- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-23
- Bylos Nr.
- Ik-3782-437/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01945-2011-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Blauzdžius, Liudmila Zaborovska, Liuda Arlauskienė
- Pareiškėjas
- UAB „Baltijos mineralinių vandenų kompanija“
- Atsakovas
- Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Liudos Arlauskienės, Liudmilos Zaborovskos, sekretoriaujant Rasai Tebėraitei, dalyvaujant vertėjai Teresei Gusarovai, pareiškėjos atstovui G. K., atsakovės atstovėms Mildai Deimantei ir Daivai Safranavičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Baltijos mineralinių vandenų kompanija“ skundą atsakovei Valstybinei vartotojų teisių apsaugos tarnybai dėl nutarimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja UAB „Baltijos mineralinių vandenų kompanija“ padavė teismui patikslintą skundą (b. l. 45–48), kuriame prašo panaikinti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutarimą Nr. 12R-18 , kuriuo bendrovei paskirta 3000 Lt bauda.
Skunde paaiškina, kad bendrovei bauda skirta neteisėtai ir nepagrįstai, dėl to, kad nepilnai, nevisapusiškai bei neobjektyviai ištirtos aplinkybės, susijusios su pažeidimo dalyku, bei nustatytas teisinės atsakomybės taikymo subjektas, neteisingai vertinti pateikti įrodymai, padaryti kiti pažeidimai. Tarnyba skirdama ekonominę sankciją iš esmės nemotyvavo bei nepaneigė bendrovės argumentų dėl bendrovei taikytos ekonominės sankcijos. Mano, kad Tarnyba nepagrįstai, grisdama sankcijos taikymą, nurodė normą, reglamentuojančią prievolės pasibaigimą jos įvykdymu (CK 6.123 str.) ar bendrovės teisę į regresą, tokie argumentai negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais nustatant atsakomybės subjektą.
Nurodo, kad Reklamos įstatymo 20 str., 22 str. 5 d. nurodo subjektus, kuriems gali būti taikoma bauda už Reklamos įstatymo pažeidimus. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.302 str. 1 dalis nurodo, kad už žalą, atsiradusią dėl klaidinančios reklamos, atsako reklamos davėjas, reklamos gamintojas, reklamos tarpininkas arba reklamos skleidėjas, analogiški reklamos veiklos subjektai įtvirtinti ir Reklamos įstatyme. CK 6.302 str. 2 d. įtvirtinta reklamos davėjo kaltės prezumpcija. Reklamos įstatymo 21 str. taip pat atsakomybę sieja su subjekto kalte.
Pažymi, kad 2009-12-28 sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini), sudarytos tarp bendrovės ir UAB „Alio“, 1.1 p. šalys susitarė, kad UAB „Alio“ įsipareigoja sudaryti galimybes bendrovei skelbti šios sutarties ir įstatymų reikalavimus atitinkančią informaciją Sveikas Lt. leidinyje, o bendrovė įsipareigoja apmokėti už teikiamas paslaugas, taip pat UAB „Alio“ įsipareigojo ne tik vertinti informacijos/reklamos turinį teisėtumo aspektu, bet ją sumaketuoti, paruošti spaudai bei paviešinti jos leidžiamose bei valdomose viešojo informavimo priemonėse. Teigia, kad UAB „Alio“ atitinka reklamos gamintojo, reklamos skleidėjo teisinį statusą, o bendrovė teikdama informaciją UAB „Alio“ turėjo teisę bei tikslą, kad jos pateikta informacija atitiktų teisės aktų reikalavimus ir tokia pasiektų vartotoją. Todėl reklaminės medžiagos turinio teisėtumo vertinimo pareiga buvo priskirta UAB „Alio“, t. y. reklamos srityje veikiančiai bendrovei (http://imones.balsas.lt/imone/alio-uab-120662699-6321), valdančiai su sveikata – žmogaus sveikatingumu susijusius leidinius. Daro išvadą, kad UAB „Alio“ yra atsakinga konkrečiu atveju už Reklamos įstatymo reikalavimų laikymąsi.
Mano, kad pareiškėjos veiksmuose nėra visų būtinų sudėties elementų, reikiamų jos teisinei atsakomybei atsirasti, nes bendrovė pareigas, susijusias su informacijos/reklamos atitikties teisės aktų reikalavimams vertinimu, perleido UAB „Alio“, kuri turėjo ir privalėjo jas vykdyti. Todėl bendrovės veikime nėra/nebuvo kaltės.
Nesutinka su Tarnybos protokole bendrovės atstovo paaiškinimu ir jame nurodytos išvados padarymu, jog bendrovė pripažino, kad padarė pažeidimą. Protokole bendrovės atstovės (R. V.) tik nurodyta, kad pažeistas Reklamos įstatymo atitinkamas draudimas, bet nepripažinta, kad šį pažeidimą padarė bendrovė. Bendrovė 2006-01-31 raštu kreipėsi į kompetentingą valstybės instituciją – Lietuvos Respublikos valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą su paklausimu, siekdama išsiaiškinti ir gauti paaiškinimą dėl reklamos/informacijos panaudojimo ir pateikimo į viešumą pažymint reklamine etikete „Tichė“ butelius, į kurį gavo atsakymą, jog ši institucija neprieštaravo, kad Lietuvos Respublikos rinkoje būtų realizuojamas natūralus mineralinis vanduo „Tichė“, kurio papildomoje etiketėje būtu pateikta informacija apie mineralinį geriamąjį vandenį „Tichė“ ir jo savybes. Pažymi, kad bendrovės teikta Lietuvos Respublikos valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai informacija ir jos turinys analogiškas (tapatus) paskelbtai informacijai, už kurią jai taikyta 3000 Lt nuobauda. Todėl bendrovė pagrįstai manė, kad šį informacija nėra ir negali būti draudžiama. Mano, kad turi būti atsižvelgta ir į tai, kad atitinkamos kompetentingos Rusijos Federacijos institucijos padarė išvadas, kad mineralinis vanduo „Tichė“ turi gydomųjų savybių, todėl negalima teigti, kad informacija yra klaidinanti vartotoją.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti remiantis jame išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad mineralinis vanduo „Tichė“ skirtas ir Lietuvos, ir Kaliningrado rinkoms.
Atsiliepimas
Atsakovė su pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais nesutiko ir prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą. Pateikė atsiliepimą į skundą (b. l. 95–101), kuriame paaiškina, kad priimant nutarimą buvo atsižvelgta į tai, kad protokolo surašyme dalyvavo bendrovės atstovas, taip pat į tai, kad protokole užfiksuotas bendrovės sutikimas su nustatytu Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimu. Tarnybos komisija pažymėjo, kad nei Tarnybai pradėjus tyrimą dėl galimo pažeidimo, nei protokolo surašymo metu, nei iki Tarnybos 2011-07-29 pranešime Nr.4-6424 nurodyto termino nebuvo pateikta informacija apie reklamos skleidėją ir 2009-12-28 sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp bendrovės ir UAB „Alio“. Be to, sutarties 1.1 punkto nuostatomis UAB „Alio“ įsipareigoja sudaryti galimybes leisti bendrovei skelbti sutarties bei įstatymų reikalavimus atitinkančią informaciją. UAB „Alio“ sutartimi neįsipareigojo vertinti bendrovės pateiktos informacijos/reklamos teisėtumo aspektu, o tik įsipareigojo sudaryti bendrovei galimybę tokią informaciją skelbti, kas suponuoja išvadą, jog subjektas, atsakingas už skleidžiamos informacijos/reklamos turinį, tiek pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo, tiek pagal sudarytos sutarties nuostatas, yra bendrovė.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 12 dalis nustato reklaminės veiklos subjekto definiciją – „reklamos davėjas, reklamos paslaugų teikėjas.“ Vadovaujantis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, reklamos davėju yra laikytinas asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama. Pagal Reklamos įstatymo 21 str. 1 dalį reklamos davėjas atsako už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės, o pagal 21 str. 2 dalį reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas atsako už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą tik tuo atveju, jei žinojo ar turėjo žinoti, kad naudojama klaidinanti ar neleidžiama lyginamoji reklama arba klaidinimas ar neleistinas lyginimas įvyko dėl jo veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą, arba reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas negali pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti reklamos davėją (gamintoją). Daro išvadą, kad subjektu, atsakingu už Reklamos įstatymo reikalavimų pažeidimus, visų pirma yra laikytinas reklamos davėjas.
Pabrėžia, kad pagal Reklamos įstatymo 22 str. 7 dalimi, skiriamos baudos dydis yra nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį ir priklauso nuo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto. Tarnyba vertino visas su padarytu pažeidimu susijusias aplinkybes, bylos metu pateiktą medžiagą ir įrodymus, bylos šalių pateiktus žodinius paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus, teisės aktuose numatytus reikalavimus. Tarnyba nutarime atkreipė dėmesį į tai, kad bendrovės skleista informacija interneto tinklalapyje buvo pasiekiama nacionaliniu mastu, o reklama, skleista nemokamame leidinyje, buvo platinama įvairiose viešose vietose, nemokamo leidinio „Sveikas lt.“ Nr. 2 (12)2010 tiražas 100 000 egzempliorių, o nemokamo leidinio „Sveikas.lt tau“ – 40 000 egzempliorių, taip pat į tai, kad buvo skleidžiama informacija apie platų spektrą ūmių ir lėtinių įvairių žmogaus organizmo sistemų ligų prevenciją ir gydymą bei siūlė vartoti natūralų mineralinį vandenį įvairių ligų ir sveikatos sutrikimų profilaktikai. Lengvinančia aplinkybe Tarnybos komisija laikė geranorišką bendrovės bendradarbiavimą bei pažeidimo pripažinimą ir reklamos skleidimo nutraukimą, buvo įvertintas ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2010 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. 10-(11.3-193)-8477 bei jame pateikta informacija. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija minėtame rašte informavo, kad gydymo metodikų rengimo, jų derinimo, skelbimo bei taikymo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006-05-17 įsakymu Nr. V-395 „Dėl diagnostikos ir gydymo metodikų rengimo ir jų taikymo priežiūros tvarkos aprašo patvirtinimo“, kurio 4 punkte nurodoma, kad metodikos rengiamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, sveikatos apsaugos ministro įsakymais, Pasaulio sveikatos organizacijos dokumentais, tarptautinių gydytojų profesinių draugijų rekomendacijomis, mokslinių tyrimų duomenimis, publikacijomis, kitų šalių patirtimi ir šiuo aprašu.
Nurodo, kad 2002-01-28 Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 178/2002 16 str. įtvirtinta, jog nepažeidžiant konkretesnių maisto produktus reglamentuojančių įstatymų nuostatų, vartotojų neturi klaidinti maisto ar pašarų etiketės, reklama ir pateikimas, įskaitant jų formą, išvaizdą arba įpakavimą, pakavimo medžiagas, sudėjimo tvarką, apipavidalinimą juos demonstruojant, įvairiausiomis priemonėmis apie juos teikiamą informaciją. Lietuvos higienos normos HN 28:2003 31 punkte nurodyta, kad draudžiama kaip nors deklaruoti natūralaus mineralinio vandens savybes, susijusias su žmogaus ligų profilaktika, gydymu ir išgydymu, tokio natūralaus mineralinio vandens reklamoje neturėtų būti pateikiamų nuorodų apie terapiją prevenciją, gydomąją vertę. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-12-23 įsakymu Nr. V-758 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 25:2003 33 punkto nuostatos leidžia vartoti teiginius, tik jei jie neprieštarauja šios higienos normos 31 punkte išdėstytiems principams ir atitinka šios higienos normos 32 punkte pateiktus reikalavimus.
Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad reklamoje draudžiama nurodyti ar užsiminti apie tas maisto savybes, kurių jis neturi, taip pat apie gydomąsias ar nuo ligų saugančias savybes, jei nėra Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka išduoto šią informaciją patvirtinančio specialios paskirties maisto produkto registravimo pažymėjimo. Pažymi, kad reklama yra vertinama vidutinio vartotojo atžvilgiu, Europos Bendrijų Teisingumo Teismas yra suformavęs vidutinio vartotojo sąvoką (ETT sprendimai bylose Nr. C-99/2001 Linhart; C-486/2001 Procter & Gamble vs OHM; C-220/1998 Estee Lauder Cosmetics GmbH; kt.). Jei atitinkama informacija yra klaidinga, tai gali iškreipti vidutinio vartotojo ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu. Vidutinis vartotojas, neturėdamas specialių sveikatos priežiūros bei medicininių žinių, gali nesuvokti, kad maisto papildas gydomųjų ir/ar nuo ligų saugančių savybių neturi ir net negali turėti, todėl itin svarbu, kad skleidžiama bei vartotojus pasiekianti reklama apie sveikatos problemų ir ligų gydymą ir/ar prevenciją būtų teisinga, tiksli bei jų neklaidinanti/ nedezinformuojanti.
Pažymi, kad maisto produktas neturi ir negali turėti gydomųjų ir (ar) nuo ligų saugančių savybių, kadangi ligas gydo ir nuo ligų saugo tik vaistiniai preparatai, oficialių kompetentingų institucijų pripažinti turinčiais tokį poveikį. Tačiau vertinant bendrovės skleistos reklamos tekstą, susidaro įspūdis, jog mineralinis vanduo „Tichė“ yra universalus ir plataus taikymo produktas, pasižymintis jungtiniu daugelio vaistų poveikiu, kadangi gydo ir apsaugo iš esmės nuo daugumos svarbiausių (bei sunkiausių) virškinimo organų, šlapimtakių, medžiagų apykaitos ligų. Todėl Tarnybos komisija, nekvestionuodama fakto dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytos tvarkos išduoti šią informaciją patvirtinančius specialios paskirties maisto produkto registravimo pažymėjimus, nutarime konstatavo, jog natūralus mineralinis vanduo, kaip ir kiti maisto produktai, gydomųjų ar nuo ligų saugančių savybių neturi ir negali turėti.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovės su pareiškėjos skundu nesutiko, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė jo netenkinti. Papildomai paaiškino, kad 2008 m. bendrovė buvo bausta už tuos pačius pažeidimus, reklamoje buvo naudojami tie patys gydomieji, sveikatingumo teiginiai, todėl bendrovė turėjo žinoti, kad tokia reklama yra draudžiama.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. rugpjūčio 18 d. nutarimo Nr. 12R-18 „Dėl UAB „Baltijos mineralinių vandenų kompanija“ Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo“, kuriame pareiškėjai už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą paskirta 3 000 Lt bauda, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 6–14, 50–58, 166–174).
Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2011 m. vasario 8 d. surašė reklamos įstatymo pažeidimo protokolą Nr. R1-6 (b. l. 104–106), iš kurio matyti, kad pareiškėja skleidė natūralaus mineralinio vandens „Tichė“ reklamą: „Silpnos mineralizacijos sulfatinio magnio – kalcio natūralaus mineralinio vandens „Tichė“ iš gręžinio Nr. 26418, esančio Telšiuose gydomojo naudojimo metodika išnagrinėta ir patvirtinta Rusijos mokslinio atkuriamosios medicinos ir kurortologijos centro Mokslo taryboje: „Tichė“ tinkamas virškinimo organų, šlapimtakių, medžiagų apykaitos ligų gydymui. Gydymo kurso trukmė paprastai yra 3–4 savaitės, o sunkiai gydymui pasiduodančių ligonių atvejų – iki 1,5 mėnesio. „Tichė“ rekomenduojama vartoto, kaip gydomasis esant šiems susirgimams: 1. Stemplės ligos; 2. Lėtinis gastritas ne paūmėjimo fazėje; 3. Skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opa nekomplikuotos eigos, remisijos arba slopstančio paūmėjimo fazėje; 4. Žarnyno ligos ne paūmėjimo fazėje; 5. Kepenų, tulžies pūslės, ir tulžies latakų ligos; 6. Kasos ligos; 7. Virškinimo organų sutrikimai po chirurginės invazijos; 8. Endokrininės sistemos ligos, mitybos ir medžiagų apykaitos sutrikimai; 9. Šlapimtakių ligos“, kuri buvo skleidžiama nemokamo žurnalo „Sveikas.lt“ Nr. 2(12) 2010 (tiražas 100 000 egzempliorių, taip pat galima rasti interneto svetainėje http://www.sveikas.lt/pub/sveikas_zurnalas/Sveikas.lt_Nr.12.pdf), panašaus pobūdžio natūralaus mineralinio vandens „Tichė“ reklama buvo skleidžiama nemokamame žurnale „Sveikas.lt tau“ (tiražas 40 000 egzempliorių, taip pat galima rasti interneto svetainėje http://sveikas.lt/pub/sveikas_laikrastis/Sveikas.lt_Tau_nr.1.pdf). Šį protokole nustatytą natūralaus mineralinio vandens „Tichė“ reklamos turinį patvirtina byloje esančios „Tichė“ skleistos reklamos kopijos (b. l. 142, 143).
Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo (skundžiamo nutarimo priėmimo dieną aktualios redakcijos) tikslas – gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę bei sudaryti sąlygas reklaminei veiklai plėtoti (1 straipsnio 1 dalis). Šis įstatymas nustato reklamos naudojimo reikalavimus, reklaminės veiklos subjektų atsakomybę bei reklamos naudojimo kontrolės Lietuvos Respublikoje teisinius pagrindus (1 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad reklama – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis.
Pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą reklamoje draudžiama nurodyti ar užsiminti apie tas maisto savybes, kurių jis neturi, taip pat apie gydomąsias ar nuo ligų saugančias savybes, jei nėra Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka išduoto šią informaciją patvirtinančio specialios paskirties maisto produkto registravimo pažymėjimo. Iš skundžiamo nutarimo (b. l. 6–14, 50–58, 166–174) matyti, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisija laikėsi nuostatos, kad minėta reklama siejo natūralaus mineralinio vandens „Tichė“ vartojimą su gydomosiomis bei nuo ligų saugančiomis savybėmis, ir tokiu būdu nustatė Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą. Pagal Lietuvos Respublikos farmacijos įstatymo 2 straipsnio 50 dalį vaistas (vaistinis preparatas) – tai vaistinė medžiaga arba jų derinys, pagaminti ir teikiami vartoti, kadangi atitinka bent vieną šių kriterijų: 1) pasižymi savybėmis, dėl kurių tinka žmogaus ligoms gydyti arba jų profilaktikai; 2) dėl farmakologinio, imuninio ar metabolinio poveikio gali būti vartojamas ar skiriamas atkurti, koreguoti ar modifikuoti žmogaus fiziologines funkcijas arba diagnozuoti žmogaus ligas. Darytina išvada, kad tik vaistams (vaistiniams preparatams) gali būti būdingos gydomosios savybės.
Skunde teigiama, kad turėtų būti atsižvelgiama į tai, jog Rusijos Federacijos institucijos padarė išvadas (b. l. 28–35, 72–79, 85–87, 122–129, 133–135), kad mineralinis vanduo „Tichė“ turi gydomųjų savybių, todėl, mano, kad negali būti paneigtas pats geriamojo vandens „Tichė“ poveikis žmogaus sveikatai. Tokia pareiškėjos pozicija neatitinka Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. sausio 28 d. Reglamento (EB) Nr. 178/2002 16 straipsnyje nustatyta, kad nepažeidžiant konkretesnių maisto produktus reglamentuojančių įstatymų nuostatų, vartotojų neturi klaidinti maisto ar pašarų etiketės, reklama ir pateikimas, įskaitant jų formą, išvaizdą arba įpakavimą, pakavimo medžiagas, sudėjimo tvarką, apipavidalinimą juos demonstruojant, įvairiausiomis priemonėmis apie juos teikiamą informaciją. Lietuvos higienos normos HN 28:2003 „Natūralaus mineralinio vandens ir šaltinio vandens naudojimo ir pateikimo į rinką reikalavimai“ 31 punkte nustatytas draudimas kaip nors deklaruoti natūralaus mineralinio vandens savybes, susijusias su žmogaus ligų profilaktika, gydymu ar išgydymu, tokio natūralaus mineralinio vandens reklamoje neturėtų būti pateikiamų nuorodų apie terapiją, prevenciją, gydomąją vertę.
Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, kad natūralaus mineralinio vandens „Tichė“ reklamoje naudoti teiginiai tiesiogiai siejo jo vartojimą su gydomosiomis savybėmis, tačiau pareiškėjas skunde nurodo, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba neprieštaravo tam, jog rinkoje būtų realizuojamas natūralus mineralinis vanduo „Tichė“, kurio papildomoje etiketėje būtų pateikta informacija apie mineralinį vandenį „Tichė“ ir jo savybes. Teismas nesutinka su tokiais pareiškėjos teiginiais, nes byloje esanti medžiaga vienareikšmiškai patvirtina, kad, atsakydama į pareiškėjos 2006 m. sausio 31 d. prašymą Nr. 02-02 (b. l. 19, 63, 159, 160), Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2006 m. vasario 2 d. rašte Nr. B6-(1.9)-21 „Dėl ženklinimo rekvizitų pateikimo rusų kalba“ (b. l. 18, 62, 158) neanalizavo informacijos turinio, tiesiog neprieštaravo, kad Lietuvos Respublikos rinkoje būtų realizuojamas natūralus mineralinis vanduo „Tichė“, kurio papildomoje etiketėje būtų pateikta informacija rusų kalba, todėl pareiškėjos teiginiai, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba leido skleisti atitinkamo turinio informaciją, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėja skunde teigia, kad jos veikime nėra/nebuvo kaltės, kadangi ji nėra šios srities specialistė ir siekdama išvengti galimų teisės pažeidimų, šias pareigas ji perleido UAB „Alio“ 2009 m. gruodžio 28 d. sudarytos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu (b. l. 15–16, 59–60, 83–84, 154–155). Teismas tokius pareiškėjos teiginius vertina kaip siekimą išvengti atsakomybės, nes iš 2009 m. gruodžio 28 d. tarp pareiškėjos ir UAB „Alio“ sudarytos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) akivaizdu, kad ji buvo sudaryta siekiant sudaryti pareiškėjai galimybes skelbti šios sutarties ir įstatymų reikalavimus atitinkančią informaciją, pagal šią sutartį UAB „Alio“ įsipareigojo vykdyti pareiškėjos rengiamas reklamines kompanijas ir publikuoti pareiškėjos pateiktą reklaminę medžiagą (Sutarties 2.2–2.3 punktai). Kaip teisingai savo atsiliepime pažymėjo atsakovė UAB „Alio“ minėta sutartimi neįsipareigojo vertinti pareiškėjos pateiktos informacijos (reklamos) teisėtumo aspektu. Be to, pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 8 dalį reklamos davėju yra laikomas asmuo, kurio iniciatyva ir interesais naudojama (užsakoma, gaminama, skleidžiama) reklama. Pagal to paties įstatymo 20 straipsnio 1 dalį reklaminės veiklos subjektai (reklamos davėjas, reklamos paslaugų tiekėjas, 2 str. 12 d.), pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas atsako už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą tik tuo atveju, jei žinojo ar turėjo žinoti, kad naudojama klaidinanti ar neleidžiama lyginamoji reklama arba klaidinimas ar neleistinas lyginimas įvyko dėl jo veiksmų gaminant ar skelbiant reklamą, arba reklamos gamintojas, tarpininkas ar skleidėjas negali pateikti įrodymų, leidžiančių nustatyti reklamos davėją (gamintoją). Teismas sutinka su atsakovės atsiliepime padaryta išvada, jog reklamos davėjas (šiuo atveju pareiškėja) visų pirma yra atsakingas už Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimų pažeidimus nepriklausomai nuo to kokiu būdu reklama buvo užsakyta, pagaminta ar skleidžiama, o neatsako tik tuo atveju, jei įrodo, kad pažeidimas įvyko ne dėl jo kaltės. Šiuo atveju pareiškėja nepateikė įrodymų paneigiančių jos kaltę. Nutarime padarytos išvados dėl Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo pažeidimo yra išsamiai argumentuotos.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyrusi byloje surinktus įrodymus bei su ginču susijusias teisės normas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnyba priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą, kuriuo pripažino, kad pareiškėja UAB „Baltijos mineralinių vandenų kompanija“, skleisdama natūralaus mineralinio vandens „Tichė“ reklamą, pažeidė Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą imperatyvų draudimą reklamoje nurodyti ar užsiminti apie tas maisto savybes, kurių jis neturi, taip pat apie gydomąsias ar nuo ligų saugančias savybes, jei nėra Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka išduoto šią informaciją patvirtinančio specialios paskirties maisto produkto registravimo pažymėjimo, ir už šį pažeidimą pagrįstai skyrė pareiškėjai 3 000 Lt baudą, nes pagal Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 22 straipsnio 5 punktą už šį pažeidimą gali būti skiriama bauda nuo 1 000 iki 30 000 Lt, o pagal to paties straipsnio 7 dalį skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, ir priklauso nuo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio jo trukmės ir masto. Tarnyba, atsižvelgdama į pažeidimo trukmę (reklama buvo skleista ribotą laiką), geranorišką pareiškėjos bendradarbiavimą, pažeidimo pripažinimą ir skleistos reklamos nutraukimą, pagrįstai pareiškėjai paskyrė artimą minimaliai piniginę 3 000 Lt baudą. Todėl pareiškėjos UAB „Baltijos mineralinių vandenų kompanija“ skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127, 129 str., teisėjų kolegija
nusprendė:
Atmesti pareiškėjos UAB „Baltijos mineralinių vandenų kompanija“ skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.