- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-07-14
- Bylos Nr.
- 2-1432/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Čekanauskaitė, Artūras Driukas, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- Z. S., J. S., E. L., Š. S.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Nordea Finance Lithuania“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Aptarna“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Z. S. ir J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutarties, kuria atmestas atsakovų Z. S. ir J. S. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo arba laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Nordea Finance Lithuania“ ieškinį atsakovams Z. S. , E. L. , Š. S. , J. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretysis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Aptarna“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB ,,Nordea Finance Lithuania“ pareikštu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2009 m. gruodžio 18 d. dovanojimo sutartį Nr. 10852, kuria Z. S. padovanojo E. L. ir Š. S. po 1050/62600 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 2009 m. gruodžio 18 d. dovanojimo sutartį Nr. 10849, kuria Z. S. padovanojo E. L. ir Š. S. po ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 2009 m. gruodžio 18 d. dovanojimo sutartį Nr. 10847, kuria Z. S. padovanojo J. S. žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).; 2009 m. gruodžio 24 d. dovanojimo sutartį Nr. 10949, kuria Z. S. padovanojo E. L. ir Š. S. po ½ dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); 2010 m. vasario 8 d. dovanojimo sutartį Nr. 1041, kuria Z. S. padovanojo E. L. butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini); taikyti restituciją natūra bei grąžinti minėtą turtą R. S. nuosavybėn, nukreipti į šį turtą išieškojimą dėl 300 000 Lt skolos pagal 2007 m. vasario 8 d. vykdomąjį įrašą.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones areštuojant atsakovams priklausantį minėtą nekilnojamąjį turtą. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino visiškai. Atsakovai Z. S. ir J. S. pateikė teismui prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių, kuriuo prašė laikinąsias apsaugos priemones panaikinti arba sumažinti jų mastą iki 300 000 Lt. Nurodė, kad ieškinio suma yra 300 000 Lt, o laikinosios apsaugos priemonės taikytos turtui, kurio vertė yra 496 340 Lt, todėl byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai pablogina atsakovų padėtį. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 3 d. nutartimi atmetė atsakovų Z. S. ir J. S. prašymą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo. Teismas nurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos atsižvelgiant į pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyką ir jų pobūdį, nes jeigu ginčo objektai būtų perleisti tretiesiems asmenims, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti neįmanomu. Laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos turtui kaip ginčo objektui, nuo jų taikymo faktinės aplinkybės nepasikeitė, todėl pagrindo tenkinti atsakovų prašymą nėra.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu apeliantai Z. S. ir J. S. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – panaikinti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones ar sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 300 000 Lt. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į laikinų apsaugos priemonių mastą, nes ieškinio reikalavimo suma ir suma, kuriai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ženkliai skiriasi. Laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos visam atsakovų nekilnojamajam turtui, kurio vertė yra 496 340 Lt, o reikalaujama skola yra 300 000 lt, todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės neproporcingai pablogina atsakovų padėtį, neatitinka ekonomiškumo principo.
2. Byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą. Ieškovas nepateikė objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys nebeįmanomu. Vien tik ieškovo pareikšto reikalavimo suma, nesant kitų įrodymų apie galimą teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą, nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB „Nordea Finance Lietuva“ prašo apeliantų atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Turto vertės duomenys, nurodyti Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke neatspindi tikrosios turto rinkos vertės. Jame nurodyta daikto vidutinė rinkos vertė nustatyta daugiau nei prieš metus, atliekant masinį nekilnojamųjų daiktų vertinimą, neatsižvelgiant į individualias daikto savybes. Nekilnojamojo turto vertės kritimą taip pat sąlygojo įvykęs ekonomikos nuosmukis. Apeliantų nurodyta turto vertė neatitinka dabartinės turto vertės rinkoje, todėl šiuo atveju proceso šalių pusiausvyra nepažeidžiama, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės atitinka ekonomiškumo principą ir yra proporcingos jų taikymo tikslui.
2. Teismas pagrįstai konstatavo, jog tuo atveju, jeigu ginčo objektai būtų perleisti tretiesiems asmenims, būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomu. Apeliantas Z. S. sudarė neatlygintinus sandorius su sutuoktine bei vaikais perleisdamas jiems ginčo objektu esantį turtą, kas preziumuoja jo nesąžiningumą ieškovo, kaip kreditoriaus, atžvilgiu. Minėti sandoriai buvo sudaryti siekiant išvengti apelianto prievolės atsiskaityti su ieškovu pagal išduotą vekselį bei vykdomąjį įrašą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovai E. L. ir Š. S. prašo apeliantų atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovas nepagrįstai reiškia reikalavimus atsakovams E. L. ir Š. S. priklausančiam turtui, nes jie jokių prievolinių santykių su ieškovu neturi.
2. Atsakovai tikslo perleisti jiems nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą neturi, todėl galimo teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės. Taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas viršija pareikšto ieškinio sumą.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą tretysis asmuo UAB „Aptarna“ prašo apeliantų atskirąjį skundą tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos nekilnojamajam turtui, kuris yra vieninteliu atsakovų turtu bei nuolatine jų gyvenamoji vieta, todėl atsakovai neturi tikslo perleisti šį turtą tretiesiems asmenims.
2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pablogino atsakovų padėtį, nes pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas viršija reikalaujamą sumą. Nekilnojamojo turto vertė yra nurodyta viešame registre, todėl neatlikus naujo turto vertinimo negalima teigti, jog areštuoto turto vertė yra kitokia.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
Motyvuojamoji dalis
teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atmestas atsakovų Z. S. ir J. S. prašymas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Tuo atveju, kai imtis laikinųjų apsaugos priemonių prašo ieškovas, jų taikymas grindžiamas dvejopo pobūdžio prielaidomis: pirma, ieškinį teismas patenkins ir, antra, nesiėmus šių priemonių, gali iškilti grėsmė ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Nagrinėdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas ieškinio pagrįstumo klausimo nesprendžia, tačiau turi įsitikinti, ar egzistuoja pagrįstos prielaidos, suponuojančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti tik tokios, kurios yra būtinos ir pakankamos joms įstatymu numatytam tikslui pasiekti (CPK 145 str. 2 d.). Tokių tikslų negali pasiekti laikinosios apsaugos priemonės, kurios nėra susijusios su ieškinio dalyku ir jų taikymas neturi įtakos būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neabejotinai varžo asmens, kurio atžvilgiu jos nukreiptos, teises. Šiuo atveju asmens teisių varžymo laipsnis iš esmės priklauso nuo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdžio ir masto, taip pat nuo su konkrečiu asmeniu susijusių aplinkybių. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimui įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, tai yra laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17 str., 146 str.).
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba laikinųjų apsaugos priemonių masto sumažinimo, nutartį motyvavo tuo, kad laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos nekilnojamajam turtui kaip ginčo objektui, atsakovams perleidus ginčo nekilnojamąjį turtą sąžiningiems tretiesiems asmenims, atsiranda grėsmė, jog sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomu, o nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momento jokios faktinės aplinkybės nepasikeitė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia pirmosios instancijos teismo išvada.
Tarp šalių kilo ginčas dėl 2009 m. gruodžio 18 d. dovanojimo sutarčių, kuriomis atsakovas Z. S. jam priklausantį nekilnojamąjį turtą neatlygintinai perleido sutuoktinei atsakovei J. S. bei vaikams atsakovams E. L. ir Š. S. . Ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo atveju, ginčo nekilnojamojo turto dovanojimo sutartis pripažinus negaliojančiomis bei pritaikius restituciją, o atsakovams perleidus nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar net taptų neįmanomu. Tuo atveju, jeigu ginčo nekilnojamasis turtas sąžiningiems tretiesiems asmenims bus perleistas iki tokio teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo, restitucijos taikymas gali būti nebeįmanomu (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 2 d.).
Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos ginčo objektui, todėl, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo klausimą, nekilnojamojo turto vertė esminės reikšmės neturi, taigi apeliantų argumentai dėl ginčo nekilnojamojo turto vertės yra teisiškai nereikšmingi.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytą, sprendžia, kad byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su ieškinio dalyku, jos nepažeidžia ekonomiškumo principo ir šalių interesų pusiausvyros, o jas panaikinus galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas.
Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ją naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.