Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės,

dalyvaujant pareiškėjui G. L. A. ir jo atstovui advokatui Tomui Jurgelioniui, atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atstovei Elinai Petrauskaitei bei vertėjai Aleksandrai Richardson,

uždarame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio G. L. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė iš esmės jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, jog šiuo metu Lietuvos Respublikos pilietė laukiasi pareiškėjo vaiko.

Migracijos departamento vertinimu, esamas teisinis reglamentavimas, kai užsieniečiui, dėl kurio pateikta išvada, kad jo gyvenimas gali grėsti Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir dėl kurio veiksmų pradėtas ikiteisminis tyrimas, neišduodamas dokumentas, įteisinantis užsieniečio buvimą Lietuvos Respublikoje, bet tuo pačiu užsienietis nėra išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, visiškai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą proporcingumo principą, netrukdo vykdyti teisingumo ir kartu neleidžia užsieniečiui, kurio gyvenimas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, legalizuotis Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje. Pažymėjo ir tai, kad pareiškėjui išdavus leidimą laikinai gyventi, būtų pažeista imperatyvi Įstatymo nuostata, kad atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui, kurio gyvenimas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, be to, leidimo laikinai gyventi išdavimas galėtų būti vertinamas kaip paneigiantis atliekamo ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje tikslus, nes sudarytų galimybę užsieniečiui laisvai patekti į kitas Šengeno valstybes ir pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas

Pareiškėjas G. L. A. yra (duomenys neskelbtini) pilietis.

2014 m. sausio 9 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Išduotas leidimas laikinai gyventi galiojo iki 2015 m. sausio 9 d.

2014 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu įtariamajam G. L. A. buvo paskirtos kardomosios priemonės – dokumentų paėmimas, įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš savo gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), be prokuroro leidimo.

2014 m. lapkričio 6 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyboje buvo gautas pareiškėjo G. L. A. prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Prašyme nurodyta, jog pareiškėjas ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, dirbti (duomenys neskelbtini), yra šios įmonės vadovas.

2014 m. lapkričio 19 d. Policijos departamento išvadoje Nr. 5-IL-1425 „Dėl G. L. A. grėsmės viešajai tvarkai“ nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) piliečio G. L. A. gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai.

2015 m. sausio 5 d. Migracijos departamentas, įvertinęs Policijos departamento išvadą, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė ginčijamą Sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-3(00001), kuriuo atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) piliečiui G. L. A..

Byloje spręstinas ginčas dėl 2015 m. sausio 5 d. Migracijos departamento sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-3(00001) teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektai neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktai neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti ginčijamą sprendimą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos 2004-04-29 įstatymas Nr. IX-2206 „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). Šis Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus.

Pagal Įstatymo 24 straipsnio 1 dalį, leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas gyventi) suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, ją keisti, išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Užsieniečiams yra išduodami laikini arba nuolatiniai leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 25 str.). Leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygos numatytos Įstatymo 26 straipsnyje, o Įstatymo 35 straipsnyje reglamentuoti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas priėmė vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei atsižvelgęs į Policijos departamento pateiktą 2014 m. lapkričio 19 d. išvadą Nr. 5-IL-1425.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui atsisakoma jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Toks atsisakymo pagrindas į LR teisės aktus yra inkorporuotas iš Šengeno Konvencijos, kurios 99 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie asmenis <..> pagal perspėjimą duodančios Susitariančiosios Šalies nacionalinius teisės aktus įvedami tam, kad <...> būtų atlikti konkretūs tikrinimai pagal šio straipsnio 5 dalį. Konvencijos 99 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad toks perspėjimas gali būti duodamas siekiant <...> neleisti kilti grėsmei visuomenės saugumui, jeigu: a) yra aiškių įrodymų, kad atitinkami asmenys ketina padaryti arba daro daugelį itin sunkių nusikaltimų; arba b) jeigu bendras atitinkamo asmens įvertinimas, ypač atsižvelgiant į anksčiau jo padarytus nusikaltimus, leidžia manyti, kad tas asmuo ir ateityje darys itin sunkius nusikaltimus. Konvencijos 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie užsieniečius, kuriems pagal duotą perspėjimą draudžiama įvažiuoti, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kuris grindžiamas kompetentingų administracijos institucijų arba teismų sprendimais pagal nacionalinės proceso teisės normas. Konvencijos 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sprendimai gali būti motyvuojami grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl užsieniečio buvimo valstybės teritorijoje. Tokia padėtis gali susidaryti pirmiausia tokiais atvejais, kai: užsienietis yra nuteistas už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas, įskaitant tas, kurios nurodytos 71 straipsnyje, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti Susitariančiosios Šalies teritorijoje.

Vertinimas, ar užsieniečio gyvenimas Lietuos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, atliekamas laikantis reikalavimų, nurodytų Apraše, kurio 6 punkte nustatyta, kad įgaliotas Migracijos poskyrio pareigūnas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 6.1. užsienietis buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 6.2. užsienietis buvo nuteistas už nusikaltimą, už kurį nubaustas ne mažesne kaip vienų metų laisvės atėmimo bausme; 6.3. užsieniečiui Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka taikomas oficialus perspėjimas arba teismo įpareigojimai; 6.4. užsienietis pagrįstai įtariamas padaręs sunkų ir labai sunkų nusikaltimą arba yra įrodymų, kad jis ketina daryti tokius nusikaltimus; 6.5. užsieniečiui taikomos priverčiamosios medicinos priemonės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 98 straipsnyje; 6.6. užsienietis ieškomas užsienio valstybės už nusikaltimo padarymą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato ne mažesnę kaip vienų metų laisvės atėmimo bausmę. Minėto aprašo 7 punkte nustatyta, kad vertindamas, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, įgaliotas Migracijos poskyrio pareigūnas gali atsižvelgti ir į papildomus kriterijus: 7.1. užsieniečio elgesį; 7.2. užsieniečio išnykusį teistumą už padarytą nusikaltimą; 7.3. per pastaruosius dvejus metus užsieniečio padarytus administracinius teisės pažeidimus.

Vertinant paminėtą teisinį reglamentavimą darytina išvada, kad sprendimas neduoti sutikimo užsieniečiui laikinai gyventi valstybėje gali būti motyvuojamas grėsme viešajai tvarkai, kuri gali kilti dėl užsieniečio buvimo valstybės teritorijoje, o tokia padėtis (t.y. grėsmė viešajai tvarkai) gali susidaryti kai užsienietis yra pagrįstai įtariamas padaręs sunkias nusikalstamas veikas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas praktiką tokios kategorijos bylose yra išaiškinęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar sveikatai iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės galimybė. Sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir kt.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar egzistuoja pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti leidimą gyventi (LVAT 2014-12-29 nutartis Nr. A858-2720/2014).

Iš byloje nustatytų duomenų apie tai, kad pareiškėjui yra pareikšti įtarimai LR BK 216 straipsnio („Nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas“) 1 dalyje ir 300 straipsnio („Dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu“) 3 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymu, o nusikalstama veika, numatyta BK 216 straipsnio 1 dalyje, BK 11 straipsnio 5 dalies pagrindu priskiriama prie sunkių nusikaltimų, spręstina, kad pareiškėjas šiuo atveju visiškai atitinka tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teisės aktų kriterijus, leidžiančius atsisakyti duoti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors Įstatymas neapibrėžia sąvokos „gali grėsti“, tačiau visais atvejais, sprendžiant dėl leidimo gyventi išdavimo, privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas. Teismo vertinimu, baudžiamosios bylos iškėlimas, įtarimų pareiškimas bei kardomųjų priemonių pareiškėjo atžvilgiu taikymas rodo grėsmę egzistuojant realiai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d. buvo taikoma kardomoji priemonė suėmimas. Vėliau paskirta kardomoji priemonė – dokumentų paėmimas (FNTT 2014-09-16 pažyma). Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina taikymo sąlyga yra tai, kad byloje būtų pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad būtent įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BK 121 str. 2 d.).

Valstybei taikant apsaugos priemones būtina atsižvelgti į užsieniečio ryšius su priimančiąja šalimi bei įvertinti, ar taikytos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams. Dėl priimto sprendimo atitikimo proporcingumo principui pažymėtina, kad pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prašė teisėtos veiklos pagrindu, t.y. pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą (kai užsienietis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) akcininkas ir vadovas (direktorius). Byloje nenustatyta, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę kokie kiti pareiškėjo socialiniai ryšiai (pvz.: šeiminiai). Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjas, kurį Lietuvos Respublikoje sieja vien ekonominiai ryšiai, yra kaltinamas sunkiu tyčiniu nusikaltimu būtent finansų sistemai ir valdymo tvarkai (BK 32 ir 43 skyriai). Todėl ginčijamas sprendimas laikytinas proporcingu ir juo nėra pažeista teisinga valstybės interesų ir užsieniečio teisių ir teisėtų interesų pusiausvyra.

Dėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog šiuo metu Lietuvos Respublikos pilietė laukiasi jo vaiko, pažymėtina, jog Civilinio kodekso 3.138 straipsnyje nustatyta, kad vaiko tėvus patvirtina civilinės metrikacijos įstaigoje įrašytas gimimo įrašas ir gimimo įrašo pagrindu išduotas gimimo liudijimas, o 3.137 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vaiko iš tėvų kilmė patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos.

Dėl pareiškėjo argumento, kad situacija kai jam yra paskirta kardomoji priemonė neišvykti ir neišduotas leidimas gyventi Lietuvoje vertintina kaip paradoksali, atkreiptinas dėmesys, jog pagal Įstatymo 124 straipsnio 3 dalį ir Grąžinimo aprašo 9 punktą sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo ar išsiuntimo negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė, kuri apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Todėl sutiktina su Migracijos departamento argumentu, jog šiuo atveju pareiškėjo buvimas Lietuvoje negali būti pripažintas neteisėtu, nes jo buvimo teisėtumas grindžiamas kompetentingų Lietuvos institucijų, vykdančių baudžiamąjį persekiojimą, sprendimu.

Kita vertus, pažymėtina, jog išnykus aplinkybėms, kurių pagrindu netenkintas pareiškėjo prašymas pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, arba atsiradus naujoms aplinkybėms, šis sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo pakeitimo iš naujo.

Anksčiau teismo sprendime išdėstyti motyvai leidžia konstatuoti, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neviršijo kompetencijos, Sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija (Migracijos departamentas) buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (ABTĮ 3 str. 2 d.). Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams, t y. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir tinkamomis teisės aktų normomis. Teismas taip pat nenustatė ir kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų, pagrindų, dėl kurių skundžiamas Sprendimas turėtų būti panaikintas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas, kai nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) piliečio G. L. A. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.