Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Donato Šerno,

viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-43-109/2006 pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl nuomos mokesčių priteisimo, įpareigojimo sudaryti nuomos sutartis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad savivaldybė neprivalo grąžintinų namų, kuriuose gyvena nuomininkai, savininkui mokėti nuompinigius, nes Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir 1997 m. rugsėjo 29 d. LR Vyriausybės nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ Nr. 1057 patvirtintos tvarkos 124 ir 125 punktų nuostatos suteikia grąžintino namo savininkui teisę gauti nuompinigius iš savivaldybės (6 priedas). Teismas nurodė, kad pagal Kompensacijų už valstybės išperkamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme savivaldybės nuomojamų iš savininko gyvenamųjų namų, jų dalių, buto nuomos mokesčio dydis nustatomas šalių susitarimu, tačiau maksimalus nuomos mokesčio dydis negali būti didesnis už Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintą nuomos mokestį. Nuomos mokesčio nustatymo metodika patvirtinta Vyriausybės 2004 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 387 (125 punktas).

Teismas, priteisdamas iš atsakovo nuompinigius už faktinį naudojimąsi ieškovui nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, rėmėsi ekspertizės aktu ir ieškovo atliktais paskaičiavimais, kurie atlikti remiantis eksperto paskaičiavimais, ir atsižvelgė į ieškovo išnuomoto ploto atsakovui sumažėjimą laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 3 d. iki 2006 m. balandžio 11 d. Nuompinigių mokėjimo pradžios nustatymą nuo sutarties pasirašymo dienos teismas atmetė, nes tai prieštarautų CK 1.5 straipsnyje numatytiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovo pasiūlyta nuomos kaina yra didesnė už Vyriausybės patvirtintą maksimalų nuomos mokesčio dydį, todėl nepagrįstai atsisakė pasirašyti nuomos sutartis ieškovo siūlomomis sąlygomis, t. y. mokant 10 Lt nuomos mokestį už 1 kv. metrą, dėl to teismas įpareigojo atsakovą sudaryti faktiškai nuomojamų patalpų sutartį pagal 1997 m. rugsėjo 29 d. LR Vyriausybės nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ Nr. 1057 patvirtintą tipinę butų nuomos sutartį (6 priedas), nustatydamas nuompinigių dydį 10 litų už 1 kvadratinį metrą, kol nuomininkams, kurie gyvena ieškovui nuosavybės teise priklausančiose gyvenamosiose patalpose, valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas (CK 6.580 str., 6.582 str. 3 d.).

Teismas atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti atsakovą sudaryti su ieškovu gyvenamosios patalpos nuomos sutartį nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, tačiau nustatė 20 dienų laikotarpį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, per kurį įpareigojo atsakovą sudaryti su ieškovu gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį (CPK 6.580 str.).

Kauno miesto savivaldybė niekada nevengė sudaryti nuomos sutarties su ieškovu, tačiau nesutiko su ieškovo pasiūlytomis nuomos sutarties sąlygomis, todėl nuomos sutartis su ieškovu nebuvo pasirašyta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Civilinio kodekso 6.163 straipsnio antrąją dalį, šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako, jei nepasiekiamas šalių susitarimas. Be to, pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju tiek ieškovas, tiek ir atsakovas privalo laikytis LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatų bei LR Vyriausybės 2004 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 387 patvirtintos maksimalaus nuomos mokesčio nustatymo tvarkos nuostatų, todėl derybose dėl nuomos sutarties sudarymo ir nuomos mokesčio nustatymo tiek ieškovas, tiek ir atsakovas šiuo atveju nėra visiškai laisvi.Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad nesutinka su atsakovo argumentu, kad 1998 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. 1127 buvo nustatyti nuomos mokesčio, kurį savivaldybė moka savininkui, tarifai, nes šiuo norminiu aktu buvo nustatytas nuomos mokesčio tarifas, kurį savivaldybei moka nuomininkai. Minėtu sprendimu buvo patvirtintos Gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio iš gyventojų, gyvenančių neprivatizuotuose butuose ir savininkams grąžintinuose namuose (butuose), surinkimo ir paskirstymo tvarkos 5 punkte yra nurodyta, kad surinktas gyvenamųjų patalpų nuomos mokestis paskirstomas taip: pagal sudarytas nuomos sutartis sumokama grąžintinų namų savininkams, atskaičius fizinių asmenų pajamų mokestį, kuris pervedamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą.Teismui neišsiaiškinus, ar yra į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašytų asmenų, kurie galėtų pateikti teismui išvadas šioje byloje nagrinėjamais klausimais, ir pavedus atlikti ekspertizę į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą neįrašytam asmeniui, buvo pažeistos LR teismo ekspertizės įstatymo 4 straipsnio nuostatos ir dėl šios priežasties buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad ekspertizės aktas nėra atsakovo nuginčytas nustatyta tvarka. Šiuo atveju teismas nurodo, jog remiasi LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio trečiosios dalies nuostatomis, kurios kalba ne apie ekspertizės aktą, o apie turto vertinimo ataskaitą, kurios procesinė reikšmė yra visiškai kitokia nei teismo ekspertizės. Teismo ekspertizės aktas – tai teismo nutartimi paskirto į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą įrašyto asmens raštu pateikta išvada teismo iškeltais klausimais, o turto vertinimo ataskaita gali būti tik vienas iš rašytinių įrodymų byloje. Be to, pažymėtina, kad teismas, vertindamas teismo ekspertizės aktą, gali su šiame akte išdėstytomis išvadomis nesutikti, savo nesutikimą motyvuojant, o galimybės ginčyti teismo ekspertizės aktą įstatymai nenumato, o turto vertinimo ataskaita gali būti ginčijama įstatymo nustatyta tvarka. Teismas nepagrįstai skaičiavo nuompinigius už faktinį naudojimąsi ieškovui nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis remdamasis ekspertizės aktu ir ieškovo atliktais paskaičiavimais, kadangi turto vertintojo A. Grickevičiaus atlikto tyrimo bei šio tyrimo išvadų negalima laikyti teismo ekspertizės aktu CPK septintojo skirsnio prasme. Be to, tokia pirmosios instancijos teismo išvada prieštarauja LR Vyriausybės 2004 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 387 nuostatoms bei pažeidžia lygiateisiškumo principą.Teismas byloje nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas, siūlydamas ieškovui 4,5 Lt nuomos mokestį, nesurinko būtinų duomenų, kurių pagrindu nustatė maksimalų mėnesio gyvenamųjų patalpų nuomos mokestį, todėl neturėjo teisėto pagrindo siūlyti ieškovui įstatymo reikalavimais nepagrįsto nuompinigių dydžio. Pagal LR Vyriausybės 2004 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 387 125 punktą vieninteliai duomenys, kuriuos Kauno miesto savivaldybė turėjo surinkti, yra nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė, nurodyta nuomininkui išduotame valstybės garantiniame dokumente, litais. Šiuos duomenis atsakovas surinko bei šių duomenų pagrindu Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2004 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. A-2473 „Dėl savininkams grąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose gyvena nuomininkai, maksimalių mėnesio nuomos mokesčio dydžių patvirtinimo“ patvirtino ieškovui naujus grąžintų gyvenamųjų butų, kuriuose gyvena nuomininkai, maksimalius mėnesio nuomos mokesčio dydžius. Įrodymai apie šių duomenų surinkimą buvo pateikti teismui 2006 m. balandžio 11 d. teismo posėdyje, tačiau teismas išvis jų nevertino ir neatsižvelgė į juos priimdamas sprendimą ir dėl šios priežastis priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Teismas, priimdamas sprendimą, nevertino nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų, todėl klaidingai nusprendė, kad nuomos mokestis ieškovui turi būti mokamas nuo 2000 m. balandžio 3 d., nes tik 2003 m. spalio 29 d. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnyje buvo nustatyta, kad savininkams grąžintinuose gyvenamuosiuose namuose gyvenančių nuomininkų teises ir pareigas perima savivaldybė, o gražintinų gyvenamųjų namų savininkas privalo išnuomoti juos savivaldybei, kol valstybė įvykdys jiems (nuomininkams) suteiktas garantijas, o nuomos mokesčio tarifo nustatymo šalių susitarimu tvarka buvo patvirtinta LR Vyriausybės tik 2004 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 387 (įsigaliojo 2004 m. balandžio 11 d.). Be to, reikia atkreipti dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 8 straipsnio penktosios dalies ir 19 straipsnio pirmosios dalies normų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame LR Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad „teisės norma, kuria valstybė prisiima atitinkamą įsipareigojimą, turi būti paremta materialiniais ir finansiniais ištekliais. Priešingu atveju teisės norma tampa neveiksminga, ja negalima pasinaudoti (ius nudum).“ Teismas nepagrįstai įpareigojo atsakovą per 20 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovu gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pagal 1997 m. rugsėjo 29 d. LR Vyriausybės nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ Nr. 1057 patvirtintą tipinę butų nuomos sutartį (6 priedas), nes LR Vyriausybė 2004 m. balandžio 7 d. nutarimu Nr. 387 minėtą 6 priedą pripažino netekusiu galios.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bene didžiausią apeliacinio skundo dalį sudaro argumentai, skirti paneigti byloje atliktos ekspertizės akto pagrįstumą. Tarp kitų argumentų apeliantas nurodo, kad teismas, vertindamas ekspertizės aktą, gali su jame išdėstytomis išvadomis nesutikti, savo nesutikimą motyvuodamas. Tačiau kokių nors svarių argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismas turėjo nesutikti su ekspertizės išvadomis, apeliantas nenurodo, o ekspertizės akto neteisėtumą (neaptardamas akto išvadų) grindžia Teismo ekspertizės įstatymo 4 straipsnio pirmosios dalies nuostata bei nurodo, kad ekspertizę atlikęs A. Grickevičius nėra įrašytas į Lietuvos teismo ekspertų sąrašą. Tačiau vertinant šio argumento pagrįstumą turėtina omenyje, kad, remiantis CPK 212 straipsnio antrąja dalimi, ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamą kvalifikaciją išvadai duoti. Byloje nėra pateikti įrodymai, leidžiantys teigti, kad ekspertizę atlikęs ekspertas neturėjo reikiamos kvalifikacijos išvadai duoti ir tuo pačiu negalėjo būti ekspertas nagrinėjamojoje byloje. Priešingai, bylos duomenys rodo, kad ekspertas turėjo reikiamą kvalifikaciją bei patirtį (t. 2, b. l. 25, t. 3, b. l. 84). Ekspertizė buvo paskirta teismo nutartimi, ekspertas yra davęs priesaiką (t. 2, b. l. 30). Visos nurodytos aplinkybės neleidžia sutikti su apeliacinio skundo teigimu, kad eksperto A. Grickevičiaus atlikto tyrimo bei šio tyrimo išvadų negalima laikyti ekspertizės aktu CPK septintojo skirsnio prasme.

Darant tokią išvadą atsižvelgtina ir į tai, kad atsakovas dėl pasiūlytų ekspertų kandidatūrų neprieštaravo, ekspertui nušalinimo nereiškė, o tvirtindamas, kad ekspertizė yra neteisėta, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo paskirti pakartotinę ekspertizę neprašė.

Tokiu būdu nei teisinio, nei faktinio pagrindo nesivadovauti ekspertizės akto išvadomis dėl nuompinigių dydžio byloje nėra. Pažymėtina ir tai, kad spręsdamas dėl nuompinigių dydžio pirmosios instancijos teismas be ekspertizės išvadų bei eksperto paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu, taip pat atsižvelgė į liudytojos L. Daukšienės parodymus bei vadovavosi faktu, kad pagal tarp ieškovo ir Kauno Dievo malonės krikščionių-baptistų bažnyčios nuo 2000 m. vasario 21 d. sudarytos sutarties pagrindu susiklosčiusius nuomos santykius ieškovui už analogiškas patalpas Gedimino g. 40A mokamas 10 Lt nuomos mokestis už 1 kv. m (t. 1, b. l. 51, 52).

Todėl negalima sutikti su apelianto teigimu, kad teismo išvada dėl nuompinigių dydžio prieštarauja 2004 m. balandžio 7 d. nutarimo Nr. 387 nuostatoms. Pagal šiuo nutarimu pakeistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką savivaldybės vykdomoji institucija tvirtina maksimalų mėnesinį nuomos mokestį pagal atitinkamą formulę, kurios viena iš esminių sudedamųjų dalių yra nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė. Savininkui ir savivaldybei nesutarus dėl nuomos mokesčio dydžio, ginčai sprendžiami teisme. Taigi nagrinėjamu atveju šalims nesutarus dėl atsakovo pasiūlyto nuomos mokesčio dydžio ieškovas kreipėsi į teismą.

Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas nustatė tiek ieškovui priklausančių patalpų rinkos vertę, tiek ir nuomos mokesčio dydį, kuris buvo apskaičiuotas pagal jau paminėtą formulę.

Nustatant ieškovui priklausančių patalpų nuompinigių dydį, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma. Šiuos įrodymus teismas vertino laikydamasis CPK nustatytų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinio skundo argumentai teismo išvadų dėl nuompinigių dydžio nenuneigia (CPK 178 str.).

Pastebėtina, kad iki nurodyta tvarka buvo pakeista paminėtu 2004 m. balandžio 7 d. Vyriausybės nutarimu, nustatant turto savininkui mokamo nuomos mokesčio dydį privalu buvo atsižvelgti į gyvenamosios patalpos buvimo vietą, jos būklę, dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes, t. y. nuomos mokestis 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ reiškė mokestį, mokamą už analogiškos gyvenamosios patalpos nuomą rinkoje (t. y. rinkos mokestis).

Apeliantas skundžiamo sprendimo ydingumą argumentuoja ir tuo, kad teismas, jo nuomone, neteisingai išaiškino Kauno m. valdybos 1998 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. 1127. Teismas konstatavo, kad šiuo sprendimu valdyba nustatė nuomos mokesčio tarifą, kurį savivaldybei moka nuomininkai. Apelianto nuomone, šiuo sprendimu buvo nustatytas nuomos mokesčio tarifas, kurį savivaldybė moka savininkui. Tačiau sutikti su tokiu apelianto argumentu negalima, nes, kaip matosi iš šiuo sprendimu patvirtintos Gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio iš gyventojų, gyvenančių neprivatizuotuose butuose ir grąžintuose savininkams namuose (butuose) surinkimo ir paskirstymo tvarkos, šis dokumentas buvo skirtas sureguliuoti surinkto iš savininkams priklausančių patalpų nuomininkų nuomos mokesčio paskirstymą. O apie savininkams mokamo nuomos mokesčio tarifą sprendime nekalbama.

Be to, tai, kad minėtu sprendimu savininkams mokamo nuomos mokesčio tarifas nustatytas nebuvo, patvirtina ir Kauno apygardos administracinio teismo 2001 m. balandžio 5 d. sprendimas, kuriuo teismas konstatavo, kad atsakovas nevykdo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo reikalavimų bei įpareigojo atsakovą priimti sprendimą dėl nuompinigių, mokamų gyvenamojo namo, jo dalies, buto savininkui, tarifų nustatymo.

Be to, minėto teismo sprendimas paneigia apelianto teigimą, kad jis nevilkino nuomos sutarties su ieškovu sudarymo. Tuo tarpu apelianto teigimas, kad jis neprivalo mokėti ieškovui nuomos mokesčio nuo 2000 m. balandžio 3 d., paneigiamas tiek minėto administracinio teismo sprendimu, tiek ir 1997 m. liepos 1 d. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 ir 1997 m. rugsėjo 29 d. LR Vyriausybės nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ Nr. 1057 nuostatomis.

Dėl nurodytų aplinkybių negali būti laikoma tinkama ir apelianto nuoroda į Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimą.

Pastebėtina, kad pareiga mokėti savininkams nuomos mokestį apelianto nurodytu periodu konstatuota ir šalių bylos nagrinėjimo metu minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartyje (civ. byla Nr. 3K-3-785/2003). Iš bylos duomenų bei paties atsakovo atstovo paaiškinimų matyti, kad atsakovo biudžete yra numatyti atitinkami asignavimai, skirti atsiskaityti su gyvenamųjų patalpų, kuriuose gyvena nuomininkai, savininkais. Todėl apelianto nuoroda į Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 12 d. nutarimą taip pat nėra tinkama.

Bylos nagrinėjimo metu dalis ieškovui priklausančių patalpų buvo atlaisvinta. Priimant sprendimą ir apskaičiuojant nuompinigių dydį, į tai buvo atsižvelgta. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde argumentų dėl neteisingo ieškovui priklausančių nuomojamų butų skaičiaus, jų ploto, nuomos laikotarpio bei nuompinigių apskaičiavimo nėra.

Iš dalies tenkindamas ieškinį pirmosios instancijos teismas, be kita ko, įpareigojo atsakovą sudaryti su ieškovu nuomos sutartį pagal 1997 m. rugsėjo 29 d. LR Vyriausybės nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ Nr. 1057 patvirtintą tipinę butų nuomos sutartį (6 priedas). Apeliantas nurodo, kad šis priedas, priėmus 2004 m. balandžio 7 d. nutarimą Nr. 387, buvo panaikintas. Šia prasme sprendimas tikslintinas. Tačiau nurodyta aplinkybė nesudaro pagrindo laikyti skundžiamą sprendimą neteisėtu ir nepagrįstu ir neatleidžia atsakovo nuo pareigos sudaryti su ieškovu paminėtos nuomos sutarties vadovaujantis atitinkamomis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis gyvenamųjų patalpų nuomos santykius.

Dėl to, kas buvo pasakyta, naikinti skundžiamą sprendimą pagrindo nėra.

Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteistinos valstybei bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 str., 79, 88, 96 str.).

Atsižvelgiant į LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, ieškovui iš atsakovo priteistina dalis bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ieškovo patirtų atstovavimo išlaidų (CPK 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutar i a:

Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Iš Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 25 d. sprendimo rezoliucinės dalies, kuria atsakovas įpareigotas sudaryti nuomos sutartį su ieškovu R. G., pašalinti žodžių junginį ,,pagal 1997-09-29 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057 patvirtintą tipinę butų nuomos sutartį (6 priedas)“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui R.G. iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 3000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės valstybei 16 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.