Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-05-14 · Civilinė byla Nr. 2A-126-881/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-05-14
Bylos Nr.
2A-126-881/2014
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-13368-2012-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Vilija Mikuckienė
Atsakovas
UAB DK „PZU Lietuva“
Ieškovas
UAB „Idlija“
Trečiasis asmuo
D. S.
Kategorijos
  • 73.2.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-126-881/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-13368-2012-2Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.6.2. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1463-727/2013 pagal ieškovo UAB „Idlija“ ieškinį atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo – D. S..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Idlija“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 102 181,74 Lt draudimo išmokos ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2011 m. kovo 8 d. tarp šalių buvo sudaryta vežėjų automobiliais civilinės atsakomybės draudimo sutartis, kurios standartinės sąlygos buvo įtvirtintos 2008 m. gruodžio 18 d. redakcijos Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklėse Nr. 011. Ieškovas pagal įmonės Turinsky Transport s.r.o. užsakymą Kvasiny mieste (Čekija) priėmė pervežimui 8 naujus Škoda automobilius ir turėjo juos pristatyti krovinio gavėjui Tramosa France (Prancūzija). Vykdant krovinio pervežimą ieškovo transportas Čekijos Respublikos teritorijoje susidūrė su viaduku, o susidūrimo pasėkoje buvo sugadinti gabenti automobiliai. 2011 m. kovo 31 d. apie atsitikusią žalą atsakovui buvo pranešta raštu. Atsakovas žalos priežasčių ir dydžio nustatymo procese nedalyvavo, pagal pranešimą apie įvykį užvedė žalos administravimo bylą bei reikalavo dokumentų arba jų patvirtintų kopijų pateikimo. Ieškovas pateikė visus atsakovo prašytus dokumentus ir jų patvirtintas kopijas. 2011 m. rugsėjo 21 d. raštu Nr. 04-15C-87858 atsakovas informavo ieškovą, kad baigė administruoti žalos bylą ir priėmė sprendimą nemokėti draudimo išmokos, nes krovinį gabenęs vairuotojas nesilaikė prieš tiltą kelio ženklu nurodyto aukščio apribojimo 3,4 m, tokia galimybė, anot jo, numatyta Taisyklių Nr. 011-24.1.6 punkte, 2.34 punkte, draudimo poliso Nr. 2 nuostatose. Be to, atsakovas vairuotojo pateiktas aplinkybes ir aiškinimus apie įvykį traktavo kaip klaidinančius, kas taipogi leidžia jam, sutinkamai su Taisyklių 24.5.4 punktu, nemokėti draudimo išmokos. Ieškovas su atsakovo išvadomis dėl draudimo išmokos nemokėjimo nesutiko, tokį jo atsisakymą laikė nepagrįstu, teigdamas, kad vairuotojas teikė raštišką paaiškinimą draudikui remdamasis savo subjektyviai suvoktomis faktinėmis aplinkybėmis, toks vairuotojo paaiškinimas negali būti laikomas draudiką klaidinančiu dokumentu, todėl atsisakymas mokėti draudimo išmoką remiantis Taisyklių 24.5.4 punktu yra nepagrįstas. Draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką atsiranda, jei atsitinka draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Ieškovo manymu, draudiminio įvykio faktas akivaizdus, atsitrenkimas į tiltą ar net didelis neatsargumas nėra nurodyti Taisyklių Nr. 011 - 14 punkte numatytų nedraudžiamųjų įvykių sąraše. Draudimo sutartyje šalių susitarimu nėra numatyta, kad draudėjo didelis neatsargumas laikomas nedraudžiamuoju įvykiu, kad jis yra pagrindu nemokėti draudimo išmokos. Priešingu atveju, anot ieškovo, būtų visiškai pažeisti civilinės atsakomybės draudimo tikslai ir realieji šalių ketinimai apdrausti savo riziką, nes iš esmės taptų neaišku, kokią draudimo riziką ir atsakomybę šalys prisiėmė.

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovui draudimo išmoka nepriklauso, nes jis siekė suklaidinti atsakovą pateikdamas jam nepilnus, neišsamius ar melagingus duomenis apie įvykį, dėl kurio ieškovas reiškė prašymą išmokėti draudimo išmoką. Be to, įvykį sąlygojo paties krovinį gabenusio asmens didelis neatsargumas, nes jis pažeidė kelių eismo taisykles, nepaisė įspėjamųjų kelio ženklų, neįsitikino važiavimo ir viaduko aukštingumo saugumu, nebuvo pakankamai budrus ir apdairus, šios aplinkybės leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos. Atsakovas taip pat manė, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės, nes tik nustačius krovinio savininką ar asmenį, kuris atlygino krovinio savininkui nuostolius, patirtus dėl krovinio sugadinimo, gali būti nustatytas tokią reikalavimo teisę turintis asmuo. Šiuo gi atveju nėra aiškus įmonės Turinsky Transport s.r.o. teisinė padėtis ir santykis su eismo įvykiu, nėra įrodymų, kad ši įmonė buvo faktiškai dėl įvykio nuostolį patyręs asmuo, nėra aišku, koks buvo jos ir ieškovo vienarūšių reikalavimų užskaitymas, koks jų turinys ir pan. Atsakovas teigė nesutinkąs ir su nuostolio dydžio paskaičiavimu, nes, jo teigimu, objektyvių duomenų, pagrindžiančių realių galimų nuostolių dydį, nėra. Ieškovas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių: 1) 2011 m. kovo 30 d. įvykio metu automobilių sugadinimo faktą bei sugadinimų apimtį; 2) atliktus remonto darbus dėl 2011 m. kovo 30 d. įvykio metu sugadintų automobilių; 3) sugadintų automobilių prekinės vertės netekimą; 4) patirtas ekspertizės išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovui iš atsakovo 102 181,74 Lt draudimo išmokos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. rugsėjo 24 d. iki sprendimo visiško įvykdymo ir 8 066 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad byloje nekyla ginčo dėl paties įvykio fakto ir nuostolių atsiradimo. Atsakovas, nesutikdamas su draudimo išmokos išmokėjimu, apeliuoja į didelį ieškovo darbuotojo, krovinį gabenusio asmens, neatsargumą. Tačiau teismas mano, kad pagrindo konstatuoti vairuotojo veiksmuose didelį neatsargumą, kas leistų atsakovui nemokėti draudimo išmokos, nėra.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo konkrečiai ir aiškiai aptarti ar individualizuoti draudimo įvykiai. Nurodymas vairuotojui laikytis kelių eismo taisyklių, vykdyti saugų krovinio transportavimą (draudimo liudijimo priedas Nr. 2, Taisyklių Nr. 001 2.3.5 p.) yra pakankamai abstraktus ir labai formalus, netgi nėra jokio abiejų kaltės formų – tyčios ir didelio neatsargumo – atribojimo, kas leidžia draudikui faktiškai eliminuoti draudimo apsaugos taikymą bet kuriuo atveju nepriklausomai nuo krovinį tiesiogiai gabenusio asmens elgesio ar atliktų veiksmų turinio ir galimo jų neteisėtumo (pvz., kada krovinį transportuoja neblaivus vairuotojas). Draudikui, kuris kaip savo atsikirtimų pagrindą nurodo, jog įvykis yra nedraudžiamasis, nes įvyko dėl apdraustojo didelio neatsargumo, tenka pareiga įrodyti aplinkybes, patvirtinančias didelį neatsargumą, o šito draudikas neįrodė. Iš vairuotojo policijai ir draudikui teiktų paaiškinimų, taip pat teismui duotų paaiškinimų matyti, jog tretysis asmuo nepadarė jokių veiksmų, kurie atitiktų didelio neatsargumo sąvoką. Byloje nėra jokių įrodymų, kad vairuotojas krovinį būtų pakrovęs netinkamai, viršydamas leistiną maksimalų krovinio aukštį, kad transportavo (vežė) krovinį nesaugiai, kad vairuotojo elgesys neatitiko elementarių atidumo ir rūpestingumo standartų. Atsitrenkimas į tiltą ar susidūrimas su viaduku gabenant tralu automobilius nebuvo laikomas draudėjo dideliu neatsargumu ir kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2011, kurioje pateiktu išaiškinimu teismas remiasi nagrinėdamas šią bylą.

Taigi teismas sprendė, kad preziumuoti didelį vairuotojo neatsargumą konkrečiai šiuo nagrinėjamu atveju pagrindo nėra. Krovinio vežėjas draudė savo civilinę atsakomybę ir tam tikras kaltės rizikas dėl padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo, kuris šiuo atveju susijęs su kelio ženklų nepastebėjimu. Todėl atsakovo argumentas, paremtas Taisyklių Nr. 011 2.3.4 punktu numatytos pareigos nevykdymu, neturi jokio priežastinio ryšio su draudžiamuoju įvykiu. Pagal civilinės atsakomybės draudimo prigimtį pats savaime kelių eismo taisyklių pažeidimas negali būti laikomas draudimo sutarties sąlygų pažeidimu, priešingu atveju tai neatitiktų civilinės atsakomybės draudimo tikslų ir siekių bei eliminuotų bet kokios draudimo apsaugos taikymą. Teismas pažymėjo ir tai, kad nėra jokio pagrindo manyti, kad vairuotojas sąmoningai klaidino atsakovą. Iš jo draudikui ir policijai, o taip pat ir teismui teiktų paaiškinimų matyti, kad įvykių seką jis nurodė nuosekliai, esmines aplinkybes įvardijo tiksliai, o tam tikri galimi netikslumai tėra niuansinio pobūdžio, kurie esminės įtakos nagrinėjamo ginčo dalykui neturi.

Teismas nustatė, kad 2012 m. vasario 10 d. ieškovas sumokėjo Turinsky Transport s.r.o. tarpusavio užskaitos būdu 30 093,88 EUR. Ši suma buvo nustatyta remiantis Vokietijos Nuetzel inžinierių biuro ekspertų pateiktu remonto išlaidų įvertinimu. Turinsky Transport s.r.o. šiuo atveju veikė kaip ekspeditorius, pasamdęs ieškovo firmą tarptautiniam pervežimui, apgadinti automobiliai buvo ir yra Turinsky Transport s.r.o. nuosavybė. Teismo nuomone, netikėti šiais įrodymais teismas pagrindo neturi. Ūkinę veiklą vykdančių subjektų praktikoje tarpusavio užskaitymo faktai dažni ir leistini. Tarpusavio užskaitos susitarimas tarp ieškovo ir Turinsky Transport s.r.o. nėra nuginčytas, ir ši tarpusavio užskaitymo aplinkybė nėra reikšminga sprendžiant iš draudimo kylančius santykius. Todėl sprendė, kad pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės į jo civilinę atsakomybę apdraudusį asmenį, nėra.

Teismas nurodė, kad ieškovas prašomos priteisti išmokos dydį skaičiuoja remdamasis Vokietijos Nuetzel inžinierių biuro ekspertų pateiktu remonto išlaidų įvertinimu. Pasak teismo, Nuetzel inžinierių biuro ekspertų pateikti duomenys yra pakankamai objektyvūs ir išsamūs, šie ekspertai nurodė būtinų daryti remonto darbų apimtis ir kaštus, netikėti jais teismas pagrindo neturi (CPK 178, 185 str. str.). Kitų ekspertų išvados, jų pateikti apgadintų transporto priemonių apžiūros aktai mažiau informatyvūs ir mažiau išsamūs. Pastebėtina ir tai, kad skirtumas tarp įvairių ekspertų įvardinto žalos dydžio nėra esminis. Todėl žalos dydžiui nustatyti teismas remiasi Nuetzel inžinierių biuro ekspertų pateiktais duomenimis. Kadangi Turinsky Transport s.r.o. yra kompensavęs šių ekspertų aktų surašymą, o ieškovas pastarajam kompensavo šią sumą darydamas užskaitymą, ši suma, esanti tiesioginiame sąsajume su žalos dydžio nustatymu, taip pat priteistina iš atsakovo ieškovo naudai ieškinio pareiškime nurodytu pagrindu, ir šiame ieškovo prašyme jokio nesąžiningumo teismas neįžvelgia.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką buvo grindžiamas draudėjo sudarytos draudimo sutarties sąlygų, susijusių su nurodymais vairuotojams, pažeidimu, o ne konkretaus nedraudžiamojo įvykio taikymu. Taigi teismas neatskyrė skirtingų draudimo išmokos nemokėjimo pagrindų ir todėl priėjo prie nepagrįstos ir neteisėtos išvados. Dėl suteikiamos draudimo apsaugos ir jos apimties šalys susitarė pasirašydamos draudimo sutartį. Draudimo sutarties galiojimo metu draudėjas nereiškė jokio pageidavimo dėl konkrečių draudimo apsaugos apimtį lemiančių sąlygų pildymo, keitimo ir pan., todėl teismas visiškai nepagrįstai nurodė, jog nurodymas vairuotojams laikytis kelių eismo taisyklių, vykdyti saugų krovinio transportavimą yra pakankamai abstraktus ir labai formalus. Taip teismas šias draudimo sutarties sąlygas bei draudimo sutartyje numatytas pasekmes dėl šių sąlygų pažeidimo nepagrįstai ignoravo ir jomis nesivadovavo, nors galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Be to, nagrinėjamu atveju negali būti taikoma contra proferentem taisyklė. Draudikas labai aiškiai ir nedviprasmiškai numatė konkrečias draudimo sutarties sąlygas dėl draudėjo vairuotojų pareigų vykdyti saugų krovinio transportavimą, ir šalys susitarė, kad draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos už žalą, atsiradusią neįvykdžius šių nurodymų, kai bus nustatyta, kad žala atsirado dėl draudėjo, jo atstovo ar su juo susijusių asmenų tyčios ar didelio neatsargumo.

2. Teismas nepagrįstai nagrinėjamam ginčui pritaikė kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2011 pateiktą išaiškinimą, nes šių bylų faktinės aplinkybės nesutampa. Įvertinus konkrečias 2011 m. kovo 30 d. įvykio aplinkybes (vairuotojui esant blaiviam, važiuojant šviesiu paros metu, keliose vietose esant pastatytiems įspėjamiesiems kelio ženklams, važiuojant nepažįstamu keliu, neturint duomenų apie faktinį autovežio su kroviniu aukštį), vairuotojo elgesys vienareikšmiškai vertintinas dideliu neatsargumu. Be to, ieškovas tenkindamas pretenziją nesivadovavo CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalimi dėl atsakomybės ribojimo, tuo tik patvirtindamas, kad žala kroviniui buvo padaryta tokia vežėjo kaltės forma, kuri yra prilyginama tyčiniams veiksmams.

3. Teismas nepagrįstai nesivadovavo OOO „Lars Krogius“ pranešimu Nr. 11207, kuriame pateikiami detalūs bei pagrįsti žalos skaičiavimo principai. Be to, teismas neteisingai vertino ieškovo pateiktą Nuetzel inžinierių biuro skaičiavimą: nepagrįstai į atlygintinų nuostolių sumą įtraukė PVM, neatsižvelgė į tai, kad vertės sumažėjimo aplinkybė yra sąlyginė ir priklauso nuo atliktų remonto darbų kokybės, tuo tarpu byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šių išlaidų pagrįstą atsiradimą, todėl jos negali būti vertinamos kaip atsiradę nuostoliai.

4. Teismas nesivadovavo CPK 98 straipsnio 2 dalimi bei teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintomis rekomendacijomis dėl advokato užmokesčio dydžio, todėl priteisė nepagrįstai didelę išlaidų sumą advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliaciniame skunde draudikas siekia vienpusiškai ir nesąžiningai išaiškinti draudimo sutarties sąlygas ir taip susiaurinti draudimo apsaugos apimtį. Byloje konstatavus draudžiamojo įvykio faktą, draudikui kyla pareiga mokėti draudimo išmoką ir atsisakyti vykdyti šią pareigą draudikas gali tik esant Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje numatytiems draudimo sutarties sąlygų pažeidimams. Apelianto nurodyti draudimo sutarties pažeidimai nėra susiję priežastiniu ryšiu su draudžiamojo įvykio atsitikimu, todėl teismo pateikti motyvai visiškai atitinka Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalį.

2. Teismas pagrįstai sprendė, kad vairuotojo veiksmuose nėra didelio neatsargumo požymių, o susidūrimą su tiltu laikė vairavimo klaida (paprastu neatsargumu). Kita vertus, žalos padarymo rizika dėl vairuotojo didelio neatsargumo pagal ginčo sutartį buvo apdrausta, todėl nėra jokios prasmės nagrinėti, ar vairuotojo veiksmai vertintini kaip didelis neatsargumas, nes tai visiškai neturi įtakos apelianto pareigai mokėti draudimo išmoką.

3. Apeliantas pirmosios instancijos teisme neteikė jokių argumentų dėl žalos dydžio, o apeliaciniu skundu tiesiog siekia draudimo išmokos sumažinimo. OOO „Lars Krogius“ siurvejerio raporte nuostolių dydį apibūdinantys skaičiai yra nemotyvuoti, todėl teismas neturėjo pagrindo vadovautis siurvejerio aktu, o vadovavosi prie šio akto pridėtomis Nutzel ataskaitomis. Pagal CRM konvencijos 25 straipsnio nuostatas nustatant kompensacijos dydį nėra reikalaujama realaus krovinio remonto atlikimo, todėl apelianto argumentai, susiję su nuostolių dydžiu, yra nepagrįsti. Galimos atsakomybės ribojimo pagal svorį problemą apeliantas nurodė tik apeliaciniame skunde, kita vertus, nagrinėjamos bylos atveju ši problema neegzistuoja, nes kompensacijos dydis už du sugadintus automobilius yra galimas iki 106 236,77 Lt, be to, į nagrinėjamus apribojimus nepatenka PVM mokestis ir mokėjimai už sugadintų automobilių ekspertizę, kurių kompensacija apskaičiuojama atskirai pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 4 punktą. Nustatant draudimo išmokos dydį PVM nebuvo naudojamas.

Motyvuojamoji dalis

4. Teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir remiantis Rekomendacijų 8 ir 11 punktais nustatytos teisingai.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimų pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudiko pareigos išmokėti draudėjui draudimo išmoką pagal vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartį.

Apeliantas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju teismas neatskyrė skirtingų draudimo išmokos nemokėjimo pagrindų ir todėl priėjo prie nepagrįstos ir neteisėtos išvados. Apelianto teigimu, atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką buvo grindžiamas draudėjo sudarytos draudimo sutarties sąlygų, susijusių su nurodymais vairuotojams, pažeidimu, o ne konkretaus nedraudžiamojo įvykio taikymu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad draudimo rūšies taisyklėse, be kitų reikalavimų, turi būti nustatyti draudžiamieji įvykiai, taip pat gali būti nustatyta, kurie įvykiai nelaikomi draudžiamaisiais. Taigi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2009; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2013). Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi (pvz., pranešimai apie draudimo rizikos padidėjimą ir kita informacija apie draudimo sąlygų vykdymą; kt.). Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio, o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą spendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Draudimo įstatymo 96 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013). Kadangi nagrinėjamu atveju apeliantas atsisakymą išmokėti draudimo išmoką grindė būtent draudimo sutarties sąlygų pažeidimu (o ne nedraudžiamuoju įvykiu), byloje spręstinas draudimo sutarties pažeidimo (draudimo sutartimi prisiimtų pareigų nevykdymo) pasekmių teisinio kvalifikavimo klausimas.

Apeliantas teigia, kad ieškovas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, įtvirtinančias nurodymus krovinius pervežantiems vairuotojams: griežtai laikytis kelių eismo taisyklių ir vykdyti saugų krovinio transportavimą. Draudimo sutarties priede Nr. 2, kuriame šie nurodymai įtvirtinti, nustatyta, kad draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos už žalą, atsiradusią neįvykdžius nurodytų nurodymų, kai bus nustatyta, kad žala atsirado dėl draudėjo, jo atstovo ar su juo susijusių asmenų tyčios arba didelio neatsargumo. Taigi, priešingai nei teigia ieškovas, didelio neatsargumo vairuotojo veiksmuose nustatymas šiuo atveju yra teisiškai reikšmingas sprendžiant, ar apeliantui kyla pareiga išmokėti ieškovui draudimo išmoką.

Byloje nėra ginčo, kad krovinį gabenęs vairuotojas pažeidė kelių eismo taisykles: važiuodamas po tiltu nesilaikė kelio ženkle nurodyto transporto priemonių aukščio (3,4 m) apribojimo. Ginčas kilo dėl to, ar ieškovo vairuotojo veiksmuose yra didelio neatsargumo požymių.

Pagal kasacinio teismo praktiką, dideliu neatsargumu pripažįstamas paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2009).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad krovinio pakrovimą ir tvirtinimą vairuotojas atliko pats (priešingai nei pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2011), faktinis krovinio aukštis jam nebuvo žinomas, krovinio pervežimą Čekijos keliais vairuotojas vykdė pirmą kartą, eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, esant įspėjamiesiems kelio ženklams. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria apelianto nurodytiems argumentams, jog krovinio gabenimas nepažįstamais keliais neturint jokių duomenų apie faktinį krovinio aukštį, be to, esant įspėjamiesiems kelio ženklams apie ypač žemą tiltą, kuriuos krovinį gabenęs vairuotojas matė, vežėjui (vairuotojui), kuriam krovinių gabenimas yra profesionali veikla, vertintinas kaip didelis neatsargumas. Kadangi krovinio vežėjo didelis neatsargumas su atsiradusia žala yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu, tai yra pagrindas sumažinti ieškovui iš apelianto priteistos draudimo išmokos dydį, nes, kaip jau minėta, žala atsirado būtent dėl vežėjo didelio neatsargumo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šalių sudarytoje draudimo sutartyje didelis neatsargumas nebuvo numatytas kaip nedraudžiamasis įvykis. Draudimo taisyklių 14.1.2 punkte nedraudiminiu įvykiu įvardinta tik tyčinė kaltės forma, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką iš draudimo teisinių santykių kilusiose bylose, būtent draudimo išmokos dydžio sumažinimas, o ne atsisakymas ją priteisti, labiausiai atitiktų draudimo sutartimi suteiktos draudiminės apsaugos esmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į jau išdėstytus argumentus, vežėjo neatsargumo laipsnį, taip pat draudimo teisinių santykių prigimtį ir paskirtį, teisingumo ir proporcingumo principus labiausiai atitiktų draudimo išmokos sumažinimas 20 procentų.

Apeliaciniame skunde apeliantas ginčija eismo įvykyje padarytos žalos dydį ir tvirtina, kad teismas šiuo klausimu nepagrįstai nesivadovavo OOO „Lars Krogius“ pranešimu, o Nuetzel inžinierių biuro skaičiavimus vertino neteisingai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl bet kokios į bylą pateiktos informacijos įrodomosios reikšmės sprendžia teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nurodytas išimtis (CPK 185 str.). Įrodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, jei jų šaltinis yra asmuo, jis turi būti objektyvus dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2014). Nagrinėjamu atveju teismui buvo pateiktos dvi išvados su skirtingu žalos apskaičiavimo būdu ir nustatytu žalos dydžiu. Teismas sprendimą remtis Nuetzel inžinierių biuro išvada motyvavo jos objektyvumu ir didesniu išsamumu, t. y. teismų praktikoje pripažintais įrodymų patikimumo kriterijais. Be to, priešingai nei teigia apeliantas, šios išvados duomenis teismas įvertino teisingai: PVM į priteistą draudimo išmoką neįtraukė, o nustatytą automobilių vertės praradimą turėjo pagrindo priteisti, nes sąlyginė, pagal išvadą, yra tik automobilių techninės vertės sumažėjimo aplinkybė, o automobilių vertės sumažėjimas apskritai (dėl didelės remonto darbų apimties ir prievolės informuoti pirkėją apie avarijos metu padarytą žalą) yra absoliutus.

Pirmosios instancijos teismo priteista draudimo išmokos suma yra 102 181,74 Lt, sumažinus šią sumą 20 procentų, ieškovui iš apelianto priteisiama 81 745,39 Lt.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl draudiko pareigos mokėti ieškovui draudimo išmoką, netinkamai kvalifikavo ieškovo veiksmus vykdant draudimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl priėmė iš dalies neteisėtą sprendimą, kas yra pagrindas jį pakeisti, sumažinant ieškovui iš atsakovo priteistą draudimo išmoką iki 81 745,39 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Remiantis CPK 93 straipsnio 2 ir 3 dalimis, atsakovui iš ieškovo priteisiama 613,20 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio (3 066 Lt x 0,20 = 613,20 Lt).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 3 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo parengimą. Vadovaudamasi teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų 8.11 punktu, teisėjų kolegija sumažina šių išlaidų dydį iki 1 500 Lt ir priteisia ieškovui iš atsakovo 1 200 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (1 500 Lt x 0,80 = 1 200 Lt).

Be to, remdamasi CPK 93 straipsnio 5 dalimi, teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovo ieškinys liko patenkintas 80 proc.

Ieškovas pirmosios instancijos teisme patyrė 9 067,88 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš jų – 5 000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliaciniame skunde atsakovas teigė, kad išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra nepagrįstai didelės ir neatitinka teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų rekomendacijų. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo atsakovo argumentu sutinka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovui buvo suteiktos šios teisinės paslaugos: ieškinio ir dubliko parengimas bei atstovavimas dviejuose teismo posėdžiuose (iš viso 2 val. 13 min.). Taigi remiantis nurodytų rekomendacijų 8.2., 8.3., 8.18, 9 punktais ir teisinių paslaugų suteikimo metu galiojusiais minimalios mėnesinės algos dydžiais maksimali ieškovui priteistina suma galėjo būti 4 337,50 Lt ((3 x 850 Lt) + (1,75 x 850 Lt) + ((0,15 x 1 000 Lt) x 2 val.)). Nukrypti nuo rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo, nes byla nebuvo itin sudėtinga (rekomendacijų 11 p.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas priteisia ieškovui iš atsakovo 80 proc. bylinėjimosi išlaidų nuo 8 405,38 Lt sumos (3 066 Lt žyminio mokesčio + 1 001,88 Lt vertimo išlaidų + 4 337,50 Lt teisinės pagalbos išlaidų), t. y. 6 724,30 Lt.

Atsakovui iš ieškovo priteisiama 61,95 Lt vertimo išlaidų (309,76 Lt x 0,20 = 61,95 Lt) (2 t., b. l. 132).

Valstybei iš atsakovo priteisiama 19,58 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (24,48 Lt x 0,80 = 19,58 Lt). Iš ieškovo priteistina procesinių dokumentų įteikimo išlaidų suma – 4,90 Lt, yra mažesnė už teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. Nr. 1R-261/1K-335 įsakymu nustatytą minimalią valstybei priteisintą bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šios išlaidos iš jo nepriteisiamos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę sprendimo dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „Idlija“ (į. k. 145202032) iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ (į. k. 110057869) 81 745,39 Lt draudimo išmokos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą 81 745,39 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. rugsėjo 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 6 724,30 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ iš ieškovo UAB „Idlija“ 61,95 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ valstybės naudai 19,58 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.“.

Priteisti atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ iš ieškovo UAB „Idlija“ 613,20 Lt už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.

Priteisti ieškovui UAB „Idlija“ iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ 1 200 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Virginijus KairevičiusDanutė KutrienėVilija Mikuckienė