Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-05-14 · Administracinė byla Nr. I1-1791-809/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-05-14
Bylos Nr.
I1-1791-809/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-04371-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė (pirm.)
Pareiškėjas
A. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-1791-809/2020Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04371-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gegužės 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. S. (A. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. spalio 8 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas rūsyje ir įvairiose kamerose. Paaiškina, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Pažymi, jog skaičiuojant kameros plotą turi būti išskaičiuojamas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Tualeto užimamas plotas 0,3 kv. m ir 0,56 kv. m neatitinka tikrojo užimamo ploto. Naudojantis tualetu, dušu ir darbo būrio gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrinamas privatumas. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo įrengta ventiliacija. Dušo patalpose buvo matomas ne tik pareigūnų, bet ir kitų įstaigoje laikomų asmenų. Ūkio darbų būryje esanti prausykla įrengta pereinamoje patalpoje, todėl buvo matomas kitų įstaigoje laikomų asmenų. Įstaigoje nebuvo užtikrinamas poilsis dėl didelio laikomų asmenų skaičiaus, bei dėl to, jog ūkio darbams palikti nuteistieji dirbdavo pagal slenkantį grafiką. Pažymi, jog taip pat įstaigoje nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi visuomet buvo su kitais įstaigoje laikomais asmenimis. Paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. spalio 8 d. buvo laikomas 2 korpuso rūsyje, vienutėje, kurioje nebuvo įrengtas vėdinimas, kanalizacija buvo pusiau atvira, koridoriuje esanti kanalizacija uždengta grotelėmis, todėl tvyrojo nemalonus kvapas bei kaupėsi drėgmė. Kameroje nuo drėgmės nusilupę dažai, o nuo lubų krisdavo kalkės, kurios buvo su pelėsiu ir grybeliu. Nuo drėgmės sudrėkdavo čiužinys ir patalynė, tačiau jų išsidžiovinti nebuvo galimybių. Taip pat pelėsis ir grybelis kaupėsi kameros korpusuose. Į žodines pastabas dėl kalinimo sąlygų pareigūnai atsakydavo pašaipiai. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė stresą, orumo pažeminimą, bendravimo galimybių sumažėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. spalio 8 d. Pateikia duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, įskaitant jų numerius, plotus bei laikomų asmenų skaičių. Paaiškina, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Lukiškių TI-K, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatų.

Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos buvo įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 kv. m). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai buvo atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys buvo apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m). Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Gyvenamosiose kamerose buvo sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Patalpos matmenys - apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m). Patalpoje įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis arba užuolaidomis, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Nurodo, kad įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro

atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečią patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Kiekvienam nuteistajam ir suimtajam, einančiam praustis į dušą, kiekvieną kartą buvo išduodama po 30 g muilo. Dušinėse patalpose įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie buvo pildomi pagal poreikį.

Gyvendami sekcijose, nuteistieji turėjo galimybę judėti bei bendrauti su kitais nuteistaisiais, lankyti sporto salę, kompiuterinę klasę, valgyklą. Jie turėjo teisę vaikščioti po lokalinio sektoriaus teritoriją ir faktiškai nebuvo suvaržyti patalpos, kurioje miega, ribomis. Dienos metu galėjo išeiti net ir į lauką. Dienos metu gyvenamosios sekcijos dažniausiai buvo tuščios, nes nerakinamos, tad dauguma nuteistųjų būdavo lauke ar dalyvaudavo socialinės, psichologinės reabilitacijos programose ir kt. Nuteistieji į sekcijas sueidavo tik pernakvoti. Nuteistieji miegojo miegamuosiuose, kurie nebuvo rakinami. Įstaigos bendrabučio gyvenamosios patalpos Ūkio būrio tualetas (buvo įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos), prausykla, dušas (buvo įrengtas atskirai nuo gyvenamosios patalpos), drabužių ir avalynės džiovykla, valgykla buvo aprūpinta baldais ir kitu inventoriumi. Kiekviename aukšte buvo įrengta po du atskirus tualetus ir po dvi atskiras dušo kabinas nuteistųjų privatumui užtikrinti. Sekcijose buvo atlikti remontai, todėl patalpos erdvios, tvarkingos, suremontuotos. Ūkio būrio sekcijos buvo aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. spalio 8 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 5 d.) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Kalėjimų departamento direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 ,, Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, numatytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m – suaugusiam asmeniui.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 29 d. iki 2018 m. spalio 8 d. buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 106 (1 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 167 (1–2 asm.); 7,60 kv. m ploto kameroje Nr. 286 (2 asm.); 7,52 kv. m ploto kameroje Nr. 330 (2 asm.); 8,09 kv. m ploto kameroje Nr. 306 (2 asm.); 7,49 kv. m ploto kameroje Nr. 347 (2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 143 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 152 (2 asm.); 7,77 kv. m ploto kameroje Nr. 279 (2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 176 (2 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 121 (2 asm.); 7,85 kv. m ploto kameroje Nr. 275 (2 asm.); 7,87 kv. m ploto kameroje Nr. 128 (1–2 asm.); 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 184 (1–2 asm.); 7,87 kv. m ploto kameroje Nr. 299 (1–2 asm.); 7,75 kv. m ploto kameroje Nr. 272 (1–2 asm.); 7,75 kv. m ploto kameroje Nr. 311 (2 asm.); 7,74 kv. m ploto kameroje Nr. 266 (2 asm.); 7,70 kv. m ploto kameroje Nr. 321 (1 asm.); 7,60 kv. m ploto kameroje Nr. 286 (2 asm.); 105,14 kv. m ploto sekcijoje Nr. 1 (15–20 asm.); 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 122 (1 asm.); 7,80 kv. m ploto kameroje Nr. 359 (1–2 asm.). Kamerose įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 3,69 kv. m iki 7,94 kv. m, atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,41 kv. m iki 7,38 kv. m. Taip pat atsižvelgus į tai, kad sekcija yra bendrabučio tipo gyvenamoji patalpa, pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas svyravo nuo 5,25 kv. m iki 7 kv. m ploto. Vadinasi, Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

Pareiškėjo teigimu, kamerų plotą mažino baldai ir sanitarinis mazgas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad Eksploatavimo taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl kamerų aprūpinimo baldais ir sanitariniais įrenginiais.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog tualeto užimamas plotas neatitinka tikrojo užimamo ploto pažymėtina, jog tokių duomenų byloje nėra. Teismo nuomone, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog atsakovės atstovo nurodomas tualeto užimamas plotas neatitinka tikrovės, tačiau šiuo atveju teismas neturi pagrindo abejoti pateiktais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, šie pareiškėjo skundo teiginiai laikytini deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrinamas privatumas.

Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodyta, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, t. y. Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417, Nr. 418 – Nr. 426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Nors Vilniaus PN kamerų įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.

Žemesnės instancijos teismas

Iš Vilniaus PN nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais 2017 m. rugpjūčio 29 d., 2017 m. rugsėjo 6 d., 2017 m. spalio 26 d., 2017 m. gruodžio 27–28 d., 2018 m. sausio 15–16 d., 2018 m. vasario 6–8 d., 2018 m. vasario 22 d., 2018 m. kovo 13–14 d., nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. spalio 4 d., iš viso 43 paras, buvo laikomas vienas. Laikotarpiais nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. rugsėjo 5 d., nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. spalio 25 d., nuo 2017 m. spalio 27 d. iki 2017 m. gruodžio 17 d., 2017 m. gruodžio 18 d. pusę paros, nuo 2017 m. gruodžio 20 d. iki 2017 m. gruodžio 26 d., nuo 2017 m. gruodžio 29 d. iki 2018 m. sausio 14 d., nuo 2018 m. sausio 17 d. iki 2018 m. vasario 5 d., nuo 2018 m. vasario 9 d. iki 2018 m. vasario 21 d., nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2018 m. kovo 12 d., nuo 2018 m. kovo 15 d. iki 2018 m. kovo 21 d., nuo 2018 m. spalio 5 d. iki 2018 m. spalio 7 d., 2018 m. spalio 8 d. pusę paros, iš viso 194 paras, pareiškėjas buvo laikomas kameroje kartu su kitu asmeniu. Į bylą pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog sanitariniai mazgai kamerose nuo likusio kameros ploto atskirti užuolaidomis arba įrengti kaip atskiros kabinos su durimis. Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nustatyta, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog šiuo atveju pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais 194 parų laikotarpį. Taip pat nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 22 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d., iš viso 167 paras, buvo laikomas sekcijoje. Pažymėtina, kad sekcijos nėra kameros, o bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos, kuriose tualetas yra atskiroje patalpoje, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nekonstatuotini.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad dušuose nebuvo užtikrinamas privatumas.

Pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Vilniaus PN nurodė, kad įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše. Siekianti užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (tame tarpe – 0,4 metro atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose buvo įrengta vieta nusirengimui/apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie buvo valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcines priemones. Dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema – įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečią patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Dušo patalpos kiekvieną dieną buvo valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Kiekvienam nuteistajam ir suimtajam, einančiam praustis į dušą, kiekvieną kartą buvo išduodama po 30 g muilo. Dušinėse patalpose įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie buvo pildomi pagal poreikį.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas ginčija aplinkybę, jog dušuose nebuvo užtikrintas privatumas, t. y. dušų vietos neatskirtos viena nuo kitos. Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

LVAT savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog Vilniaus PN privatumui užtikrinti dušuose buvo įrengtos pertvaros, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, jog asmens privatumui užtikrinti dušuose buvo įrengtos užuolaidos. Pažymėtina, jog Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) 2017 m. balandžio 20 d. Patikrinimo akte Nr. PA. 10-553 (16.16.8. 10.12) nurodyta, jog Lietuvos higienos normos 134:2015 pažeidimų nenustatyta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad iš į bylą pateiktų sekcijoje esančių dušų fotonuotraukų matyti, jog dušinės patalpos atskirtos tiek pertvaromis, tiek įrengtomis užuolaidomis asmens privatumui užtikrinti. Teismo vertinimu, byloje esantys duomenys patvirtina, jog 167 parų laikotarpį, kuomet pareiškėjas buvo laikomas sekcijoje, naudojantis dušu nebuvo pažeistas jo privatumas, kadangi sekcijose esančiuose dušuose privatumas yra užtikrinamas įrengtomis pertvaromis bei užuolaidomis. Tačiau likusį ginčo laikotarpį, kuomet pareiškėjas naudojosi Vilniaus PN dušais, į kuriuos buvo vedamas iš kamerų, jam nebuvo užtikrintas pakankamas privatumas nuo kitų įstaigoje laikomų asmenų, iš viso 239 paras.

Pareiškėjas skunde teigė, kad darbo būrio gyvenamosiose patalpose esančiose prausyklose nebuvo užtikrinamas privatumas.

Akcentuotina, jog šiuo atveju teismas nenustatė pareiškėjo teisių pažeidimo naudojantis dušo patalpomis, kuomet pareiškėjas buvo laikomas sekcijoje. Į bylą pateiktos sekcijoje esančios prausyklos fotonuotraukos patvirtina, jog prausyklos nebuvo atskirtos nuo likusios patalpos ploto. Pareiškėjas šiuo atveju ginčija privatumo prausyklose neužtikrinimą, tačiau teismo nuomone, įvertinus tai, jog įstaigoje asmenys buvo vedami praustis kartą per savaitę į dušus, taip pat tai, kad laikotarpį, kuomet pareiškėjas buvo laikomas sekcijoje, dušinėse patalpose buvo užtikrintas privatumas, daroma išvada, jog nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą šiuo aspektu.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad sanitariniame mazge nebuvo įrengta ventiliacija.

Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodyta, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per atidarytą langą, kaip tai numato Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktas. Kadangi šiuo atveju Vilniaus PN veiksmai atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad įstaigoje nebuvo užtikrinamas poilsis, teismas pažymi, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog poilsis nebuvo užtikrinamas, tačiau šių aplinkybių nedetalizavo ir nenurodė, nei kada jam nebuvo užtikrintas poilsis, nei ar dėl to kreipėsi į įstaigos administraciją. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Taigi pareiškėjas, grįsdamas ir nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl poilsio neužtikrinimo. Teismo vertinimu, deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas šiuo aspektu patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad įstaigoje nebuvo užtikrintas privatumas, kadangi visuomet buvo su kitais įstaigoje laikomais asmenimis.

Šiuo aspektu paminėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Taigi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, konstatuotina, jog pareiškėjo skundo teiginiai sietini su privatumo neužtikrinimu kamerose, kuriose buvo laikomi ir kiti asmenys, vertintini kaip apribojimai, kurie būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. spalio 8 d. buvo laikomas 2 korpuso rūsyje, vienutėje, kurioje nebuvo įrengtas vėdinimas, kanalizacija buvo pusiau atvira, koridoriuje esanti kanalizacija uždengta grotelėmis, todėl tvyrojo nemalonus kvapas bei kaupėsi drėgmė. Pelėsis ir grybelis kaupėsi kameros korpusuose. Taip pat nuo drėgmės buvo nusilupę dažai, nuo lubų krisdavo kalkės, o čiužinys ir patalynė sudrėkdavo.

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).

Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).

Nustatyta, jog pareiškėjas 2018 m. rugsėjo 5 d. buvo laikomas kameroje Nr. 122 vienas, 2018 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 359, kurioje iki 2018 m. spalio 4 d. buvo laikomas vienas, o laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 5 d. iki 2018 m. spalio 8 d. pusę paros pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu. Pažymėtina, jog šiuo atveju nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo laikomas rūsyje.

Pareiškėjas skunde nenurodė, kuriose kamerose buvo laikomas. Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 106, 121, 122, 128, 143, 152, 167, 176, 184, 266, 272, 275, 279, 286, 299, 306, 311, 321, 330, 347, 359.

Iš į bylą pateiktų NVSC 2017 m. kovo 24 d. Patikrinimo akto Nr. PA.10-315 (16.16.8. 10.12) ir 2017 m. kovo 27 d. Patikrinimo akto Nr. PA.10-320 (16.16.8. 10.12) matyti, jog kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, Lietuvos higienos normos 134:2015 pažeidimų nenustatyta, t. y. nenustatyta netinkama ventiliacija, kanalizacija, drėgmės, pelėsio ar grybelio požymiai. Taip pat nenustatyta, jog kamerose dažai buvo nusilipę, nuo lubų krito kalkės, o čiužiniai ir patalynė buvo sudrėkę nuo drėgmės. Pareiškėjas skunde nenurodė, ar kreipėsi į NVSC ar kitas institucijas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde teigė, kad pareigūnai į žodines pastabas dėl kalinimo sąlygų atsakydavo pašaipiai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nenurodė nei kada į žodines pastabas buvo atsakyta pašaipiai, nei kokie pareigūnai galimai netinkamai atsakė. Be to, pareiškėjas dėl to į įstaigos administraciją nesikreipė. Deklaratyvaus pobūdžio teiginiai nesudaro pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą šiuo aspektu.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo stresu, orumo pažeminimu ir bendravimo galimybių sumažėjimu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją).

Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais bei dušu, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 250 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), neturtinei žalai atlyginti priteistina 250 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. S. (A. S.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė