- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-17
- Bylos Nr.
- I-2523-644/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Audrius Grauželis
- Pareiškėjas
- Ž. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Audrius Grauželis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas Ž. G. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (b. l. 5-6) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2012 metų iki 2016 m. sausio 25 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 1-ame sektoriuje. Pažymėjo, kad nurodytu laikotarpiu dvi dienas gyveno ilgalaikių pasimatymų kambariuose, kurie įrengti netinkamai. Paaiškino, kad ilgalaikių pasimatymų patalpų plotas yra apie 8-10 kv. m., jose gyveno iki 4 asmenų, beveik visą patalpų plotą užėmė inventorius. Nebuvo tinkamos ventiliacijos, nebuvo galimybės patalpų išvėdinti per langus, todėl trūko gryno oro. Iš rūkymui skirtos patalpos sklido tabako dūmais užterštas oras. Dėl minėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjas patyrė nepatogumus, išgyvenimus, buvo žalojama jo sveikata. Patirtą žalą įvertino 5000 Eur, prašė ją priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime (b. l. 10-14) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas Ž. G. atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje ginčo laikotarpiu ilgalaikiuose pasimatymuose buvo du kartus, t. y. 2013-01-19 ir 2013-04-20. Visuose pasimatymų kambariuose yra įrengta po vieną dviaukštę lovą, patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines orlaides. Rūkymui yra skirta atskira patalpa, kurios plotas 4,05 kv. m., joje įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Be to, ilgalaikių pasimatymų patalpų plotai teisės aktuose nenustatyti. Pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas yra atmestinas kaip nepagrįstas. Pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis.
Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senatį.
Nagrinėjant bylas dėl žalos, padarytos neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais, atlyginimo taikytinos ieškinio senatį reglamentuojančios Civilinio kodekso normos (toliau – CK). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. įtvirtintą bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau ir - LVAT), formuodamas vienodą teismų praktiką administracinėse bylose nurodė, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-363/2012). Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių pataisos namų ilgalaikio pasimatymo patalpose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl to į pataisos namų administraciją. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, tačiau pareiškėjas į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 4 d. Šią aplinkybę patvirtina Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos spaudas ant voko (b. l. 7), todėl daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas praleido senaties terminą.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių, patyrė nepatogumus, išgyvenimus, jam pablogėjo sveikata. Pažymėtina, kad jei pareiškėjas jautė nepatogumus ir išgyvenimus, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Esant šioms aplinkybėms atsakovo atstovo prašymas tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų, t. y. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 19 d. (atvyko į Pravieniškių pataisos namus) iki 2013 m. vasario 4 d. taikytinas ieškinio senaties terminas ir pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už nurodytą laikotarpį atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo yra reikšmingas pareiškėjo buvimas Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2016 m. sausio 25 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Pravieniškių pataisos namai arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., LVAT 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina dėl jo kalinimo perpildytose ilgalaikių pasimatymų patalpose, kurių plotas neatitiko nustatytų reikalavimų. Pažymėjo, kad 8-10 kv. m. ankštoje patalpoje buvo laikoma iki 4 asmenų.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta ginčo laikotarpiu galiojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (toliau - Higienos normos HN 76:2010). Higienos normos HN 76:2010 5 punkte įtvirtina, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. vasario 4 d. iki 2016 m. sausio 25 d., pareiškėjas ilgalaikiuose pasimatymuose buvo vieną kartą – 2013 m. balandžio 20 d. Pareiškėjas gyveno kambaryje Nr. 6, kurio plotas 9,77 kv. m., įrengta viena dviaukštė lova (b. l. 15, 16).
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 96 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2013 01 01 iki 2014 10 04), nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, ilgalaikiai pasimatymai suteikiant teisę kartu gyventi leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu ar artimaisiais giminaičiais.
Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti teismui duomenis apie pareiškėjui tekusį plotą ilgalaikio pasimatymo patalpose, tačiau atsakovas duomenų ir (ar) paaiškinimų, kiek asmenų 2013 m. balandžio 20 d. gyveno ilgalaikių pasimatymų patalpoje Nr. 6, teismui nepateikė.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. pvz. LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Nagrinėjamu atveju vertintina, kad atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo argumentus dėl ilgalaikių pasimatymų patalpų perpildymo, tačiau, teismo vertinimu, atsakovo atstovas nepakankamai argumentavo savo poziciją ir neginčijamų įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog šioje patalpoje buvo apgyvendinta iki 4 asmenų, į bylą nepateikė. Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad pareiškėjui ilgalaikio pasimatymo patalpoje teko 2,4 kv. m. (9,77/4) ploto, todėl laikytina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam nebuvo leidžiama išeiti pasivaikščioti gryname ore.
Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore yra reglamentuota BVK 103 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis BVK 70 straipsnio, kuriame nustatytas nuteistųjų atskiras arba izoliuotas laikymas pataisos įstaigose, reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Pagal BVK 103 straipsnio 3 dalį pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei nuteistasis pažeidžia Taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 11 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, o 18.4 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai.
Atsakovo atstovas patvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemelių ilgalaikiuose pasimatymuose esantiems asmenims nėra (b. l. 16). Taigi, atsakovas iš esmės neneigia aplinkybės, jog pareiškėjui būnant ilgalaikiame pasimatyme, jam nebuvo sudarytos sąlygos pasivaikščioti gryname ore, kadangi pasivaikščiojimų patalpos tiesiog neįrengtos. Teismas pažymi, kad nuteistųjų teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis bei nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore yra dvi iš BVK 6 skirsnyje reglamentuotų specialiųjų nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teisių. Daroma išvada, kad pareiškėjui naudojantis viena iš minėtų teisių (pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis) buvo apribota jo galimybė realizuoti kitą teisę (pasivaikščioti gryname ore) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2766-520/2015). Daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas 2013 m. balandžio 20 d. neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos teisės į pasivaikščiojimą gryname ore.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis, kad kambariuose nebuvo ventiliavimo sistemos, patalpų nebuvo galimybės vėdinti per langus, dėl ko trūko gryno oro.
Ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad ilgalaikių pasimatymų kambariai vėdinami per langus ir ventiliacines orlaides (b. l. 16), kas atitinka Higienos normos 24 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad iš rūkymo patalpos sklido tabako dūmais užterštas oras.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnyje numatytas Tabako gaminių vartojimo ribojimas. Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, įtvirtintas ginčo laikotarpiu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 14 punkte. Taigi, tiek Higienos normos, tiek Tabako kontrolės įstatymo nuostatos draudžia rūkyti bendro naudojimo patalpose. Kalinimo įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 1-jo sektoriaus ilgalaikių pasimatymų patalpose yra įrengta speciali patalpa rūkymui su mechanine vėdinimo sistema (b. l. 16), todėl teismas vertina, kad atsakovas vykdė pareigą laikyti pareiškėją sveikatai nekenksmingomis sąlygomis. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad iš rūkymo patalpos sklido tabako dūmais užterštas oras, teismas šiuos argumentus vertina kaip deklaratyvius. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl rūkymo būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją. Savo teiginiams pagrįsti pats pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija vieną dieną (parą) ilgalaikio pasimatymo patalpoje neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos ir teisės į pasivaikščiojimą gryname ore, todėl konstatuotina, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 5000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, išgyvenimais, sveikatos pablogėjimu. Tačiau byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba.
Įvertinus konstatuotų pažeidimų trukmę ir mastą (1 parą pareiškėjui teko 2,4 kv. m. ploto be teisės pasivaikščioti gryname ore), galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Teismas, įvertinęs paminėtas aplinkybes sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 79 straipsnio 5 dalimi, 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo Ž. G. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo Ž. G. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.