Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės (pirmininkaujanti ir pranešėja), Vidos Stonkuvienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus privačių detektyvų grupės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei valstybės įmonei Registrų centras dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

pareiškėja Vilniaus privačių detektyvų grupė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir pareiškėja) prašo panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centro Klaipėdos klientų aptarnavimo grupės 2019 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. S-44843 (14.15) „Dėl prašymo suteikti duomenis“ ir Valstybės įmonės Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. CSPR-263 „Dėl teritorinio registratoriaus priimti sprendimo“ bei atsakovę įpareigoti pareiškėjai suteikti 2019 m. liepos 2 d. rašte Nr. PDG-SD12/2019 „Dėl duomenų suteikimo“ nurodytus duomenis.

2019 m. liepos 18 d. pareiškėja raštu kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centro Klaipėdos klientų aptarnavimo grupę su prašymu suteikti archyvinę informaciją, kada bute, adresu (duomenys neskelbtini), įsikūrė F. šeima, kurio asmens vardu buvo sudarytas buto įsigijimo sandoris, nurodydama teisinį prašymo pagrindą – Įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 4 punktą. 2019 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. S-44843(14.15) buvo pateiktas atsakymas, jog valstybės įmonės Registrų centro Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centro Klaipėdos klientų aptarnavimo grupė prašymo įvykdyti negali, nurodyta, jog pareiškėja nepatenka į Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nurodytų asmenų sąrašą, todėl archyviniai duomenys negali būti teikiami.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje iš esmės ginčas kilo dėl Valstybės įmonės Registrų centro Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centro Klaipėdos klientų aptarnavimo grupės 2019 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. S-44843 (14.15) „Dėl prašymo suteikti duomenis“ (toliau – ir skundžiami sprendimai) teisėtumo ir pagrįstumo.

Panaikinus Valstybės įmonės Registrų centro Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centro Klaipėdos klientų aptarnavimo grupės 2019 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. S-44843 (14.15) „Dėl prašymo suteikti duomenis“ ir Valstybės įmonės Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. CSPR-263 „Dėl teritorinio registratoriaus priimti sprendimo“, pareiškėja prašo įpareigoti atsakovą jai suteikti 2019 m. liepos 2 d. rašte Nr. PDG-SD-12/2019 „Dėl duomenų suteikimo“ prašomus duomenis.

Nustatyta, jog 2019 m. liepos 18 d. pareiškėja kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centro Klaipėdos klientų aptarnavimo grupę su prašymu suteikti turimą archyvinę informaciją, nuo kada bute, adresu (duomenys neskelbtini), įsikūrė F. šeima ir kieno vardu buvo sudarytas buto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandoris (b.l. 60).

Atsakydamas į 2019 m. liepos 18 d. pareiškėjos prašymą, Registrų centro Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centras 2019 m. liepos 22 d. rašte Nr. S-44843 (14.15) „Dėl prašymo suteikti duomenis“ (b.l. 59) nurodė, kad informacijos neteiks, kadangi pareiškėja nepatenka į subjektų, nurodytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje, sąrašą.

Valstybės įmonės Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Nr. CSPR-263 „Dėl teritorinio registratoriaus priimti sprendimo“ (b.l. 52-54) Valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. CSPR-263 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ paliktas nepakeistu.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ) Lietuvos Respublikos privačios detektyvinės veiklos įstatymas (toliau – ir Detektyvinės veiklos įstatymas), Nekilnojamojo turto registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 „Dėl nekilnojamojo turto registro nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nuostatai, redakcija, galiojusi nuo 2017 m. gruodžio 15 d. iki 2019 m. liepos 26 d.).

Pagal savo pobūdį valstybės įmonės Registrų centro veikla yra viešojo administravimo veikla, todėl valstybės įmonė Registrų centras laikytina viešojo administravimo subjektu.

VAĮ 14 straipsnio 1 dalis nustato, kad prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – ir Taisyklės) 35.2 punktas numato, jog į prašymą pateikti turimą informaciją atsakoma pateikiant prašomą informaciją Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo nustatyta tvarka arba nurodomos atsisakymo tai padaryti priežastys.

Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 3-4 punktuose nurodyta, kad šis įstatymas netaikomas dokumentams, kuriuos teikti draudžia įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai, įskaitant dokumentus, kurie nėra prieinami dėl nacionalinio ar visuomenės saugumo, šalies gynybos interesų, statistinių duomenų slaptumo, komercinio konfidencialumo arba kurie sudaro valstybės, tarnybos, banko, komercinę, profesinę paslaptį bei dokumentams, kuriuos teikti riboja įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti norminiai teisės aktai, taip pat kai pareiškėjai turi pagrįsti dokumentų, kurių prašo, panaudojimo tikslą.

Kadangi vertintina, jog ginčo situacija patenka į minėtos teisės normos reguliavimo sritį, kilusio ginčo atveju aukščiau nurodyto įstatymo nuostatos netaikytinos.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnyje reglamentuota Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimo ir naudojimo tvarka ir sąlygos. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys yra vieši, išskyrus šio ir kitų įstatymų nustatytus apribojimus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai, kuriems teikiami nekilnojamojo turto registro archyviniai duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys.

Analogiškos nuostatos įtvirtintos Nuostatų 123 ir 134 punktuose. Nuostatų 123 punkte nurodyta, jog Nekilnojamojo turto registro duomenys yra vieši, išskyrus Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir kitų įstatymų nustatytus apribojimus. Pagal Nuostatų 134 punktą archyviniai Nekilnojamojo turto registro duomenys apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, kitus juridinius faktus ir žymas, padarytas Nekilnojamojo turto registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenys teikiami tik Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims, atliekant paiešką pagal nekilnojamojo daikto adresą arba nekilnojamojo daikto identifikatorių (unikalų ar registro numerį). Nuostatų 153 punktas nustato, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas gali motyvuotai atsisakyti teikti Nekilnojamojo turto registro duomenis ir privalo nurodyti kitus galimus teisėtus duomenų gavimo būdus.

Šiame kontekste aktualūs Konstitucinio Teismo išaiškinimai, kad bet kokius informacijos laisvės ribojimus būtina pagrįsti tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimus: informacijos laisvę riboti galima, jeigu tai daroma įstatymu, jeigu ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, jeigu ribojimais nėra paneigiama šios laisvės prigimtis bei esmė ir jeigu yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2002m. spalio 23 d., 2004 m. sausio 26 d. nutarimai). Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą santykius, susijusius su informacijos ieškojimu, gavimu ir skleidimu, įstatymais reguliuoti taip, kad, viena vertus, būtų užtikrinta viena iš prigimtinių žmogaus laisvių – informacijos laisvė, ir kad, kita vertus, įgyvendinant informacijos laisvę nebūtų pažeidžiamos konstitucinės vertybės, kad jos būtų apsaugotos ir apgintos (Konstitucinio Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

Analizuojant Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio redakciją, įsigaliojusią nuo 2012 m. sausio 10 d., atkreiptinas dėmesys į priežastis, paskatinusias tokios teisės normos atsiradimą. Iš 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1891 projekto Aiškinamojo rašto matyti, jog šio įstatymo projektas parengtas, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. redakcija) 42 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 „Dėl Nekilnojamojo turto registro nuostatų 88 punkto (2007 m. vasario 27 d. redakcija), 97 punkto (2007 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 22 d., 2010 m. kovo 3 d., 2011 m. gegužės 4 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ byloje Nr. 12/2008-45/2009. Konstitucinio Teismo 2011 m. birželio 9 d. nutarime pasisakyta, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnis tiek, kiek jame nenustatyta, kad advokatai, pateikę motyvuotą prašymą, turi teisę gauti Nekilnojamojo turto registre esančią informaciją, būtiną asmens teisei į teisminę gynybą veiksmingai įgyvendinti, prieštarauja LR Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai, 31 straipsnio 6 daliai.

Akivaizdu, jog aptariamu atveju buvo siekiama įteisinti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus atitinkantį Nekilnojamojo turto registro duomenų teikimą ir konkrečius jo apribojimus nustatantį įstatyminį teisinį reguliavimą.

Kadangi archyviniuose dokumentuose yra kaupiami duomenys, susiję su trečiųjų asmenų teisėmis, siekiant tinkamai užtikrinti tokių asmenų duomenų apsaugą, buvo nustatytas baigtinis sąrašas subjektų, kuriems Nekilnojamojo turto registro archyviniai duomenys gali būti teikiami ir jis negali būti aiškinamas plečiamai.

Įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje pateikta privačios detektyvinės veiklos samprata, kuri suprantama kaip šiame įstatyme nurodytos konsultacinės, tiriamosios, paieškos ir (ar) kitos paslaugos, teikiamos fiziniams ir juridiniams asmenims, siekiant padėti jiems teisėtai ginti savo teises ir laisves bei įgyvendinti teisėtus interesus. To paties įstatymo 21 straipsnyje pateiktas baigtinis sąrašas privataus detektyvo teikiamų paslaugų, t.y. privatus detektyvas, privačių detektyvų grupė ar privačių detektyvų bendrija, nepažeisdami įstatymų, gali teikti šias privačios detektyvinės veiklos paslaugas: 1) dingusių ar įstatymų nustatyta tvarka pripažintų nežinia kur esančiais asmenų paieška, dingimo aplinkybių tyrimas, informacijos apie galimą jų buvimo vietą rinkimas; 2) tėvų (įtėvių), globėjų ar rūpintojų prašymu informacijos apie nepilnamečių vaikų (įvaikių), neveiksnių tam tikroje srityje ir ribotai veiksnių tam tikroje srityje asmenų, kuriems įstatymų nustatyta tvarka nustatyta globa ar rūpyba, elgesį ir juos supančią aplinką rinkimas ir tyrimas, siekiant užtikrinti šių asmenų fizinį ar psichinį saugumą ir tik tais atvejais, kai kiti būdai ar priemonės yra nepakankami ir (arba) netinkami siekiant šiame punkte nurodytų tikslų. Šiuo atveju privatus detektyvas, privačių detektyvų grupė ar privačių detektyvų bendrija neprivalo pranešti duomenų subjektui apie jo asmens duomenų tvarkymą; 3) informacijos, reikalingos baudžiamajam procesui, civiliniams, darbo, iš draudimo sutarčių kylantiems ginčams ar administracinės teisenos byloms nagrinėti, rinkimas ir tyrimas; 4) kliento kilmės, giminystės ryšių, biografijos ir kitų duomenų apie klientą rinkimas ir tyrimas; 5) kliento komercinės, gamybinės ir (ar) profesinės paslapčių apsaugos užtikrinimas, techninio saugumo užtikrinimas savininko (teisėto valdytojo) patalpose, transporto priemonėse ar kitose kliento teisėtai valdomose vietose, taip pat elektroniniuose informacijos saugojimo ir elektroninių ryšių įrenginiuose, apsaugos nuo neteisėto informacijos rinkimo techninėmis priemonėmis užtikrinimas; 6) iš kliento pavogto, dingusio, iššvaistyto ar kitu būdu prarasto turto ar nuosavybės teises į tą turtą patvirtinančio dokumento, ar su turtu susijusios kitokios informacijos paieška; 7) konfidencialumo reikalaujančių susitikimų rengimas; 8) konsultavimas kitais privačios detektyvinės veiklos klausimais; 9) asmenų patikimumo ar mokumo įvertinimas; 10) duomenų dėl nesąžiningos konkurencijos ar komercinės ūkinės veiklos rinkimas; 11) skolininkų ir jų turto paieška.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog įstatymų leidėjas privataus detektyvo paslaugos nebuvo įvardintos kaip teisinės. Įstatymas taip pat nenumato, kad privatus detektyvas gali vykdyti valstybės pavestas funkcijas.

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėja nepatenka į teisės normoje, įtvirtintoje Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 2 dalies 5 punkte, apibrėžtų subjektų ratą, suteikiantį teisę suteikiantį teisę gauti Nekilnojamojo turto registro archyvinius duomenis apie nekilnojamąjį daiktą, daiktines teises ir šių teisių turėtojus, daiktinių teisių suvaržymus, juridinius faktus ir kitas žymas, įregistruotus šiame registre, ir su šiais suvaržymais, juridiniais faktais ir žymomis susijusių asmenų duomenis.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog atsakant į 2019 m. liepos 18 d. pareiškėjos prašymą, prašomus Nekilnojamojo turto registro archyvinius duomenis atsisakyta pateikti pagrįstai.

VAĮ 8 straipsnio 1 dalis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemai priklausančių kompetentingų institucijų sprendimai turi būti aiškūs, tikslūs, nedviprasmiški, leidžiantys suinteresuotam subjektui suvokti, kokios priežastys lėmė vienokį ar kitokį valdžios institucijos sprendimą (LVAT sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-1395/2008, 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1701-525/18). Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Įvertinus Registrų centro Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centro Klaipėdos klientų aptarnavimo grupės 2019 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. S-44843 (14.15) „Dėl prašymo suteikti duomenis“ ir Valstybės įmonės Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2019 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. CSPR-263 „Dėl teritorinio registratoriaus priimti sprendimo“ turinį darytina išvada, jog aukščiau nurodyti administraciniai sprendimai iš esmės yra pagrįsti nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t.y. atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl jų panaikinimui pagrindo nėra.

Netenkinus reikalavimo panaikinti skundu ginčijamus administracinius sprendimus, išvestiniu laikytinas skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.