Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėja Nijolė Matuzevičienė Baudžiamoji byla 1A-312-354/2007 Teisėjas Juozas Lisas Procesinio sprendimo kategorijos

1.2.14.1., 2.4.

2007 m. rugsėjo 18 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. G. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 22 d. apie 11 val. 30 min. ,,duomenys neskelbtini“ kaime, „duomenys neskelbtini seniūnijoje, Šiaulių rajone, turėdamas tikslą pasipelnyti, iš J. G. pirties, iš dalies išgriaudamas sieną, slapta pavogė jai priklausančią aliumininę cisterną vandeniui 1000 Lt vertės.

Nuteistasis R. G. ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes ir įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų. To neginčija ir apeliantas, kuris tik nesutinka su paskirta bausme.

Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 str., reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, nustatytos sankcijos ribose ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apylinkės teismas šių nuostatų nepažeidė.

Nuteistasis skundu apeliuoja į tai, kad jis visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nebuvo jis benamis, dirbo, išlaikė sugyventinę ir savo mažametį vaiką, o nusikaltimą padarė dėl to, kad neturėjo pinigų maistui.

Byloje nėra jokių duomenų apie apelianto darbo santykius. Pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis nėra dirbęs legaliai (b. l. 142-143). Iš kitų bylos duomenų matyti, kad R. G. apeliaciniame skunde nurodytu adresu negyveno, iki vagystės ir po vagystės gyveno ,,X“ kaime, po to nurodė, kad apsigyveno adresu, ,,duomenys neskelbtini“, Šiaulių rajone (b. l. 114), tačiau vėliau ir tuo adresu nebuvo randamas. Kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad R. G. teiginiai, jog jis dirba ir išlaiko savo sugyventinę bei mažametį vaiką – daugiau deklaratyvūs nei realūs, nes tokie asmens teigimai, neturint stabilių ir legalių pajamų, yra nepagrįsti, o be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas su savo sugyventine V. B. kartu nebegyveno (b. l. 129).

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji J. G. gera valia leido apsigyventi nuteistajam ir jo sugyventinei jai priklausančioje sodyboje, leido be atlygio gyventi, naudotis žeme, buities reikmenimis ir kt. (b. l. 142-143). O tai, kad nuteistasis neturėjo pinigų maistui, yra jo tyčinio veikimo padarinys – būdamas sveikas, jaunas vyras, jis neturėjo legalaus pragyvenimo šaltinio, nebuvo registruotas darbo biržoje, t. y. neieškojo darbo. Todėl minėtos aplinkybės nėra tiesiog susiklosčiusios nepalankios jo išorinio gyvenimo aplinkybės. Nuteistasis, ignoruodamas bendražmogiškąsias vertybes – geros valios principus, apvogė gerą jam dariusį žmogų. Kolegijos nuomone, visa tai, kas paminėta, nesuteikia pagrindo pripažinti, jog nusikaltimas padarytas dėl nuteistojo labai sunkios ar beviltiškos padėties.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. G. anksčiau teismo buvo teisiamas 7 kartus už nusikaltimus nuosavybei – paskutinį kartą už plėšimą, kurį padarė bendrininkų grupėje (b. l. 67-70). Tyčinį nusikaltimą, už kurį nuteistas apeliantas skundžiamu nuosprendžiu, padarė neišnykus teistumui, todėl apylinkės teismas teisingai konstatavo, kad nuteistasis yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.). Nusikaltimų recidyvas yra siejamas su asmeniu, vėl padariusiu tyčinį nusikaltimą ir keliančiu didesnį pavojų visuomenėje, o tokiam asmeniui paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė (BK 56 str. 1 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. G. paskyrė griežčiausią iš alternatyvių bausmių, numatytų Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. sankcijoje – terminuotą laisvės atėmimą.

Pirmosios instancijos teismas nustatydamas laisvės atėmimo bausmės terminą atsižvelgė į apelianto skunde nurodytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ir nenustatęs R. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių skyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę, nei BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytas tokios bausmės vidurkis (vidurkis 1 metai 7 mėnesiai ir 15 dienų). Todėl dar sykį vertinti tas pačias aplinkybes ir tuo pagrindu švelninti bausmę nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina ir tai, kad atlikęs laisvės atėmimo bausmę, paskirtą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2004 m. gegužės 12 d. nuosprendžiu, maždaug po metų, R. G. vėl padarė tyčinį nusikaltimą. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad ankstesniais nuosprendžiais paskirtos laisvės atėmimo bausmės bei atleidimo nuo bausmės instituto taikymas R. G. pozityvaus poveikio nepadarė, jis toliau pažeidinėjo įstatymus, kas rodo, kad apelianto padarytas nusikaltimas yra dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys dėl jo susiformavusios neigiamos orientacijos visuomenėje.

Todėl, atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, kolegijos nuomone, apeliantui paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir savo dydžiu nėra aiškiai per griežta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, švelninti nuteistajam R. G. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. G. apeliacinį skundą atmesti.