Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano ir Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. ir jo gynėjo Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 135 str. 2 d. 1 p. ir nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš G. P. S. P. priteista 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Z. P. 3500 Lt turtinei žalai atlyginti ir Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 2131,66 Lt S. P. gydymo išlaidoms atlyginti, tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. nuteistas už tai, kad 2009 m. gegužės 11 d., apie 17 val., Šilutės r., (duomenys neskelbtini), Z. P. priklausančio buto kambaryje, dėl mažareikšmio preteksto – priekaištaudamas dėl neišpainiotų žvejybinių tinklų, atsineštu iešmu dūrė į dešinįjį petį ne mažiau kaip tris kartus ant lovos sėdinčiam mažamečiam nukentėjusiajam S. P., gim. 1995-10-24, sukeldamas fizinį skausmą, bei tuo pačiu iešmu dėl tos pačios priežasties tyčia dūrė vieną kartą S. P. į kairę akį, padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą – kairės akies kleros (odenos) prasiskverbiančią žaizdą su stiklakūnio ir krumplyno iškritimu, kraujo išsiliejimu į priekinę akies kamerą, dėl to S. P. neteko regėjimo šia akimi ir taip prarado didelę dalį (daugiau nei 30 proc.) bendro darbingumo ir tokiu būdu sunkiai sužalojo mažametį.

Nuteistasis G. P. ir jo gynėjas advokatas Vaclovas Janušauskas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 11 d. nuosprendį, perkvalifikuoti G. P. veiką iš BK 135 str. 2 d. 1 p. į BK 137 str. 1 d. ir paskirti bausmę, numatytą šio straipsnio sankcijos ribose.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, todėl netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką. G. P. tyčia nesužalojo nukentėjusiojo, tai buvo nelaimingas atsitikimas. Skunde apeliantas nurodo, kad įėjęs į kambarį, kuriame buvo nukentėjusysis, papriekaištavo dėl neatlikto darbo ir pagrasino, laikydamas rankose iešmą. Apeliantas laikė iešmą atkreipęs į nukentėjusįjį bukuoju galu ir juo pabaksnojo. Kai G. P. pasisuko, ketindamas išeiti iš kambario, iešmo smailusis galas atsisuko į nukentėjusįjį S. P., kuris tuo momentu kėlėsi nuo lovos. Būtent šiuo momentu nukentėjusysis užkliudė į jį atsuktą iešmo smaigalį ir juo susižalojo akį. Nuteistasis pripažįsta, kad bendraudamas su S. P. elgėsi neatsargiai, dėl to sunkiai sužalojo S. P., tačiau pažymi, kad jo veiksmai nebuvo tyčiniai ir todėl nusikalstama veika negali būti kvalifikuojama pagal LR BK 135 str. 2 d. 1 p.

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas Vidas Rimkus pareiškime parašė, jog nuteistasis tyčia sužalojo S. P., nors nukentėjusysis buvo sužalotas netyčia. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis nurodė, kad buvo sužalotas netyčia (b. l. 19), tačiau kaltinamasis aktas surašytas prieštaraujant byloje surinktiems įrodymams. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, rėmėsi kaltinamuoju aktu, o ne byloje esančiais įrodymais ir nukentėjusiojo parodymais.

Be to, paskirdamas nuteistajam bausmę, teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis bei jo įstatyminė atstovė neturėjo pretenzijų nuteistajam, jog nukentėjusysis atleido G. P. ir yra su juo susitaikęs bei prašė neskirti su laisvės atėmimu susijusios bausmės. Nuteistasis gailisi dėl neatsargumo sužalojęs S. P., po sužalojimo nukentėjusiajam suteikė pirmąją medicininę pagalbą. G. P. nėra pavojingas visuomenei, ateityje naujų nusikaltimų nedarys, todėl bausmės tikslai bus pasiekti ir teisingumo principas įgyvendintas paskiriant jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, prokurorė prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, o tuo pačiu padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo G. P. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos pagal LR BK 135 str. 2 d. 1 p. bei paskyrė teisingą bausmę. Teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka. Įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų.

Nuteistasis ir jo gynėjas skunde teigia, kad nukentėjusįjį sužalojo dėl neatsargumo, todėl prašo veiką perkvalifikuoti į LR BK 137 str. 1 d. Pagrindinis ir iš esmės vienintelis BK 135 straipsnio 1 ir 2 dalyse ir 137 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų atribojimo požymis yra skirtinga kaltės forma. Išsamus G. P. padarytos veikos sudėties subjektyviosios pusės – kaltės – turinio ištyrimas ir tuo remiantis kaltės formos nustatymas turi itin svarbią reikšmę, nes yra lemiama sąlyga teisingai ir pagrįstai nuteistojo padaryto nusikaltimo kvalifikacijai. Pagal BK 135 straipsnį kito žmogaus sveikatos sutrikdymas yra sunkus, jeigu dėl tyčinio sužalojimo ar susargdinimo nukentėjusysis neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas. Tyčios rūšys viena nuo kitos skiriasi asmens psichiniu santykiu su padariniais: esant tiesioginei tyčiai, asmuo supranta, kad jis savo veika kėsinasi į kito asmens sveikatą, numato, kad gali ją sutrikdyti ir nori kilsiančių padarinių, o netiesioginės tyčios atveju – asmuo suvokia daromos nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numato pavojingų padarinių kilimą ir nors nenori tų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Jeigu sunkus sveikatos sutrikdymas padaromas dėl neatsargumo, veika kvalifikuojama pagal BK 137 straipsnį. Baudžiamosios teisės teorijoje, nusikalstama veika laikoma padaryta esant neatsargiai kaltės formai tada, kai kaltininkas nesuvokia savo veiksmų pavojingumo, nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti. Skundo teiginys, kad G. P. dėl neatsargumo sužalojo S. P., kuris stodamasis nuo lovos pats akimi pataikė į iešmą, neatitinka bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, o skunde nurodomas įvykio aplinkybes vertina tik kaip pastangas sušvelninti atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką. Tokia išvada daroma įvertinus nukentėjusiojo parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu ir teisme ir juos sulyginus su kitais byloje ištirtais įrodymais. 2009 m. gegužės 25 d. apklausos metu (t. 1, b.l. 15) nukentėjusysis parodė, kad jam atsisakius eiti išpainioti žvejybinius tinklus, supykęs G. P. baksnojo iešmu jam į krūtinę, o dar kartą pakartojus, jog nurodyto darbo jis (S. P. ) neatliks, smailiuoju galu tyčia dūrė jam į kairę akį. Iš esmės analogiškus parodymus S. P. davė 2009 m. spalio 29 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui, parodydamas, kad G. P. stovėjo priešais jį ir dūrė iešmo smailiuoju galu į akį (t.1, b.l. 19–20). Nukentėjusysis dar kartą nurodė tas pačias įvykio aplinkybes apklaustas 2009 m. lapkričio 3 d. (t.1 b.l. 21), bei parodymų patikrinimo vietoje metu (t.1, b.l. 22–25). Be to, nukentėjusiojo parodymus apie jam padaryto sužalojimo aplinkybes, patvirtino jo motina Z. P., kuriai S. P. ligoninėje papasakojo apie įvykį (t.1, b.l. 45). S. P. parodymus apie tai, kokiu būdu jis buvo sužalotas, atitinka teismo medicinos specialisto išvada, kad kairės akies kleros ( odenos ) prasiskverbianti žaizda su stiklakūnio ir krumplyno iškritimu, kraujo išsiliejimu į priekinę akies kamerą galėjo būti padaryta aštriu duriančio tipo įrankiu. G. P. parodymai, vertinant juos aptartų įrodymų kontekste, yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Apklaustas įtariamuoju 2009 m. gegužės 28 d. G. P. parodė kitokias S. P. sužalojimo aplinkybes, nei apeliaciniame skunde, t.y., kad kalbėdamasis su nukentėjusiuoju, iešmą laikė nukreipęs į apačią ir pakėlęs į viršų ( t. I, b.l. 68-69 ). Toliau G. P. nurodo, kad tuo metu, kai pasisuko eiti link lauko, pastebėjo, jog su iešmu sužalojo S. P. akį. Apklaustas 2009 m. lapkričio 3 d. įtariamuoju, G. P. duoda kitokius parodymus, t.y., kad tuo metu kai S. P. atsistojo ir pradėjo su juo pokalbį, jis ( G. P. ) nesuprato, kaip su iešmu įdūrė nukentėjusiajam į kairę akį ( t. I, b.l. 72 ). Pirmosios instancijos teismo posėdyje G. P. parodė, kad S. P. akį sužalojo tuo metu, kai abu pokalbio metu atsistojo, o G. P. su iešmu rankose apsisuko ir netyčia kliudė nukentėjusiajam akį. Įvertinus šių G. P. duotų parodymų visumą, darytina išvada, kad jie neatitinka šioje nutartyje išnagrinėtų faktinių bylos aplinkybių. Apelianto skunde paaiškintas S. P. sužalojimo mechanizmas neatitinka ir elementarios logikos. S. P. atsistojant nuo sofos, t.y. darant vertikalų judesį, o G. P. iešmą laikant horizontalioje padėtyje ir nepadarant juo veiksmo į S. P. pusę, neįmanoma padaryti tokio sužalojimo, koks buvo padarytas nukentėjusiajam.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundo versija, kad G. P. dėl neatsargumo sužalojo S. P., kuris stodamasis nuo lovos pats akimi pataikė į iešmą, atmetama, todėl nėra pagrindo nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 137 str. 1 d

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ištirtus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog durdamas aštriu metaliniu iešmu nukentėjusiajam į akies sritį, G. P. veikė netiesiogine tyčia, t.y. suvokdamas savo veiksmų pavojingumą mažamečio nukentėjusiojo sveikatai ir numatė galinčius kilti padarinius. Tokią išvadą patvirtina nusikalstamos veikos padarymui panaudotas įrankis, t. y. aštrus metalinis iešmas, ir sužalojimo lokalizacija. Nors G. P. nenorėjo sunkiai sužaloti nukentėjusiojo, tačiau pasirinko tokį veikos būdą, įrankį bei sužalojimo lokalizaciją, kuris sąlygoja didelę tikimybę įstatyme numatytiems padariniams atsirasti.

G. P. nusikalstama veika pagal LR BK 135 str. 2 d. 1 p. kvalifikuota pagrįstai, nes dėl patirto sužalojimo S. P. neteko regėjimo kaire akimi, t.y. prarado didelę dalį ( daugiau nei 30 proc. ) bendro darbingumo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas teigia, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas tendencingai, be to, pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą, rėmėsi kaltinamuoju aktu, o ne byloje esančiais įrodymais ir nukentėjusiojo parodymais. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti, nes pirmosios instancijos teismas įrodymų atliko vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymu – betarpiškai apklausė kaltinamąjį, nukentėjusįjį, ištyrė byloje esančius dokumentus. 2009 m. gegužės 25 d. Klaipėdos apskrities VPK Šilutės rajono PK tyrėjas V. Rinkus priėmė Z. P. pareiškimą, kuriame ši nurodė, kad 2009 05 11 d. G. P. metaliniu iešmu tyčia jos sūnui sužalojo akį. Z. P. protokolą perskaitė, jį pasirašė, todėl nėra pagrindo abejoti, kad ikiteisminio pareigūnas V. Rimkus jį surašė klaidingai. Apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai teigiama, kad skirdamas G. P. bausmę, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į palankią nukentėjusiųjų poziciją jo atžvilgiu. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, bausmė G. P. buvo skiriama atsižvelgiant ir į tai, kad nukentėjusieji jam atleido ir prašė griežtai nebausti.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę už padarytą nusikaltimą bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė. G. P. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ar per švelni, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir LR BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą, todėl nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. P. ir jo gynėjo adv. V. Janušausko apeliacinį skundą atmesti.