Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-662-2750-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-08-04
Bylos Nr.: A-662-2750-11
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02749-2010-8
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Laimė Baltrūnaitė
Pareiškėjas: J. K.
Atsakovas: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai: Aivaras Raišutis

Kategorijos

3.1Proceso įstatymai, principai

Administracinė byla Nr. A662-2750/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02749-2010-8Procesinio sprendimo kategorija 3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. rugpjūčio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės ir Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Aivarui Raišučiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. (Y. K.) ir atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. K. patikslintais skundais (b. l. 63-66, 133-140, I t.; 1-11, II t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (2010 m. birželio 28 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas) 17.19.1 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 2 punktui; kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. A1-500 patvirtinto Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašo (toliau – ir Leidimo dirbti tvarkos aprašas) 8.4 punktas neprieštarauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams; sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išspręs prašymą ištirti Aprašo 17.19.1 punkto ir Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punkto teisėtumą; panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Imigracijos skyriaus 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (15/4-2) 3I-417 (00029) „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui Y. K.“ (toliau – ir Sprendimas); įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2010 m. liepos 21 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Prašymas) ir priimti sprendimą - Prašymą tenkinti.

Paaiškino, kad Departamentas Sprendimu nusprendė atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tokiais pagrindais: dėl to, kad pareiškėjas pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, jog jis Prašymo pateikimo dieną yra UAB „Karvis“ (toliau – ir Bendrovė) vieninteliu akcininku, kuriuo jis tą dieną jau nebebuvo, bei dėl to, kad pareiškėjas nepateikė leidimo dirbti, kuomet Prašymo pateikimo dieną jis buvo Bendrovės vadovas (direktorius), tačiau Bendrovės įstatinis kapitalas buvo mažesnis nei 50 000 Lt. Pažymėjo, jog Prašyme kaip leidimo laikinai gyventi keitimo pagrindą nurodė tik tai, kad jis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas ir pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje (Įstatymo 45 str. 1 d. 2 p.). Aplinkybę, kad jis yra Bendrovės direktorius, pareiškėjo teigimu, įrodo Departamentui 2010 m. liepos 21 d. pateikti dokumentai. Laikė nepagrįsta atsakovo išvadą, kad jis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Atkreipė dėmesį į tai, kad kaip leidimo laikinai gyventi keitimo pagrindo nenurodė to, jog yra įregistravęs įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas arba bendraturtis, kuriam priklauso ne mažiau kaip 10 procentų įmonės įstatinio kapitalo arba balsavimo teisių dalis, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų bei vykdant veiklą. Nurodė, jog Departamentas nustatė, kad pateiktų duomenų neatitikimas tikrovei pasireiškia tuo, jog Prašymo pateikimo metu pareiškėjas jau nebebuvo Bendrovės akcininku, nes visų akcijų savininku tapo A. K.. Pabrėžė, kad buvimo Bendrovės akcijų savininku aplinkybe Prašymas nebuvo grindžiamas. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, jog neginčija fakto, kad pareiškėjo 2010 m. liepos 21 d. pateikti dokumentai patvirtina faktą, jog jis dokumentų pateikimo metu buvo Bendrovės vadovas (direktorius). Darė išvadą, kad jis Prašymo pateikimo metu buvo ir šiuo metu yra Bendrovės, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas, jo pagrindinis atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra darbas šioje įmonėje. Atkreipė dėmesį, kad Bendrovės 2009 m. birželio 26 d. steigėjo sprendime dėl išrinkimo direktoriumi ir Bendrovės 2009 m. liepos 1 d. steigėjo sprendime dėl darbo užmokesčio direktoriui nustatymo yra nurodyta, jog pareiškėjas nuosavybės teise turi 100 procentų paprastųjų vardinių Bendrovės akcijų. Pažymėjo, kad tik 2010 m. gegužės 24 d. visų Bendrovės akcijų savininku tapo kitas asmuo. Darė išvadą, kad laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2010 m. gegužės 24 d. pareiškėjas nuosavybės teise turėjo 100 procentų paprastųjų vardinių Bendrovės akcijų. Atkreipė dėmesį, kad, pasikeitus įmonės akcijų savininkui, ankstesnio įmonės akcijų savininko priimti sprendimai liko galioti, tame tarpe sprendimai dėl įmonės vadovo paskyrimo ir darbo užmokesčio jam nustatymo, jeigu naujasis įmonės akcijų savininkas nekeičia esamo įmonės vadovo ir jo darbo užmokesčio. Paaiškino, kad Departamentui neįrodinėjo aplinkybės, jog jis 2010 m. liepos 21 d. buvo vienintelis Bendrovės akcininkas, ir darė išvadą, kad visi Departamentui 2010 m. liepos 21 d. ir 2010 m. rugpjūčio 18 d. pateikti duomenys ir dokumentai atitinka tikrovę.

Aprašo 17.19.1 punktą tiesiogiai siejo su Leidimo dirbti išdavimo tvarkos aprašo 8.4 punktu, nustatančiu, kad iš užsieniečio nereikalaujama įsigyti leidimo dirbti, jei jis yra įmonės, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, kurios įstatinis kapitalas sudaro ne mažiau kaip 50 000 Lt, vadovas. Paaiškino, kad Prašymo pateikimo ir Sprendimo priėmimo bei šiuo metu yra Bendrovės, kurios įstatinis kapitalas buvo mažesnis nei 50 000 Lt (nuo 2010 m. lapkričio 2 d. Bendrovės įstatinis kapitalas yra 110 000 Lt, pareiškėjas nuo 2010 m. lapkričio 2 d. tapo Bendrovės bendraturtis, kuriam priklauso 100 000 Lt dydžio Bendrovės įstatinio kapitalo dalis (90,90 proc.)) vadovu (direktoriumi). Nurodė, kad Bendrovė 2010 m. lapkričio 30 d. duomenimis ilgalaikio turto yra įgijusi už 982 020 Lt, pareiškėjo reikalavimo teisė į Bendrovę yra 13 785 593,94 Lt (tai yra jo paskola, suteikta Bendrovei bei skirta investuoti Lietuvos Respublikoje), o piniginių lėšų Bendrovės banko sąskaitose yra 39 480,05 Lt ir 7 719 507,78 EUR (iš viso 26 693 396,51 Lt). Pažymėjo, kad atsakovas nevertino Bendrovės vertės ir turtinės padėties, atsižvelgdamas tik į Bendrovės įstatinio kapitalo dydį, kuris, pareiškėjo manymu, nėra Bendrovės vertę (investicijų į Lietuvos Respubliką dydį) nusakantis kriterijus. Pažymėjo, kad yra suteikęs 3 515 312,89 Lt dydžio paskolą UAB „Bjork-klion“, kurios vieninteliu akcininku yra Bendrovė. Darė išvadą, kad atsakovas neturėjo teisės atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Aprašo 17.19.1 punkto ar Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punkto pagrindu, kadangi Įstatymas nenustato Departamentui teisės atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ne Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Pareiškėjo manymu, Aprašo 17.19.1 punktas bei Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punktas prieštarauja Įstatymui, kurio 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis atsisakymo pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindų sąrašas. Pažymėjo, kad šiame sąraše nėra nurodytas atsisakymo pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrindas, atitinkantis Aprašo 17.19.1 punktą ar Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punktą. Teigė, kad užsieniečio buvimas vadovu įmonės, kurios įstatinis kapitalas yra mažesnis nei 50 000 Lt, ir leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje nepateikimas nėra pagrindas atsisakyti pakeisti užsieniečiui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kai jis tokio prašymo pateikimo metu jau turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tvirtino, kad Aprašo 17.19.1 punktas tiesiogiai siejamas su Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir šių teisės normų neatitinka, o Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punktas tiesiogiai sietinas su Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais, kurių taip pat neatitinka ir jiems prieštarauja. Pareiškėjo manymu, vien aplinkybė, kad užsienietis yra įmonės, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas - darbas įmonėje, yra savarankiškas pagrindas gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 44 straipsnis, kurį papildo 57 ir 58 straipsniai, reglamentuoja atvejį, kai leidimo gyventi prašo užsienietis, ketinantis dirbti Lietuvos Respublikoje, o Įstatymo 45 straipsnis reglamentuoja atvejį, kai leidimo gyventi prašo užsienietis, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvoje, ir tokiai prilyginamas vadovavimas Lietuvos Respublikoje įregistruotai įmonei ar buvimas jos savininku ar bendraturčiu. Pareiškėjo manymu, Aprašo 17.19.1 punktas turėtų cituoti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tačiau pastarąją įstatymo normą keičia (siaurina) - nustato papildomą kriterijų, kurio minėtoje teisės normoje nėra. Pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktas nenustato jokio kriterijaus įmonės, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, įstatiniam kapitalui (jo dydžiui), kuriai vadovauja užsienietis. Pareiškėjo manymu, Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punkto prieštaravimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams pasireiškia tuo, jog Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punkto pagrindu iš užsieniečio nereikalaujama įsigyti leidimo dirbti tik tada, kai jis vadovauja Lietuvos Respublikoje įregistruotai įmonei, kurios įstatinis kapitalas yra ne mažesnis kaip 50 000 Lt, ir jis nėra šios įmonės savininkas ar bendraturtis, nors Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktas nenustato jokio kriterijaus įmonės, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, įstatiniam kapitalui (jo dydžiui), kurios vadovu yra užsienietis. Pažymėjo, kad toks kriterijus yra nustatytas tik Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir taikytinas tik užsieniečiui, kuris yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės savininkas ar bendraturtis, bet ne vadovas. Darė išvadą, kad leidimas laikinai gyventi turi būti išduodamas užsieniečiui, kuris yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, nepaisant tokios įmonės, įstaigos ar organizacijos įstatinio kapitalo dydžio, ir toks asmuo yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, kaip ir tas užsienietis, kuris įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas arba bendraturtis, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų ir vykdant veiklą. Pažymėjo, kad naikintinas norminis administracinis aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, kadangi jam ir galimai kitiems užsieniečiams sukelia reikšmingas neigiamas pasekmes. Pažymėjo, kad jo išvykimas iš Lietuvos Respublikos sukels esmines neigiamas pasekmes jo vadovaujamai Bendrovei.

Teigė, kad jo prašymas nebuvo grindžiamas Sprendime nurodytais Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais. Darė išvadą, kad Sprendimas yra priimtas jo atžvilgiu, o motyvai dėl Aprašo 17.19.1 punkto taikymo surašyti visai kito asmens - A. K., atžvilgiu. Nurodė, kad jo atžvilgiu leidimas laikinai gyventi buvo nepakeistas tik Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pažymėjo, kad, nors atsakovas atsiliepime teigė, jog Sprendime netikslus pareiškėjo vardas yra techninė klaida, kuri nekeičia sprendimo esmės, tačiau ši techninė klaida iki šiol nėra ištaisyta ir keičia Sprendimą, nes pareiškėjo atžvilgiu leidimas laikinai gyventi buvo nepakeistas tik Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Kadangi jo prašymas pakeisti leidimą buvo grindžiamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu, todėl, pareiškėjo manymu, jo atžvilgiu Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 3 punktas negali būti taikomas.

II.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į patikslintą skundą (b. l. 75-80, I t.) prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog yra pagrindas panaikinti Sprendimą. Tvirtino, kad priimant Sprendimą nebuvo pažeistos Apraše nurodytos procedūros. Paaiškino, kad 2010 m. liepos 21 d. pareiškėjas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei ketindamas toliau dirbti Bendrovės direktoriumi, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) be visų kitų dokumentų pateikė Bendrovės steigėjo 2009 m. birželio 26 d. sprendimo kopiją dėl jo išrinkimo direktoriumi bei Bendrovės 2009 m. liepos 1 d. vienintelio akcininko sprendimo kopiją dėl darbo užmokesčio dydžio bendrovės direktoriui nustatymo. Bendrovės 2009 m. birželio 26 d. steigėjo sprendime nurodyta, kad Rusijos Federacijos pilietis Y. K., nuosavybės teise įgyjantis 100 procentų paprastųjų vardinių Bendrovės akcijų, nutarė išrinkti Bendrovės vienasmenį valdymo organą – direktorių, ir perduoti Bendrovės dokumentus jos valdymo organui. Pažymėjo, kad šiame sprendime nurodyta, jog Rusijos Federacijos pilietis Y. K., nuosavybės teise turintis 100 procentų paprastųjų vardinių Bendrovės akcijų, nusprendė nustatyti darbo užmokesčio dydį Bendrovės direktoriui. Atsakovo teigimu, dokumentuose, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, esantys duomenys neatitinka tikrovės, t. y. pareiškėjas Prašymo pateikimo metu neturėjo Bendrovės akcijų, kadangi, patikrinus duomenis Juridinių asmenų registre, buvo nustatyta, jog nuo 2010 m. birželio 2 d. Bendrovės akcijų valdytojas yra A. K.. Darė išvadą, kad, pateikdamas Prašymą, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nurodė Aprašo 17.19 punktą, neginčijo fakto, kad pareiškėjo 2010 m. liepos 21 d. pateikti dokumentai patvirtino faktą, jog jis dokumentų pateikimo metu buvo Bendrovės vadovas (direktorius), ir pažymėjo, jog aplinkybės, ar pareiškėjas siekė gauti leidimą gyventi kaip įmonės vadovas ar kaip įmonės savininkas, nenuginčija fakto, jog kartu su prašymu jis pateikė melagingus, tikrovės neatitinkančius dokumentus. Nurodė Aprašo 17.19.1 punktą ir pažymėjo, kad, jeigu prašymo pateikimo metu pareiškėjas būtų vienintelis Bendrovės akcininkas, jam būtų taikomas Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.1 punktas, nustatantis atvejį, kada nereikalaujama įsigyti leidimą dirbti. Darė išvadą, kad pareiškėjas, pateikdamas tikrovės neatitinkančius duomenis, siekė gauti leidimą laikinai gyventi, neturėdamas leidimo dirbti, nes pagal Leidimo dirbti tvarkos aprašą, įmonių, kurių įstatinis kapitalas sudaro mažiau kaip 50 000 Lt (Bendrovės įstatinio kapitalo dydis 10 000 Lt) savininkai ir šių įmonių vadovai neprivalo įsigyti leidimo dirbti. Pabrėžė, kad aplinkybė, ar pareiškėjas Prašymo pateikimo metu yra įmonės vienintelis akcininkas, ar nėra, nepaisant to, kokiu Įstatyme nurodytu pagrindu jis kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, yra esminė sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui pakeitimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei 45 straipsnio 1 dalies 2 punktą, privalėjo pateikti leidimą dirbti. Atsakovo manymu, aplinkybė, jog Bendrovė nuo 2010 m. lapkričio 2 d. padidino savo įstatinį kapitalą, o pareiškėjas tapo įmonės bendraturčiu, neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi Sprendimas buvo priimtas 2010 m. rugsėjo 2 d., kai minėtos aplinkybės neegzistavo. Pažymėjo, kad nesvarbu kokiais pagrindais yra grindžiamas Prašymas, dokumentai ir duomenys, kuriuos pateikia užsienietis, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, turi būti teisingi ir atitinkantys tikrovę. Pabrėžė, kad duomenys apie tai, ar pareiškėjas Prašymo pateikimo metu buvo Bendrovės vienintelis akcininkas, ar ne - buvo esminiai priimant Sprendimą. Pažymėjo, jog Įstatymo, Aprašo ir Leidimo dirbti tvarkos aprašo nuostatos yra neatsiejamos viena nuo kitos ir turi būti vertinamos sistemiškai, todėl pareiškėjo teiginį, kad Aprašo 17.19.1 punktas susiaurina Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktą, laikė nepagrįstu. Paaiškino, kad Sprendime viename sakinyje paminėtas netikslus pareiškėjo vardas yra techninė klaida, kuri, atsakovo nuomone, nekeičia Sprendimo esmės. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Sprendime yra be pagrindo minimas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Nurodė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintą įstatymo viršenybės principą, reiškiantį, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

III.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą atmetė, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, Sprendimo dalį, kuria atsisakyta pakeisti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, panaikino, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, įvertinęs byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, konstatavo, kad Sprendimas yra iš dalies nepagrįstas. Nurodė Įstatymo 51 straipsnio 3 ir 5 dalis, Aprašo 17, 17.19.-17.19.2. punktus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus, 40 straipsnio 1 dalies 1-13 punktus, 53 straipsnio 1 dalies 1-9 punktus, 44 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, 45 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus, 57 straipsnio 1 dalį, 58 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus, Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.1-8.15 punktus ir konstatavo, kad teismui nekyla abejonių dėl pareiškėjo nurodytų atitinkamų socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo bei vidaus reikalų ministro įsakymo nuostatų prieštaravimo Įstatymui, todėl prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą teismas atmetė. Nurodė, kad Įstatymo 57 straipsnis, 58 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai skirti reglamentuoti visais Įstatyme numatytais pagrindais galinčių įgyti leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečių darbą šalyje. Teismas neturėjo pagrindo abejoti Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punkto teisėtumu, taip pat Aprašo 17.19.1 punkto teisėtumu.

Įvertinęs Įstatymo bei Aprašo nuostatas, susijusias su prašymų ir dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimu, priėmimu ir nagrinėjimu, taip pat pateiktus įrodymus, susijusius su Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto pagrindo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą Lietuvos Respublikoje gyventi užsieniečiui buvimu, teismas konstatavo, kad tokio pagrindo - duomenų, kurie pareiškėjo buvo pateikti norint gauti leidimą gyventi, neatitikimas tikrovei - buvimo byloje pateikti įrodymai nepatvirtina. Pabrėžė, jog, norint konstatuoti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindo buvimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, siekdamas gauti leidimą gyventi šalyje, tyčia atliko veiksmus, kurių tikslas – neteisėtai pagrįsti teisę gauti leidimą gyventi šalyje (neatitinkančių tikrovės duomenų, neteisėtai įgytų ar suklastotų dokumentų pateikimas, fiktyvios santuokos sudarymas ir t. t.). Atkreipė dėmesį, kad atsakovas neginčijo, o byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas buvo Bendrovės direktoriumi. Pažymėjo, kad Sprendime ir byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodyta aplinkybė, jog pareiškėjas pateiktais dokumentais siekė pagrįsti sąlygą, numatytą Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.1 punkte, nėra patvirtinta jokiais įrodymais: pareiškėjas tokią aplinkybę neigia, jo pateikti dokumentai, kuriuose nurodyti ir duomenys apie Bendrovės akcininkus, kurie šių dokumentų sudarymo dieną atitiko tikrovę, yra sudaryti kitu tikslu – įsteigti įmonę (steigimo aktas), skirti direktorių ir nustatyti jo darbo užmokestį (nėra skirti patvirtinti duomenis apie įmonės akcininkus bei jų turimą akcijų skaičių). Kadangi pagal Aprašo 25 ir 25.3 punktus įgaliotas Departamento ar Migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, priimantis prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir prie jo pridedamus dokumentus, privalo sutikrinti, ar kartu su prašymu išduoti arba pakeisti leidimą užsienietis pateikia visus reikiamus dokumentus, o jeigu pateikiami ne visi reikiami dokumentai, prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus grąžinti bei žodžiu paaiškinti dokumentų grąžinimo priežastis, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas ir dokumentai turėjo būti grąžinti 2010 m. liepos 21 d., o juos priėmus aplinkybė, kad nėra pateikti dokumentai, kurie turi patvirtinti tam tikrus faktus, negali būti vertinama kaip neatitinkančių tikrovės duomenų pateikimas. Teismas konstatavo, kad Sprendimo dalis, kurioje atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui Y. K. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Įvertinęs aplinkybę, kad Leidimo dirbti tvarkos apraše nustatytų sąlygų, kurioms esant iš pareiškėjo būtų nereikalaujama įsigyti leidimo dirbti, nebuvo, teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai nepriėmė sprendimo pakeisti jam leidimą laikinai gyventi šalyje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.

Kadangi nei Įstatymas, nei Aprašas nenumato, koks sprendimas turi būti priimtas tuo atveju, kai nėra pateikti visi leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti reikalingi dokumentai, teismo nuomone, turi būti taikomos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios prašymų nagrinėjimą. Nurodė minėto įstatymo 14 straipsnio 1, 2 dalis, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 40 ir 41.3 punktus ir darė išvadą, jog aplinkybė, kad atsakovas savo sprendimą atsisakyti priimti sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi šalyje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu pareiškėjui neatitinkant nustatytos specialios sąlygos, t. y. neturint leidimo dirbti, įformino ginčijamu sprendimu (atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje), nėra pagrindas jį naikinti šioje dalyje.

Pažymėjo, kad toks atsisakymo pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi šalyje pagrindas nėra nustatytas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1-10 punktuose, todėl darė išvadą, kad Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas ribojimas pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, pareiškėjui negali būti taikomas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1-10 punktuose nustatytas baigtinis atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų sąrašas. Pabrėžė, kad tik priėmus sprendimą atsisakyti išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi šalyje vienu iš minėtų pagrindų, gali būti taikomas Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje numatytas ribojimas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Sprendimo dalis, kurioje atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi šalyje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte ir 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais pareiškėjui neatitinkant nustatytos specialios sąlygos yra iš esmės pagrįstas, skundą kitoje dalyje atmetė. Konstatavo, kad aplinkybės, jog atsakovas Sprendime pasisakė dėl leidimo pakeitimo pagrindo, kuriuo į jį nebuvo kreiptasi (Įstatymo 45 str. 1 d. 3 p.), Sprendimo motyvuose padarytas rašymo apsirikimas – nurodytas ne pareiškėjo vardas, nėra pagrindas panaikinti Sprendimą.

IV.

Pareiškėjas J. K. apeliaciniu skundu (b. l. 45-56, II t.) prašo ištirti, ar Aprašo 17.19.1 punktas neprieštarauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktui; ištirti, ar Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punktas neprieštarauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktams; panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti: panaikinti Sprendimą ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2010 m. liepos 21 d. prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei priimti atitinkamą sprendimą – pareiškėjo Prašymą tenkinti.

Atkreipia dėmesį, kad teismas sutiko, jog tik Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis nustato išsamų (baigtinį) atsisakymo pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi pagrindų sąrašą. Pažymi, kad šiame sąraše nėra pagrindo atsisakyti pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atitinkančio Aprašo 17.19.1 punktą ar Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punktą, t. y. dėl to, kad užsienietis nepateikė leidimo dirbti. Daro išvadą, kad Departamentas atsisakė pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje neteisėtai, t. y. pagrindu, kurio Įstatymas nenustato. Paaiškina, kad Departamentas 2010 m. liepos 21 d. priėmė Prašymą ir kartu pateiktus dokumentus be jokių pastabų, kas, pareiškėjo manymu, reiškia, jog buvo pateikti visi reikiami dokumentai pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad teismas neatlieka viešojo administravimo funkcijų, todėl neturi teisės keisti Sprendimo turinio ar formos. Daro išvadą, kad teismas neteisėtai Sprendimą prilygino rašytiniam Departamento sprendimui atsisakyti priimti pareiškėjo Prašymą. Pabrėžia, kad Departamentas neturi teisės priimti sprendimo atsisakyti priimti sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi. Nurodo, kad Aprašo 23.5 punkte nustatyta, koks sprendimas turi būti priimamas, kai nėra pateikti visi leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti reikalingi dokumentai. Pareiškėjo manymu, priimant Sprendimą, buvo pažeistas Aprašo 25.3 punktas, nes atsakovas priėmė pareiškėjo Prašymą, nors pareiškėjas nepateikė leidimo dirbti ar teritorinės darbo biržos išduotos pažymos, patvirtinančios, kad jai pateiktas darbdavio prašymas išduoti užsieniečiui leidimą dirbti. Teigia, kad Departamentas pažeidė Aprašo 17¹ ir 52.3 punktus, nes, neturėdamas minėtų nepateiktų dokumentų, priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi. Daro išvadą, kad Departamentas nesuteikė pareiškėjui jokios galimybės pašalinti prašymo trūkumo. Mano, kad atsakovas privalėjo pratęsti prašymo nagrinėjimo terminą ir nustatyti pareiškėjui terminą jo prašymo trūkumui pašalinti. Atkreipia dėmesį į teismo prieitą išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu netaikomos Įstatymo 35 straipsnio 2 dalies pasekmės, nes Departamentas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi ne Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1-10 punktuose nustatytais pagrindais. Pareiškėjo manymu, jei Sprendimas laikytinas sprendimu atsisakyti priimti sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, toks sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, nes joks teisės aktas nenumato atsakovo teisės priimti tokio pobūdžio sprendimo; jei Sprendimas laikytinas sprendimu atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, toks sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, nes atsakovas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindu, kurio Įstatymo 35 straipsnis nenustato; jei Sprendimas laikytinas sprendimu atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, toks sprendimas naikintinas, nes buvo pažeisti Aprašo 25.3, 17¹, 52.3 punktai. Daro išvadą, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė leidimo laikinai gyventi pakeitimo procedūras bei netinkamai aiškino Departamento kompetencijos ribas leidimų laikinai gyventi pakeitimo srityje.

Tvirtina, kad Aprašo 17.19.1 punktas tiesiogiai siejamas su Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tačiau jų neatitinka. Taip pat Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punktas sietinas su Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, tačiau jiems prieštarauja. Atkreipia dėmesį, kad vien aplinkybė, jog užsienietis yra įmonės, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas, jei pagrindinis jo atvykimo tikslas - darbas įmonėje, yra savarankiškas pagrindas gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 45 str. 1 d. 2 p.). Nurodo Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1, 2, 4, 5 punktus, 44 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, 57, 58 straipsnius, atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 44 ir 45 straipsniai reglamentuoja skirtingus atvejus, kai prašoma leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, pažymi, kad Aprašo 17.19.1 punktas siaurina Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktą – nustato papildomą kriterijų, kurio minėtoje teisės normoje nėra. Mano, kad Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punktas prieštarauja Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktams, nes Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktas, priešingai nei Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punktas, nenustato jokio kriterijaus įmonės, įregistruotos Lietuvos Respublikoje įstatiniam kapitalui (jo dydžiui), kurios vadovu yra užsienietis. Daro išvadą, kad, remiantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, leidimas laikinai gyventi turi būti išduodamas užsieniečiui, kuris yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, nepaisant tokios įmonės, įstaigos ar organizacijos įstatinio kapitalo dydžio, ir toks asmuo yra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti, kaip ir tas užsienietis, kuris įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas arba bendraturtis, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų ir vykdant veiklą. Pareiškėjo manymu, būtina, kad panaikintas norminis administracinis aktas (jo dalis) negalėtų būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, nes, priešingu atveju, pareiškėjas įgis teisę kreiptis į Departamentą tik po vienerių metų, t. y. ne anksčiau kaip 2011 m. rugsėjo 3 d., o iki minėtos datos privalės išvykti iš Lietuvos Respublikos, kas sukels esmines neigiamas pasekmes jo vadovaujamai Bendrovei.

Šalies argumentai

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 61-67, II t.) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta panaikinti Sprendimą, ir išbraukti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo teiginį – Įstatymo 35 straipsnio 2 dalyje nustatytas ribojimas pateikti prašymą išduoti leidimą gyventi praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo atsisakyti išduoti ar pakeisti leidimą gyventi priėmimo ir išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą gyventi, pareiškėjui negali būti taikomas. Kitą apygardos administracinio teismo sprendimo dalį prašo palikti nepakeistą.

Tvirtina, kad byloje yra rašytinių įrodymų, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, t. y., kad pareiškėjas yra vienintelis Bendrovės akcininkas, neatitinka tikrovės (2010 m. gegužės 24 d. akcininkų sąrašas, 2010 m. gegužės 24 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis). Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis: Bendrovės steigėjo 2009 m. birželio 26 d. sprendimo kopiją dėl jo išrinkimo direktoriumi bei Bendrovės 2009 m. liepos 1 d. vienintelio akcininko sprendimo kopiją dėl darbo užmokesčio dydžio bendrovės direktoriui nustatymo. Pažymi, kad pareiškėjas Bendrovės akcijų savininku buvo tik nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2010 m. gegužės 24 d., todėl Prašymo pateikimo metu – 2010 m. liepos 21 d., nebuvo Bendrovės savininku. Nesutinka su teismo išvada, kad Bendrovės steigėjo 2009 m. birželio 26 d. sprendimo kopija ir Bendrovės 2009 m. liepos 1 d. vienintelio akcininko sprendimo kopija patvirtina tik tai, kad pareiškėjas yra Bendrovės direktorius. Nurodo Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad teismas nesirėmė visais byloje esančiais faktiniais duomenimis. Atkreipia dėmesį, kad aplinkybei, jog pareiškėjas yra Bendrovės direktorius, patvirtinti buvo pateikti kiti dokumentai – 2009 m. liepos 1 d. darbo sutartis, 2010 m. liepos 16 d. pažyma apie darbą ir gautą darbo užmokestį. Nurodo Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir daro išvadą, kad visi, o ne tam tikra dalis užsieniečio pateiktų duomenų turi atitikti tikrovę. Pabrėžia, kad yra svarbu ne tai, kokiu tikslu buvo sudaryti dokumentai, o tai, kokiu tikslu jie buvo pateikti Migracijos valdybai ir ar jų pateikimo metu dokumentuose esantys duomenys atitiko tikrovę. Mano, kad pareiškėjas neatitinkančius tikrovės dokumentus pateikė tyčia. Teigia, kad teismas neteisingai aiškino Aprašo 25.3 punkto nuostatas, nes Migracijos valdybos ar Departamento valstybės tarnautojai, priimdami prašymą dėl leidimo gyventi išdavimo ar pakeitimo, nėra įpareigoti vertinti kartu su prašymu pateikiamuose dokumentuose nurodytų duomenų tikrumo. Nurodo, kad Aprašo 25.3 punkto atveju administracinis sprendimas nėra priimamas. Paaiškina, jog, jei pareiškėjas nebūtų pateikęs tikrovės neatitinkančių duomenų, kad jis yra Bendrovės savininkas, o būtų pateikęs tik dokumentus, patvirtinančius, kad jis yra įmonės, kurios įstatinis kapitalas mažesnis nei 50 000 Lt, vadovas ir nebūtų pateikęs leidimo dirbti, pareiškėjo prašymas ir prie jo pridėti dokumentai būtų grąžinti, vadovaujantis Aprašo 25.3 punkto nuostatomis.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 71-76, II t.) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Be aplinkybių, nurodytų Departamento apeliaciniame skunde, pabrėžia, kad pareiškėjas pateikė visus prašymui pakeisti reikalingus dokumentus, todėl pagrindo nustatyti terminą pašalinti trūkumus – pateikti leidimą dirbti, nebuvo. Pažymi, kad Sprendimas yra ne sprendimas atsisakyti priimti sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, o sprendimas atsisakyti pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Atkreipia dėmesį, kad Aprašo dalis dėl dokumentų, patvirtinančių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytus leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, parengta atsižvelgiant ir į socialinės apsaugos ir darbo ministro 2010 m. kovo 26 d. įsakymą Nr. A1-120.

Atsiliepimas

Pareiškėjas J. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 77-81, II t.) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad duomenys apie tai, jog pareiškėjas 2009 m. birželio 26 d. įgijo ir 2009 m. liepos 1 d. nuosavybės teise turėjo 100 procentų paprastųjų vardinių Bendrovės akcijų, yra teisingi. Pažymi, kad A. K. tapus vieninteliu Bendrovės akcininku, jis nepakeitė įmonės vadovo ir jo darbo užmokesčio, todėl ir toliau pareiškėjo paskyrimo įmonės vadovu bei darbo užmokesčio jam nustatymo pagrindai liko tie patys. Tvirtina, jog Bendrovės 2009 m. birželio 26 d. steigėjo sprendimu ir Bendrovės 2009 m. liepos 1 d. steigėjo sprendimu pareiškėjas neįrodinėjo aplinkybės, kad 2010 m. liepos 21 d. jis buvo vienintelis Bendrovės akcininkas, o siekė įrodyti aplinkybę, kad jis yra Bendrovės vadovas. Pabrėžia, kad Prašyme Departamentui nurodė tik vieną leidimo laikinai gyventi keitimo pagrindą, nurodytą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir daro išvadą, kad Bendrovės 2009 m. birželio 26 d. steigėjo sprendimas ir Bendrovės 2009 m. liepos 1 d. steigėjo sprendimas kartu su kitais dokumentais buvo pateikti siekiant Departamentui įrodyti aplinkybę, jog pareiškėjas yra Bendrovės direktorius. Pažymi, kad, Departamentui pripažinus, jog pareiškėjas pateikė visus leidimui laikinai gyventi pakeisti reikalingus dokumentus, kartu pripažino ir tai, jog pareiškėjas neprivalėjo pateikti leidimo dirbti. Mano, kad vien aplinkybė, jog užsienietis yra įmonės, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, yra savarankiškas pagrindas gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaujantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Atkreipia dėmesį, jog Departamentas atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, o ne dėl to, kad pareiškėjas nepateikė leidimo dirbti. Daro išvadą, kad Sprendimas nėra sprendimas atsisakyti priimti sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi, o yra sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi išimtinai tik Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu. Pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymas nenumato galimybės teikti apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. (15/4-2) 3I-417 (00029) (b. l. 6-7, I t.), kuriuo nuspręsta atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. K..

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde neteisingai tvirtina, jog atsakovas atsisakė pakeisti jo leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnyje nenumatytu pagrindu, t. y., remdamasis Aprašo 17.19.1 punktu ir Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punktu. Kaip matyti, atsakovas, Sprendime nurodydamas Aprašo 17.19.1 punktą, konstatuoja faktą, kad pareiškėjas privalėjo pateikti leidimą dirbti. Šis faktas konstatuotas atsakovui nustačius aplinkybę, jog pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė duomenis ir dokumentus, neatitinkančius tikrovės (priešingu atveju, leidimas dirbti nebūtų reikalingas). Tačiau pati Aprašo 17.19.1 punkte įtvirtinta nuostata nagrinėjamu atveju nėra savarankiškas pagrindas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi. Iš pareiškėjo skundžiamo Sprendimo turinio bei atsakovo pozicijos matyti, kad Sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi priimtas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl atsakovo atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatyme nenurodytu pagrindu nėra pagrįsti.

Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas ir apeliaciniame skunde akcentavo pareiškėjas, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas baigtinis atsisakymo pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui pagrindų sąrašas. Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, rėmėsi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, be kita ko, nustatančiu, kad atsisakoma pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės.

Pareiškėjas 2010 m. liepos 21 d. prašymu (b. l. 90-93, I t.) prašė pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas ir pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje. Šis pagrindas atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nustatantį, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje.

Aprašo 17.19.1 punkte nustatyta, kokie dokumentai patvirtina minėtą Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą, kai užsienietis yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos bendrovės, kurios įstatinis kapitalas sudaro mažiau kaip 50 tūkst. litų, kitos teisinės formos įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas šioje bendrovėje, įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, – Lietuvos Respublikoje įregistruotos bendrovės, kurios įstatinis kapitalas sudaro mažiau kaip 50 tūkst. litų, kitos teisinės formos įmonės, įstaigos ar organizacijos tarpininkavimo raštas, dokumentas, patvirtinantis, kad užsienietis yra tokios bendrovės, įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas, ir dokumentas, patvirtinantis, kad pagrindinis jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra darbas šioje bendrovėje, įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje (leidimas dirbti).

Byloje nėra ginčo, kad Prašymo padavimo metu pareiškėjas prie Prašymo pridėtais dokumentais patvirtino, jog buvo Bendrovės vadovas ir šios Bendrovės įstatinį kapitalą sudarė mažiau nei 50 tūkst. litų (b. l. 82-83, 100-102, 103 I t.). Tačiau, vadovaujantis Aprašo 17.19.1 punktu, Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto pagrindo patvirtinimui reikalinga pateikti ir dokumentą, įrodantį, kad pagrindinis užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra darbas Bendrovėje, t. y. leidimą dirbti. Kaip matyti, pareiškėjas atsakovui tokio dokumento nepateikė.

Įstatymo 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad socialinės apsaugos ir darbo ministras nustato sąlygas, kurioms esant iš užsieniečio nereikalaujama įsigyti leidimo dirbti. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2009 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. A1-500 patvirtinto Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašo 8.1 punkte nurodyta, kad iš užsieniečio nereikalaujama įsigyti leidimo dirbti, kai įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas ir yra šios įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas.

Išdėstytų teisės nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjui, siekiant patvirtinti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindą, nereikėtų pateikti leidimo dirbti kaip dokumento, įrodančio kad pagrindinis užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslas yra darbas bendrovėje (Aprašo 17.19.1 p.), nepaisant to, kad bendrovės įstatinį kapitalą sudaro mažiau kaip 50 tūkst. litų, tuo atveju, jei pareiškėjas būtų ne tik šios bendrovės vadovas, bet ir tokios bendrovės savininkas. Todėl pareiškėjas, kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi nepateikdamas leidimo dirbti ir pateikdamas dokumentus, įrodančius, kad jis yra Bendrovės, kurios įstatinis kapitalas mažesnis nei 50 tūkst. litų vadovas, turėjo pateikti vienintelį įrodymą, t. y. dokumentus, patvirtinančius, kad jis yra tokios bendrovės savininkas.

Kaip matyti iš pareiškėjo atsakovui kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikto Bendrovės steigimo akto (b. l. 82-83, I t.), Bendrovę įsteigė J. K.. Bendrovės steigėjo J. K. 2009 m. birželio 26 d. sprendimas (b. l. 89, I t.), kuriuo nutarta išrinkti vienasmenį Bendrovės valdymo organą – direktorių J. K., rodo, kad J. K. yra nuosavybės teise įgyjantis 100 procentų paprastųjų vardinių Bendrovės akcijų. Iš Bendrovės akcininko 2009 m. liepos 1 d. sprendimo (b. l. 99, I t.), kuriuo nuspręsta nustatyti darbo užmokesčio dydį Bendrovės direktoriui, matyti ir tai, kad J. K. nuosavybės teise turi 100 procentų paprastųjų vardinių Bendrovės akcijų. Pareiškėjas atsakovui nepateikė jokios informacijos apie esminę aplinkybę, reikšmingą pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus priimant sprendimą pakeisti leidimą laikinai gyventi – tai, kad nuo 2010 m. birželio 2 d. Bendrovės akcininku tapo A. K..

Aprašo 25.3 punkte įtvirtinta, kad įgaliotas Departamento ar migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, priimantis prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir prie jo pridedamus dokumentus, privalo sutikrinti, ar kartu su prašymu išduoti arba pakeisti leidimą užsienietis pateikia visus reikiamus dokumentus, jeigu pateikiami ne visi reikiami dokumentai, prašymą išduoti arba pakeisti leidimą ir kartu pateiktus dokumentus grąžinti bei žodžiu paaiškinti dokumentų grąžinimo priežastis.

Pareiškėjui kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikus dokumentus, rodančius, kad jis yra ne tik Bendrovės vadovas, bet ir savininkas, atsakovas neturėjo pagrindo dokumentų priėmimo metu nustatyti, kad pateikti ne visi reikiami dokumentai, t. y. būtina pateikti leidimą dirbti, todėl neturėjo pagrindo grąžinti pateiktus dokumentus pareiškėjui. Aprašo 25.3 punkte nėra įtvirtinta atsakovo valstybės tarnautojo pareiga prašymo pakeisti leidimą priėmimo metu tikrinti dokumentuose pateiktos informacijos teisingumą prašymo pateikimo metu. Šioje normoje įtvirtintą pareigą sutikrinti, ar kartu su prašymu pateikti visi reikiami dokumentai, atsakovas, preziumuojant, kad pateikiamuose dokumentuose esanti informacija jų pateikimo metu yra teisinga (nesant nei teisės aktuose nustatytos pareigos, nei objektyvios galimybės patikrinti informacijos teisingumą), įvykdė tinkamai. Todėl pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad pareiškėjo prašymas ir dokumentai turėjo būti grąžinti 2010 m. liepos 21 d., nagrinėjamu atveju, nustačius, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės, nėra teisinga.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, jog atsakovas pažeidė Aprašo 17¹ ir 52.3 punktus, kadangi priėmė jo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi be leidimo dirbti ar teritorinės darbo biržos išduotos pažymos, patvirtinančios, kad jai pateiktas darbdavio prašymas išduoti užsieniečiui leidimą dirbti. J. K. kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikus duomenis, jog jis yra ne tik Bendrovės vadovas, bet ir savininkas, iš užsieniečio nėra reikalaujama įsigyti leidimą dirbti (Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.1 p.), todėl, esant tokioms aplinkybėms, atsakovui, pareiškėjo prašymo priėmimo metu nebuvo pagrindo vadovautis teisės nuostatomis, susijusiomis su asmens pareiga pateikti leidimą dirbti.

Konstatavus, jog atsakovas atsisakė pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu pagrįstai, atmestinas pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad atsakovas jam nesuteikė jokios galimybės pašalinti prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi trūkumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtas pareiškėjo prašymo trūkumas atsirado ne dėl atsakovo kaltės, o pačiam pareiškėjui pateikus prašymo pateikimo metu tikrovės neatitinkančius duomenis. Nustatęs šią aplinkybę, atsakovas pagrįstai priėmė sprendimą nepakeisti leidimo laikinai gyventi (Aprašo 52.3 p.) Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovas, nustatęs Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, neturėjo jokio teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui galimybę pašalinti aptartoje prašymo nagrinėjimo stadijoje dėl pareiškėjo kaltės išaiškėjusį prašymo trūkumą.

Pareiškėjas teisingai nurodo, kad ta aplinkybė, jog užsienietis yra įmonės, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas - darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, yra savarankiškas pagrindas gauti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, remiantis Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Tačiau, visų pirma, būtina pagrįsti tiek buvimo Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės vadovu faktą, tiek Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pagrindinį atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą. Iš Įstatymą detalizuojančių Aprašo nuostatų matyti, kad aplinkybė, jog tokios Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės, kurios vadovas yra užsienietis, įstatinis kapitalas sudaro ne mažiau kaip 50 tūkst. litų, savaime atitinka Įstatymo 45 straipsnio 2 dalyje nurodytą užsieniečio pagrindinį atvykimo tikslą - darbą įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje. Minėtos įmonės įstatiniam kapitalui sudarant mažiau nei 50 tūkst. litų, vien fakto, kad užsienietis yra tokios įmonės vadovas, neužtenka patvirtinti, jog jo pagrindinis atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje. Sisteminė Aprašo ir Leidimo dirbti tvarkos aprašo nuostatų analizė rodo, kad tokiu atveju minėtą atvykimo į Lietuvos Respubliką pagrindinį tikslą įrodo leidimas dirbti. Nesant reikalavimo užsieniečiui įsigyti leidimą dirbti, pagrindinis atvykimo tikslas – darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, įrodomas faktu, jog užsienietis įregistruoja tokią įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas. J. K. kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikus duomenis, jog jis yra Bendrovės savininkas, šių duomenų atsakovui užteko priimti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

Netenkintinas pareiškėjo apeliaciniame skunde pareikštas prašymas ištirti Aprašo 17.19.1 punkto ir Leidimo dirbti tvarkos aprašo 8.4 punkto teisėtumą, kadangi teisėjų kolegijai nagrinėjamoje byloje abejonių dėl šių aktų atitikties Įstatymui nekyla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 str.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo Sprendimo dalį panaikino nepagrįstai, todėl skundžiamas apygardos administracinio teismo sprendimas keistinas paliekant atsakovo Sprendimą nepakeistą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo J. K. (Y. K.) apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 20 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo dalį, kuria panaikinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. (15/4-2) 3I-417 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui Y. K.“ dalis, kurioje atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Rusijos Federacijos piliečiui J. K. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu, panaikinti. Kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArtūras Drigotas