- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-29
- Bylos Nr.
- e2S-180-265/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-05252-2014-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Žerlauskas
- Pareiškėjas
- L. A.
- Suinteresuotas asmuo
- Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Žerlauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos L. A. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. A. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, AB „Lietuvos radijo ir televizijos centras“,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja 2014-04-28 kreipėsi į teismą, prašydama iškelti jai bankroto bylą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-05-20 nutartimi priėmė pareiškėjos L. A. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nurodė, kad 2007-07-11 sudarė su JAV ne pelno korporacijos „Baltic-American Enterprice Fund“ (teisių perėmėjas Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius) kredito sutartį 33 017 Eur sumai 30 metų laikotarpiui. Paskolos sutartis buvo užtikrinta buto, esančiu adresu X, įkeitimu. 2011-03-21 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, esantį adresu X, ir iš dalies padengė įsiskolinimą kreditoriui. Šiuo metu skolos likutis yra 12 753,56 Eur (t.y. 44 035,49 Lt). Be to, antstolis Aleksandras Selezniovas vykdo išieškojimą vykdomojoje byloje Nr.0010/13/00522 kreditoriaus AB „Lietuvos ir radijo televizijos centro“ naudai ir kiekvieną mėnesį išskaičiuoja iš pareiškėjos pensijos po 126 Lt, skolos likutis yra 240,45 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-11-06 nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą iškelti jai bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja, būdama 61 metų amžiaus, prisiėmė įsipareigojimus daugiau nei 113 908 Lt sumai 30 metų terminui, nors byloje nėra duomenų apie pareiškėjos finansines galimybes įvykdyti šį įsipareigojimą. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėja prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių ji realiai negalėjo įvykdyti. Tai žinodama, pati sau sukėlė nemokumą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėja paskolos sudarymo metu turėjo suvokti savo galimybes grąžinti pasiskolintus pinigus ne tik kredito sutarties pasirašymo dienai, bet ir ateityje. Elgdamasi atidžiai ir rūpestingai pareiškėja turėjo ir galėjo suvokti, jog sudarydama skolinimosi sandorius, sunkina savo finansinę padėtį ir mažina savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėja per paskutinius trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos 2011-03-21 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, esantį adresu X, ir iš dalies padengė įsiskolinimą kreditoriui. Teismo vertinimu, šie duomenys rodo, kad per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bylą teisme 2014-05-20 priėmimo pareiškėja 2011-03-21 sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, nors neprivalėjo jos sudaryti. Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėja, gaudama darbo užmokestį pagal darbo sutartį bei senatvės pensiją, yra moki, todėl negali pasinaudoti Fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatomis.
Šalies argumentai
Pareiškėja su priimta Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi nesutiko, prašė ją panaikinti ir iškelti jai bankroto bylą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo jai iškelti bankroto bylą, kadangi ji negali vykdyti savo finansinių įsipareigojimų ir šių įsipareigojimų suma viršija 25 MMA. Pareiškėja nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ji gauna pajamas pagal darbo sutartį iš įmonės „Kaliningradskij Centr Gorodskoj Reklamy“. Pasak pareiškėjos, ji šią sutartį teismui pateikė tam, kad įrodytų, kokiu pagrindu bankas jai suteikė kreditą būstui įsigyti, tačiau šiai dienai ji pagal šią sutartį nedirba ir jos pagrindu jokio atlyginimo negauna. Taip pat pareiškėja nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ji buvo nesąžininga. Apeliantė nurodo, jog jokių sandorių, pažeidžiančių kreditoriaus teises, ji nesudarė. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos išvada, jog imdama paskolą ji elgėsi nesąžiningai. Pasak pareiškėjos, ji neturėjo gyvenamojo būsto ir norėjo pagerinti gyvenimo sąlygas. Tuo tarpu jos mokumo klausimo vertinimas buvo paskolos davėjo prerogatyva. Pareiškėja nurodo, kad paskolos grąžinti negalėjo dėl ekonominės krizės, kurios metu prarado darbą, nekilnojamojo turto kaina nukrito ir dėl šių priežasčių ji nebeturėjo galimybės grąžinti paskolą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas priima nutartį iškelti bankroto bylą fiziniam asmeniui, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi esminė sąlyga asmeniui iškelti bankroto bylą yra asmens nemokumas ir Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje sąlygų nebuvimas. FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2straipsnio 2 dalis). Dėl to teismas, spręsdamas bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo klausimą, pirmiausia turi įvertinti šias aplinkybes: ar pareiškėjo skolinių įsipareigojimų suma viršija 25 MMA ir šių įsipareigojimų mokėjimo terminas yra suėjęs. Vien tik aplinkybė, kad skolininkas skolingas kreditoriui daugiau nei 25 MMA ir nenustačius, jog būtent šia suma įsipareigojimai pradelsti, nėra pagrindas konstatuoti, kad skolininkas yra nemokus. Nagrinėjamu byloje nėra ginčo, jog pareiškėjos skola suinteresuotam asmeniui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius siekia daugiau nei 25 MMA ir sudaro 12 753,56 Eur, tačiau nėra įrodymų, kad būtent šios sumos mokėjimo terminai jau yra suėję. Iš byloje esančio grąžinimo grafiko matyti, jog pareiškėja yra įsipareigojusi kreditoriui mokėti kiekvieną mėnesį po 60,56 Eur. Mokėjimo įmokos nurodytos nuo 2014 m. kovo mėnesio iki 2014 m. rugpjūčio mėnesio. Paskolos grąžinimo grafikas suponuoja išvadą, jog pareiškėja skolą privalo mokėti kiekvieną mėnesį atitinkamomis dalimis, o ne visą paskolą iš karto. Byloje nėra pateikta nei kredito sutartis, nei kiti dokumentai, kurie patvirtintų pareiškėjos įsipareigojimų vykdymo tvarką. Taip pat nėra duomenų apie pradelstų įsipareigojimų sumas. Dėl paminėtų įrodymų nepakankamumo apeliacinės instancijos teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos, o apie pareiškėjos paskolos grąžinimo būdą spręsti vien tik iš paskolos grąžinimo grafiko nėra galimybės. Pažymėtina jog aplinkybę, ar visai pareiškėjos skolai yra suėjęs mokėjimo terminas, turėjo nustatyti pirmosios instancijos teismas. Tik nustatęs minėtą aplinkybę pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti pareiškėjos sąžiningumą. Pažymėtina, jog teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. Nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė, kad prašydama iškelti bankroto bylą bei pateikdama informaciją apeliantė buvo nesąžininga. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja per paskutinius trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos 2011-03-21 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, esantį adresu X, ir iš dalies padengė įsiskolinimą kreditoriui, ir prisiimdama įsipareigojimus būdama 61 metų amžiaus buvo nesąžininga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įvirtinta nuostatos turinys suponuoja išvadą, jog asmens nesąžiningumui neužtenka nustatyti aplinkybės, kad per paskutinius trejus metus buvo sudarytas sandoris. Pagal minėtą normą asmuo turi tapti nemokus būtent dėl šio sandorio sudarymo ir sandoris turi būti sudarytas CK 6.67 straipsnyje numatytomis aplinkybėmis, dėl kurių preziumuojamas asmens nesąžiningumas. Vien tik sandorio sudarymo faktas siekiant sumažinti finansinius įsipareigojimus kreditoriui negali būti vertinama kaip sąlyga, kuriai esant bankroto byla asmeniui negali būti keliama. Taip pat vertinant sandorio šalies elgesį prisiimant įsipareigojimus, dėl kurių neįvykdymo ji tapo nemoki, neturėtų būti koncentruojamasi išimtinai vien tik į sandorio sudarymo metu buvusia įsipareigojimų neįvykdymo riziką. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu. Netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes neatidus fizinis asmuo taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl sprendžiant dėl jų sąžiningumo būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti pareiškėjos tikslus prieš prisiimant įsipareigojimus, o ne vertinti faktorius, kurie susiję su kredito grąžinimo rizika. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, rizikos vertinimas yra kreditoriaus prerogatyva. Dėl to teismas, siekdamas įvertinti asmens galimybę bankrutuoti, turėjo nustatyti, ar pareiškėja neturėjo siekio bloginti savo turtinės padėties. Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti.
Esant šių aplinkybių visetui apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos mokumą ir galimybę jai iškelti bankroto bylą, netinkamai taikė Fizinių asmenų bankroto nuostatas, reglamentuojančias bankroto bylos iškėlimą fiziniam asmeniui ir neatskleidė bylos esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šios aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą perduoti iš naujo grąžinti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.