos nare, tačiau tai nesukliudė jai būti išrinktai UAB „Elguva“ generaline direktore ir gauti už tai atlyginimą (2 t., 102 b. l.), jeigu tai suderinama su įmonės interesais (CK 2.87 str.). Tuo tarpu realų T. Z. indėlį organizuojant ir prižiūrint statybas (dėl ko ir buvo sudaryta ginčo Sutartis) patvirtino Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus atlikto UAB „Eltava“ mokestinio tyrimo metu apklausti su ginčo statybomis susiję asmenys (4 t., 34 – 35 b. l), liudytojai I. M., A. B. (6 t., 49 – 50 b. l.), susirinkimų statybų objekte protokolai (3 t., 94 – 182 b. l.), kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai (3 t., 46 – 61 b. l.; 6 t., 22 – 26 b. l.), todėl pripažinti sandorį tariamu (CK 1.86 str.), kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo. Tuo tarpu tai, kad dalis Sutartyje numatytų veiksmų buvo atlikta dar iki atsakovo UAB „Eltava“ įsteigimo, nepaneigia prievolės vykdyti Sutartį (CK 6.156, 6.189 str.), nes susitarimas dėl paslaugų teikimo iki UAB „Eltava“ įsteigimo galėjo būti ir žodinis (CK 1.64 , 1.72, 1.73 str.), o Sutarties pasirašymas po UAB „Eltava“ įsteigimo tik patvirtino ikisutartinių santykių egzistavimą UAB „Eltava“ interesais (CK 2.61 str.).

Apeliantas nurodo, kad valdyba sprendžia strateginius bendrovės valdymo klausimus (ABĮ 34 str.), o nagrinėjamu atveju jai 2005 m. vasario 8 d. sutartimi buvo pavesta vykdyti investicinio projekto priežiūrą. Tačiau, kaip jau minėta, pavedimas valdybai kuruoti statybą (2 t., 104 b. l.) negali būti suprantamas kaip draudžiantis atskiram valdybos nariui atlikti savarankiškas funkcijas pagal Sutartį. Juo labiau, kad „statybos kuravimo“, teisėjų kolegijos nuomone, negalima interpretuoti kaip reguliaraus valdybos dalyvavimo statybvietėje sprendžiant techninius klausimus, dalyvavimo sudarant atskiras sutartis ir pan., o byloje nėra ginčo dėl to, kad T. Z. vaidmuo organizuojant statybas buvo išskirtinis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, priešingai nei kartu su T. Z. reguliariai statybvietėse dalyvaudavęs UAB „Elguva“ valdybos narys A. P., T. Z. nebuvo UAB „Elguva“ akcininkas, o iš UAB „Elpava“ direktoriaus pareigų pasitraukė 2005 m. spalio 7 d., todėl jo suinteresuotumas organizuoti statybas ir dalyvauti jų įgyvendinime nesant ginčijamos sutarties ir negaunant jokio atlygio už aktyvų dalyvavimą projekte (tantjemų mokėjimas priklauso tik nuo akcininkų valios, o nagrinėjamu atveju jos nebuvo mokamos), teisėjų kolegijos nuomone, apskritai būtų abejotinas. Tuo tarpu tai, kaip buvo įformintas pinigų išmokėjimas atsakovui T. Z. (ar tai būtų su darbo santykiais susiję UAB „Elguva“ išmokos, ar sudarant paslaugų sutartį su paslaugas teikiančiam asmeniui priklausančiu ir jo vadovaujamu juridiniu asmeniu UAB „Eltava“) priklausė išimtinai nuo šalių valios (CK 6.156 str.) ir, kadangi toks apmokėjimas pagal Sutartį jokių teisės aktų nepažeidė, pripažinti Sutartį negaliojančia dėl jos apsimestinumo (CK 1.87 str.) nėra pagrindo. Apeliantas taip pat nurodo, kad Sutartimi buvo siekiama įforminti neteisėtą tantjemų išmokėjimą T. Z. kaip valdybos nariui ir tai neva rodo sandorio apsimestinumą, tačiau pažymėtina, kad jokių duomenų apie akcininkų ketinimus mokėti tantjemas apskritai nėra. Tuo tarpu nors tantjemos mokamos būtent iš pelno (ABĮ 59 str. 2 d. 11 p.), su kuriuo ir susietas apmokėjimas pagal Sutartį (Sutarties 5.1 p.), tačiau, kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju tai neleidžia Sutarties vertinti kaip neteisėto tantjemų išmokėjimo, nes Sutarties sudarymas priklausė tik nuo šalių valios, o Sutartį galima vertinti tik kaip užtikrinančią T. Z. pajamų gavimą per jo valdomą įmonę UAB „Eltava“ už teikiamas paslaugas (CK 6.193 str.). Atitinkamai apelianto argumentai dėl to, kad nepasirašius ginčo Sutarties T. Z. nebūtų atlikęs veiksmų, būtinų projekto įgyvendinimui (pvz. pasirašęs laidavimo sutarties UAB „Elpava“ vardu (2 t., 176 – 178 b. l.), neduoda pagrindo spręsti apie Sutarties pasirašymą dėl ekonominio spaudimo (CK 1.91 str.), nes UAB „Elpava“ pagal 2005 m. vasario 8 d. sutartį dėl UAB „Elguva“ verslo plėtros, investicijų ir bendrovės valdymo tapo pagrindiniu UAB „Elguva“ akcininku ir buvo aiškiai suinteresuota sėkmingu projekto įgyvendinimu. Iš kitos pusės, teisėjų kolegija iš dalies sutinka, kad Sutarties nepasirašymas galėjo sąlygoti T. Z. nesiėmimą tam tikrų veiksmų projektui įgyvendinti ar netgi jo pasitraukimą, kas galimai būtų sąlygoję prarastus ryšius su įvairiomis projekte dalyvavusiomis įmonėmis ir iš to galėjusiomis kilti neigiamomis pasekmėmis sklandžiam projekto įgyvendinimui, tačiau tai kaip tik ir patvirtina paslaugų pagal Sutartį būtinumą, juo labiau, kad T. Z. dalyvavimas projekte, kaip jau minėta, nebuvo formalus. Tuo tarpu, priešingu atveju (pripažįstant Sutartį negaliojančia) būtų paneigiama asmens teisė gauti atlyginimą už suteiktas paslaugas (tai, kad tokį atlyginimą buvo sutarta mokėti kaip atsiskaitymą už paslaugas atsakovui priklausančiai ir jo valdomai įmonei UAB „Eltava“, neturi reikšmės pačios teisės įgyvendinimo pagrįstumui), nes byloje nėra ginčo dėl to, kad T. Z. už darbą kaip UAB „Elguva“ vadybos pirmininkas jokio atlyginimo negavo. Tiesa, atsiliepime į apeliacinį skundą tretieji asmenys D. P. ir A. P. nurodo, kad pagal Sutartį buvo mokami avansai, todėl nesuteikus sutartų paslaugų jie turi būti grąžinti, tačiau pažymėtina, kad, kaip jau minėta, faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad Sutartis buvo vykdoma, o paslaugų suteikimo tinkamumas, išsamumas, sumokėto avanso lyginimas su paslaugų pagal Sutartį kaina (Sutarties 5.1 p.) ir iš to kylančios atsiskaitymo pareigos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Ieškovas nurodo, kad niekas iš su projektu dirbusių asmenų nežinojo apie atsakovę UAB „Eltava“, o liudytojas A. P. parodė, kad T. Z. vienu metu (po V. B. mirties) prašė pakeisti jo pareigas, kas neva rodo T. Z. nesąžiningumą. Tačiau faktas, kad T. Z. daugiausiai buvo žinomas kaip UAB „Elguva“ valdybos pirmininkas, nepaneigia ginčo sutarties teisėtumo, nes svarbiausia yra tai, kad apie ginčo Sutartį žinojo pati sutartį pasirašiusi UAB „Elguva“, kuri ir vykdė avansinius mokėjimus. Be to, iš liudytojų D. D., N. J. parodymų (6 t., 125, 127 b. l.) darytina išvada, kad apie Sutarties su UAB „Eltava“ sudarymą žinojo ir UAB „Elguva“ valdyba. Tuo tarpu tai, kad kiti vykdant projektą dalyvavę asmenys T. Z. žinojo tik kaip UAB „Elguva“ valdybos pirmininką (kuo jis iš tikrųjų ir buvo) nepaneigia ginčijamos Sutarties teisėtumo. Atitinkamai neturi reikšmės ir faktas, kad T. Z. po V. B. mirties prašė pakeisti jo pareigas protokoluose (6 t. 69 b. l.), nes tai nepaneigia pačių paslaugų teikimo ir rūpinimosi sėkmingu projekto įgyvendinimu, nuo ko priklausė atlyginimas pagal Sutartį (Sutarties 5.1 p.), fakto. Apelianto teigimu, D. D. ir N. J. apie Sutartį tapo žinoma tik tuomet, kai T. Z. pradėjo reikalauti apmokėjimo, tačiau ši aplinkybė paaiškinama T. Z. pašalinimu iš valdybos (netrukus po ko buvo nutraukti mokėjimai) ir tuo pačiu naujų valdybos narių D. D. ir N. J. išrinkimu. Be to, iš minėtų liudytojų parodymų (6 t., 125, 127 b. l.) aišku, kad mokėjimai buvo sustabdyti tik dėl to, jog nebuvo aiški pelno iš projekto įgyvendinimo dalis, o ne neigiant pagal Sutartį suteiktas paslaugas ar ginčijant pačią Sutartį.

Apelianto teigimu, T. Z., inicijavęs ginčo Sutarties su UAB „Eltava“ sudarymą, pažeidė CK 2.87 straipsnyje numatytas lojalumo juridiniam asmeniui ir sąžiningumo pareigas, nes gavo neteisėtą atlyginimą per UAB „Eltava“. Tačiau, kolegijos nuomone, atlygio mokėjimo faktas nagrinėjamu atveju negali būti savaime vertinamas kaip valdymo organo fiduciarinių pareigų nesilaikymas, nes atlygis UAB „Eltava“ buvo mokamas už realią T. Z. kaip UAB „Eltava“ savininko ir vadovo veiklą, o ieškovo pozicija vertintina ne kaip kitaip, kaip vengimas atsiskaityti už suteiktas paslaugas tuomet, kai jos jau suteiktos (CK 1.79 str.), perkeliant visą suteiktų paslaugų apimtį T. Z., kaip UAB „Elguva“ valdybos pirmininko pareigoms, už kurias joks atlygis nagrinėjamu atveju nebuvo mokamas. Juo labiau, kad ginčijama paslaugų sutartis, todėl restitucija CK 6.145 str. 1 d. prasme objektyviai neįmanoma. Kita vertus, kaip jau minėta, paslaugų pagal Sutartį suteikimo apimtis ir iš to kylančios atsiskaitymo, avanso įskaitymo pareigos nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Pagal susiformavusią teismų praktiką teismas gali pakeisti juridinį ieškinio pagrindą į tą, kuriuo šalys nesiremia, tačiau ši taisyklė taikoma tuomet, kai teismas nustato ieškinio (nagrinėjamu atveju – dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia) tenkinimo pagrindą, o nagrinėjamu atveju tokio pagrindo nenustatyta.

Kita vertus, apeliantas teisus teigdamas, kad pirmosios instancijos teismo atsakovams priteistos sumos išlaidoms advokato pagalbai atlyginti yra per didelės, nes neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2001 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Tokiu būdu, atsižvelgiant į minėtas rekomendacijas, bylos sudėtingumą (nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su Sutarties vykdymu, gausą) , o taip pat tai, jog abu atsakovus, kurių interesai iš esmės tokie patys, atstovavo tas pats advokatas, kiekvienam atsakovui priteistinų atlygintinų teisinės pagalbos išlaidų suma mažintina iki 5000 Lt.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 11 d. sprendimą, sumažinant atsakovams T. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir uždarajai akcinei bendrovei „Eltava“ (į. k. 300143485) iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Elguva“ (į. k. 122264480) priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 5000 Lt (penkių tūkstančių litų) kiekvienam atsakovui.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Konstantinas GurinasVytas MiliusDonatas Šernas