Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Deimantės Andrulytės Arvydo Martinavičiaus ir Rasos Milvydaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. Y. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėjas B. Y. (toliau – pareiškėjas) teismo prašo: 1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Departamentas) 2024 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas1) ir įpareigoti Departamentą pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo išnagrinėti iš naujo; 2) panaikinti Departamento 2025 m. vasario 3 d. Departamento sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sprendimas2). Pareiškėjas ir jo atstovė advokatė L. T. patikslintu skundu paaiškino, jog:

1.1. pareiškėjas nuo 1982 m. gyvena Lietuvos Respublikoje (toliau – LR), yra deklaravęs gyvenamąją vietą nuo 2023 m. spalio mėn. socialinio būsto nuomos sutarties pagrindu Lietuvos valstybės jam suteiktame socialiniame būste, esančiame (duomenys neskelbtini). Leidimą nuolat gyventi LR pareiškėjas pirmą kartą gavo 1998 m., kuris vėliau buvo keičiamas. Paskutinis leidimas nuolat gyventi LR (toliau – Leidimas), kurio galiojimo terminas buvo numatytas iki 2025 m. gegužės 27 d., pareiškėjui buvo išduotas 2020 m. sausio 7 d., tačiau 2024 m. gruodžio 17 d. prašymu pareiškėjui kreipusis į Departamentą dėl Leidimo pakeitimo, jo prašymas nebuvo priimtas ir Sprendimu1 Leidimas panaikintas, remiantis aplinkybe, jog pareiškėjas daugiau kaip 12 mėnesių iš eilės (2020 m. vasario 5 d. – 2021 m. balandžio 27 d.) nebuvo Lietuvoje. Aplinkybės, jog minėtu laikotarpiu daugiau nei 12 mėn. nebuvo Lietuvoje, pareiškėjas neneigė, tačiau nurodė, jog tai įvyko dėl itin svarbių priežasčių: pareiškėjo (duomenys neskelbtini)gyvenančiai motinai 2020 m. sausio 3 d. susilaužius klubą, dėl ko jis nuo išvykimo iš LR 2020 m. vasario 5 d. iki pat mamos mirties (2021 m. balandžio 6 d.) ją slaugė. Šios priežastys, pareiškėjo nuomone, remiantis 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso (toliau – Direktyva 2003/109/EB) 9 straipsnio 1 dalies c punktu, Departamento galėjo būti įvertintos kaip išimtinės priežastys, nesudarančios pagrindo panaikinti Leidimą.

1.2. tvirtino, jog jį su LR sieja glaudūs socialiniai ryšiai, nes čia jis pragyveno daug metų, dirbo iki 1994 m., kuomet neteko darbo ir susidūrė su sunkumais susirasti darbą dėl turimos regos negalios, tačiau LR, kaip nuolatinis jos gyventojas, gauna VSDFV neįgalumo išmokas, gyvena toje pačioje gyvenamojoje vietoje eilę metų, o į (duomenys neskelbtini) iš LR išvyksta tik trumpalaikiams laikotarpiams dėl sveikatos (regos negalios) procedūrų, kurių negali gauti LR teritorijoje.

1.3. nesutiko su Sprendime1 padarytu Departamento jo individualios situacijos aplinkybių vertinimu, kadangi neįvertino Direktyvos 2003/109/EB nuostatų ir jame reglamentuoto pagrindinio kriterijaus – pareiškėjo gyvenimo LR teritorijoje trukmės ir daugiau nei 1 metų nebuvimą LR nulėmusių itin svarbių aplinkybių, susijusių su artimojo (motinos) slauga.

1.4. taip pat nesutiko su Sprendimu2, tvirtindamas, jog Departamentas netinkamai įvertino jo situaciją ir neteisėtai, nepagrįstai panaikino Leidimą bei neatsižvelgė į aplinkybę, jog pareiškėjas su LR yra susijęs itin glaudžiais socialiniais ryšiais, nes Lietuvoje jis įgijo socialinio draudimo stažą, gauna neįgalumo pensiją, nuomojasi socialinį būstą.

2. A. D. atsiliepimu prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad:

2.1. Leidimas nuolat gyventi Nr. LT7503793, kurio galiojimo terminas – iki 2025 m. sausio 27 d., pareiškėjui buvo išduotas 2020 m. sausio 27 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

2.2. 2024 m. gruodžio 11 d. pareiškėjas atvyko į D. K. skyrių pateikti prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto nustatytu pagrindu, tačiau, nustačius UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuotą leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindą, šis prašymas nebuvo priimtas.

2.3. pagal LR ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi E. S. išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – Aprašas) 104 punktą, paaiškėjus bent vienam iš UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų bei esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima LR teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimą nuolat gyventi.

2.4. nagrinėdami pareiškėjo dokumentus dėl Leidimo, nustatė, kad: pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, gimęs (duomenys neskelbtini); pirmas leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas 1998 m., o vėliau buvo keičiamas; pareiškėjo gyvenamoji vieta buvo deklaruojama LR nuo 1982 m. su pertraukomis, t. y. nuo 1982 m. vasario 22 d. iki 1996 m. rugpjūčio 16 d., nuo 2000 m. rugpjūčio 7 d. iki 2005 m. rugsėjo 12 d., nuo 2007 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2018 m. sausio 29 d. iki šiol; paskutinė pareiškėjo gyvenamoji vieta deklaruota socialiniame būste, adresu: (duomenys neskelbtini); pareiškėjas nuo 1993 m. balandžio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 19 d. LR buvo įdarbintas ir jam buvo mokamos draudžiamosios pajamos, o apie asmens įdarbinimą Lietuvoje po 1994 m. gruodžio 19 d. nerasta. Departamentas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais LR, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi LR, Departamento naudojamose informacinėse sistemose ir registruose duomenų informacijos nerasta.

2.5. remiantis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR vidaus reikalų ministerijos informacinės sistemos (toliau – VSATIS) duomenimis nustatė, kad pareiškėjas iš LR ir atgal į LR vyko: išvyko 2020 m. vasario 3 d., atvyko 2020 m. vasario 3 d.; išvyko 2020 m. vasario 5 d., atvyko 2021 m. balandžio 27 d.; išvyko 2021 m. balandžio 27 d., atvyko 2021 m. balandžio 27 d.; išvyko 2021 m. gegužės 7 d., atvyko 2022 m. kovo 2 d.; išvyko 2022 m. kovo 8 d., atvyko 2022 m. rugsėjo 24 d.; išvyko 2022 m. spalio 5 d., atvyko 2023 m. balandžio 1 d.; išvyko 2023 m. balandžio 8 d., atvyko 2023 m. rugsėjo 17 d.; išvyko 2023 m. spalio 13 d., atvyko 2024 m. vasario 10 d.; išvyko 2024 m. gegužės 2 d., atvyko 2024 m. gegužės 2 d.; išvyko 2024 m. gegužės 2 d., atvyko 2024 m. gruodžio 2 d.; išvyko 2024 m. gruodžio 2 d., atvyko 2024 m. gruodžio 3 d.; išvyko 2024 m. gruodžio 3 d.

2.6. Departamentas , įvertinęs visus duomenis, priėmė: 2024 m. gruodžio 17 d. Sprendimą1 (panaikinti LR ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi E. S.); 2025 m. vasario 3 d. Sprendimą2 (grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Valstybė, į kurią įpareigojama savanoriškai išvykti – (duomenys neskelbtini)).

2.7. priimdamas Sprendimą1 Departamentas rėmėsi: UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kuriame nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne E. S. valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Paaiškino, jog UTPĮ nenustato išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne E. S. valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punktuose nustatytu pagrindu ir įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, šis laikotarpis jam ir jo šeimos nariams, kurie turi leidimą nuolat gyventi, pratęsiamas iki 24 mėnesių iš eilės.

2.8. priimdamas Sprendimą2 Departamentas rėmėsi: UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas nuolat gyventi; UTPĮ 39 straipsnio 3 punktu, kuriame nustatyta, kad užsieniečio buvimas LR laikomas neteisėtu, kai jis yra LR, turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas.

2.9. pabrėžė, kad pareiškėjas skunde iš esmės pripažino, kad egzistavo faktinės aplinkybės, kurios sudaro UTPĮ nustatytą pagrindą panaikinti Leidimą. Pažymėjo, kad UTPĮ 54 straipsnis nustato imperatyvius leidimu? nuolat gyventi panaikinimo pagrindus, o UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra nustatytas baigtinis sąrašas pagrindu?, kai užsieniečiui daugiau nei 12 mėnesių iš eilės gyvenusiam ne E. S. valstybėje, leidimas nuolat gyventi nėra naikinamas. Taip pat nurodė, kad LVAT yra išaiškinęs, jog UTPĮ nenustatyta išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne E. S. valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėnesių užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu, jeigu jie įrodo, kad yra išvykę į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti.

2.10. nurodė, kad pareiškėjo nuolatinė gyvenamoji vieta LR buvo deklaruojama su pertraukomis nuo 1982 m. ir LR civiliniame kodekse (toliau – CK) vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste, todėl pareiškėjo ryšiai su Lietuva pastaraisiais metais neįrodo jo faktinio nuolatinio gyvenimo LR, kuris turi būti pastovus, trunkantis ilgai ir pertraukiamas tik trumpomis išvykomis.

2.11. tvirtino, kad, įvertinus VSATIS duomenis, asmens paaiškinime pateiktą informaciją ir asmens pasuose (Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) esančius valstybių sienų kirtimo spaudus, galima daryti išvadą, kad 2020 m. vasario 5 d. išvykęs į (duomenys neskelbtini), atgal į Lietuvą pareiškėjas sugrįžo tik 2021 m. balandžio 27 d., t. y. jis ilgiau nei 12 mėnesių negyveno LR ar kitoje E. S. valstybėje, nes buvo išvykęs ir gyveno (duomenys neskelbtini).

2.12. pažymėjo, kad ir po 2021 m. balandžio 27 d. grįžimo į Lietuvą pareiškėjas LR nuolat negyvena, didesnę laiko dalį jis būna išvykęs į (duomenys neskelbtini), o į Lietuvą atvyksta periodiškai keletą kartų per metus. Be to, ši situacija nepasikeitė ir pareiškėjo gavus socialinį būstą 2023 m. spalio 3 d. pagal nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu, nes sudarius minėtą nuomos sutartį, pareiškėjas (pasų bei VSATIS duomenimis): išvyko iš LR 2023 m. spalio 13 d., atvyko į LR 2024 m. vasario 10 d.; išvyko iš LR 2024 m. gegužės 2 d., atvyko 2024 m. gruodžio 2 d.; išvyko iš LR 2024 m. gruodžio 2 d., atvyko 2024 m. gruodžio 3 d. ir vėl tą pačią dieną išvyko iš LR teritorijos. Tvirtino, jog matoma tendencija, kad pareiškėjas daugiau laiko praleidžia išvykęs į (duomenys neskelbtini), nei LR bei jog ši tendencija nepasikeitė ir pareiškėjui gavus socialinį būstą LR. O tai paneigia pareiškėjo deklaratyvius teiginius, jog jis iš LR į kilmės valstybę išvyksta tik laikinai. Tvirtino, kad pareiškėjui anksčiau išduotų leidimų nuolat gyventi LR aplinkybė nereiškia, jog jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, kad jam Leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas UTPĮ įtvirtintais pagrindais, nes teisė atvykti į LR ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė bei trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

2.13. mano priėmę teisėtus ir pagrįstus Sprendimą 1 ir Sprendimą2. Tvirtino, kad neturėjo diskrecijos teisės jų nepriimti. Pažymėjo, kad abu ginčijami sprendimai pagrįsti objektyviais Departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Juose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Tvirtino, kad Sprendimas1 ir Sprendimas2 atitinka tiek LR viešojo administravimo įstatymą (toliau – VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

2.14. pažymėjo, kad sprendimas išduoti leidimą nuolat gyventi iš esmės reiškia, kad LR leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi LR neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie LR piliečio teisinio statuso, todėl jis galėjo būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Tvirtino, kad minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui galėjo būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos, nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į LR ir joje būti. Mano, kad kuo daugiau teisių suteikiama asmeniui, tuo daugiau iš jo gali būti reikalaujama atsakomybės bei šias teises atitinkančių pareigų vykdymo, nes ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, tuo tarpu leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo tokių galimybių neturi.

2.15. pažymėjo, jog pareiškėjo teiginiai dėl jo ilgalaikių socialinių ryšių su LR yra deklaratyvūs, nes, kaip parodo VSATIS duomenys, pareiškėjas LR faktiškai negyvena, o iš esmės tik tai lankosi.

3. Pareiškėjui (per atstovę), pareiškėjo atstovei advokatei L. T., atsakovui Departamentui 2025 m. kovo 13 d. teismo pranešimais tinkamai pranešta apie rašytinio proceso tvarka paskirto nagrinėti teismo posėdžio datą, vietą ir laiką. Pareiškėjas patikslintu skundu prašė, o atsakovas nepateikė prieštaravimų dėl skundo nagrinėjimo teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, todėl administracinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 straipsnio 6 dalis, 77 straipsnio 1 dalis).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

4. Ištyrus rašytinę bylos medžiagą nustatyta, kad šiuo atveju ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. gruodžio 17 d. Sprendimo1 (panaikinti pareiškėjo Leidimą nuolat gyventi (LR ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi E. S.)) bei jo pasekoje 2025 m. vasario 3 d. priimto Sprendimo2 (pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę (įpareigoti savanoriškai išvykti ir LR) per 30 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos) teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, kad pareiškėjas – užsienietis, (duomenys neskelbtini) pilietis – pirmą kartą į LR atvyko 1982 m., nuo 1988 m. jam buvo išduotas leidimas nuolat gyventi LR, kuris vėliau buvo keičiamas. Iš atsakovo Sprendimo1 turinio nustatyta ir dėl šių aplinkybių byloje tarp šalių nekilo ginčas, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą LR deklaravo nuo 1982 m. su pertraukomis, t. y. nuo 1982 m. vasario 22 d. iki 1996 m. rugpjūčio 16 d., nuo 2000 m. rugpjūčio 7 d. iki 2005 m. rugsėjo 12 d., nuo 2007 m. gegužės 21 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., nuo 2018 m. sausio 29 d. iki šiol ir paskutinė gyvenamoji vieta yra deklaruota (ką patvirtina ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esantys Gyventojų registro duomenys apie pareiškėją) 2023 m. spalio 4 d. adresu: (duomenys neskelbtini).

6. Iš į bylą pateiktos 2023 m. spalio 3 d. Socialinio būsto nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)kopijos nustatyta, jog pareiškėjo paskutinė gyvenamoji vieta yra deklaruota (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės už mokestį pareiškėjui išnuomotame socialiniame būste, adresu: (duomenys neskelbtini).

7. Pareiškėjo į bylą pateikta VSDFV Klaipėdos skyriaus 2024 m. kovo 21 d. pažymos Nr. KA_PZ1E-3280 „Apie asmeniui išmokėtas išmokas“ duomenys patvirtina faktinę aplinkybę, jog 2023 m. sausio 3 d.-2023 m. gruodžio 4 d. laikotarpiu pareiškėjui LR buvo teikiamos socialinės garantijos, t. y. mokamos vienišo asmens išmokos ir netekto darbingumo / negalios pensija. Duomenys apie darbingumo lygį patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjui LR terminuotai yra nustatytas darbingumo lygis – iš dalies darbingas, netektas darbingumas 60 proc.

8. Leidimo gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) duomenimis nustatyta, jog paskutinis iki Sprendimo1 priėmimo momento Leidimo pakeitimas buvo atliktas 2020 m. sausio 27 d., kuomet Departamento sprendimo pagrindu, remiantis UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punktu, pareiškėjui buvo išduotas Leidimas nuolat gyventi LR / Ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi ES Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2025 m. sausio 27 d.

9. 2024 m. gruodžio 11 d. pareiškimas patvirtina aplinkybę, jog pareiškėjas kreipėsi į Departamentą dėl Leidimo pakeitimo, jame pateikdamas paaiškinimus, jog jis: turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje; nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2021 m. balandžio 27 d. jo Lietuvoje nebuvo, nes pareiškėjo motina (gimusi (duomenys neskelbtini)) 2020 m. sausio 3 d. nukrito ir susilaužė klubo kaulą; po minėtos traumos ji buvo gulinti ligonė ir negalėjo vaikščioti, todėl pareiškėjas ją prižiūrėjo iki pat mirties ir dėl nurodytos priežasties minėtu laikotarpiu negalėjo sugrįžti į Lietuvą.

10. Pareiškėjo į bylą pateikta (duomenys neskelbtini) išduoto J. T. K. mirties liudijimo kopija (su vertimu į lietuvių kalbą) patvirtina pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybę J. T. K. (gimusi (duomenys neskelbtini)), su kuria pareiškėjo ryšys nenustatytas (pastaba: į bylą nebuvo nepateikta giminystės ryšį pagrindžiančių įrodymų) (duomenys neskelbtini) mirė (duomenys neskelbtini).

11. VSAT IS informacinės sistemos duomenys apie pareiškėjo išvykimus ir atvykimus į LR bei pareiškėjo pasų (Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) įrašai patvirtina faktinę aplinkybę, jog pareiškėjas iš LR į (duomenys neskelbtini) išvyko ir atgal iš (duomenys neskelbtini) į LR vyko: išvyko 2020 m. vasario 3 d.; atvyko 2020 m. vasario 3 d. ir išvyko 2020 m. vasario 5 d.; atvyko 2021 m. balandžio 27 d. ir išvyko 2021 m. balandžio 27 d.; atvyko 2021 m. balandžio 27 d. ir išvyko 2021 m. gegužės 7 d.; atvyko 2022 m. kovo 2 d. ir išvyko 2022 m. kovo 8 d.; atvyko 2022 m. rugsėjo 24 d. ir išvyko 2022 m. spalio 5 d.; atvyko 2023 m. balandžio 1 d. ir išvyko 2023 m. balandžio 8 d.; atvyko 2023 m. rugsėjo 17 d. ir išvyko 2023 m. spalio 13 d.; atvyko 2024 m. vasario 10 d. ir išvyko 2024 m. gegužės 2 d.; atvyko 2024 m. gegužės 2 d. ir išvyko 2024 m. gegužės 2 d.; atvyko 2024 m. gruodžio 2 d. ir išvyko 2024 m. gruodžio 2 d.; atvyko 2024 m. gruodžio 3 d. ir vėl išvyko 2024 m. gruodžio 3 d.

12. 2025 m. sausio 31 d. Užsieniečio apklausos lapo duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas, pildydamas apklausos formoje nurodytus duomenis apie šeimyninis, ekonominius, socialinius ryšius (12, 23, 24 punktai), tokių ryšių neįvardino.

13. Departamentas , vadovaudamasis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2024 m. gruodžio 17 d. priėmė Sprendimą1 panaikinti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi, nes jis gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

14. Departamentas , vadovaudamasis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsnio 1, 6 dalimis, 2025 m. vasario 3 d. Sprendimu2 nusprendė pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę (duomenys neskelbtini)), t. y. įpareigoti savarankiškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, nes pareiškėjui buvo panaikintas Leidimas nuolat gyventi LR / Ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi, o 2025 m. sausio 23 d. paskelbus leidimą negaliojančiu, pareiškėjo buvimas LR laikomas neteisėtu.

Dėl leidimo nuolat gyventi LR panaikinimo

15. Pagal UTPĮ 2 straipsnio 15 dalį leidimas nuolat gyventi – dokumentas, suteikiantis užsieniečiui teisę gyventi LR ir patvirtinantis užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą. Pažymėtina, kad tokį leidimą užsienietis gali gauti, jeigu atitinka vieną iš UTPĮ 53 straipsnyje išdėstytų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnio 1 dalies 1-3 punktuose nustatytas sąlygas.

16. Leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu pragyveno ES valstybėje narėje be pertraukos pastaruosius 5 metus, iš kurių ne mažiau kaip 2 metus be pertraukos – LR, ir turėjo leidimą laikinai gyventi, išduotą pagal šio UTPĮ 40 straipsnio1 dalies 4¹ punktą.

17. UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

18. LR ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi E. S. išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto LR vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi E. S. išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) 104 punkte numatyta, kad paaiškėjus bent vienam UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje nustatytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima LR teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.

19. LVAT praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos. Teisėjų kolegija pažymi, jog UTPĮ imperatyviai nustatyta, kada leidimas nuolat gyventi užsieniečiui yra panaikinamas. UTPĮ nenustatyta išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punktuose nustatytu pagrindu, šis laikotarpis jam pratęsiamas iki 24 mėn. iš eilės.

20. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teisė būti LR nėra prigimtinė užsieniečio teisė (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017). Be kita ko, E. Ž. Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. 2012 m. birželio 12 d. sprendimą byloje Bajsultanov prieš Austriją). Todėl asmuo, siekiantis gauti (turėti, pakeisti) leidimą gyventi LR, turi išpildyti įstatymų jam nustatytus reikalavimus. Valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek LVAT (pvz., administracinė byla Nr. A858-1810/2010), tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje.

21. Byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, jog pareiškėjas buvo išvykęs iš LR ilgiau kaip 12 mėn. iš eilės, todėl atsakovas panaikino jam leidimą nuolat gyventi, nes šiuo atveju pagrindas leidimui nuolat gyventi panaikinimui yra imperatyvus.

22. D. S. padaryta išvada, jog pareiškėjas negyveno ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, patvirtina byloje esantys duomenys, o būtent – VSATIS duomenys apie pareiškėjo LR valstybės sienos kirtimus bei pareiškėjo paso įrašai, o taip pat iš esmės ir paties pareiškėjo skundo paaiškinimai, kuriais pareiškėjas patvirtino Sprendime1 Departamento padarytą išvadą, jog 2020 m. vasario 5 d. išvykęs į (duomenys neskelbtini), atgal į Lietuvą pareiškėjas sugrįžo tik 2021 m. balandžio 27 d., t. y. jis ilgiau nei 12 mėnesius negyveno Lietuvoje ar kitoje E. S. valstybėje, todėl teismas neturi jokio pagrindo abejoti šių duomenų teisingumu.

23. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, jog minėtas daugiau nei 12 mėnesių iš esmės nebuvimas LR ir kitose ES valstybėse narėse buvo tik laikinas išvykimas dėl būtinų itin svarbių priežasčių (susižalojusios motinos slaugos iki mirties momento (2021 m. balandžio 6 d.), todėl jo atžvilgiu UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto privalomasis leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas galėjo būti netaikomas remiantis Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio 1 dalies c punktu, Departamentui minėtas svarbias priežastis įvertinus kaip išimtines ir nesudarančias pagrindo panaikinti Leidimą.

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors UTPĮ nėra apibrėžta „gyvenimo“ sąvoka, tačiau atsižvelgiant į UTPĮ 2 straipsnio 15 dalį, kurioje numatyta, kad leidimas nuolat gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi LR ir patvirtina jo nuolatinio gyventojo statusą, galima pagrįstai teigti, kad užsienietis LR turėtų gyventi nuolat arba bent jau tikrai ilgiau nei vieną, dvi dienas per savaitę kas kelis mėnesius, o tuo labiau ne kas 12 mėnesių. Be to, UTPĮ priedo „Įgyvendinami ES teisės aktai“ redakcijų, galiojusių tiek Leidimo išdavimo metu (2020 m.), tiek ir Sprendimo priėmimo metu (2024 m..), įrašai patvirtina faktinę aplinkybę, jog pareiškėjo teisinės padėties klausimų sprendimo metu UTPĮ nuostatos buvo suderintos su Direktyva 2003/109/EB nuostatomis.

25. Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio (reglamentuojančio ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimo arba praradimo teisinius pagrindus) normos, o būtent ginčo atveju aktualus 9 straipsnio 1 dalies c) punktas numato, jog ilgalaikiai gyventojai praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tuo atveju, kai praleista ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš Bendrijos teritorijos. Taigi akivaizdu, jog minėtą Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio 1 dalies c) punkto imperatyvą Lietuva, kaip E. S. valstybė narė, perkėlė į nacionalinę teisę – reglamentuodama šią tarptautinę nuostatą dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso panaikinimo ar praradimo UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto imperatyvu.

26. Tačiau, minėta, UTPĮ nenustatyta išimčių, kurioms esant, užsieniečiui, gyvenančiam ne ES valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas, išskyrus atvejus, kai užsienietis turi leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punktuose nustatytu pagrindu, šis laikotarpis jam pratęsiamas iki 24 mėn. iš eilės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjo nurodoma Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio 2 dalies sąlyga – nukrypstant nuo Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio 1 dalies c punkto, valstybės narės gali nustatyti, kad prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės arba dėl ypatingų arba išskirtinių priežasčių ilgalaikio gyventojo statusas nėra panaikinamas arba prarandamas – nėra išimtį iš Direktyvos 2003/109/EB 9 straipsnio 1 dalies c punkto numatantis imperatyvas, o tik suteikia valstybėms narėms teisę savarankiškai apsispręsti nustatyti ar nenustatyti išimtį dėl Direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkte imperatyvo, kuomet, prabuvus išvykoje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, Leidimas privalo būti panaikinamas, taikymo.

27. Pareiškėjas skundu neneigė, jog Leidimas, kuris buvo panaikintas Sprendimu1, 2020 m. sausio 27 d. jam buvo pakeistas UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Šią aplinkybė pagrindžia ir Leidimo įrašai. Taigi byloje nustatyta, jog ginčo atveju UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuota antroji sąlyga – jog leidimas nuolat gyventi, išduotas UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ir 8² punkte nustatytu pagrindu, panaikinamas tik tuo atveju, kai užsienietis gyvena ne E. S. valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės – netaikytina. Kas akivaizdžiai rodo, jog D. S. UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto imperatyvą – leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne E. S. valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės – taikė pagrįstai, nes skundo faktiniame pagrinde pareiškėjo pateiktais paaiškinimais apie pareiškėjo motinos, iki mirties gyvenusios (duomenys neskelbtini), susižalojimą 2020 m. sausio 3 d., pareiškėjo vykdytą jos slaugą (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 5 d. iki (duomenys neskelbtini) (mirties data), paso ir VSATIS duomenimis apie išvykimą iš Lietuvos teritorijos 2020 m. vasario 5 d. ir grįžimą į Lietuvą tik 2021 m. balandžio 27 d., aiškiai nustatyta, jog pareiškėjo individuali situacija Sprendimo1 priėmimo metu atitiko UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto imperatyvųjį Leidimo panaikinimo pagrindą, nes jis daugiau 12 mėnesių iš eilės faktiškai buvo (gyveno) (duomenys neskelbtini), o ne LR ir /ar jokioje kitoje E. S. valstybėje narėje.

28. Pareiškėjas Sprendimo1 neteisėtumą ir nepagrįstumą taip pat grindė aplinkybe, jog Sprendimu1 nebuvo įvertinta jo gyvenimo trukmės Lietuvoje aplinkybė, tačiau teisėjų kolegija šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip visiškai nepagrįstus, kadangi iš Sprendimo1 turinio aiškiai galima identifikuoti, jog Departamentas itin išsamiai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lietuvos teritorijoje nuo pat 1982 m. aplinkybes, teisinius pagrindus bei jo veiklą, atvykimo ir išvykimo iš LR teritorijos duomenis bei atliko šių aplinkybių vertinimą, konstatuodamas, jog po 2021 m. vasario 5 d. pareiškėjas LR nuolat negyvena, didesnę laiko dalį būna išvykęs į (duomenys neskelbtini), o į Lietuvą atvyksta periodiškai keletą kartų per metus. Taigi Sprendimu1 akivaizdžiai buvo įvertinta pareiškėjo gyvenimo trukmės LR aplinkybė.

29. Be to, nors pareiškėjas nesutiko su, minėta, D. S. padaryta išvada, kad po 2021 m. vasario 5 d. pareiškėjas LR nuolat negyvena, tačiau byloje ištirtų įrodymų visuma – VSATIS duomenys ir pasų įrašai – patvirtina D. S. fiksuotas aplinkybes dėl pareiškėjo atvykimo ir išvykimo iš LR teritorijos laikotarpių, kurie rodo, jog pareiškėjas LR teritorijoje buvo trumpalaikius laikotarpius: 2021 metais tik balandžio 27 d.-gegužės 7 d.; 2022 metais tik kovo 2-8 d. ir rugsėjo 24 d.-spalio 5 d.; 2023 metais tik balandžio 1-8 d. ir rugsėjo 17 d.-spalio 13 d.; 2024 metais tik vasario 10 d.-gegužės 10 d. ir gruodžio2-3 d. Pareiškėjas šiuos duomenimis nepaneigiančių įrodymų į bylą nepateikė, todėl teisėjų kolegija, įvertinus byloje ištirtų įrodymų visuma nustatytas faktines aplinkybes, rodančias, jog pareiškėjas po 2021 m. balandžio 27 d. LR teritorijoje buvo tik porą kartų per metus ir trumpalaikius laikotarpius, o didesniąją laiko dalį per kalendorinius metus gyveno kilmės valstybėje ((duomenys neskelbtini)), neturi pagrindo nesutikti su D. S. padarytu pareiškėjo buvimo LR teritorijoje aplinkybių vertinimu, o pareiškėjo argumentus vertina kritiškai ir atmeta, kaip nepagrįstus.

30. Pareiškėjas Sprendimo1 neteisėtumą ir nepagrįstumą taip pat grindė jį su LR siejančių glaudžių socialinių ryšių aplinkybe, tvirtindamas, kad jis LR pragyveno daug metų, dirbo iki 1994 m., kuomet neteko darbo ir susidūrė su sunkumais susirasti darbą dėl turimos regos negalios, tačiau LR, kaip nuolatinis jos gyventojas, gauna VSDFV neįgalumo išmokas, gyvena toje pačioje gyvenamojoje vietoje eilę metų, o į (duomenys neskelbtini) iš LR išvyksta tik trumpalaikiams laikotarpiams dėl sveikatos (regos negalios) procedūrų, kurių negali gauti LR teritorijoje. Laikė, jog šios individualios jos situacijos aplinkybės Sprendimu1 buvo įvertintos netinkamai.

31. Visgi, įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija, su tokiais pareiškėjo argumentais neturi pagrindo sutikti ir juos atmeta, kadangi:

31.1. vienok, Sprendimo1 turinys rodo, jog Departamentas surinko ir vertino pareiškėjo individualią situaciją lemiančias šeimines, ekonomines, socialines aplinkybes nuo pat jo atvykimo į LR 1982 m. iki Sprendimo1 priėmimo dienos ir pareiškėjas teisminio nagrinėjimo metu į bylą nepateikė jokių naujų duomenų, kurie paneigtų D. S. atliktą šių aplinkybių vertinimą;

31.2. antra, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie leistų teismui įsitikinti skunde pareiškėjo pateiktais teiginiais, jog jis vykdavo į (duomenys neskelbtini) gydyti turimą regėjimo negalią, nes tokių gydymo paslaugų Lietuvoje negalėjo gauti. Pastebėtina ir tai, jog pareiškėjas neįrodė skunde nurodytos aplinkybės, jog asmuo, kurio mirties faktą patvirtinantys duomenys buvo pateikti į bylą, yra pareiškėjo mama, kadangi į bylą nebuvo pateikta giminystės ryšį įrodančių dokumentų. Taigi iš esmės savo poziciją pareiškėjas grindė prielaidomis ir subjektyviais, jokiais įrodymais nepagrįstais, samprotavimais;

31.3. trečia, aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas ginčo laikotarpiu (2020 m. vasario 5 d. iki 2021 m. balandžio 27 d.) negyveno LR ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės, nagrinėjamu atveju jokios teisinės reikšmės ginčo išsprendimui neturi;

31.4. ketvirta, pareiškėjas įrodinėja turintis socialinius ryšius Lietuvoje aplinkybėmis, jog LR iki 1994 m. dirbo, o po 1994 m. gauna VSDFV neįgalumo išmokas bei jam Lietuvos valstybė 2023 m. suteikė socialinį būstą, t. y. iš esmės Lietuvos valstybės, jam, kaip nuolatiniam gyventojui, teikiamomis socialinėmis garantijomis. Teisėjų kolegija pažymi, jog socialinės garantijos – tai materialinės ir teisinės priemonės, kuriomis valstybė įgyvendina žmonių socialines ir ekonomines teises (pirmiausia teises į darbą, poilsį, būstą, išsilavinimą, medicininę pagalbą, socialinę apsaugą senatvės, ligos, nedarbo ir kitų socialinių rizikų atvejais), tokiu būdu siekdama apsaugoti pažeidžiamiausių socialinių sluoksnių, grupių ir pavienių žmonių interesus, garantuoti jiems minimaliai priimtiną socialinių ir ekonominių poreikių tenkinimo lygį, mažinti gyventojų pajamų nelygybę. Taigi jos iš dalies parodo asmens socialinį statusą (padėtį visuomenėje, susijusią su asmens pareigomis ir teisėmis), tačiau socialinės garantijos savaime nesukuria ir neįrodo jokių asmens visuomenės gyvenime turimų socialinių santykių ar socialinės sąveikos tarp žmonių, t. y. socialinių (visuomeninių) ryšių. Tuo tarpu pareiškėjas, tvirtindamas, jog turi glaudžius socialinius ryšius Lietuvoje, į bylą nepateikė nei vieno įrodymo, jog dalyvauja Lietuvos visuomenės gyvenime ir/ar turi glaudžius, žmonių tarpusavio priklausomybe paremtus (pvz. draugystės, bendradarbiavimo, lojalumo ir pan.), socialinius santykius su LR gyvenančias asmenimis. Taigi iš esmės nepagrindė socialinių ryšių buvimo LR aplinkybės;

31.5. penkta, vien tai, kad pareiškėjas jaučia didesnį ar mažesnį emocinį ryšį su Lietuva ir daug metų periodiškai lankosi ar gyvena LR ar LR eilę metų yra dirbęs, ar gauna socialines garantijas (išmokas) ar jam, kaip nuolatiniam LR gyventojui, buvo suteiktas (išnuomotas) socialinis būstas), savaime nesuteikia pareiškėjui, kaip leidimą nuolat gyventi LR / ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES turinčiam užsieniečiui, teisės automatiškai nepertraukiamai visa laiką gyventi ir būti LR, jeigu jis nesilaiko UTPĮ nuostatų reikalavimų, nes jie nėra prioritetiniai ir nesudaro pagrindo užsieniečiui nepaisyti imperatyvių UTPĮ normų.

32. Sprendimo1 turinys patvirtina, jog Departamentas pareiškėjo individualią situaciją vertino, aptarė ir pareiškėjo buvimo LR trukmę, nurodytus šeiminius, socialinius, ekonominius ryšius bei juos įvertino (jų nenustatė) priimdamas ginčo sprendinį, todėl teisėjų kolegija sutinka su D. S. pateiktu pareiškėjo individualios situacijos dėl nuolatinio LR gyventojo statuso vertinimu ir pritaria D. S. padarytai išvadai, jog, atsakovas, nustatęs, kad užsienietis gyvena ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

33. I. S. turinį nustatyta, jog: jame yra aiškiai įvardintas Sprendimo priėmimą nulėmęs teisinis pagrindas – UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuris atitinka pareiškėjo individualią ginčo situaciją ir jos sąlygotą UPTĮ reglamentuotą privalomąjį sprendinį; Sprendime yra fiksuoti jį pagrindžiantys objektyvūs duomenys ir faktai, analizuojamos ginčo situacijai aktualios UTPĮ nuostatos, motyvuota pareiškėjo individuali situacija dėl leidimo nuolat gyventi sąlygų ir jų laikymosi. Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog Sprendimą1 atsakovas priėmė įvertinęs Departamento disponuojamus duomenis apie pareiškėjo situaciją, surinktus oficialus VSATIS duomenis, pareiškėjo Departamentui pateiktus aktualius duomenis (paso įrašus), kurie patvirtino, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 5 d. iki 2021 m. balandžio 27 d. ES valstybėje narėje negyveno daugiau nei 12 mėnesių iš eilės. Taigi atsižvelgus į aukščiau aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas1 yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsižvelgiant į atsakovo kompetenciją, tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir pritaikius nurodytų teisės aktų nuostatas, Sprendime1 nurodyti aiškūs, suprantami, pakankamai išsamūs motyvai.

34. Apibendrindama aukščiau išdėstytus motyvus, nustatytas aplinkybes, teisės normų taikymo kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui aktualias teisės aktų nuostatas, įvertino nustatytas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą1, Aprašo nuostatų nepažeidė. Sprendimas1 atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl jo panaikinti nėra pagrindo skunde nurodytais motyvais, todėl pareiškėjo skundas atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl grąžinimo į kilmės valstybę (įpareigojimo savanoriškai išvykti iš LR

35. Iš bylos medžiagos matyti, jog Sprendimas2 (pareiškėją grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos) buvo priimtas dėl to, jog pareiškėjui Sprendimu1 buvo panaikintas Leidimas nuolat gyventi LR.

36. Sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi (UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

37. Sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš LR (UTPĮ 127 straipsnio 1 dalis).

38. Sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar jo vykimo tranzitu per LR teritoriją priima ir jo įvykdymą kontroliuoja institucija, nustačiusi užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę pagrindą, – Departamentas arba VSAT (UTPĮ 127 straipsnio 6 dalis).

39. UTPĮ 39 straipsnio 1 dalis nustato atvejus, kai užsieniečio gyvenimas LR laikomas neteisėtu: 1) gyvena LR be leidimo gyventi; 2) gyvena LR turėdamas negaliojantį leidimą gyventi; 3) gyvena LR turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas; 4) turi suklastotą leidimą gyventi; 5) turi suklastotą kelionės dokumentą.

40. UTPĮ 24 straipsnio 1 dalis numato, kad leidimas gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi LR, pasirinkti gyvenamąją vietą LR, ją keisti, išvykti iš LR ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu.

41. UTPĮ 124 straipsnio 1 dalis nustato, jog užsienietis privalo išvykti iš LR iki UTPĮ 11 straipsnio 2–9, 11 dalyse užsieniečiams nustatyto buvimo laiko pabaigos, išskyrus atvejus, kai jis gauna dokumentą, patvirtinantį jo teisę būti arba gyventi LR.

42. Pagal UTPĮ 128 straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš LR, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš LR, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo LR laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais LR; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su LR, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi LR pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

43. Nagrinėjamu atveju Departamentas , priimdamas ginčijamą Sprendimą2, nustatė, jog pareiškėjui panaikintas turėtas LR ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi E. S. ir jis neturi kito dokumento, leidžiančio jam teisėtai būti L. Š. aplinkybių byloje nepaneigė ir pareiškėjas.

44. Kaip minėta, užsieniečio gyvenimas LR laikomas neteisėtu, kai užsienietis yra LR turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas (ĮUTP 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas), sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam yra panaikintas leidimas nuolat gyventi LR (ĮUTP 125 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, jog Departamentas skundžiamu Sprendimu2 darė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas, Sprendimu1 panaikinus Leidimą ir 2025 m. sausio 23 d. paskelbus jį negaliojančiu, LR teritorijoje yra neteisėtai (neturint leidimo gyventi LR), kas sudaro imperatyvų pagrindą pareiškėją grąžinti į jo kilmės šalį.

45. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš minėtų nuostatų akivaizdu, kad teisės aktų leidėjas nesuteikė sprendimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę priimančiai institucijai (Departamentui) diskrecijos priimti ar nepriimti tokio sprendimo. Be to, UTPĮ 125 straipsnio nuostatų analizė, UTPĮ 124 straipsnio 1 ir 2, 3 dalių, nustatančių atvejus, kada užsienietis privalo išvykti iš LR, kontekste leidžia teigti apie formalų pagrindų dėl užsieniečių grąžinimo nustatymą. Atitinkamai, sisteminė ir lingvistinė paminėtų teisės aktų nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, jog atliekamas tyrimas dėl užsieniečio grąžinimo ir įpareigojimo išvykti iš LR apsiriboja tik konkretaus fakto (nagrinėjamu atveju – kad pareiškėjas LR yra neteisėtai) ir teisės aktuose nustatytų pagrindų, dėl kurių asmuo negali išvykti ar būti išsiųstas iš šalies, nustatytų UTPĮ 124 straipsnio 3 dalis, 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatymu.

46. Pažymėtina, kad kompetentingų institucijų pareiga atsižvelgti į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes priimant sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš šalies yra nustatyta UTPĮ 127 straipsnio 3² punkte. Minėta, kad sprendime grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos, ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš LR (UTPĮ 127 straipsnio 1 dalis).

47. Iš šių teisės normų analizės bei byloje ištirtų įrodymų visuma nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes atsakovas atsižvelgė bei jas įvertinto spręsdamas klausimą dėl grąžinimo į užsienio valstybę termino nustatymo, per kurį pareiškėjas įpareigojamas savanoriškai išvykti iš L. N. atveju Departamentas, įvertinęs aplinkybes, paskyrė pareiškėjui 30 dienų terminą išvykti iš LR į kilmės valstybę: (duomenys neskelbtini).

48. Teismo vertinimu, Sprendimu2 buvo tinkamai įvertintos individualios pareiškėjo aplinkybės, taip pat Departamentas įvertino pareiškėjo buvimo LR trukmės aplinkybę bei ryšius su Lietuva bei ilgalaikių socialinių, ekonominių, šeiminių ryšių nenustatė. Teisėja kolegija pažymi, jog šių pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą įvertino šio teismo sprendimo 30-31 punktuose bei šiuo minėtų aplinkybių vertinimu remiasi visoje apimtyje ir spręsdama Sprendimo2 teisėtumo bei pagrįstumo klausimą, todėl jų nebekartoja ir pareiškėjo argumentus dėl buvimo LR trukmės bei socialinių ryšių Sprendimu2 neįvertinimo, remdamasis analogiškais argumentais, atmeta kaip nepagrįstus.

49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Sprendimas2 priimtas tinkamai išnagrinėjus faktinę pareiškėjo situaciją, yra pagrįstas tinkamai pritaikius teisės normas, motyvuotas, atitinkantis VAĮ reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo naikinti nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo patikslintas skundas dalyje dėl Sprendimo 2 taip pat atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

50. Pareiškėjo atstovė advokatė L. T. 2025 m. kovo 19 d. (duomenys atsiųsti elektroniniu paštu 2025 m. kovo 18 d.) pateikė teismui 2025 m. kovo 18 d. pirminę pažymą Nr. APD-2025-03267 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“, iš kurioje nurodė, jog valstybės naudai, atstovaujant pareiškėjo interesus šioje byloje, priteistina antrinės teisinės pagalbos išlaidų suma sudaro 581,78 Eur. Pareiškėjui byloje teikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba ir jis buvo 100 proc. atleistas nuo žyminio mokesčio už skundą sumokėjimo.

51. ABTĮ 42 straipsnyje nustatyta, kad teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

52. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis).

53. Įvertinus minėtą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad tik proceso šalis, kurios naudai buvo priimtas teismo sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

54. Šioje administracinėje byloje konstatuojama, kad pareiškėjo skundo reikalavimai yra nepagrįsti ir jis atmetamas, todėl nagrinėjamu atveju sprendimu atmetus pareiškėjo skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovo naudai, valstybės, atstovaujant šioje byloje pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, patirtos 581,78 Eur garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos, valstybei iš atsakovo yra nepriteistinos (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis, 42 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 1 dalimi, 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo B. Y. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nepriteisti valstybei, atstovaujant pareiškėją B. Y., valstybės patirtų 581,78 Eur garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.