Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis, dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovui šios institucijos Valdymo tarnybos Teisės ir vidaus tyrimų skyriaus vyriausiajam specialistui Aigerdui Skroliui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2015 m. kovo 3 d. skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovė, ir Tarnyba), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–2).

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, taip pat Lietuvos Respublikos teisės aktai draudžia žmogų kankinti, nežmoniškai ir žiauriai su juo elgtis, žeminti žmogaus orumą, tačiau Tarnyba neužtikrino tinkamų konvojavimo sąlygų, konvojavimo metu buvo žeminamas pareiškėjo orumas, jis buvo kankinamas. Pasak pareiškėjo, jis nuo 2007 m. iki 2015 m. buvo konvojuotas apie 14 kartų į įvairias laisvės atėmimo įstaigas ir iš jų.

2.2. Ypač nežmoniškomis sąlygomis pareiškėjas konvojuotas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) į Alytaus pataisos namus (toliau – ir Alytaus PN), t. y. senu sunkvežimiu, kurio kėbulas perdarytas į metalinę būdą, ši būda padalinta į 4 skyrius, trys iš jų skirti suimtiesiems, vienas – konvojaus pareigūnams; į vieną skyrių sutalpindavo 7–11 konvojuojamųjų su jų daiktais. Pareiškėjas tiksliai išmatavo konvojavimo kameros plotą: ilgis – 3 m, plotis – 0,42 m, taigi, nesusidaro nė 1,5 m². Konvojavimo kameroje išilgai pritvirtinta 1 medinė lenta (suolas), ant kurios reikėjo susėsti , tačiau visi konvojuojamieji netilpdavo, todėl pasikeisdami stovėdavo. Automobilyje nebuvo saugos diržų; kaskart stabdymo ar posūkio metu pareiškėjas jautė baimę, kad nelaimės atveju gali netekti gyvybės, išsivystė paranoja. Automobilyje (metalinėje būdoje) neįrengtos kondicionavimo / šildymo sistemos, todėl žiemą būdavo minusinė temperatūra, o vasarą įkaisdavo iki +50°C, dėl tokios temperatūros pareiškėją konvojavimo metu pykino, jis ne kartą vėmė, tačiau jokia medicininė pagalba nebuvo suteikiama. Be to, pareiškėjas turi kojų problemų nuo 2007 m. (trombozę), pareiškėjui pastoviai nutirpdavo kojos, nes sėdėti, neatsirėmus kojomis į sieną, neįmanoma. Konvojavimo metu pareigūnai konvojuojamuosius užrakindavo minėtame metaliniame narve, o iš išorės įkabindavo spyną, taigi, avarijos ar gaisro atveju būtų neįmanoma išsigelbėti. Kaskart konvojuojant pareiškėją jo gyvybei iškildavo rimtas pavojus, jis bijojo dėl savo gyvybės, bijojo, kad neįvyktų eismo įvykis. Pasak pareiškėjo, visos kelionės metu jis nebuvo išleidžiamas į tualetą, nors kartais kelionė užtrukdavo ir kelias valandas (pavyzdžiui, iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Šiaulių tardymo izoliatorių), taigi, pareiškėjas „gamtinius reikalus“ buvo priverstas atlikti į buteliuką, tai sukėlė dvasinių ir fizinių nepatogumų, žemino pareiškėjo orumą. Šaltuoju metų laiku pareiškėjas konvojavimo metu peršaldavo, po konvojavimo sirgdavo.

2.3. Pasak pareiškėjo, konvojavimo metu pareigūnai tyčiodavosi, tyčia sukeldavo konfliktines situacijas tarp konvojuojamųjų; konfliktinės situacijos dažnai kildavo dėl fizinių nepatogumų.

2.4. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko, Konvencijos 3, 6 straipsniais, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250, 6.271 straipsniais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu.

Pareiškėjas taip pat remiasi CK 1.125 straipsnio 1 dalimi ir prašo taikyti 10 m. senatį, nes pažeisti Konvencijos 2 ir 3 straipsniai, konvojavimas vykdytas genocidui prilyginamomis sąlygomis, be to, pareiškėjas teikia skundą iš karto po to, kai sužinojo, kad jo teisės buvo pažeistos.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą tiek turinio, tiek reikalaujamos atlyginti žalos dydžio prasme (b. l. 7–10).

1.1. Tarnyba konvojuoja konvojuojamuosius specialiosiomis transporto priemonėmis – specialiaisiais automobiliais, specialiaisiais autobusais, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti yra pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos kameros. Visuose specialios paskirties automobiliuose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Visas Tarnybos tarnybinis transportas, taip pat ir specialusis, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimu su paskirties nurodymu; kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Tarnybos specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, turi įvardytus dokumentus, jie išduoti Lietuvos Respublikos valstybės vardu. Specialiojo transporto, skirto asmenų konvojavimui, eksploatacija grindžiama išvardytais dokumentais.

1.2. Visam Tarnybos specialios paskirties transportui atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos (toliau – ir NVSPL) Fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Konvojavimo taisyklių (toliau – Konvojavimo taisyklės) 146.4 punkto reikalavimams. NVSPL patikrinimų metu nenustatė, kad specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Pažymėtina, kad Tarnyba nebeeksploatuoja MAZ markės specialaus autotransporto.

2. Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, kitų teisės aktų, reglamentuojančių konvojavimo eigą, nėra.

Pagal Konvojavimo taisyklių 109 punktą Tarnyba užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius: tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras; jeigu bendras konvojuojamų asmenų skaičius artėja prie kritinės ribos, skiriamos papildomos transporto priemonės, kurios užtikrina tiek bendrą asmenų pervežimą, tiek izoliaciją pagal papildomus kriterijus (režiminius, operatyvinius, medicininius), arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, įrašant apie tai konvojaus kelionės žiniaraštyje. Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamųjų asmenų daiktų pervežimo.

Remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo praktika, jeigu nuteistieji, pervežami specialiaisiais konvojavimo automobiliais, turi ne daugiau kaip 30 kg asmeninių daiktų, jų pervežimo sąlygos nepažeidžia esminių pervežimo reikalavimų, nežemina konvojuojamųjų, jų nekankina, nežeidžia; tą ne kartą konstatavo Vilniaus apygardos administracinis teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT).

Konvojavimo taisyklių 146 punkte nenustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti.

Konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 134 punktu, apie tai įrašoma konvojaus kelionės žiniaraštyje.

6.1. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pažeidžiant pareiškėjo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu; pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Tarnyba neturi duomenų apie nežmonišką ir žeminantį pareigūnų elgesį konvojavimo metu. Remiantis Vilniaus apygardos administracinio teismo administracine byla Nr. I-1950-580/2013, laisvės atėmimo bausme nuteistas asmuo privalo susitaikyti su jo teisių ribojimais bei įvairiais nepatogumais, pagrindu teisių gynybai yra tik aplinkybių, kurios rodytų, jog su asmeniu buvo elgiamasi nežmonišku ar žeminančiu būdu arba jis būtų kankinamas, nustatymas (Konvencijos 3 straipsnis); vadinasi, suimtasis turėtų patirti ypatingą, visuomenei nepriimtiną pareigūnų elgesį. Tokių aplinkybių Tarnyboje iki šiol nebuvo užfiksuota.

6.2. Tik nustačius neteisėtus veiksmus, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, galima spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš Tarnybos galimai neteisėtų veiksmų, pareiškėjui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) pareiškėjui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.270 straipsnio prasme.

Pareiškėjas, jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, galėjo suvokti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, todėl galėjo realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Pareiškėjo reikalavimui dėl Tarnybos veiksmų iki 2012 m. kovo 3 d., vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, taikytinas ieškinio senaties terminas.

Teismo posėdyje atsakovės Lietuvos valstybės atstovės Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atstovas šios institucijos Valdymo tarnybos Teisės ir vidaus tyrimų skyriaus vyriausiasis specialistas Aigerdas Skrolis (2015 m. vasario 10 d. įsakymas Nr. 47V-80 „Dėl įgaliojimų suteikimo“ (b. l. 86)), remdamasis atsiliepime į pareiškėjo skundą pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1.1. Remiantis Tarnybos pateiktais kelionės žiniaraščiais, pareiškėjas M. K. buvo konvojuojamas: 2012 m. liepos 31 d. iš Lukiškių TI-K į Alytaus PN (žiniaraščio kopija (b. l. 13–15)), 2013 m. rugpjūčio 27 d. iš Alytaus PN į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) (žiniaraščio kopija (b. l. 16–17, 19), sąrašas (b. l. 18)), 2013 m. rugsėjo 10 d. iš LAVL į Alytaus PN (žiniaraščio kopija (b. l. 20–21, 23), sąrašas (b. l. 22)), 2014 m. lapkričio 12 d. iš Alytaus PN į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – ir Kauno TI) (žiniaraščio kopija (b. l. 24–26)), 2014 m. lapkričio 26 d. iš Kauno TI į Alytaus PN (žiniaraščio kopija (b. l. 27–29)), 2015 m. sausio 14 d. iš Alytaus PN į Kauno TI (žiniaraščio kopija (b. l. 30–32)), 2015 m. sausio 28 d. iš Kauno TI į Alytaus PN (žiniaraščio kopija (b. l. 33–35)), 2015 m. kovo 4 d. iš Alytaus PN į Kauno TI (žiniaraščio kopija (b. l. 36–38)).

1.2. Pareiškėjas buvo konvojuojamas šiuo specialiuoju transportu: „Iveco Eurocargo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „MAZ 437040“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „MAZ 437040“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „MAZ 437040“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas specialusis transportas registruotas teisės aktuose nustatyta tvarka (registracijos liudijimų kopijos (atitinkamai b. l. 39, 55, 58, 61, 64, 72, 77, 52, 48, 43)), atitinka techninius reikalavimus (techninių apžiūrų rezultatų kortelių (ataskaitų) kopijos (atitinkamai b. l. 12, 56, 59, 62, 65, 73–74, 68, 53, 49, 44)).

1.3. Remiantis nurodyto specialiojo transporto schemomis, specialiuosiuose automobiliuose „VW Crafter“ įrengta: bagažo skyrius, sėdimos vietos (kėdės su atlošais), šildymo įrenginys ir sistema, apšvietimas, ventiliacija, evakuacinis liukas, langai (schemos (b. l. 54, 57, 60, 63, 66, 71)); specialiajame automobilyje „Iveco Eurocargo“ įrengta, be kita ko: bagažo skyrius, kėdės (sėdynės), šildymo sistemos įrenginys, apšvietimas, ventiliacija, evakuacinis liukas, langai (b. l. 41); specialiuosiuose automobiliuose „MAZ 437040“ įrengta: suolai, šildymo sistema, vėdinimo liukai, apšvietimas, atsarginis išėjimas (b. l. 47, 50, 51).

2. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas M. K. prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už konvojavimą žiauriomis, nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas skundą grindžia tuo, jog, esą, jis buvo vežamas neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimus transporto priemonėmis nuo 2007 m. iki 2015 m.

3. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkinamas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

Teismas įvertins, ar šioje administracinėje byloje yra Tarnybos neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos faktai.

4. Šioje administracinėje byloje būtina įvertinti, ar Tarnybos pareigūnai atliko kokius nors priešingus teisei veiksmus, nes, pasak pareiškėjo, jis visais atvejais buvo konvojuojamas nežmoniškomis sąlygomis.

4.1. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl Konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis, negu yra sėdimų bei gulimų vietų, o 142 punkte nustatyta, kad bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus.

Remiantis Tarnybos pateiktais kelionės žiniaraščiais ir laisvės atėmimo įstaigų konvojuojamųjų sąrašais, pareiškėjas M. K. buvo konvojuojamas: 2012 m. liepos 31 d. iš Lukiškių TI-K į Alytaus PN (žiniaraščio kopija (b. l. 13–15)), 2013 m. rugpjūčio 27 d. iš Alytaus PN į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL) (žiniaraščio kopija (b. l. 16–17, 19), sąrašas (b. l. 18)), 2013 m. rugsėjo 10 d. iš LAVL į Alytaus PN (žiniaraščio kopija (b. l. 20–21, 23), sąrašas (b. l. 22)), 2014 m. lapkričio 12 d. iš Alytaus PN į Kauno tardymo izoliatorių (toliau – ir Kauno TI) (žiniaraščio kopija (b. l. 24–26)), 2014 m. lapkričio 26 d. iš Kauno TI į Alytaus PN (žiniaraščio kopija (b. l. 27–29)), 2015 m. sausio 14 d. iš Alytaus PN į Kauno TI (žiniaraščio kopija (b. l. 30–32)), 2015 m. sausio 28 d. iš Kauno TI į Alytaus PN (žiniaraščio kopija (b. l. 33–35)), 2015 m. kovo 4 d. iš Alytaus PN į Kauno TI (žiniaraščio kopija (b. l. 36–38)). Pareiškėjas buvo konvojuojamas šiuo specialiuoju transportu: „Iveco Eurocargo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Crafter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „MAZ 437040“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „MAZ 437040“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „MAZ 437040“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytas specialusis transportas registruotas teisės aktuose nustatyta tvarka (registracijos liudijimų kopijos (atitinkamai b. l. 39, 55, 58, 61, 64, 72, 77, 52, 48, 43)), atitinka techninius reikalavimus (techninių apžiūrų rezultatų kortelių (ataskaitų) kopijos (atitinkamai b. l. 12, 56, 59, 62, 65, 73–74, 68, 53, 49, 44)). Remiantis nurodyto specialiojo transporto schemomis, specialiuosiuose automobiliuose „VW Crafter“ įrengta: bagažo skyrius, sėdimos vietos (kėdės su atlošais), šildymo įrenginys ir sistema, apšvietimas, ventiliacija, evakuacinis liukas, langai (schemos (b. l. 54, 57, 60, 63, 66, 71)); specialiajame automobilyje „Iveco Eurocargo“ įrengta, be kita ko: bagažo skyrius, kėdės (sėdynės), šildymo sistemos įrenginys, apšvietimas, ventiliacija, evakuacinis liukas, langai (b. l. 41); specialiuosiuose automobiliuose „MAZ 437040“ įrengta: suolai, šildymo sistema, vėdinimo liukai, apšvietimas, atsarginis išėjimas (b. l. 47, 50, 51). Pažymėtina, kad minėtuose automobiliuose yra tinkama ventiliacija (b. l. 40, 46, 67, 75-76, 78-79), dirbtinė apšvieta (b. l. 11, 42, 45, 69-70). Remiantis bylos minėtais duomenimis, su pareiškėju važiavusių asmenų skaičius įrodo, jog Konvojavimo taisyklių nuostatos nebuvo pažeistos. Pabrėžtina, kad pagal Kelių eismo taisyklių 244 punktą kiekviena eisme dalyvaujanti transporto priemonė, kurios konstrukcijoje numatyti saugos diržai (yra jų tvirtinimo vietos), turi būti su saugos diržais. Kadangi visos transporto priemonės registruotos teisės aktų nustatyta tvarka, atitinka techninius reikalavimus, o saugos diržus numato gamintojas, tai konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės negalima.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad jis konvojavimo metu turėjo šlapinimosi nepatogumų, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog konvojuojamieji į tualetą vedami pasikeitimo punktuose patiems prašant, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 134 punktu. Kaip skunde nurodė atsakovė, apie tai įrašoma konvojaus kelionės žiniaraštyje. Jokių nusiskundimų anksčiau pareiškėjas raštiškai dėl to nepateikė.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkte reguliuojami santykiai, susiję su laikomų pataisos įstaigose asmenų leidžiamu laikyti daiktų kiekiu. Pareiškėjas įrodinėja, kad jis negalėjo tinkamai vežtis daiktų, tačiau Konvojavimo taisyklėse nėra nustatyta, kiek asmuo su savimi gali vežtis daiktų, o Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nėra adresuojamos Tarnybai. Taigi, Tarnyba negalėjo pažeisti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkto nuostatų.

Akcentuotina, kad analogišką poziciją analogiškoje byloje išreiškė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2217/2013.

4.2. Ypač pabrėžtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę pateikti pretenzijas, nusiskundimus žodžiu arba raštu Tarnybos konvojaus pareigūnams. Konvojavimo metu visi teisėti konvojuojamųjų skundai sprendžiami, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu, apie tai įrašoma konvojaus dokumentacijoje, tačiau dokumentacijoje konvojuojamojo M. K. nusiskundimų, pretenzijų, prašymų konvojaus pareigūnams neužfiksuota. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas privalėjo pretenzijas reikšti, nes šiuo atveju jis nepateikė ne tik Tarnybos veiksmų neteisėtumo įrodymų, bet ir žalos įrodymų.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl konvojavimo metu patirtų nepatogumų atsakovei, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Pareiškėjo skunde išsakyti nusiskundimai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, o abstraktūs teiginiai apie psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą, nervinę įtampą ir nepatogumus nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti. Darytina išvada, kad pareiškėjo M. K. skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Dar daugiau, pareiškėjo reikalavimams dėl žalos priteisimo iki 2012 m. kovo 3 d., kai buvo išsiųstas pareiškėjo skundas (žr. voką, b. l. 4), taikytinas senaties terminas. Atsakovė prašo taikyti senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, t. y. pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų senaties terminas, 1.127 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo įgijo teisę į ieškinį. Teismas pabrėžia, kad ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, kad praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas M. K. praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos atlyginimui laikotarpiui nuo 2007 m. iki 2012 m. kovo 3 d., todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo šioje apimtyje tenkinti nėra teisinio pagrindo dar ir šiuo pagrindu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo M. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.