Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-97-135/2011

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N UTARTIS

2011 m. kovo 24 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. ir nukentėjusiojo S. J. apeliacinius skundus dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. nuteistas pagal LR BK 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu nukentėjusiajam S. J. priteista iš T. J. 340,00 Lt turtinės žalos ir 100,00 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. nuteistas už tai, kad 2009 m. rugpjūčio 11 d. apie 2 val., būdamas neblaivus, iš gyvenamojo namo kiemo, esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė nukentėjusiajam S. J. priklausantį 2000,00 Lt vertės automobilį „VW Golf“, valst. numeris (duomenys neskelbtini) tuo nukentėjusiajam S. J. padarydamas 2000 Lt žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. J. nesutinka su ta nuosprendžio dalimi, kuria jam paskirta bausmė bei priteistas žalos atlyginimas.

Nukentėjusysis S. J. pateikė atsikirtimą į nuteistojo apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad T. J. ne pirmą kartą pavogė iš jo automobilį ir tarp jų (S. J. ir T. J.) nebuvo jokių darbinių santykių, ir jis nebuvo skolingas T. J.. S. J. nuomone, nuteistojo prisipažinimas nėra reikšmingas, kadangi nuteistąjį policijos pareigūnai atpažino įvykio vietoje. S. J. taip pat nurodė, kad vagystės metu jis buvo automobilio „VW Golf“, valst. numeris (duomenys neskelbtini) savininkas ir remontuodamas vagystės metu apgadintą automobilį patyrė žalą. Atsikirtimu nukentėjusysis prašo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė priimti išteisinamąjį nuosprendį, o nutarus, kad T. J. pripažintas kaltu pagrįstai, remiantis LR BK 54 straipsnio 3 dalimi, skirti švelnesnę bausmę arba bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Prokuroras prašė nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. J. ir nukentėjusiojo S. J. skundai atmestini.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos, išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, bausmės rūšies ir jos dydžio, civilinio ieškinio tenkinimo.

Dėl nuteistojo T. J. skundo

Iš teismui pateikto nuteistojo apeliacinio skundo daroma išvada, kad nuteistasis neneigia ėmęs nukentėjusiojo automobilį be nukentėjusiojo sutikimo, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad ir anksčiau jam buvo tekę naudotis S. J. automobiliu, nemano, kad tai yra vagystė, todėl prašo jį išteisinti, nors pirmosios instancijos teismo posėdyje savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos pripažino pilnai ir dėl to gailėjosi, ir tai pirmosios instancijos teismas pripažino lengvinančia aplinkybe.

Nors T. J. nepripažįsta savo kaltės dėl jam inkriminuotos veikos padarymo, jo kaltę pilnai įrodo jo paties, nukentėjusiojo S. J., liudytojų K. O., policijos patrulių D. N., Ž. B. parodymai, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolai, parodymų patikrinimo vietoje protokolas, kita bylos medžiaga.

Nukentėjusysis S. J. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad pažadintas policijos pareigūnų 2009-08-11 apie 2 val. nakties pamatė, jog jo kieme nebėra automobilio „VW Golf“, valst. numeris (duomenys neskelbtini) kurį 2009-08-10 apie 23 val. dar matė savo kieme, taip pat parodė, kad 2009-08-10 vakarą jų kieme lankėsi T. J. su draugu, kurie buvo atėję pas S. J. gyvenusią K. O., su T. J. S. J. barėsi (1 t.. 19–21, 22 b. l, 2 t. 8 b. l.). Tyrimo metu buvo nustatyta, kad iki vagystės automobilis buvo S. J. namo kieme, esančio adresu: Audruvės (duomenys neskelbtini), o po vagystės buvo rastas gatvėje (duomenys neskelbtini). Iš policijos pareigūnų tarnybinio pranešimo ir jų parodymų matyti, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą nuvyko gavę pranešimą, kad Joniškio miesto (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje jaunuolis bando užvesti „VW Golf“ automobilį. Nuvykus į įvykio vietą, į šalia esančius krūmus pareigūnai pastebėjo nubėgantį T. J., o rastas automobilis „VW Golf“ buvo su išlaužta vairuotojo durų rankena, sugadinta automobilio užvedimo spynele (1 t. 4, 5–10, 45, 46 b. l.). Sulaikytas įtariamuoju T. J. prisipažino pavogęs S. J. automobilį ir parodė, kad po pokalbio su K. O. barėsi su S. J., buvo „ant jo piktas iš anksčiau“, o po pokalbio su K. O. išvažiavus iš S. J. kiemo su motoroleriu jam kilo mintis pavogti S. J. kieme stovėjusį automobilį „VW Golf“, todėl paliko pas tetą motorolerį ir sugrįžo į S. J. kiemą, automobilį išsistūmė iš S. J. kiemo, o kai atidarė automobilio dureles ir suveikė signalizacija, jis (T. J.) išjungė akumuliatorių, automobilį nusistūmė į (duomenys neskelbtini) gatvės galą, apie 300 - 400 m., išardė užvedimo spynelę, bandė užvesti automobilį, o atvykus policijos pareigūnams, paliko pavogtą automobilį ir pabėgo (1 t. 50–51, 55–17 b. l., 2 t. 8 b. l.).

2005-06-23 Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų senato nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 7 punkte išaiškinta, kad pagrobimu laikomas tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą. To paties nutarimo 8 punkte nurodyta, kad vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Prieš tai paminėtos nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad T. J. neturėjo teisės užvaldyti jam nepriklausantį automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) automobilį iš kiemo jis išstūmė naktį ir neužvesdamas, taip siekdamas, kad niekas neišgirstų kuriamo automobilio, norėdamas automobilį užvesti, sugadino jo vairo ir užvedimo mechanizmus. O tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog anksčiau buvo naudojęsis minėtu automobiliu ir S. J. paprašytas jį vežiodavo, šiuo atveju nusikalstamos veikos kvalifikavimui įtakos neturi, kadangi iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad nuteistasis neturėjo jokios teisės į grobiamą turtą, o pagrobęs šį turtą buvo įgijęs teisę jį valdyti ir juo naudotis. Tai patvirtina, kad kaltininkas realizavo visus nusikaltimo objektyviuosius požymius, atitinkančius BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl jo nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota.

Teisėjų kolegijos nuomone, bausmė nuteistajam skirta teisingai. Teismas skirdamas ir individualizuodamas bausmę nuteistajam įvertino visas LR BK 54 straipsnyje numatytas aplinkybes: nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, nuteistojo pavojingumą, atsakomybę lengvinančias aplinkybes, tai, kad nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad T. J., būdamas baustas administracine tvarka metų eigoje net 4 kartus, o per penkerių metų laikotarpį T. J. baustas administracine tvarka daugiau nei 20 kartų, anksčiau teistas 2 kartus taip pat už tyčinius nusikaltimus, naują tyčinį apysunkį nusikaltimą padarė neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo, teisėjų kolegijos manymu, rodo T. J. didesnį pavojingumą, todėl nuteistajam pagrįstai skirta laisvės atėmimo bausmė (LR BK 27, 56 str.), kuri yra žymiai mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis, – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams.

Ir nors nuteistasis apeliaciniame skunde ir teismo posėdyje prašė jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį arba bausmės vykdymą atidėti, tačiau kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kad šiuo atveju taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti švelnesnę bausmę pagrindo nėra, kadangi nebuvo nustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad T. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

LR BK 75 straipsnio 1 dalis nustato sąlygas, kurioms esant asmeniui gali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas. Taigi, asmeniui nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Be šių formalių sąlygų įstatymas taip pat numato, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Bausmės paskirtį įvardija LR BK 41 straipsnis, todėl atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė bus pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų padarymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankami nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

T. J. padarė tyčinį turtinį nusikaltimą neišnykus ir nepanaikinus ankstesnio teistumo ir praėjus tik keletui dienų po 2009-08-07 jo atžvilgiu priimto apkaltinamojo nuosprendžio taip pat už tyčines nusikalstamas veikas, už kurias teismas buvo paskyręs nuteistajam laisvės apribojimo bausmę ir nustatęs įpareigojimus. Šios aplinkybės rodo, kad švelnesnė bausmė nei laisvės atėmimas nuteistojo elgesio nekeitė, todėl siekiant LR BK 41 straipsnyje numatytų tikslų, jam pagrįstai skirta reali laisvės atėmimo bausmė, kuri gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir pasiekti, kad nuteistajam būtų apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, jis būtų nubaustas, o taip pat būtų pasiekta, kad nuteistasis laikytųsi įstatymų ir daugiau nebedarytų naujų nusikalstamų veikų.

Kolegija pažymi, kad nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai prašo panaikinti kardomąją priemonę – dokumentų – asmens tapatybės kortelės Nr. (duomenys neskelbtini)- paėmimą, kadangi iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė nuosprendžiui įsiteisėjus T. J. paskirtą kardomąją priemonę – dokumentų paėmimą panaikinti ir grąžinti jam asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini).

Nuteistasis, nesutikdamas su priteistu civiliniu ieškiniu dėl turtinės žalos, nurodė, kad S. J. negali reikalauti 340 Lt turtinės žalos atlyginimo, kadangi automobilio savininkas yra A. P.. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad automobilis „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotas A. P. vardu, kuris 2006-10-20 mirė, o minėtą automobilį jo žmona O. P. pardavė ir nusikalstamos veikos padarymo metu šį automobilį valdė bei juo naudojosi S. J.. Automobilis buvo pagrobtas iš S. J. gyvenamojo namo kiemo, S. J. šį automobilį po nusikaltimo padarymo remontavo. BK 119 straipsnis nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį. Nukentėjusysis pirmosios instancijos teismui pareikštame civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl vagystės metu apgadinto automobilio remonto patyrė 420 litų žalą (1 t., 141 b. l.), patikslintame ieškinyje S. J. nurodė, kad patyrė 340 Lt turtinę žalą (1 t., 174 b. l.), kurią teismo posėdyje prašė priteisti (2 t., 8 b.l.). Nuketėjusysis jokių patirtą žalos dydį patvirtinančių dokumentų teismui nepateikė, tačiau asmuo, patyręs žalą dėl nusikalstamų veiksmų, kiekvienu atveju turi teisę į turtinės žalos atlyginimą. Nukentėjusiajam nepagrindus pareikšto civilinio ieškinio, jis priteisiamas atsižvelgiant į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Įvertinus vagystės metu automobiliui padarytus apgadinimus, kolegijos nuomone, civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteistas pagrįstai ir teisingai ir priteista suma neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams.

Dėl nukentėjusiojo S. J. apeliacinio skundo

Nukentėjusysis S. J. apeliacinius skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepripažinti T. J. girtumo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, taip pat su teismo sprendimu nebendrinti nuteistajam T. J. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės su 2009-08-07 Joniškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, bei su skundžiamu nuosprendžiu priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikalstamos veikos darymo metu nuteistasis T. J. buvo neblaivus, tačiau teismas nenustatė, kad jo neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. BK 60 straipsnio 1 dalyje 9 punkte akcentuotą apsvaigimo nuo alkoholio aplinkybę teismas gali pripažinti sunkinančia tik tada, kai nustatoma, kad asmens apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad šiuo atveju byloje nėra duomenų, kad girtumas turėjo įtakos T. J. veiksmams, ir nors jis (T. J.) teismo posėdyje nurodė, kad prieš įvykį buvo išgėręs, tačiau taip pat nurodė, kad ne paveiktas alkoholio padarė nusikaltimą, o dėl to, kad buvo piktas ant S. J. ir su juo susikivirčijo (2 t., 7 b.l.). Nukentėjusysis apeliaciniame skunde nurodęs, kad T. J. girtumas turi būti pripažintas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nenurodė aplinkybių, iš kurių būtų galima pagrįstai spręsti, kad girtumas turėjo įtakos T. J. padarytai nusikalstamai veikai, todėl šis jos skundo argumentas atmetamas.

Dėl skundžiamu nuosprendžiu T. J. paskirtos bausmės subendrinimo su Joniškio rajono apylinkės teismo 2009-08-07 nuosprendžiu paskirta bausme, kolegija pažymi, kad, vadovaujantis BK 64 straipsniu, bausmės bendrinamos tada, kai nuteistasis, neatlikęs bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kas T. J. naują nusikaltimą padarė netrukus po 2009-08-07 nuosprendžio priėmimo, tačiau iki 2010-12-13 nuosprendžio priėmimo, jam 2009-08-07 nuosprendžiu paskirtą ir 2010-01-29 nutartimi pakeistą laisvės apribojimo bausmę į 90 parų areštą atliko (1 t., 152, 157, 162 b. l.), todėl bendrinti skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės su jau atlikta bausme nereikia.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 312 straipsnio 3 dalimi, civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodoma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, teisingai taikė įstatymų nuostatas, reglamentuojančias nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą ir pagrįstai nukentėjusiojo civilinį ieškinį tenkino iš dalies.

LR BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Pagal šio įstatymo nuostatą teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Iš 6.250 straipsnio 2 dalies turinio išplaukia, kad iš neturtinės žalos nustatymo kriterijų svarbiausios yra neturtinės žalos pasekmės.

Apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiajam nuteistojo T. J. nusikalstamais veiksmais padarytos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, patirtus nepatogumus (buvo pagrobtas sąlyginai nedidelės vertės automobilis, kuris buvo grąžintas netrukus po nusikalstamos veikos padarymo, buvo padaryta nedidelė turtinė žala), taip pat atsižvelgė į žalą padariusio asmens kaltę ir asmenybę, nuteistojo turtinę padėtį (nedirbantis), į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Įvertinusi prieš tai išdėstytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija daro išvadą, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo naudai priteisė 100 litų neturtinei žalai atlyginti, o apelianto skunde nėra pateikta objektyviai pagrįstų argumentų, kurie leistų abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl neturtinės žalos priteisimo teisingumu.

Esant nurodytomss aplinkybėms, naikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio nėra pagrindo, todėl nuteistojo T. J. ir nukentėjusiojo S. J. apeliaciniai skundai atmestini. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nutaria : nuteistojo T. J. ir nukentėjusiojo S. J. apeliacinius skundus atmesti.