- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-02-03
- Bylos Nr.
- 2-30-617/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-45-3-00452-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Anatolij Januševskij
- Ieškovas
- V. G., D. Č., L. B.
- Atsakovas
- A. U., I. U., Nacionalinės žemės tarnybos, VĮ „Registrų centras“
- Trečiasis asmuo
- S. G.
- Advokatai
- Gediminas Bulotas, Aivaras Škėma
Įžanginė dalis
Švenčionių rajono apylinkės teismo teisėjas Anatolij Januševskij
dalyvaujant ieškovėms V. G., D. Č., L. B.
atsakovams A. U., I. U.
atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atstovui Živilei Tepliakovienei
trečiajam asmeniui S. G.
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal V. G., D. Č., L. B. ieškinį atsakovams VĮ „Registrų centras“, A. U., I. U., Nacionalinei žemės tarnybai su trečiuoju asmeniu S. G. dėl nuosavybės teisės pripažinimo, teisinės registracijos panaikinimo, valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovė V. G., kreipdamasi į teismą su ieškiniu, prašė pripažinti, kad pirtis, kuriai šiuo metu suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2000-09-26 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu yra ieškovės V. G. nuosavybė bei tuo pagrindu panaikinti A. U. nuosavybės teisės į šią pirtį teisinę registraciją.
Ieškovės D. Č. ir L. B. ieškiniu prašė 2011-02-22 valstybinio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ŠMM-398 pripažinti niekine nuo jos sudarymo momento bei taikyti dvišalę restituciją – Nacionalinei žemės tarnybai grąžinti A. U. suformuotą ir parduotą žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o A. U. ir I. U., jei už sklypą buvo mokėta už bendras sutuoktinių lėšas, grąžinti jo ( jų ) už įgytą žemės sklypą sumokėtus pinigus.
Ieškovė V. G. paaiškino, kad jos mama P. R. I. gyveno (duomenys neskelbtini). Motina gyveno po karo statytame name, taip pat turėjo ūkinį pastatą ir pirtį ant ežero kranto, kuri buvo šalia gyvenamojo namo. Visi pastatai buvo statyti po karo, nes karo metu visas kaimas buvo sudegęs. Jos motina buvo kurčnebylė ir motinos vardu nuosavybės teisės į pastatus nebuvo registruotos. Ji gimė 1946 m. ir po gimimo gyveno vaikų namuose ir tik būdama trylikos metu pirmą kartą buvo atvežta pas motiną į Paluknio k. Ji žino, kad tuo metu Paluknio kaime buvo 4 sodybos, kaime buvo 3 pirtis, tame tarpe ir jos motinai priklausiusi pirtis. Vėliau ji gyveno pas savo dėdę A. Ž., pas motiną lankėsi, bet nelabai dažnai. Po to, kai ji ištekėjo ir jai gimė vaikai ji taip pat su vaikais atvažiuodavo pas motiną, naudojosi pirtimi, turėjo raktą nuo pirties ir jai nekildavo klausimų, jog pirtis gali nepriklausyti motinai. Kadangi nuosavybės teisės į pastatus mamos
vardu nebuvo registruotos A. Ž. pagalba buvo sutvarkyti dokumentai. Po mamos mirties 2000 m. ji paveldėjo motinos turtą, ji ir jos šeimos nariai ir toliau naudojosi pirtimi, nieks kitas jokių pretenzijų į pirtį nekėlė, todėl ji visada galvojo, jog pirtis taip pat priklauso jai. Vėliau ji nusprendė jai priklausantį nekilnojamąjį turtą padovanoti dukroms, ką ir padarė, t.y. vienai dukrai padovanojo gyvenamąjį namą, o kitai – du ūkinius pastatus. Ji norėjo padovanoti ir pirtį, bet sužinojo, kad pirtis jai nepriklauso. Taip pat vėliau ji sužinojo, kad iš jos mamos namų valdos bylos buvo išbraukta pirtis. Kadangi ginčo pirtis buvo prie jos mamos namų valdos, pirtis statyta jos mamos, jos mama, vėliau ji ir jos šeimos nariai naudojosi šia pirtimi, prašo jos ieškinį patenkinti ir pripažinti, kad pirtis paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu yra jos nuosavybė bei tuo pagrindu panaikinti A. U. nuosavybės teisės į šią pirtį teisinę registraciją.
Ieškovė D. Č. paaiškino, kad maždaug nuo 1975 m. ji kartu su mama dažnai atvažiuodavo pas senelę P.R. I., kuri šalia namų turėjo pirtį. Jie eidavo į pirtį, kur maudydavosi. Kartu su mama jie lankėsi pas kaimynus, t.y. V. ir S., kurie taip pat turėjo pirtį. S. priklausiusi namų valda šiuo metu priklauso U. Po močiutės mirties ji taip pat atvažiuodavo į Paluknio kaimą ir naudodavosi pirtimi. Močiutės pastatai nebuvo teisiškai įregistruoti, ji buvo nebyli, todėl dokumentais, namais ir žemės reikalais rūpinosi mamos pusbrolis A. Ž., kuris dalyvavo ir inventorizacijoje. Po močiutės mirties jos mama paveldėjo pastatus ir norėjo sutvarkyti namų valdą, bet tai padaryti nepavyko. Mamai paveldėjus po močiutės pastatus ji matė paveldėjimo teisės liudijimą, matė, kad ten nėra įrašyta pirtis, bet į tai nekreipė dėmesio, nes žinojo, jog pirtis buvo senelės. Mama nusprendė padovanoti jai du ūkinius pastatus, o seseriai – gyvenamąjį namą. Dovanojimas vyko 2007 m. Norint įregistruoti padovanotą turtą ji kreipėsi į VĮ Registrų centras, kur norėjo sutvarkyti ir pirties klausimus, sužinojo, kad pirtis jiems nepriklauso. Po to jie pradėjo domėtis ir paaiškėjo, jog pirtis iš močiutės namų valdos knygos buvo išbraukta. Pirtis buvo registruota kaimyno A. U. vardu, nors jo sodyba yra kitame kaimo gale per du namų valdos sklypus nuo pirties. A. U. nupirko žemės sklypą po pirtimi ir tuo sumažėjo jos ir sesers L. B. namų valdos plotas. Jei A. U. nebūtų įgijęs pirties, jis negalėtų nupirkti ir žemės sklypo po pirtimi. Ji prašo, kad jos motinai V. G. būtų pripažinta nuosavybės teisė į pirtį ir panaikinta 2011-02-22 sudaryta valstybinės žemės, esančios po pirtimi, pirkimo-pardavimo sutartis.
Ieškovė L. B. paaiškino, kad ji, būdama maža, su mama atvažiuodavo pas močiutę, kuri turėjo ant ežero kranto pirtį. Jie visi maudydavosi šioje pirtyje. Kaime tuo metu buvo dar 2 pirtys, t.y. pas senelės kaimynus ir A. U. namų valdoje. Jie visą laiką iki pat močiutės mirties naudodavosi pirtimi, turėjo nuo pirties raktus, vėliau nelabai galima buvo kūrenti, nes pirtis sena, dūminė, po truputį griūna. Ji nuo mažens atsimena, kad A. U. namų valdoje buvo pirtis, kurioje ankstesni savininkai maudydavosi, apie tai visi kaime kalbėjo. Po senelės mirties pastatus paveldėjo jos mama, o vėliau nusprendė juos padovanoti jai bei seseriai. Nuvažiavus pas notarą jie sužinojo, jog pirtis jiems nepriklauso. Tada mama padovanojo esamus pastatus ir įgaliojo sesers vyrą N. Č. tvarkyti su pirtimi ir namų valda susijusius klausimus. Ji prašo ieškinį patenkinti.
Ieškovų atstovas advokatas A.Škėma paaiškino, kad ieškovė V. G. prašo nuosavybės teisę į ginčo pirtį pripažinti jai ir panaikinti A. U. vardu esančią teisinę pirties registraciją. A. U. ginčo pirties negalėjo įgyti jo deklaruojamu būdu, t.y. nupirkti. Ginčo pirtis A. U. nuosavybės teise buvo įregistruota 1995-04-04 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Tačiau iš minėtos sutarties turinio matyti, kad pagal šią sutartį parduodamas žemės sklypas ir jame esantys 4 pastatai ( gyvenamasis namas ir 3 ūkiniai pastatai ), t.y. sutartyje aiškiai nurodyta, kad visi pastatai yra viename žemės sklype. Sutartyje nėra nurodyta, kad yra parduodamas koks nors pastatas, esantis kitame žemės sklype. Iš prie sutarties esančio plano matyti, kad pardavėjoms A. R. ir R. B. priklausiusi namų valda neapėmė jokio valstybinio žemės sklypo ir nesiribojo su ežeru, į joms priklausiusią namų valdą neįėjo jokia pirtis, esanti valstybiniame žemės sklype, t.y. ginčo pirtis. Tai, kad A. R. ir R. B. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise nepriklausė ginčo pirtis patvirtina A. R. paveldėjimo teisės liudijimas, valstybinio inventorizavimo biuro „Valda“ 1995-03-30 pažymėjimas, Kaltanėnų apylinkės viršaičio
pažymėjimai Nr. 48 ir 49, ūkinių knygų duomenys, nes šiose dokumentuose nėra nurodyta, kurioje konkrečioje vietoje yra A. R. paveldėta ir R. B. įgyta pirtis. Šie dokumentai patvirtina, kad A. R. ir R. B. priklausantys pastatai – gyvenamasis namas, tvartas, klojimas, pirtis sudarė vieningą namų valdą. Todėl A. R. ir R. B. nuosavybės teisė nepriklausė pirtis, esanti valstybiniame žemės sklype, t.y. ginčo pirtis, todėl A. U. negalėjo jos įgyti iš A. R. ir R. B.. Ginčo pirtis yra ieškovės V. G. senelei M. R. nuo 1945 m. priklausiusio, o po jos mirties – P. R. I. priklausiusio gyvenamojo namo ir tuo pačiu sodybos, susidedančios iš gyvenamojo namo ir 2 ūkinių pastatų, priklausinys, todėl ši pirtis pagal 2000-09-26 paveldėjimo teisės liudijimą perėjo ieškovės V. G. nuosavybėn, kaip paveldėto turto priklausinys. Ginčo pirties priklausomybė ieškovių šeimos nuo 1945 m. turimai namų valdai patvirtina antstolės S. Vaicekauskienės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, žemės sklypo planas, iš kurių matyti pirties lokalizacija pagal funkcinį ir teritorinį ryšius prie ieškovių šeimos nuo 1945 m. turėto gyvenamojo namo, Namų valdos techninės apskaitos byloje Nr. 5221 esanti ieškovių šeimos nuo 1945 m. turimos namų valdos schema bei trečiojo asmens S. G. paaiškinimai, jog ji pirtį iš šios schemos galėjo išbraukti per klaidą. Teismas negali vadovautis byloje esančiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, kadangi jis neturi prejudicinės galios, administracinėje byloje V. G. nebuvo proceso dalyvė ir savo nuosavybės į pirtį neįrodinėjo, administraciniame teisme daiktinės teisės aspektu nebuvo nagrinėjami tie įrodymai, kurie nagrinėjami šiame procese, be to į šią bylą yra pateikta daugiau įrodymų, nei jų buvo administracinėje byloje. V. G. apie savo nuosavybės teisės pažeidimą, t.y. kad pirtis yra registruota kito asmens – A. U. vardu, sužinojo tik 2007 m. balandžio mėn., kai pradėjo domėtis pirties ir šalia jos stovinčių pastatų dovanojimu dukterims. Todėl ieškinio senaties termino ji nepraleido. Ieškovių atstovas prašo ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti ieškovių patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas A. U. paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka, nes 1994 m., kada jis pirko visą sodybą, notaro kontoroje buvo pateikti visi dokumentai, t.y. seniūno pažymos, ūkinės knygos, testamentas ir kiti dokumentai, patvirtinantys, kad pirtis yra tų asmenų, iš kurių jis pirko sodybą. Ieškovės bando suklaidinti teismą sakydamos, kad ginčo pirtis buvo pastatyta po Antrojo pasaulinio karo M. R. pastangomis, nes visas Paluknio kaimas sudegė 1944-07-01. Vienintelė nesudegusi liko ginčo pirtis, kuri buvo pastatyta iki karo ir priklausė V. R.. Iki 2000 m. tai buvo vienintelė pirtis kaime ir visi žinojo kam ji priklauso, nes kitų pirčių kaime nebuvo. Ieškinyje teigiama, kad pirtis buvo pastatyta tenkinti higieninius reikalavimus. Jis į Paluknio kaimą atvažiavo 1994-1995 m., kaime tuo metu buvo tik du tualetai, nors keturios sodybos. P. R. savo sodyboje net neturėjo tualeto, todėl kalbėti apie pirties turėjimą yra nerimta. Ieškovė V. G. pirmą kartą į Paluknio kaimą atvažiavo 1959 m. Jos senelė M. R. tuo metu jau buvo mirusi, todėl apie pirties priklausomybę jai nieko papasakoti negalėjo, o ieškovės motina P.R. I. buvo kurčnebylė, todėl taip pat nieko papasakoti negalėjo. Jis 1995 m. iš A. R. ir R. B. Paluknio k. nupirko namų valdos žemės sklypą su gyvenamuoju namu, kluonu ir tvartu. Šiame žemės sklype taip pat buvo viralinė, kuri tuo metu niekur nebuvo registruota. Taip pat jis nupirko pirtį, kuri buvo be žemės prie ežero. Kad ginčo pirtis priklauso jam žinojo ieškovės, nes jis, norėdamas nupirkti žemę po pirtimi, periodiškai klausdavo ieškovių ar pastarosios galėtų pasirašyti žemės planą. Bet ieškovės ginčijosi su giminaičiais dėl žemės sklypo, o pasibaigus ginčui, V. G., dalyvaujant jos dukroms, pasirašė planą taip sutikdama su žemės sklypo ribomis po ginčo pirtimi. 2011 m. jis nupirko valstybinę žemę po pirtimi. Su ieškiniu jis visiškai nesutinka, prašo ji atmesti.
Atsakovė I. U. paaiškino, kad su ieškiniu ji visiškai nesutinka. Tuo metu, kai jie pirko sodybą Paluknio kaime, buvo suformuotas žemės sklypas, kuriame jau buvo įregistruoti pastatai: namas, ūkiniai pastatai, t.y. tvartas, kluonas ir stovėjo neregistruota viralinė, kurią pagal lokalizacijos vietą, kaip ieškovės teigia jų nuomone tai buvo pirtis, bet tai buvo pastatas su langais, durimis, stovėjo sumūryta plyta, stovėjo dujinė plytelė, arti namo ir arčiau tvarto, kažkada tai buvo verdamas maistas
gyvuliams, nes buvo laikomi gyvuliai. Viralinė buvo neregistruota, neinventorizuota. Kitas pastatas, kurį jie nupirkome - pirtį, kuri nebuvo šitame žemės sklype. Pirtis buvo prie ežero. Jos namų valdos žemės sklypas nuo ežero yra apie 200 metrų atstumu. Pirtis yra pastatyta prie vandens telkinio, kaip aiškino savininkai, nes toje vietoje yra atabradas ir būdavo patogu įlipti į vandenį. Visas ežeras yra pelkėtas, įėjimo į ežerą nėra. Prie pirties jie pasistatė ilgą lieptą, kad nuo jo galima būtų įšokti į vandenį, nes kitu būdu praktiškai įeiti į ežerą nėra galimybių. Ieškovės visada žinojo, kad pirtis priklauso jai su sutuoktiniu, kad pirtį statė V. R.. Ieškovės niekada nieko neneigė, jos niekada jokių klausimų nekėlė. Ginčo pirtis yra labai sena, pastatyta prieš karą, ji yra dūminė, ją reikia mokėti kurti, todėl abejoja, kad ieškovės, užaugusios mieste, mokėtų ją kurti. Pirtis niekada nebuvo rakinama, nėra turėjusi spynos, buvo uždaroma sklende, todėl ieškovės negalėjo turėti raktų nuo pirties. Prašo ieškinį atmesti.
Atsakovų atstovas advokatas Gediminas Bulotas paaiškino, kad ieškovė prašo pripažinti, kad pirtis paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu yra ieškovės V. G. nuosavybė. Nuosavybės teisės į šią pirtį yra įregistruotos atsakovo A. U. vardu. Todėl neįmanoma nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pripažinti asmeniui, kai nėra nuginčytos įregistruotos Nekilnojamojo turto registre kito asmens nuosavybės teisės į tą patį turtą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. pasakyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovės bandė ginčyti registre nurodytų duomenų teisingumą, bet Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-07-16 įsiteisėjusiu sprendimu skundas buvo atmestas ir konstatuota, kad A. U. nuosavybės teisės, vadovaujantis minėta 1995-04-04 sutartimi, įregistruotos į gyvenamąjį namą, ūkio pastatus ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), taip pat ir pirtį, esančią (duomenys neskelbtini), teisėtai. Sprendime taip pat konstatuota, kad pareiškėjos nei teritoriniam registratoriui, nei Komisijai, nei teismui nepateikė prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų nuosavybės teises į ginčo pirtį. Pagal įstatymą nuosavybės teisės į paveldimą turtą atsiranda ne paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu, kaip prašoma nustatyti ieškinyje, o priėmus palikimą. V. G. galėjo paveldėti tokį turtą, kokį turėjo jos motina P. R. I. ir kurios teisės į nekilnojamąjį turtą užfiksuotos ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre dar iki jos mirties jos pačios prašymu. Teigiama, kad tą prašymą teikė ne pati V. G., tačiau pati V. G. pripažįsta, kad dokumentus tvarkė A. Ž., paskui patys tvarkė. Jeigu A. Ž. neteisingai tvarkė dokumentus, kodėl jo veiksmai nebuvo ginčijami, kodėl nebuvo ginčijami P. R. I. turto registracijos duomenys ir tuo pačiu V. G. registracijos duomenys. VĮ Registrų centras Vilniaus filialas dar 2005-07-04 savo rašte nurodė, kad P. R. prašymu 1998-07-20 buvo patikslinti pastatų kadastriniai matavimai ir, kad nuosavybės teisės į pirtį įregistruotos atsakovo A. U. vardu. Jau ir tada buvo aišku, kad ieškovės žinojo kieno nuosavybės teisės į pirtį įregistruotos. Kad P. R. I. nuosavybės teisė į pirtį neįregistruota ieškovėms buvo žinoma 2000 m. tvarkantis paveldėjimo teisės dokumentus. Prie ieškinio yra pridėtas Švenčionių rajono valdybos 1998-08-20 sprendimas Nr. 170, kuriame nurodoma, kad P. R. I. pripažįstamos nuosavybės teisės tik į tris pastatus - gyvenamąjį namą ir du ūkinius pastatus, pirtis čia nenurodyta. 2000-09-26 paveldėjimo teisės liudijime pagal įstatymą nurodoma, kad ieškovė V. G. paveldėjo iš P. R. I. tik medinį gyvenamąjį namą ir du ūkinius pastatus. Pirtis čia nenurodyta. Ieškovės pačios pripažįsta ir tai, jog į pirtį P. R. I. nuosavybės teisės nebuvo įregistruotos, jokių duomenų apie tai nebuvo. Beje, ieškovės tvarkydamos turto paveldėjimo reikalus, jokio pirties paveldėjimo klausimo nekėlė, t.y. sutiko su tuo, jog jokia pirtis nebuvo ir negali būti paveldėta. Visiems žinomas faktas, kad bet koks nekilnojamas turtas privalėjo būti registruotas Nekilnojamojo turto registre ir jei pirtis 1998 m. nebuvo įregistruota jame kartu su kitais statiniais P. R. I., tai reiškia tik vieną, ji jokių nuosavybės teisių į ją neturėjo. Pateiktuose 1952 m. ūkinių knygų duomenyse taip pat nėra nurodoma, kad pirtis būtų buvusi kada nors M. R. namų ūkio nuosavybėje. Nėra įrodymų, kad ginčo pirtis yra vienai iš ieškovių priklausančio gyvenamojo namo priklausinys ar buvo P. R. I. priklausiusioje namų valdoje. Jokių
rašytinių įrodymų, kad M. R. būtų priklausiusi pirtis, nėra pateikta. Jokių rašytinių įrodymų nėra apie tai, kad P. R. I. pirtį būtų paveldėjusi po savo motinos mirties ar kokiu kitu būdu įgijusi taip pat nėra. Nėra duomenų ir apie tai, kad M. R. būtų priklausiusi nuosavybės teise kokia nors pirtis ar pirtis būtų buvusi gyvenamojo namo ar sodybos priklausinys. Ieškovių teiginiai apie esą kaime buvusias tris pirtis ir, kad viena iš jų buvo atsakovų įsigytoje A. R. ir R. B. namų valdoje yra visiškai nepagrįsti. Nei trijų pirčių buvimą, nei pirties buvimą A. R. ir R. B. namų valdoje nepatvirtina jokie įrodymai, apart pačių ieškovių teiginius. Nenuginčijus A. U. nuosavybės teisių į pirtį negalima pripažinti jo nuosavybės kitam asmeniui, todėl prašo pirmą reikalavimą atmesti. Antrą reikalavimą, t.y. 2011-02-22 valstybinio žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį pripažinti niekine nuo jos sudarymo momento bei taikyti dvišalę restituciją, reiškia ieškovės L. B. ir D. Č.. Tačiau reikšti tokį reikalavimą jos net neturi teisės, kadangi nėra statinio, kuriam aptarnauti yra suformuotas žemės sklypas, savininkės ir į jį net pagal šį ieškinį bei jo reikalavimus nepretenduoja. Be to, nepateikta jokių įrodymų, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis pažeistų ieškovių teises. Reikalavimo teisės neturi ir ieškovė V. G., nes ji jokių nuosavybės teisių į statinius Paluknio kaime iš vis šiuo metu neturi, įrodymų, kad ji pretenduotų į šią žemę nepateikta. Be to, neįrodyti ieškinio teiginiai apie tai, kad pirtis nėra atsakovo A. U. nuosavybė ir dėl to valstybinio žemės sklypo sutarties sudarymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Šie argumentai visiškai nepagrįsti. Valstybinio žemės sklypo sutartis sudaryta teisėtai ir jokių pagrindų ją ginčyti nėra. Prašo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovių atsakovams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos atstovė Ž.Tepliakovienė paaiškino, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Todėl remiantis Žemės įstatymu, Žemės reformos įstatymu, LR Vyriausybės nutarimu Nr. 260, buvo suprojektuotas ir parduotas A. U. žemės sklypas, ant kurio stovėjo pirtis, kuri buvo įregistruota kadastre. Žemė buvo parduota nepažeidžiant įstatymų reikalavimų. Kol nėra nuginčyta A. U. nuosavybės teisė į pirtį, reikalavimas dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia negali būti patenkintas. Todėl prašo ieškinį atmesti.
Tretysis asmuo S. G. paaiškino, kad ji yra VĮ „Registrų centras“ matininkė. 1995 m. ji atliko matavimus pagal prašymą dėl duomenų tikslinimo. Ji atliko tik techninį darbą. Jei P.I. R. namų valdos byloje yra išbraukta pirtis, reiškia, atlikus patikslinimus, buvo nustatyta, kad jai pirtis nepriklauso, buvo įrašyta per klaidą. Ji taip pat braižė schemą kadastro registro byloje Nr. 5221. Tuo metu buvo braižomos schemos, todėl tikslių atstumų tarp pastatų niekas nenurodydavo. Būdavo atvejų, kad pastatai yra vienas nuo kito 300 m atstumu, o schemoje braižomos šalia. Daugiau paaiškinti negalėjo, nes darbai buvo atlikti daugiau nei prieš 10 metų, todėl neprisimena, prašo spręsti teismo nuožiūra.
Ieškinys netenkintinas.
Iš ieškovių, atsakovų, šalių atstovų, trečiojo asmens, liudytojų paaiškinimų bei bylos medžiagos nustatyta, kad ginčas tarp šalių kilo dėl nuosavybės teisių į pirtį, esančią (duomenys neskelbtini) bei 2011-02-22 valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumo.
Ieškovė V. G. ieškiniu prašo pripažinti, kad pirtis, kuriai šiuo metu suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esanti žemės sklype unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2000-09-26 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu yra ieškovės V. G. nuosavybė bei tuo pagrindu panaikinti A. U. nuosavybės teisės į šią pirtį teisinę registraciją. Ieškovė nurodė, kad jos motina P. R. I. kartu su savo motina M. R. ir seserimi E. R. gyveno 1945 m. statytame gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini). Prie gyvenamojo namo buvo ūkinis pastatas, be to po Antrojo pasaulinio karo praėjus porai metų M. R. pastangomis buvo pastatyta ginčo pirtis. Todėl ieškovė mano, kad M. R. namų valdą sudarė 60 arų žemės sklypas su jame esančiais 3 pastatais, t.y. gyvenamuoju namu, į dvi dalis perskirtu ūkiniu pastatu ir pirtimi. 1956 m. mirus M. R. jos turtas
faktiniu palikimo perėmimo būdu perėjo sodyboje gyvenusiems seserims P. R. I. ir E. R.. O 1972 m. mirus E. R. visą turtą faktiniu palikimo perėmimo būdu paveldėjo ieškovės V. G. motina P. R. I., kdėl jos motinos neišprusimo nebuvo registruota, bet faktiškai buvo jos nuosavybė, todėl po motinos mirties ji paveldėjo ne tik gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, bet ir pirtį. Su tokia ieškovės pozicija teismas negali sutikti. Iš prie ieškinio pateiktų išrašų iš ūkinių knygų matyti ( t. 1 b.l. 17-22 ), kad 1950 m. IX mėn. duomenimis M. R. Paluknio kaime, Labanoro apylinkėje valdė iš statinių tik gyvenamąjį namą ir tvartą. (duomenys neskelbtini)mirus M. R. ūkio šeimos galva tapo jos dukra E. R. ir ūkyje 1957 m. duomenimis liko tie patys statiniai, t.y. gyvenamasis namas ir tvartas, duomenų tikrumą patvirtina šeimos galvos E. R. parašas ( t. 1 b.l. 23 ). Šie rašytiniai įrodymai paneigia ieškovės V. G. dėstomas aplinkybes. Švenčionių rajono valdyba 1998-08-20 sprendimu Nr. 170 pripažino P. R. I. nuosavybę į (duomenys neskelbtini) esančius pastatus, t.y. gyvenamąjį namą ir du ūkinius pastatus ( t. 1 b.l. 44-45 ). Šis nekilnojamasis turtas, kaip P. R. I. nuosavybė buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre ( t. 1 b.l. 43 ). (duomenys neskelbtini) mirus P. R. I. jos turtą, t.y. gyvenamąjį namą ir du ūkinius pastatus paveldėjo ieškovė V. G. ( t. 1 b.l. 46 ), kuri negalėjo nežinoti, jog jokios pirties ji nepaveldėjo, nes pastarosios motina pirties neturėjo. Ieškovė V. G. 2007-04-16 padovanojo savo dukrai D. Č. du ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). ( t. 1 b.l. 47-50 ), o dukrai L. B. – ten pat esantį gyvenamąjį namą ( t. 1 b.l. 51-53 ). Taip pat byloje nustatyta, kad atsakovas A. U. 1995-04-04 nupirko iš A. R. ir R. B. 8488 m² žemės sklypo plotą ir medinį gyvenamąjį namą 1A1/m su ūkio pastatais, pažymėtais indeksais: 1J1/m, 2J1/m, 3J1/m ir kiemo įrenginiais, esančius (duomenys neskelbtini). ( t. 1 b.l. 54-55 ). Šios sutarties pagrindu A. U. yra įregistruota nuosavybės teisė į ginčo pirtį ( t. 1 b.l. 56-61 ). Nors ieškovė V. G. teigia, kad ginčo pirtį po Antrojo pasaulinio karo statė jos senelė M. R. ir todėl ginčo pirtis buvo jos šeimos narių nuosavybė, Paluknio k. iš viso buvo 3 pirtis, tame tarpe ir pirtis šiuo metu A. U. nupirktoje valdoje, o ginčo pirties priklausomybę jos šeimos nariams patvirtina taip pat ir jos lokalizacija, t.y. ginčo pirtis yra netoli jos senelei, o vėliau – motinai priklausiusių pastatų ir per du sklypus nuo A. U. priklausančios valdos. Pagal LR CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos dėstytas aplinkybes. Pati ieškovė V. G. pripažino, kad pirmą kartą į Paluknio kaimą ji atvažiavo 1959 m. kai jai buvo 13 metų susipažinti su motina, nes ji nuo gimimo augo vaikų namuose. Nuolat Paluknio k. ji negyveno, ją augino dėdė, ji atvažiuodavo retai, dažniau pradėjo atvažiuoti po dukrų gimimo. Atsakovas A. U. nurodė, kad 1944 m. visi Paluknio k. esantys pastatai sudegė ir liko nesudegusi vienintelė iki karo statyta ginčo pirtis, kuri priklausė V. R.. Iš Švenčionių rajono Kaltanėnų viršaičio 1995-03-21 pažymėjimo Nr. 59 ( t. 2 b.l. 33 ) matyti, kad ½ dalis gyvenamojo namo ir pusė ūkinių pastatų, (duomenys neskelbtini) R. B. padovanojo jos senelis V. R. iki mirties gyvenęs (duomenys neskelbtini). Iš išrašo iš ūkinės knygos matyti, kad R. B. priklausė ½ dalis gyvenamojo namo, ½ dalis tvarto, ½ dalis klojimo ir ½ dalis pirties ( t. 1 b.l. 91 ). A. R. po savo sutuoktinio R. L., V. paveldėjo kitą dalį gyvenamojo namo, tvarto, klojimo bei pirties ( t. 1 b.l. 90, t. 2 b.l. 24, 25-26, 30, 32 ). Kaip jau minėta R. B. ir A. R. savo nekilnojamąjį turtą pardavė atsakovui A. U.. Teismo posėdyje apklausta A. R. paaiškino, kad ji nuo 1960 m. iki 1986 m. nuolat gyveno Paluknio k., todėl žino, kad kaime iki 1982 m. buvo tik viena pirtis, kuri buvo statyta iki karo ir liko vienintelė nesudegusi gaisro metu. Ši pirtis priklausė jos sutuoktinio L. R. tėvui V. R.. Pirtis buvo prie ežero, apie 400 m atstumu nuo jų namų. Pirtis statyta iki karo, o tais laikais pirtys buvo statomos prie vandens telkinių. Pirtis buvo valstybinėje žemėje ir būtent šią pirtį jį pardavė A. U.. Iš esmės analogiškai paaiškino teismo posėdyje apklausta liudytoja R. B.. Be to, byloje yra žemės sklypo, po
ginčo pirtimi, planas, kuris yra pasirašytas ieškovės V. G. ( t. 1 b.l. 171 ). Iš to darytina išvada, kad V. G., pasirašydama planą, sutiko, jog žemės sklypas po ginčo pirtimi būtų parduotas A. U., o tuo pačiu ir neginčijo pirties priklausomybės. Byloje taip pat nustatyta, kad VĮ „Registrų centras“, atlikęs kadastrinių matavimų patikslinimus, 1998-07-20 iš P. R. I. namų valdos techninės apskaitos bylos Nr. 5221 išbraukė ginčo pirtį ( t. 1 b.l. 24-42 ). L. B. ir D. Č. tokius registratoriaus veiksmus apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, įsiteisėjusiu 2010-07-16 sprendimu ( t. 1 b.l. 160-163 ) skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad 1998-07-20 atlikus P. R. I. priklausančių pastatų kadastrinių duomenų patikslinimą ir įregistravimą, buvo nustatyta, kad kadastro ir registro byloje Nr. 5221 1997-07-15 buvo klaidingai užfiksuoti jau išmatuotos ir Nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje įregistruotos ginčo pirties, nuosavybės teise priklausančios A. U., duomenys. Iš pasakyto darytina išvada, kad nei ieškovės V. G. senelė M. R., nei ieškovės motina P. R. I. nebuvo ginčo pirties savininkėmis, todėl V. G. negalėjo jos paveldėti po savo motinos mirties. Be to, jau yra konstatuota, kad Nekilnojamojo turto registre A. U. nuosavybės teisė į ginčo pirtį yra įregistruota 1995-04-04 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Pagal LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Įrašai nekilnojamojo turto registre gali būti panaikinti ar pakeisti tik nuginčijus jų įrašymo juridinį pagrindą. Nors ieškovė yra atstovaujama advokato, ji neginčija 1995-04-04 pirkimo-pardavimo sutarties. LR CPK 13 str. įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi LR CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Remiantis LR CPK 111 str. 2 d. 4 p., 135 str. 1 d. 4 p. ieškovo reikalavimą ( ieškinio dalyką ) turi nurodyti ieškovas, tai reiškia, kad būtent ieškovas turi teisę apsispręsti, kokiam asmeniui kokio pobūdžio materialinius teisinius reikalavimus jis reiškia. Ieškovė neginčija 1995-04-04 pirkimo-pardavimo sutarties, todėl tokia ieškovės pozicija vertintina kaip savo procesinių teisių įgyvendinimą būtent ieškovės pasirinkta forma, ir atitinkamai teismas sprendžia bylą būtent pagal ieškovės ieškinyje suformuluotus reikalavimus, nes teismui draudžiama peržengti byloje pareikštus reikalavimus, išskyrus atvejus, kurie tiesiogiai numatyti Civilinio proceso kodekse ( LR CPK 265 str. 2 d. ). Kadangi ieškovė neginčija 1995-04-04 pirkimo-pardavimo sutarties, kuri yra A. U. nuosavybės teisių į ginčo pirtį įregistravimo pagrindas, ieškovės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į ginčo pirtį ir tuo pagrindu panaikinti A. U. nuosavybės teisės į šią pirtį teisinę registraciją, negali būti patenkintas.
Ieškovės D. Č. ir L. B. ieškiniu prašė 2011-02-22 valstybinio žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ŠMM-398 pripažinti niekine nuo jos sudarymo momento bei taikyti dvišalę restituciją – Nacionalinei žemės tarnybai grąžinti A. U. suformuotą ir parduotą žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), o A. U. ir I. U., jei už sklypą buvo mokėta už bendras sutuoktinių lėšas, grąžinti jo ( jų ) už įgytą žemės sklypą sumokėtus pinigus. Byloje nustatyta, kad 2011-02-22 buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis pagal kurią A. U. kartu su sutuoktine I. U. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nupirko 0,0497 ha ploto žemės sklypą ( unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Šalys neginčija, kad ginčo pirtis buvo valstybinėje žemėje. Pagal LR Žemės įstatymo 10 str. 5 d. 1 p. valstybinė žemė parduodama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais. LR Žemės reformos įstatymo 8 str. 2 d. numato, kad ne žemės ūkio paskirčiai valstybinis žemės sklypas miesto ir kaimo vietovėse parduodamas Vyriausybės nustatyta tvarka. LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.2 p. numato, kad naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės taikomos formuojant grąžinamus natūra ir perduodamus nuosavybės neatlygintinai naudojamus namų valdų žemės sklypus, taip pat naudojamus žemės sklypus prie kitų nuosavybės teise turimų statinių ir įrenginių, taip pat naujus žemės sklypus asmenims pagal LR Žemės reformos įstatymą ir LR Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Kaip jau minėta, atsakovas A. U. yra teisėtas ginčo pirties savininkas, todėl parduodant jam 0,0497 ha ploto žemės sklypą ant kuro yra pastarajam nuosavybės teise priklausanti pirtis, aukščiau nurodytų norminių aktų reikalavimai pažeisit nebuvo. Esant tokioms aplinkybėms ieškinys negali būti patenkintas. Be to, šio žemės sklypo pardavimu nėra pažeidžiami ieškovių D. Č. ir L. B. teisės ir teisėti interesai, nes pirtis ieškovėms nepriklauso. V. G. ieškinio reikalavimo patenkinimo atveju nuosavybės teisę į pirtį būtų pripažinta V. G., bet ne D. Č. ar L. B.. Todėl žemės sklypo pardavimu galėjo būti pažeisti tik V. G. interesai. D. Č. ir L. B. neturi reikalavimo teisių, todėl ir šio pagrindu jų ieškinys netenkintinas.
Ieškinio įvykdymo užtikrinimui Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-05-17 nutartimi buvo areštuota A. U. priklausanti pirtis ir A. U. bei I. U. priklausantis žemės sklypas. Kadangi teismas ieškinius atmetė, sprendimui įsiteisėjus taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos ( LR CPK 150 str. 2 d. ).
Pagal LR CPK 98 str. 1, 2 d. šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Todėl ieškinį atmetus iš ieškovių atsakovams A. U. ir I. U., esant jų prašymui, priteistinos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos. Iš teismui pateiktų dokumentų matyti, kad už konsultavimą, procesinių dokumentų surašymą ir atstovavimą Švenčionių rajono apylinkės teisme civilinėje byloje A. U. ir I. U. sumokėjo atstovui advokatui Gediminui Bulotui po 2420 Lt kiekvienas ( t. 2 b.l. 81-89 ). LR Teisingumo ministras 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą ( paslaugas ) maksimalaus dydžio. Atsižvelgiant į Rekomendacijose numatytus dydžius, į tai, jog abu atsakovai buvo konsultuojami tuo pačiu klausimu, abiejų atsakovų vardu surašytą atsiliepimą į ieškinį, jų atstovavimo teisme laiką, bylos sudėtingumą, teismas priteisia iš kiekvieno ieškovo A. U. ir I. U. po 560 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Nagrinėjant bylą teismas turėjo 83,05 Lt pašto išlaidų, kurios, atmetus ieškinį, priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovių valstybės naudai ( LR CPK 96 str. 2 d. ).
Vadovaudamasis LR CPK 270 str., LR Žemės įstatymo 10 str. 5 d. 1 p., LR Žemės reformos įstatymo 8 str. 2 d., LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Ieškinį atmesti.
Sprendimui įsiteisėjus panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-05-17 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemonės.
Priteisti iš V. G., D. Č. ir L. B. po 560 Lt ( penkis šimtus šešiasdešimt Lt ) A. U. jo turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš V. G., D. Č. ir L. B. po 560 Lt ( penkis šimtus šešiasdešimt Lt ) I. U. jos turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš V. G., D. Č. ir L. B. po 27,68 Lt ( dvidešimt septynis Lt 68 ct ) teismo turėtų pašto išlaidų valstybės naudai.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Švenčionių rajono apylinkės teismą.