Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Julijos Jolitos Kryževičienės (toliau – ir prokurorė) skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla grąžinta prokurorui nustatytiems kaltinamojo akto trūkumams pašalinti,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Vilniaus miesto apylinkės teismui su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje R. M. kaltinamas tuo, kad nuo 2018 m. rugsėjo 3 d., būdamas fiktyviai įdarbintas UAB (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, žinodamas, kad iš UAB (duomenys neskelbtini) realaus užmokesčio negauna bei kad negalės grąžinti paimtų kreditų, nuo 2019 m. kovo 28 iki 2019 m. kovo 29 d. užpildė paraiškas dėl paskolų gavimo iš kredito bendrovių, kurių pagrindu gavo paskolas: iš UAB (duomenys neskelbtini) gavo 15 000 eurų paskolą, iš UAB (duomenys neskelbtini), gavo 15 000 eurų paskolą, iš (duomenys neskelbtini) gavo 9 000 eurų paskolą, iš UAB (duomenys neskelbtini) gavo 20 000 eurų paskolą, iš (duomenys neskelbtini), gavo 15 000 eurų paskolą, iš UAB (duomenys neskelbtini) gavo 5 000 eurų paskolą, po ko nurodytas pinigines lėšas išgrynino įvairiose (duomenys neskelbtini) miesto vietose, tokiu būdu savo naudai įgijo didelės vertės svetimą, kredito bendrovėms (duomenys neskelbtini) priklausantį, 79 000 eurų bendros vertės turtą ir padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalyje.

2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 14 d. nutartimi baudžiamoji byla pagal teismingumą perduota Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams.

3. Skundžiama Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nutartimi baudžiamoji byla perduota prokurorui, nustatant 3 mėnesių terminą trūkumams pašalinti. Teismas nurodė, jog byloje surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir nustatyti trūkumai trukdo nagrinėti bylą teisme, kadangi kaltinime nėra nurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, konkretus veikų padarymo laikas, pasekmių atsiradimo vieta, laikas, kaltinimas neišskaidytas į tęstinės veikos epizodus, kas pažeidžia kaltinamojo teises bei gali sudaryti kliūtį teisingo sprendimo šioje byloje priėmimui.

Motyvuojamoji dalis

4.5. Atsižvelgiant į tai, kad R. M. dalį paraiškų pildė internetu, lėšas gavo į bankų sąskaitas, laikytina, kad nusikaltimo padarymo vieta yra kaltinamojo gyvenamoji ar deklaruota gyvenamoji vieta. Nors teismas nurodė, kad R. M. adresu (duomenys neskelbtini) nuo 2004 m. nebegyvena, tačiau susipažinus su ikiteisminio tyrimo metu gautais duomenimis iš įvairių registrų, matyti, jog būtent šiuo adresu yra kaltinamojo gyvenamoji vieta. Be to, kaltinamasis gyvenamąją vietą deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini)

4.6. Pažymi, kad R. M. nėra nurodęs, kad jam neaišku, kuo yra įtariamas ar kaltinamas, priešingai – jis pripažino savo kaltę ir sutiko, kad byloje būtų atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Be to, jis turi gynėją, todėl kliūčių gintis nuo pareikšto kaltinimo nėra.

5. Atsiliepimų į skundą negauta.

6. Skundas tenkinamas.

7. BPK 234 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės šio kodekso 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. BPK 219 straipsnio 3 punkte įtvirtina, kad kaltinamajame akte nurodoma nusikalstamos veikos aprašymas, iš kurio turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), kurių pagrindu sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai minėtos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme.

8. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį motyvavo tuo, kad R. M. pareikštame kaltinime nėra nurodyta nusikalstamos veikos padarymo ir pasekmių kilimo vieta, laikas, kaltinimas neišskaidytas į tęstinės veikos epizodus. Aukštesnysis teismas, įvertinęs bylos duomenis, surašyto kaltinamojo akto turinį bei prokurorės skundo argumentus, daro išvadą, kad, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šioje byloje nenustatyta esminių kaltinamojo akto trūkumų, kurių negalima ištaisyti teisme ir kurie trukdo nagrinėti bylą.

9. Kaltinamajame akte R. M. inkriminuotas nusikaltimas kvalifikuojamas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – šiame straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Kaltinamajam pareikšto kaltinimo esmė yra ta, kad jis, būdamas fiktyviai įdarbintas UAB (duomenys neskelbtini) ir žinodamas, kad realaus užmokesčio negauna bei kad negalės grąžinti paimtų kreditų, nuo 2019 m. kovo 28 iki 2019 m. kovo 29 d. užpildė paraiškas dėl paskolų gavimo iš įvairių kredito bendrovių, kurių pagrindu gavo paskolas, po ko pinigines lėšas išgrynino ir tokiu būdu savo naudai įgijo svetimą 79 000 eurų bendros vertės turtą. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad nusikaltimo aprašymas kaltinamajame akte pagal turinio apimtį nėra labai platus, tačiau yra pakankamai aiškus, atitinkantis BK 182 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodyto nusikaltimo požymius ir tokio kaltinimo šioje baudžiamojo proceso stadijoje nereikalinga skaidyti į atskirus epizodus. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu surinktoje ir teismui perduotoje medžiagoje yra nurodyti duomenys apie tai, kad R. M. galimai teikė paraiškas kredito bendrovėms 2019 m. kovo 28-29 d., taip pat byloje yra duomenų apie tai, kad R. M. veiksmai galimai atlikti turint vieningą sumanymą pasipelnyti (vieninga tyčia), todėl prokuroro pasirinkta pozicija neskaidyti kaltinimo atskirais epizodais yra visiškai logiška ir suprantama. Kita vertus, kaip teisingai savo skunde pažymėjo prokurorė, teismas nėra saistomas prokuroro nurodytos kaltinimo konstrukcijos, todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad yra tikslinga kaltinimą išskaidyti į atskirus epizodus, laikydamasis BPK nustatytų taisyklių, tai gali daryti savo iniciatyva, nes, kaip jau minėta, teismui su baudžiamąja byla yra pateikti duomenys apie paskolų gavimą iš atskirų kredito įstaigų, be to, jei teismas manytų, kad šių duomenų nėra pakankamai, jis gali juos rinkti savo iniciatyva.

10. Nors pirmosios instancijos teismas, perduodamas bylą prokurorui, nurodė, kad kaltinime nėra įvardinta nusikalstamos veikos padarymo vieta ir laikas, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog iš skundžiamos teismo nutarties turinio nėra aišku, kaip šie joje nurodyti kaltinamojo akto trūkumai apsunkina įrodinėtinų aplinkybių nustatymą ir kodėl jie negali būti ištaisyti teisme bei trukdo nagrinėti bylą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad sukčiavimo nusikaltimo sudėtis yra materialioji, nusikaltimas laikomas baigtu, kai kyla BK 182 straipsnyje nurodyti padariniai, turto savininkui ar teisėtam valdytojui padaroma turtinė žala – jis netenka turto ar turtinės teisės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-185-696/2017). Šiuo atveju byloje yra duomenys apie kredito sutarčių sudarymą ir tai, kada kredito bendrovės pervedė pinigus į R. M. sąskaitas, o jis įgijo teisę šiomis lėšomis disponuoti (t. 1, b. l. 44-67, 121-123, 130-143, 158-169, t. 2, b. l. 110-112 ir kt.), ši data t. y. 2019 m. kovo 28-29 d., yra nurodyta ir kaltinamajame akte, todėl pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu visiškai nepagrįstai nusprendė perduoti bylą prokurorui. Pažymėtina ir tai, kad byloje yra išsamūs duomenys apie R. M. banko sąskaitas ir piniginių lėšų judėjimą jose, todėl apylinkės teismas, manydamas, jog reikalinga įvardinti (tikslinti) datas, kada kredito bendrovių pervesti pinigai buvo išgryninti, tai padaryti turėjo galimybę remdamasis ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, o, teismo manymu, šiems duomenims esant neišsamiems – savo iniciatyva kreiptis į bankus, kuriuose R. M. turėjo atidaręs sąskaitas, ir reikalauti pateikti duomenis apie pinigų išgryninimą.

11. Pasisakant dėl nusikaltimo padarymo vietos, akivaizdu ir dėl to jokių ginčų nekyla, jog R. M. suformuluotame kaltinime nėra konkrečiai nurodyta jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo vieta. Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, jog būtent šis faktas, žemesniojo teismo įsitikinimu, trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą teisme. Su tokia žemesniojo teismo pozicija negalima sutikti.

12. Kaip jau buvo minėta, išvadą, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, galima daryti tik tuomet, kai jame nėra nurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Šiuo atveju faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta tiksli vieta, kurioje fiziškai būdamas R. M. naudojo apgaulę ir teikė paraiškas kredito bendrovėms, niekaip netrukdo teismui nagrinėti baudžiamąją bylą, tuo labiau, kad ši aplinkybė nėra reikšminga galimai padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimui. Be to, kaip teisingai yra nurodoma prokurorės skunde, vadovaujantis BPK 256 straipsnio nuostatomis, teisme yra galimas kaltinime nurodytų veikų esminių faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo pakeitimas.

13. Pažymėtina ir tai, kad BPK 226 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta bendra taisyklė, jog baudžiamoji byla yra teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje padaryta nusikalstama veika. Tuo pačiu būtina pabrėžti, kad BPK 226 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, jog tais atvejais, kai nusikalstamos veikos vietos negalima nustatyti arba nusikalstama veika padaryta užsienyje, byla teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje nuolat gyvena kaltinamasis, o jeigu jis Lietuvos Respublikoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos – teismui, kurio veiklos teritorijoje užbaigtas bylos ikiteisminis tyrimas. Taigi, yra visiškai akivaizdu, jog tais atvejais, kai nėra nustatoma, kur tiksliai buvo padaryta nusikalstama veika ar veikos, baudžiamoji byla yra teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje nuolat gyvena kaltinamasis. Tuo pačiu konstatuotina ir tai, kad BPK 226 straipsnio 3 dalies nuostatos dar kartą leidžia daryti išvadą, jog nusikalstamos veikos padarymo vietos nenustatymas savaime nėra vertinamas kaip kaltinamojo akto trūkumas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme.

14. Nors byloje yra duomenys apie tai, kad kaltinamasis nebegyvena adresu (duomenys neskelbtini), ką akcentavo pirmosios instancijos teismas, tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog kaltinamasis gyvenamą vietą yra deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini) – apklausos ikiteisminio tyrimo metu R. M. nurodė, kad šiuo adresu gyvena jo sugyventinė. Be to, UAB (duomenys neskelbtini), kurioje fiktyviai buvo įdarbintas R. M., buveinės adresas yra (duomenys neskelbtini). Tokie duomenys šioje proceso stadijoje leidžia vertinti, kad kaltinamojo gyvenamoji vieta yra Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų veiklos teritorijoje – tokia išvada nurodyta ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. liepos 14 d. nutartyje, su kurios motyvais skundą nagrinėjantis teismas sutinka ir papildomai atkreipia dėmesį, kad dalis pirmosios instancijos teismo argumentų yra susiję su siekiu paneigti bylos teismingumą Panevėžio apylinkės teismui, nors nagrinėjamoje situacijoje ginčas dėl teismingumo yra negalimas.

15. Apibendrindamas aukštesnysis teismas pažymi, kad BPK 1 straipsnyje nustatyta baudžiamojo proceso paskirtis – greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas teisingumą, taip pat turi prisidėti prie šios paskirties įgyvendinimo, pasinaudodamas BPK normose įtvirtintomis galimybėmis pagal bylą išnagrinėjusio teismo kompetenciją padaryti išvadas, ar surinkti įrodymai patvirtina kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes, jas paneigia arba patvirtina iš dalies, taip pat nustatyti kitokias aplinkybes, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir, laikydamasis kaltinimo pakeitimo procedūrai teisme nustatytų BPK reikalavimų (BPK 256, 303 straipsniai), priimti atitinkamą sprendimą. Kaip ir buvo paminėta pirmiau, baudžiamoji byla prokurorui perduodama tik nustačius ne bet kokius, o esminius kaltinamojo akto trūkumus ar kitus esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, kurie trukdo nagrinėti bylą.

16. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, kad Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl ši nutartis panaikinama.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. liepos 27 d. nutartį, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui nustatytiems kaltinamojo akto trūkumams pašalinti, ir perduoti bylą nagrinėti iš esmės.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.