Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-05-06 · Administracinė byla Nr. I-1357-394/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-05-06Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-03-07Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-05-06
Bylos Nr.
I-1357-394/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00116-2016-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
D. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-1357-394/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00116-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 74 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gegužės 6 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,sekretoriaujant Janinai Morkūnienei,nedalyvaujant pareiškėjui D. K.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir papildomu skundu (3, 128-129 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Šiaulių VPK), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2014 metų periodiškai buvo konvojuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Panevėžio VPK areštinę ir atgal nežmoniškomis sąlygomis, dėl kurių jam teko kentėti. Automobilis, kuriuo pareiškėjas buvo konvojuojamas, visada būdavo perpildytas, į jį talpindavo su asmeniniais daiktais, reikėdavo stovėti, nes sėdimų vietų trūko. Automobilyje nebuvo ventiliacijos, trūko oro, vasarą per sienas bėgdavo vanduo. Nerūkantys būdavo vežami kartu su rūkančiais, kurie pasislėpę rūkydavo automobilyje, todėl teko kvėpuoti tabako dūmais. Nebuvo galimybės nueiti į tualetą, etapo metu yra tekę šlapintis į plastikinį butelį, tuo buvo pažeista pareiškėjo garbė ir orumas. Konvojavimo metu automobilyje beveik nebuvo apšvietimo, kartu buvo vežamas šuo, kuris skleidė nemalonų kvapą, inkštė. Į teismą jis kreipėsi tik 2016 m. sausio 11 d., nes neturėjo tiek teisinių žinių, kiek dabar, su savo teisėmis konvojuojant nebuvo supažindintas raštu, sužinojo tik gavęs iš advokato konvojavimo taisykles, be to, atliekant bausmę pataisos namuose ir laikantis vidaus tvarkos taisyklių nėra laiko sėdėti ir kurti administracines bylas. Prašo senaties terminą atnaujinti, nes priešingu atveju jo, jo artimųjų ir visuomenės atžvilgiu nebus įvykdytas teisingumas.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai, nurodė, kad dalyvauti bylos svarstyme nepageidauja (3, 124 b. l.).

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariato, atstovas į posėdį neatvyko, pranešta tinkamai (194 b. l.), pateikė teismui atsiliepimus (117-120, 187-189 b. l.), kuriuose prašė skundą nagrinėti atstovui nedalyvaujant, nurodė, kad pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu buvo konvojuojamas nuo 2011-12-23 iki 2014 m., skundą teismui pateikė tik 20106-01-11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą dėl pareiškėjo reikalavimų už laikotarpį nuo 2011-12-23 iki 2013-01-10. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialios paskirties automobiliais, kurie įrengti vadovaujantis higienos ir saugumo reikalavimais bei tinkami eksploatacijai. Specialios paskirties automobilis „Mercedes BENZ“ turi uždarą kėbulą, pritaikytą žmonėms, 12 sėdimų vietų konvojuojamiems vežti, specialios paskirties automobilis „Renault MIDLUM“ turi uždarą kėbulą, 32 sėdimas vietas konvojuojamiems vežti. Šiaulių apskrities VPK pareigūnams 2011 – 2013 metais konvojuojant pareiškėją leistinas konvojuojamųjų skaičius nebuvo viršytas. Pareiškėjas nei karto prieš vykdant konvojų ar konvojavimo metu konvojaus būrio pareigūnams nėra išsakęs pageidavimų, pretenzijų, nepasitenkinimų dėl konvojavimo sąlygų nei žodžiu, nei raštu. Pareiškėjo teiginiai dėl kitų asmenų rūkymo konvojavimo metu ar nesudarytos galimybės pasinaudoti tualetu nepagrįsti, nes Konvojavimo taisyklėse nustatyta, kad konvojuojamiesiems draudžiama rūkyti, kad konvojavimo metu nebuvo leidžiama to daryti patvirtina ir pats pareiškėjas, nurodydamas, kad konvojuojamieji rūkydavo pasislėpę, tačiau uždaroje patalpoje pareigūnai negalėjo nepastebėti (užuosti) rūkančių asmenų. Konvojavimo taisyklės nenumato galimybių atlikti gamtinius reikalus konvojuojamiesiems, kai jie konvojuojami specialiomis transporto priemonėmis. Specialiosiose transporto priemonėse tualetai nėra įrengti, tačiau dėl nedidelio atstumo tarp konvojuojamųjų paskirstymo vietų (Šiaulių TI – Panevėžio apskrities VPK) to ir nereikia. Kiekvienas suaugęs žmogus gali bent kelias valandas susilaikyti nuo gamtinių reikalų atlikimo, tuo labiau, kad prieš konvojuojant asmenis, jiems suteikiama galimybė apsilankyti tualete. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas serga kokiomis nors ligomis, dėl kurių galėtų sutrikti šlapinimosi funkcija. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nėra kreipęsis dėl netinkamų konvojavimo sąlygų į Šiaulių apskrities VPK pareigūnus, taip pat į tai, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas tvarkingais, konvojuojamųjų lydėjimui skirtais, techninius reikalavimus atitinkančiais, neperpildytais automobiliais, darytina pagrįsta išvada, jog konvojuojant pareiškėją Šiaulių apskrities VPK pareigūnai teisės aktų nuostatų ir pareiškėjo teisių nepažeidė. Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime į patikslintą skundą (187-189 b. l.) atsakovas nurodė, kad pagrindo atnaujinti pareiškėjui senaties terminą nėra, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimą. Pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiu automobiliu, kuriame įrengtos 3 specialios daiktadėžės konvojuojamų asmenų daiktams susidėti, šildymo ir apšvietimo sistemos visada veikė, nes esant techniniams šių sistemų gedimams konvojavimas nebūdavo vykdomas. Kiekvienais metais specialieji automobiliai būdavo tikrinami UAB „Šiaulių techninių apžiūrų centras“ darbuotojų ir automobiliai visiškai atitiko keliamus reikalavimus, buvo tinkami eksploatacijai. Konvojavimo taisyklėse reglamentuota, kad esant būtinumui kinologas su šunimi yra konvojaus sudėtyje. Nėra imperatyvių teisės normų, kurios numatytų prievolę konvojaus pareigūnams rinkti ir kaupti duomenis apie konvojuojamųjų parengimą konvojuoti ir pastarųjų kratos organizavimą. Jokie teisės aktai nereglamentuoja vaizdo įrašų kameromis, įrengtomis specialiuosiuose automobiliuose, fiksavimo ir saugojimo. Kameros automobiliuose neveikė, buvo sumontuotos prevenciniais tikslais, kad konvojuojamieji nepažeidinėtų režimo reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas netenkintinas.

Pareiškėjas D. K. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad jis buvo konvojuojamas sąlygomis, galimai neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).

Pasisakydamas dėl faktinių bylos aplinkybių reikšmės pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimui, teismas laiko, kad turi būti atsižvelgta į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis), tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo konvojavimo sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pareiškėjas nurodo, kad galimai netinkamomis sąlygomis buvo konvojuojamas nuo 2011 m. gruodžio 23 d. iki 2014 metų, į teismą pirmą kartą kreipėsi tik 2015 m. lapkričio 20 d. (pagal spaudą ant pareiškimo, rašyto 2015-11-17 – 3 b. l.), prašė senaties terminą jam atnaujinti, nes anksčiau neturėjo tiek teisinių žinių, kiek dabar, su savo teisėmis konvojuojant nebuvo supažindintas raštu, be to, atliekant bausmę pataisos namuose ir laikantis vidaus tvarkos taisyklių neturėjo laiko rašyti skundų teismui, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.), o pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą (LVAT 2014-10-30 nutartis byloje Nr. A-575-1559/2014 ir kt.). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, pateisinančių tokį ilgą delsimą, teismas vadovaujasi nacionaline teisės norma – Civiliniu kodeksu, nustatančiu sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis), todėl reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011-12-23 iki 2012-11-19 turi būti taikoma ieškinio senatis, o pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2012-11-20 iki 2013-11-06 (pagal paskutinį kelionės žiniaraštį – 115 b. l.).

Konvojavimo organizavimo tvarką, konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (ginčo laikotarpiui aktuali redakcija, patvirtinta 2008-04-24 įsakymu Nr. 1R-175/IV 146 (toliau – Konvojavimo taisyklės). Pagal šių taisyklių 106-112 punktus, konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo jų pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose; jeigu konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių administracijai, tai konvojuojamojo priėmimas į transporto priemonę tęsiamas po to, kai Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų arba teritorinių policijos įstaigų areštinių atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą; specialusis transportas įrengiamas atsižvelgiant į Europos Sąjungos rekomendacijas dėl konvojuojamųjų gabenimo; specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų; jeigu priimančiajam konvojui konvojuojamųjų pristatyta daugiau negu jis gali priimti pagal nustatytas normas, tai priimantysis konvojus visų pirma priima nepilnamečius, moteris, ligonius, kuriuos lydi palydovai, ir konvojuojamuosius pagal teismų, prokurorų ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodymus. Konvojavimo taisyklių 126 punkte išvardintos konvojuojamų asmenų pareigos, pagal kurias konvojuojamieji privalo tiksliai vykdyti savo pareigas bei visus teisėtus konvojaus pareigūnų reikalavimus; būti apsirengę nuosavais drabužiais bei avėti nuosavą avalynę; tausoti patalpose esančią įrangą, inventorių, kitas specialiajame transporte esančias priemones bei daiktus; palaikyti švarą, o 127 punkte nurodyta, kad konvojuojamiesiems draudžiama <......> rūkyti. Konvojavimo taisyklių 146 punktas numato, kad specialiajame automobilyje, specialiajame autobuse turi būti nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, specialiojo autobuso ir specialiojo automobilio langai; <......> veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai).

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis (nuo 2012-11-20 iki 2013-11-06), Šiaulių AVPK pareigūnai konvojavo pareiškėją specialios paskirties automobiliais iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK areštinę, o praėjus atitinkamam laikui – atgal į Šiaulių TI, viso 30 kartų (57-116 b. l.). Konvojavimui buvo naudojami specialios (konvojavimo) paskirties, konvojavimo taisykles ir techninius reikalavimus atitinkantys automobiliai, skirti vežti žmones: „M. B.“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) (12 sėdimų vietų konvojuojamiesiems) ir „R. M.“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini) (32 sėdimos vietos konvojuojamiesiems) (11-12 b. l.). Šiaulių AVPK į bylą pateikė 30 kelionės žiniaraščių ir prie jų pridėtų konvojuojamųjų sąrašų (57-116 b. l.), iš kurių matosi, kad konvojuojant iš Šiaulių TI į Panevėžio AVPK areštinę į konvojavimo maršrutą buvo įtraukiamas ir Radviliškio PK, taigi konvojuojamų asmenų skaičius iki galutinės paskirties vietos keisdavosi. Kiekvienas konvojuojamų asmenų perdavimas ir priėmimas įrašytas atskirai ir patvirtintas atsakingų pareigūnų parašais ir policijos įstaigų antspaudais, todėl abejonių dėl to, kad konvojuojamų asmenų skaičius galėjo būti nurodytas netiksliai, teismui nekyla. Pareiškėjo konvojavimo atvejais konvojuojamų asmenų skaičius tarp atitinkamų maršruto paskirties taškų nei karto neviršijo šiuose automobiliuose įrengtų, konvojuojamiesiems skirtų, vietų skaičiaus. Šie rašytiniai įrodymai suteikia pakankamą pagrindą pripažinti pagrįstais Šiaulių AVPK atsiliepime išdėstytus teiginius, kad konvojuojant pareiškėją asmenų skaičius niekada neviršijo minėtuose automobiliuose įrengtų sėdimų konvojuojamiems asmenims skirtų vietų skaičiaus. Iš UAB „Šiaulių techninių apžiūrų centras“ rašto matosi, kad bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012-11-20 iki 2013-11-06) automobiliui „M. B.“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), techninė apžiūra atlikta ir techninės apžiūros rezultatų kortelė išduota 2012-06-04, 2012-12-05, 2013-06-17, o automobiliui „R. M.“, valstyb. Nr. (duomenys neskelbtini), - 2011-12-12, 2012-12-10 ir 2013-12-06 (13-14 b. l.). Konvojaus būrio vado 2016-03-15 tarnybiniame pranešime nurodyta, kad konvojaus būrio pareigūnai kiekvieną dieną prieš vykdant konvojavimą atlikdavo specialiosios transporto priemonės apžiūrą, buvo tikrinamos šildymo, vėdinimo sistemos, kamerų apšvietimas, patalpoje, kurioje buvo laikomi konvojuojamieji bei kartu vykdavo ir juos saugantys konvojaus pareigūnai, buvo įrengta elektrinė ištraukiamoji ventiliacija, autonominė šildymo, apšvietimo sistemos, kurios visada veikė ir buvo efektyvios (190-192 b. l.). Taigi byloje nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninė būklė, vėdinimo sistemos ar dirbtinė apšvieta neatitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimų. Nors Konvojavimo taisyklės nereglamentuoja konvojuojamų asmenų asmeninių daiktų pervežimo, tačiau atsakovas nurodo, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiu automobiliu, kuriame įrengtos 3 specialios daiktadėžės konvojuojamų asmenų daiktams susidėti, taigi paneigia pareiškėjo teiginius dėl asmeninių daiktų vežimo bendroje patalpoje su žmonėmis.

Pareiškėjas nurodo, kad konvojavimo metu nerūkantys asmenys būdavo vežami kartu su rūkančiais, kurie pasislėpę rūkydavo automobilyje, todėl teko kvėpuoti tabako dūmais. Konvojavimo taisyklių 127.7. punkte nurodyta, kad konvojuojamiesiems draudžiama rūkyti. Pareiškėjas nepaaiškina, ar pats yra nerūkantis, iš įrašų jo asmens sveikatos istorijoje matosi, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2011-12-27 prie žalingų įpročių nurodytas ir rūkymas (156 b. l.). Pareiškėjas nenurodo, kad dėl kitų asmenų rūkymo konvojavimo automobilyje jis reiškė nusiskundimus konvojaus pareigūnams, kelionės žiniaraščiuose pastabų dėl pareiškėjo nusiskundimų taip pat nėra, taigi nėra jokio pagrindo spręsti, kad Šiaulių AVPK būtų pažeidusi teisė aktų reikalavimus, o pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad konvojavimo metu nebuvo galimybės nueiti į tualetą, yra tekę šlapintis į plastikinį butelį, tuo buvo pažeista jo garbė ir orumas. Konvojavimo taisyklių 136-137 punktai reglamentuoja tik konvojuojamų asmenų nuvedimo į tualetą tvarką iš specialiojo vagono kamerų ir teisme. Konvojuojant asmenis specialiuoju transportu (automobiliais) jų nuvedimas į tualetą nėra numatytas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam konvojavimo metu buvo kilusi būtinybė pasinaudoti tualetu, kad jis apie tai informavo jį konvojuojančius pareigūnus, kurie į jo nusiskundimus nereagavo, kad jis serga konkrečia liga, dėl kurios yra sutrikusi šlapinimosi funkcija, todėl pareiškėjo teiginys, kad jam teko konvojavimo metu šlapintis į plastikinį butelį, atmestinas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Pareiškėjas nurodo, kad konvojavimo metu kartu buvo vežamas šuo, kuris skleidė nemalonų kvapą, inkštė. Konvojavimo taisyklėse numatyta, kad konvojaus sudėtyje gali būti ir kinologas su šunimi, kai tai yra būtina; vykdamas į tarnybą su konvojumi, važiuodamas specialiuoju automobiliu (ar kitu specialiuoju transportu) kinologas privalo tarnybinį šunį laikyti su antsnukiu, o konvojuojant konvojuojamuosius pėsčiomis arba juos priimant (perduodant) iš specialiojo automobilio (kito specialiojo transporto) tarnybinį šunį laikyti trumpu pavadžiu be antsnukio; kinologui draudžiama specialiai pjudyti šunį, leisti su šunimis bendrauti pašaliniams asmenims, ypač konvojuojamiesiems. Pareiškėjas nenurodo, kad konvojavimo metu pareigūnai pažeidė nurodytus Konvojavimo taisyklių reikalavimus, todėl jo pretenzijos dėl šuns nepagrįstos.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes bei ginčo situacijos teisinį reglamentavimą teismas daro išvadą, jog Šiaulių apskrities VPK pareigūnai nagrinėjamu atveju neatliko jokių teisei priešingų (neteisėtų) veiksmų, pareiškėjo teisių pažeidimų, tame tarpe kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio iš atsakovo pusės nenustatyta. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo), žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities VPK, atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.). Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (ABTĮ 57 str.).

Likusieji pareiškėjo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis išdėstytu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Šiaulių apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jarūnė Sedalienė