- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-29
- Bylos Nr.
- 2A-1729-450/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-03-3-03110-2010-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Henrichas Jaglinskis, Asta Radzevičienė, Zita Smirnovienė
- Ieškovas
- D. A. B.
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Zitos Smirnovienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. A. B. įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. A. B. įmonės ieškinį atsakovui AB ”Lietuvos draudimas” dėl draudimo išmokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas D. A. B. įmonė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė pripažinti 2009-06-15 įvykusį įvykį draudžiamuoju ir priteisti iš atsakovo AB ”Lietuvos draudimas” ieškovo naudai 94480 Lt draudimo išmoką ir 6 procentus metinių palūkanų nuo šios sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad įmonė periodiškai ir ilgą laiką draudė pas atsakovą savo turimą transporto priemonių parką. Kiekvieną transporto priemonę atsakovas draudė atskirai, atskirai ją įkainavo. 2009-06-15 ieškovo vilkikui Iveco Magirus 440E47, v.n. (duomenys neskelbtini), užvažiuojant ant svarstyklių buvo perpjauta padanga. Sugadinta padanga buvo pakeista atsarginiu ratu. Vairuotojui, vairavusiam vilkiką, buvo duotas nurodymas važiuoti į Kauną į jų autoremonto dirbtuves. Vilkikui su prie jo prikabinta priekaba važiuojant keliu sprogo pakeistas ratas, vilkikas tapo nevaldomu, todėl išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, susidūrė su kitu automobiliu ir galiausiai apsivertė, paskui save versdamas priekabą. Dėl autoįvykio tiek vilkikas, tiek ir priekaba buvo sugadinti, neremontuotini. Iš viso patirta 94480 Lt turtinė žala, kurią prašo atlyginti. Nurodė, kad atsakovas netinkamai aiškina taisykles, nenori prisiimti atsakomybės, išmokėti ieškovui priklausančią draudimo išmoką. Ieškovo vertinimu, pasirašyta draudimo sutartis buvo pagal standartines sąlygas, todėl sutarties sąlygas prašė aiškinti ieškovo naudai.
Atsiliepimas
Atsakovas AB ”Lietuvos draudimas” su ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad autoįvykis įvyko dėl ieškovo netvarkingos transporto priemonės. Todėl įvykis pagrįstai, remiantis Draudimo taisyklėmis, kitais teisės aktais bei bylos įrodymais [baudžiamosios bylos nuosprendžiu] pripažintas nedraudiminiu ir ieškovui neišmokėta prašoma draudimo išmoka.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. spalio 25 d. sprendimu ieškovo Daliaus A. B. įmonės ieškinį atsakovui AB ”Lietuvos draudimas” dėl draudimo išmokos priteisimo atmetė. Teismas nustatė, kad ginčo šalys buvo draudimo teisiniuose santykiuose. Atsakovas apdraudė ieškovo puspriekabę savivartę, v.n. (duomenys neskelbtini) , ir vilkiką Iveco Magirus 440E47, v.n. (duomenys neskelbtini) Tarp šalių nėra ginčo, kad, galiojant draudiminei apsaugai, 2009-06-15 Kauno rajone kelio Panevėžys-Aristava-Sitkūnai 83 kilometre įvykio autoįvykis, kuriame dalyvavo ir buvo apgadintos ieškovo apdraustos aukščiau įvardytos transporto priemonės. Spręsdamas dėl ieškovo pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teismas nurodė, kad transporto priemonių draudimo liudijimas nukreipia į Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021, kurios laikomos sutarties pagrindu. Taisyklės yra aprobuotos, nustatyta tvarka patvirtintos. Pagrindo pripažinti šias taisykles pažeidžiančias ieškovo interesus ir dėl to nesąžiningas nėra. Todėl atsakovas, spręsdamas dėl įvykio pripažinimo draudiminiu, turėjo pagrindą vadovautis nurodytų taisyklių nuostatomis. Šiuo atveju ieškovas atsisakė išmokėti ieškovui draudimo išmoką dėl dviejų aplinkybių: 1) įvykis įvyko dėl techniškai netvarkingos transporto priemonės eksploatavimo ir 2) techniškai netvarkingą transporto priemonę eksploatuoti draudė kelių eismo taisyklės. Teismas konstatavo, kad byloje patikimai įrodyta, jog autoįvykis, kurio metu buvo apgadintas ieškovo nuosavybėje turėtas ir pas atsakovą apdraustas vilkikas ir puspriekabė, įvyko dėl techniškai netvarkingos transporto priemonės eksploatavimo. Tokią išvadą patvirtina Kauno rajono apylinkės teismo 2010-11-26 nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr.1-360-358/2010, bei Kauno apygardos teismo 2011-05-25 nuosprendis, priimtas apeliacine tvarka nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr.1A-130-493/2011. Teismas pripažino ir tai, kad techniškai netvarkingą transporto priemonę naudoti draudė kelių eismo taisyklės, t.y. antrasis požymis, dėl kurio atsakovas atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoką yra nustatytas. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje esantis techninės apžiūros talonas nepatvirtina, kad autoįvykio metu ieškovo transporto priemonė buvo tvarkinga, kad ją eksploatuoti leido kelių eismo taisyklės. Baudžiamosios bylos įrodymai, paties ieškovo atstovo paaiškinimai patvirtina, kad ieškovo transporto priemonė – vilkikas nebuvo techniškai tvarkinga, kad priekinė kairė padanga neatitiko techninių reikalavimų. Pripažinti, kad ieškovo vilkikas su netinkama eksploatuoti priekinės kairės pusės padanga važiavo iki remonto vietos ir tuo nepažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimų irgi nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovo vilkikas važiavo ilgu atstumu – faktiškai jo važiavimo kelias nuo Klovainių iki Kauno sudarė daugiau kaip 150 km. Tokia kelio atkarpa bei važiavimo būdas, t.y. techniškai netvarkingas vilkikas važiavo su prie jo prikabinta puspriekabe rodo, kad vilkiko važiavimo tikslas nebuvo sutvarkyti techniškai netvarkingą ratą. Vadinasi, priešingai negu nustatyta Kelių eismo taisyklių 60 p., ieškovas eksploatavo techniškai netvarkingą transporto priemonę. Tuo tarpu pagrindo nustatyti, kad vilkiko priekaba, kuri pas atsakovą buvo drausta kaip atskiras objektas, įgyja teisę draudimo išmokai gauti nėra. Teismas nurodė, kad puspriekabė, kaip ir vilkikas, tapo vieno ir to paties autoįvykio dalyviai. Puspriekabės sugadinimai, paties sugadinimo faktas yra priežastingai susijęs su vilkiko veiksmais ir atitinkamai sąlygotas ieškovo darbuotojo pripažinto nusikalstamo veikimo, todėl teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados nesudaro pagrindo pripažinti ieškovo prašomą autoįvykį draudiminiu, atitinkamai nėra pagrindo dėl padaryto autoįvykio atsiradusios žalos išmokėti ieškovui draudimo išmoką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas D. A. B. įmonė prašė apeliacinės instancijos teismą Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, tenkinant ieškovo ieškinį. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:
1. Ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas, priimtas klaidingai aiškinant Transporto priemonių draudimo taisyklių, Kelių eismo taisyklių ir kitų teisės aktų nuostatas bei dalyvaujančių byloje asmenų pateiktus įrodomąją reikšmę turinčius duomenis. Ieškovas neginčija fakto, kad eismo įvykis, kurio pasėkoje vilkikas ir puspriekabė buvo nepataisomai apgadinti, įvyko dėl netvarkingos transporto priemonės eksploatavimo (konkrečiai dėl vilkiko padangos neatitikimo keliamiems reikalavimams). Tačiau nepagrįstos teismo išvadomis, jog apdraustas transporto priemones (vilkiką ir puspriekabę) draudė naudoti Kelių eismo taisyklės. Įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs baigtinį sąrašą atvejų, kuomet važiuojančiai transporto priemonei sugedus, ją eksploatuoti (naudoti) draudžiama (Kelių eismo taisyklių 246 p.). Nagrinėjamo autoįvykio metu galiojo Kelių teismo taisyklių [toliau – KET] 2008-09-01 redakcija. Taigi KET nustatyta, kad draudžiama vairuoti techniškai netvarkingą, transporto priemonėms keliamų techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę <...>, tačiau jeigu važiuojanti transporto priemonė sugenda ir dėl to neatitinka techninių reikalavimų, o gedimo pašalinti neįmanoma, vairuotojas, laikydamasis būtinų atsargumo priemonių, gali važiuoti iki stovėjimo ar remonto vietos, išskyrus KET 246 punkte nustatytus atvejus (KET 15 punktas). Apeliantui priklausantis vilkikas neturėjo nei vieno iš penkių KET 246 p. išvardintų trūkumų, todėl galėjo važiuoti iki stovėjimo ar remonto vietos. Pažymėjo, jog, suplyšus vilkiko padangai, ji buvo pakeista kita (atsargine) tam, kad transporto priemone būtų galima parvykti į apeliantui priklausančias remonto dirbtuves, esančias Kaune (apelianto buveinėje). Šias aplinkybes 2011-10-18 teismo posėdžio metu patvirtino liudytojas J. J., vairavęs vilkiką eismo įvykio metu ir įmonės savininkas D. A. B. Jokių kitų įrodymų byloje dėl minėtų aplinkybių nėra. Be to, vykdamas į remonto dirbtuves, vairuotojas laikėsi atsargumo priemonių, važiavo mažesniu greičiu, nei leistina.
2. Drausdamas transporto priemonių parką, įskaitant vilkiką su puspriekabe, nuo visų draudiminių įvykių apeliantas pagrįstai manė, kad draudžiasi nuo bet kokio draudiminio įvykio, tarp jų ir avarijos, nepriklausomai nuo to, dėl kieno kaltės kilo avarija (kasko draudimo rūšis). Apeliantas buvo įsitikinęs, jog įvykus eismo įvykiui, įvykis bus laikomas draudžiamuoju, nebent konkrečią apdraustą transporto priemonę būtų draudę naudoti KET. Šiuo atveju vilkiko vairuotojas prieš tęsiant kelionę įvertino faktą, kad neegzistuoja jokie gedimai, dėl kurių nebūtų galima važiuoti su vilkiku (KET 246 p.). Teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, kad vilkiku buvo važiuojama dar apie 150 kilometrų kartu su prikabinta puspriekabe, nes KET nėra numatyta, kokį atstumą gali važiuoti transporto priemonė, neatitinkanti techninių reikalavimų. Be to, teismas, atsisakydamas eismo įvykį pripažinti draudžiamuoju, citavo ginčui neaktualios KET redakcijos 60 p., tačiau eismo įvykio metu galiojusios KET redakcijos 60 p. nurodoma visai kita nuostata. Taigi byloje nėra jokių įrodymų, jog apeliantui priklausantį vilkiką ir puspriekabę draudė naudoti KET, todėl, nenustačius šios sąlygos, eismo įvykis negalėjo būti pripažintas nedraudžiamuoju (Taisyklių 4.1.3. p.). Todėl teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, netinkamai taikė ir aiškino KET 15 str., 246 str., Taisyklių 2.8.2. p., 4.1.3. p., 7.1. p. tuo labiau, esant abejonėms, ar transporto priemones draudė naudoti KET, visos abejonės turi būti aiškinamos apelianto naudai (CK 6.193 str. 4 d.).
3. Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti draudimo išmoką už sugadintą puspriekabę, nes eismo įvykyje nepataisomai sugadintos dvi atskiros transporto priemonės. Iš ginčijamo teismo sprendimo visiškai neaišku, kokių techninių reikalavimų neatitiko ir dėl kokių priežasčių buvo draudžiama naudoti kitą transporto priemonę, t.y. puspriekabę. Aplinkybė, kad eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas buvęs apelianto darbuotojas, nėra susijusi su nagrinėjamo ginčo dalyku. Atkreipė dėmesį, kad pagal LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 40 d., 43 d., 53 d., tiek priekaba, tiek puspriekabė yra laikomos transporto priemonėmis. Tačiau tiek atsakovas, tiek teismas nepagrįstai puspriekabę laikė sudėtine vilkiko dalimi. Kadangi puspriekabė buvo apdrausta kaip atskira transporto priemonė, atsakovas draudimo išmoką atsisakyti išmokėti galėjo tik tuomet, jeigu avarija būtų įvykusi dėl techniškai netvarkingos puspriekabės eksploatavimo, kuomet ją draudžia naudoti KET (Taisyklių 4.1.3. p.). Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad eismo įvykis įvyko dėl puspriekabės eksploatavimo ar, kad puspriekabė buvo techniškai netvarkinga, ją naudoti draudė KET. Be to, atsakovas nei Taisyklėse, nei draudimo sutartyje nenurodė, kad jeigu eismo įvykis įvyksta dėl techniškai netvarkingos transporto priemonės (vilkiko), kuomet ją draudžia naudoti KET, ir dėl to apgadinama puspriekabė, draudimo išmoka nemokama abiejų transporto priemonių atžvilgiu. Apelianto teigimu, teismo išvados dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką už sugadintą puspriekabę yra nepagrįstos, priimtos netinkamai interpretuojant Taisyklių 4.1.3. p. Toks sutarties sąlygų aiškinimas paneigia ne tik turto draudimo sutarties tikslus, bet ir kasko draudimo sutarties dalyko (draudimo objektas) - turtinio teisinės apsaugos imperatyvą. Aptarti argumentai patvirtina, kad teismas, atsisakydamas priteisti draudimo išmoką už nepataisomai sugadintą puspriekabę, nukrypo nuo ginčo esmės, netinkamai aiškino ir taikė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 str. 40 d., 43 d., 53 d., CK 6.193 str. 4 d., 6.189 str., 6.200 str. 1 d., pažeidė teisėtų lūkesčių principą.
4. Ginčijamu sprendimu buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog atsakovas pagrįstai ir teisėtai atsisakė išmokėti draudimo išmoką atsakovui, iš esmės vadovavosi tik baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau ir ją neteisingai įvertino, ignoravo byloje dalyvaujančio asmens paaiškinimus ir liudytojo parodymus, pažeidė pareigą tinkamai (visapusiškai ir objektyviai) įvertinti bylos medžiagoje esančių įrodymų visetą.
5. Pirmosios instancijos teismo teisėja turėjo išankstinį nusistatymą nagrinėjamos bylos baigtimi ir šioje byloje buvo pažeista apelianto teisė į nepriklausomą, nešališką teismą, todėl egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas - byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo. Paaiškino, kad apeliantui ir jo atstovui laiku atvykus į teismo 2011-10-18 posėdį, paaiškėjo, kad nėra atvykęs atsakovo atstovas-(ė). Nors įstatymas nedraudžia nagrinėti bylą, jeigu į teismo posėdį neatvyksta atsakovas, kuriam tinkamai pranešta apie teismo posėdį, tačiau nepaisant to teismas nurodė, jog reikia palaukti atsakovo atstovo-(ės). Tuomet bylą nagrinėjusi teisėja pasišalino iš teismo posėdžių salės ir posėdžių sekretorės paprašė pranešti, jeigu atsakovo atstovai pasirodytų. Teisėja į teismo posėdžių salę sugrįžo tik po dvidešimties minučių, tačiau atsakovo atstovas-(ė) vis dar nebuvo atvykęs. Teismui išreiškus didelį nusistebėjimą dėl atsakovo atstovo neatvykimo, bylos nagrinėjimas galiausiai buvo pradėtas. Dar daugiau, apklausiant liudytoją (vilkiko vairuotoją J. J.), teisėja uždavinėjo aiškiai menamus klausimus. Šį faktą gali patvirtinti teismo posėdžio garso įrašas.
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad KET 15 p. taikytinas, esant 2 sąlygoms: transporto priemonė sugedo važiuojant ir tokia transporto priemone važiuojama iki stovėjimo ar remonto vietos. Šiuo atveju nė viena iš šių sąlygų nebuvo išpildyta, todėl remiantis to paties KET 15 p. pirmuoju sakiniu ieškovo darbuotojui J. J., vairuojant Iveco Magirus 440E47, v.n. (duomenys neskelbtini) KET draudimas eksploatuoti netvarkingą transporto priemonę buvo pažeistas ir dėl to įvykis (autoavarija) pagrįstai pripažintas nedraudiminiu. Pirmosios sąlygos nebuvimą patvirtina paties J. J. ir liudytojo A.P. parodymai baudžiamojoje byloje. Antroji sąlyga taip pat nebuvo išpildyta. Remiantis Kauno apygardos teismo nuosprendžiu byloje Nr.1A-130-493/2011 nustatytomis aplinkybėmis, pakeitus padangą, transporto priemone buvo važiuojama ne iki sustojimo ar remonto, o iki krovinio iškrovimo vietos. Apeliantas teigia, kad, vykstant į remonto dirbtuves, vairuotojas laikėsi atsargumo priemonių, tačiau neaišku, kokių būtent atsargumo priemonių buvo laikytasi, o kad buvo naudojamos atsargumo priemonės ir važiuota mažesniu greičiu net neįrodyta. Apeliantas nepagrįstai remiasi Taisyklių nuostatų nežinojimu, nes, būdamas verslininku, turėjo būti susipažinęs su Taisyklių nuostatomis, žinoti, kas jose apibrėžiama kaip nedraudiminiai įvykiai, todėl negalėjo pagrįstai tikėtis, kad draudimo išmoka bus mokama bet kuriuo atveju. Tai, kad sprendime nurodytas KET 60 p., kuris visiškai nesusijęs su nagrinėjama byla, laikytina rašymo apsirikimu, o ne sąmoningu netinkamos redakcijos teisės akto taikymu. Šiuo atveju aktualu ne punkto numeris, o jo turinys. Eksploatuoti techniškai netvarkingą, techninius reikalavimus neatitinkančią transporto priemonę draudžia ir aktuali KET redakcija, t.y. 15 p. Teismas pagrįstai atsisakė priteisti draudimo išmoką už sugadintą puspriekabę, nes, nors vilkikas ir puspriekabė yra dvi atskiros transporto priemonės, tačiau nagrinėjamu atveju jos buvo naudojamos kartu, kaip vienetas, ir tas pats vairuotojas (apelianto darbuotojas) buvo atsakingas už jas abi ir būtent dėl jo veiksmų buvo padaryta žala abiems transporto priemonėms. Atsakovas nesutiko, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, teismas rėmėsi tik baudžiamosios bylos medžiaga ir neatsižvelgė į kitus įrodymus. Teismas neturi pareigos sprendime nurodyti, kokie konkrečiai įrodymai, kuria dalimi nulėmė vienokią ar kitokią išvadą, kuri ir nulėmė konkretų galutinį sprendimą. Teismas įvertino visus įrodymus ir atsižvelgiant į didesnio tikėtinumo galimybę, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsakovo teigimu, ieškovo atstovas teismo šališkumu abejoja ne dėl objektyvių teisinių motyvų, o dėl subjektyvių asmeninių vertinimų, todėl šis argumentas atmestinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Paaiškino, kad ieškovo nurodytam posėdyje atsakovo atstovas negalėjo sudalyvauti, nes tą pačią dieną turėjo dalyvauti kitoje byloje ir neturėjo galimybių apie savo nedalyvavimą pranešti teismui. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas viso teismo proceso metu buvo aktyvus proceso dalyvis, naudojosi savo procesinėmis teisėmis ir vykdė pareigas, teismas pagrįstai tikėjosi, kad atsakovo atstovas dalyvaus ir nurodytam teismo posėdyje. Tai, kad teismas nusprendė keliolika minučių atidėti posėdžio pradžią, kad atvyktų atsakovo atstovas, nelaikytina šališkumu. Priešingai, tokį teismo sprendimą reikėtų vertinti kaip siekį įgyvendinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos principus, visapusiškai ir tinkamai išnagrinėti bylą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovo apeliacinio skundo ribose [LR CPK 320 str. 2 d.].
Byloje kilęs ginčas dėl to, ar atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ turi sumokėti ieškovui draudimo išmoką. Šiuo atveju teisiškai reikšmingi argumentai yra dėl to, ar ieškovo darbuotojo [vairuotojo] sukeltas eismo įvykis pagrįstai pripažintas nedraudiminiu įvykiu.
Draudiko teisė tam tikros rūšies draudimo sutartyje, kurios sudėtine dalimi yra draudimo taisyklės, nustatyti nedraudiminius įvykius kyla iš įstatyme įtvirtintos draudimo sutarties sampratos. CK 6.987 str. 1 d. nurodyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja sumokėti draudimo išmoką, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Teisinis pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudiminio įvykio buvimą. Visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudiminio įvykio požymių, taip pat ir sutartyje iš anksto išvardyti nedraudiminiai įvykiai, nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti. CK 6.994 str. 1 d. nustatyta draudiko teisė įvertinti dėl konkretaus objekto draudimo riziką reiškia ir tai, kad prisiimdamas draudiminę riziką draudikas apsibrėžia draudimo ribas, nustatydamas atvejus, kurie laikomi nedraudiminiais įvykiais.
Nagrinėjamu atveju šalių pasirašytoje Transporto priemonių draudimo liudijime buvo nurodyta, kad šio sutarties pagrindu yra Transporto priemonių draudimo taisyklės Nr.021 [2008-05-21 redakcija, galiojanti nuo 2008-06-15]. Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 [toliau - Taisyklės] 4.1.p. buvo numatytas baigtinis sąrašas situacijų, kurios laikomos nedraudžiamaisiais įvykiais. Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“, atsisakydamas išmokėti ieškovui [apeliantui] draudimo išmoką už 2009 m. birželio 15 d. autoįvykio metu sugadintas transporto priemones [vilkiką ir puspriekabę], vadovavosi Taisyklių 4.1.3 p., kuris nustatė, kad nedraudžiamasis įvykis laikomas situacija, kai autoavarija, gaisras ar sprogimas įvyko dėl techniškai netvarkingos transporto priemonės eksploatavimo, kai ją naudoti draudžia kelių eismo taisyklės. Aiškindamasis pastarąją nuostatą, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad įvykį pripažinti nedraudžiamuoju pagal nurodytą Taisyklių 4.1.3 p. turi būti tenkintos dvi sąlygos: autoavarija įvyko dėl techniškai netvarkingos transporto priemonės ir naudoti tokią transporto priemonę draudė kelių eismo taisyklės. Bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad yra abi nurodytos sąlygos, todėl, esant nedraudiminiam įvykiui, ieškovas neturėjo teisės gauti draudimo išmoką. Įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad neturi teisinio pagrindo daryti priešingų išvadų. Pastebėtina, kad pateiktame apeliaciniame skunde ieškovas pakeitė savo poziciją, t.y. priešingai nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šiuo atveju ieškovas pripažino, kad eismo įvykio metu, kurio metu buvo nepataisomai sugadintos pas atsakovą apdraustos transporto priemonės, ieškovo vairuotojas J. J. vairavo techniškai netvarkingą transporto priemonę [vilkiką], tačiau kategoriškai nesutiko, kad vairuojamą transporto priemonę draudė naudoti kelių eismo taisyklės. Pagrįsdamas savo teiginį, ieškovas vadovavosi nagrinėjamo eismo įvykio metu galiojusia Kelių eismo taisyklių 15 punkto ta dalimi, kuri numatė, jog jeigu važiuojanti transporto priemonė sugenda ir dėl to neatitinka techninių reikalavimų, o gedimo pašalinti neįmanoma, vairuotojas, laikydamasis būtinų atsargumo priemonių, gali važiuoti iki stovėjimo ar remonto vietos, išskyrus šių taisyklių 246 p. nustatytus atvejus. Sutinkant su apelianto teiginiais, teismas konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų, kad aptariamo eismo įvykio metu vairuojamas vilkikas turėjo gedimų, numatytų KET 246 str., kuriems esant griežtai draudžiama važiuoti transporto priemone. Kita vertus, apeliantas, remdamasis bendrosios KET 15 p. normos, kuri draudžia vairuoti techniškai netvarkingą transporto priemonę, išlyga, kad toks draudimas vairuoti netaikomas, kai transporto priemonės gedimas atsiranda jos eksploatavimo metu, gedimo pašalinti neįmanoma, o tokiu atveju, laikydamasis būtinų atsargumo priemonių, vairuotojas gali važiuoti iki stovėjimo ar remonto vietos, neįrodė, kad transporto priemonės gedimas atsirado eksploatavimo metu, kad techniškai netvarkinga transporto priemonė buvo vairuojama į ieškovo dirbtuves, o vairuotojas laikėsi būtinų atsargumo priemonių. Įsiteisėjusiame Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 25 d. nuosprendyje [baudžiamosios bylos Nr. 1A-130-493/2011] buvo neginčytinai nustatyta, kad sprogusi vilkiko padanga, kuri neatitiko techninių reikalavimų ir dėl to tokia transporto priemonė negalėjo būti vairuojama, sąlygojo eismo įvykį, ir ši padanga buvo įmontuota jau prieš kelionę ir tuo pačiu eismo įvykį, pakeičiant užvažiavus ant svarstyklių supjaustytą padangą. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu tiek nuteistasis [ieškovo vairuotojas] J. J., tiek liudytojas A. P. patvirtino, kad prieš kelionę, kurios metu įvyko eismo įvykis, užvažiavus ant svarstyklių vilkiko padanga buvo perpjauta ir iškart pakeista į kitą padangą. Pastarąsias aplinkybes dar kartą patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje liudytoju apklaustas tas pats vairuotojas J. J. To paties posėdžio metu, t.y. 2011 m. spalio 18 d. liudytojas J. J. taip pat parodė, kad nors „remonto dirbtuvės ir iškrovimo vieta buvo Kaune, jis negalėjo į šoną važiuoti ir palikti krovinį“. Konstatuodamas, kad, priešingai nei teigė ieškovas, transporto priemonė buvo vairuojama ne į dirbtuves, o pirmiausia į krovinio pristatymo vietą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, kad vilkikas važiavo ilgu atstumu [daugiau kaip 150 km], ir važiavimo būdą, t.y. techniškai netvarkingas vilkikas važiavo su prie jo prikabinta puspriekabe. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto motyvai, kad vairuotojas laikėsi atsargumo priemonių, nes, jo teigimu, buvo važiuojama mažesniu greičiu nei leistina. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, priimtais baudžiamosiose bylose, nustatyta, kad ieškovo vairuotojas pažeidė KET 9 p. reikalavimus eismo dalyviui laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nes šiuo atveju vilkiko vairuotojas buvo akivaizdžiai nerūpestingas, su nepritaikyta vilkiko vairavimo ašiai padanga važiavo maksimaliu leistinu greičiu, o vairuojamas krovininis automobilis buvo maksimaliai pakrautas [Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr.1-360-358/2010; Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 25 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr.1A-130-493/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis baudžiamojoje byloje. 2K-593/2011]. Šiais įrodymais teismas remiasi LR CPK 182 str. 1 d. 3 p. pagrindu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad vadovaujantis KET 15 p. nuostatomis nagrinėjamo eismo įvyko metu ieškovui galiojo draudimas vairuoti technišką netvarkingą transporto priemonę [vilkiką], todėl, šį imperatyvą pažeisdamas, pagal Taisyklių 4.1.3 p. apeliantas neįgijo teisės reikalauti draudimo išmokos mokėjimo. Aplinkybę, kad ieškovo vairuotojas pažeidė KET 15 p. reikalavimus, pripažino ir visų instancijų teismai, nagrinėdami ieškovo darbuotojo [vairuotojo] atsakomybės baudžiamąja tvarka klausimą dėl nagrinėjamo eismo įvykio. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs bei ištyręs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, darė analogišką išvadą, kad ieškovas [jo vairuotojas] neturėjo teisės vairuoti techniškai netvarkingos transporto priemonės, tačiau nurodė, kad tokį draudimą įtvirtino KET 60 p. norma. Pastebėtina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime cituojama norma, kuri draudžia vairuotojams vairuoti techniškai netvarkingą transporto priemonę, atitinka eismo įvykio metu galiojusios KET [2008-09-01 redakcijos] 15 p. normą, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįsta manyti, kad visiškai su nagrinėjama byla nesusijusios KET 60 p. nurodymas buvo rašymo apsirikimo klaida, kuri taisytina. Apeliacinio skundo motyvai dėl ieškovo teisėtų lūkesčių pažeidimo vertintini kritiškai. Skunde teigiama, kad ieškovas buvo įsitikinęs, kad, drausdamas visą transporto priemonių parką, įskaitant vilkiką su puspriekabe, juos apdraudė nuo visų draudiminių įvykių, tačiau toks ieškovo įsitikimas neatitinka ieškovui, kaip verslininkui, keliamų atidumo bei rūpestingumo standartų. Toks ieškovo nerūpestingumas negali būti pateisinamas, nes jis nebuvo naujas rinkos dalyvis, t.y. ieškovas, kaip ūkine-komercine veikla besiverčianti įmonė, registruota dar nuo 2002 m. rugsėjo 19 d. Vertintina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų, kad nurodytos Taisyklės bei jose įtvirtinti nedraudžiamieji įvykiai ieškovui buvo nežinomi ar nesuprantami. Priešingai, teismo vertinimu, nedraudiminių įvykių sąrašas buvo aiškiai atskleistas draudimo taisyklėse. Nagrinėjamas nedraudiminis įvykis – autoavarija įvyksta dėl techniškai netvarkingos transporto priemonės eksploatavimo, kai ją naudoti draudžia kelių eismo taisyklės [Taisyklių 4.1.3 p.] – buvo aiškiai suformuluotas, ir byloje nekelia abejonių dėl šio atvejo aiškinimo, todėl ieškovas negalėjo protingai tikėtis, kad sutarties sąlygos nebus taikomos ir draudimo išmoka bus mokama bet kuriuo atveju.
Nepagrįsti apelianto motyvai, kad draudimo išmoka turėjo būti išmokėta ir už autoįvykyje dalyvavusią ir nepataisomai sugadintą puspriekabę. Byloje nėra ginčo, kad puspriekabė, kaip ir vilkikas, yra savarankiškas draudimo objektas ir tuo pačiu atskira transporto priemonė, tačiau esminę reikšmę, sprendžiant dėl ieškovo teisės į draudimo išmoką šioje dalyje priteisimo, turi aplinkybės, kad nagrinėjamo autoįvykio metu vilkikas ir puspriekabė buvo naudojami kartu, apelianto vairuotojas, vairuodamas vilkiką, buvo pripažintas kaltu dėl sukelto eismo įvykio, o šio įvykio metu puspriekabės sugadinimai buvo apspręsti vilkiko veiksmais ir nulemti vilkiko vairuotojo kaltų veiksmų. Faktinės aplinkybės, kad puspriekabė buvo atskirai apdrausta ir autoįvykio metu neturėjo techninių gedimų, nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją ir tenkinti ieškovo reikalavimą priteisti išmoką už sugadintą puspriekabę.
Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo pripažinti pagrįstais apelianto argumentus dėl procesinių teisės normų pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei objektyviai nagrinėjo byloje esančius rašytinius įrodymus, pagrįstai rėmėsi prejudiciniais faktais, nustatytais įsiteisėjusiose baudžiamąja tvarka išnagrinėtose bylose [LR CPK 182 str. 3 p.]. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas atsižvelgė į bylos šalių paaiškinimus ir liudytojo parodymus. Pagal pateiktus argumentus kolegija neturi pagrindo pripažinti apelianto nurodomos teisėjos R. K. šališkumo nagrinėjant bylą ir priimant procesinį sprendimą nei subjektyviuoju, nei objektyviuoju aspektais – nėra jokių realių faktų, kurie keltų abejonių dėl teisėjos šališkumo. Ieškovo pateikta situacija, kad, atsakovo atstovui neatvykus į teismo posėdį, teisėja iškart nepasinaudojo teise nagrinėti bylą, o nurodė palaukti kitos šalies atstovo, niekaip negali būti pripažinta teismo [teisėjos] šališkumu vienos iš bylos šalių atžvilgiu. Pažymėtina, kad LR CPK normos įtvirtina ne tik teismo teisę, bet ir pareigą, laikantis proceso koncentracijos, ekonomiškumo bei kooperacijos principų, bylą išnagrinėti tinkamai [LR CPK 7 str. ir 8 str.]. Ieškovo nurodoma situacija kaip tik suponuoja teismo [teisėjos] veiksmus vertinti tinkamais, kurie nepažeidžia LR CPK 7 str. ir 8 str. reikalavimų bei šalių lygiateisiškumo [LR CPK 17 str.]. Byloje esantis teismo posėdžio [2011-10-18] protokolas taip pat nepatvirtina, kad buvo pažeistos liudytojo apklaustos taisyklės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo [teisėjo] nešališkumas užtikrinamas procesinėmis priemonėmis – nušalinimo (nusišalinimo) institutu (CPK 64-66 str.). CPK 65 str. reglamentuoti teisėjo nušalinimo pagrindai. Nagrinėjamu atveju bylą nagrinėjusiai teisėjai nušalinimas nebuvo reiškiamas, tuo tarpu įstatyme numatytų teisėjo šališkumą reiškiančių aplinkybių nenustatyta ir apeliantas neįrodė.
Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų paaiškinimus ginčo klausimu ir juos įvertinusi (LR CPK 185 str.), konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo [apelianto] prašomos bei apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos [LR CPK 93 str. 1 d.].
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.