- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-19
- Bylos Nr.
- I-2435-257/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-01395-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
dalyvaujant atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Donatui Miliui,
viešame teismo posėdyje nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir kitų reikalavimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šiaulių apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo R. P. skundas, kuriuo prašoma priteisti iš atsakovo 3019,47 Eur (10 425,61 Lt) nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., dėl priedo už kvalifikacinę klasę sumažinimo pagal atsakovo pateiktą 2014-01-22 pažymą Nr. 40-3-PAZ1-83 bei priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką.
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. P. skunde (2–4 b. l.) nurodė, kad Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – Šiaulių AVPK) jį atleido 2015-04-30 iš valstybės tarnybos (pasibaigus tarnybos pratęsimo terminui po 65 metų sukakties). Nors 2015-04-24 raštu Nr. 40835 prašė atleidimo dieną išmokėti nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl priedo už kvalifikacinę klasę sumažinimo, tačiau Šiaulių AVPK šios dalies neišmokėjo. Į šį prašymą Šiaulių AVPK atsakė 2015-04-29 raštu Nr. 40-S-38575, kuriame nurodyta, jog oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2013 m. spalio 1 d. nutarimą ir atitinkamam teisėkūros subjektui vykdant savo konstitucinę pareigą bei šiuo metu rengiant atitinkamiems valstybės tarnautojams susidariusių praradimų mechanizmą Šiaulių AVPK neturi teisinių priemonių spręsti klausimų, susijusių su susidariusia darbo užmokesčio nepriemoka. Iki šios dienos sprendimas dėl valstybės tarnautojams susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo sąlygų, būdo bei laikotarpio dar nėra priimtas, tačiau, Šiaulių AVPK nuomone, greitu laiku jį įstatymų leidėjas priims, todėl prašo palaukti šio sprendimo, nesikreipiant į teismą. Į jo 2013-10-24 prašymą Nr. 40-G-37330 dėl minėto laikotarpio nepriemokų dėl priedo už kvalifikacinę klasę Šiaulių AVPK 2013-10-24 raštu Nr. 40-S-28666 atsakė panašiai ir tikėjosi, kad minėtą mechanizmą nustatytu laiku priims įstatymų leidėjas (iki 2014 m. gegužės 1 d.), kurio sprendimo taip pat prašė palaukti, nesikreipiant į teismą. Tačiau ir 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio 2 dalies naujojoje redakcijoje nurodytas terminas – iki 2015 m. gegužės 1 d. nėra įgyvendintas. Šiaulių AVPK pateikė pažymą apie laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. susidariusias priedų už kvalifikacinę klasę nepriemokų sumas – 10425,61 Lt, tai sudaro 3019,47 eurų. Į jo 2015-04-24 rašto teisinius argumentus Šiaulių AVPK neatsakė, todėl šiame skunde jie gali kartotis. Mano, kad atleidžiant iš valstybės tarnybos ir sprendžiant nurodyto laikotarpio nepriemokos klausimą reikėjo vadovautis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 141 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, jog darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias sumas. Šio straipsnio 2 dalies išimtys nurodytos to paties straipsnio 1 dalyje, kur parašyta, jog darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu šiuo Kodeksu ar kitais Įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Mano, kad yra galimybė vykdyti DK 141 straipsnio 2 dalyje nurodytą imperatyvią nuostatą. Be to, DK 11 straipsnyje nurodyta, kad jeigu tarp šio kodekso normos ir kito įstatymo ar norminio teisės akto nuostatų yra prieštaravimų, taikoma šio kodekso norma; tuo atveju, kai tarp norminių darbo teisės aktų nuostatų yra prieštaravimų, taikoma darbuotojui naudingesnė nuostata. 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. XII-523 2 straipsnio 2 dalyje nurodytas tik ketinimas sukurti kompensavimo mechanizmą ir jame nėra nustatytos kitokios atsiskaitymo tvarkos, todėl mano, kad atsiskaitymo dieną turėjo būti išmokėtos visos jam priklausančios sumos. Jei ir apsirinka, tai 2014-04-16 Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – KT) sprendime išaiškinta, kad šie būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, reiškia ir tai, kad tokius praradimus patyrusių asmenų teisė šioje srityje galėtų būti įgyvendinama kitaip, inter alia ir teismine tvarka, nei prašomo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas įgyvendinančio teisinio reguliavimo nustatytais terminais ir tvarka. Konstitucinio Teismo 2007-11-29, 2011-10-25 nutarimuose konstatuota, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius; toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą (tai konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-10-28 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-602-1327/2014, VII dalis 2 pastraipa, 32 p.). Jei laukti minėto kompleksavimo mechanizmo sukūrimo, tai jis šiuo atveju neišvengiamai įsiterps į jau pasibaigusius teisinius santykius, todėl mano, kad nepriemoka už kvalifikacinę klasę jam turėtų būti išmokėta nelaukiant minėto mechanizmo sukūrimo. KT 2013-07-01 nutarimu nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Nurodė, kad jo kaltės nėra, todėl mano, kad atleidimo dieną turėjo būti įvertinti likę nepriskaitymai, nes privaloma išmokėti visas priklausančias pinigų sumas. Šiaulių AVPK pakako asignavimų šiai daliai išmokėti neatidėliojant, tai tikisi, jog nesudarytų didelių sunkumų išmokėti jo nepriemoką, kuri susidarė tik dėl priedo už kvalifikacinę klasę. Nurodė, jog labai svarbu, kad visos priklausančios sumos būtų išmokėtos šiemet, nuo to priklausys ir pensijos priskaičiavimas, todėl neišmokėjus minėtos dalies šiemet, pasilieka teisę reikalauti ir žalos atlyginimo. Nuo 2008-11-06 iki atleidimo dirbo viešųjų pirkimų srityje, turėdamas nustatytą 8 pareigybės kategoriją, gaudamas tokį atlyginimą, sunkiai taupė konkretiems tikslams, todėl negavus lauktų sumų bus žlugdomas tolimesnio gyvenimo etapo sureguliavimas. Pagal Lietuvos statistikos departamento informaciją vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2013 m. šalies vyrų buvo 68,53 metų. Todėl būtų naivu tikėtis, kad likęs jo gyvenimas bus daug ilgesnis. Šiaulių AVPK dirbo nuo 2003-01-02. 2008 m. buvo nustatyta onkologinė liga, 2009 m. pradžioje operavo, bet, kaip sakė gydytojai, tai – liga visam likusiam gyvenimui. Nuo 2008-11-06 iki 2014-04-16 vienas tvarkė viešųjų pirkimų apskaitą ir kitus susijusius darbus, darbo buvo labai daug, nustatytų 8 darbo valandų dažnai nepakakdavo, ypač IV ir I metų ketvirčiais. Tik nuo 2014 m. balandžio apskrities vyriausiuose komisariatuose buvo įsteigti Viešųjų pirkimų poskyriai ir padidintas darbuotojų skaičius. Todėl mano, kad tikslinga būtų kalbėti ne tik apie proporcingą darbo užmokesčio mažinimą, bet ir apie proporcingą valstybės tarnautojų darbo krūvį. Internete rado rekomendacijų, kad ekonominio sunkmečio metu darbuotojams reikėtų perskirstyti darbą, pakeičiant darbuotojų skaičių, tačiau nepastebėjo, kad šiuo keliu būtų pasukusi valstybės tarnyba. Tačiau vos ne kas savaitę iš žiniasklaidos girdima apie neproporcingai keliamus darbo užmokesčius, tai rodo, kad dabar nėra tokios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties, susidariusios valstybėje.
Pareiškėjas R. P. teismo posėdžio metu nurodė, kad skundą palaiko ir prašo tenkinti. Nurodė, kad į teismą kreipėsi dėl to, kad pagal Darbo kodekso 141 straipsnį atleidimo iš darbo dieną turi būti išmokėtas visas atlyginimas, ko išeidamas iš darbo jis ir tikėjosi. Kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, esmė ir yra atleidimo dieną išmokėti atlyginimą. Atsakovas atsiliepime apie esmę nieko nekalba. Jo nuomone, 141 straipsnis ir yra tam, kad nesidangstyti finansiniais sunkumais ir atleidimo iš darbo dieną išmokėti. Mano, kad su žmogumi turi būti visiškai atsiskaitoma, kai baigiasi teisiniai santykiai. Dažniausiai neišmokami pinigai būna dėl finansinių priežasčių. Atsakovas finansinę veiklą vykdo savarankiškai. Jis iš anksto kreipėsi į valdymo organizavimo skyriaus viršininką, informavo apie išėjimą iš darbo, kad jo atleidimo dieną būtų sumokėta jam priklausanti pinigų suma, bet atsakovas aiškina, kad bus priimtas įstatymas, vadovavosi dar negaliojančiu įstatymu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.1 straipsnį, Darbo kodeksas yra specialus įstatymas, kuriame nurodyta – jei yra prieštaravimų tarp įstatymų, privaloma vadovautis Darbo kodekso nuostatomis. Taip pat yra nuostata, kad abejotini dalykai būtų vertinami darbuotojo naudai. Nurodė, kad pradėjo dirbti nuo 2003 m., nuo 2008 m. dirbo viešųjų pirkimų specialistu ir finansinę komisariato padėtį puikiai žino. Finansinė padėtis nuo 2006 m. yra pasikeitusi. Ketvirtą ketvirtį tekdavo dirbti mažiausiai po 10 val., kadangi būdavo pats didžiausias darbų krūvis. Mano, kad ir šiuo metu komisariato finansinė padėtis nėra bloga. Jis reikalaujamus pinigus užsidirbo. Nuo 2003 m. mokėjo viena kategorija žemesnį atlyginimą negu buvo nustatytas įstatymo minimumas – kas mėnesį gaudavo maždaug 100 Lt mažesnį atlyginimą. Personalo skyrius tokią padėtį aiškino tuo, kad departamento nurodymu taip daroma.
Atsiliepimas
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (31–33 b. l.) nurodė, kad Šiaulių AVPK nesutinka su skundo reikalavimais priteisti iš Šiaulių AVPK 3019,47 Eur dydžio darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę dydžio, bei vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, nes mano, kad šie skundo reikalavimai yra nepagrįsti. Dėl Šiaulių AVPK veiksmų teisėtumo nurodė, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog Šiaulių AVPK neteisėtai atsisakė tenkinti jo prašymą išmokėti darbo užmokesčio dalį, susidariusią taikant 2009 m. liepos 17 d. įstatymo Nr. XI-363 nuostatas, kuriomis buvo sumažinti valstybės tarnautojams atlyginimai. Todėl esminis klausimas šioje byloje kyla dėl darbo užmokesčio dalies, kurios neišmokėjimą pareiškėjui sąlygojo ne vidaus tarnybos statutinė įstaiga, o Lietuvos valstybė (t. y. konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas), netinkamai reglamentuodama valstybės tarnautojų darbo užmokesčio mokėjimo klausimus. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – Seimas) 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad Vyriausybė iki 2015 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Konstitucinis Teismas 1999 m. birželio 3 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad: „<...> jei Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos šių įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti.“ Atkreipė dėmesį į tai, kad Šiaulių AVPK neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją priima įstatymų leidėjas, įgyvendindamas teisėkūros funkciją. Oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą 2013 m. spalio 1 d. ir atitinkamam teisėkūros subjektui vykdant savo konstitucinę pareigą ir šiuo metu rengiant atitinkamiems valstybės tarnautojams susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, Šiaulių AVPK neturi teisinių galimybių skirti ir mokėti tokį darbo užmokestį, kuris atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Pažymėjo, kad patirtų praradimų kompensavimo sąlygų, būdo, periodiškumo pasirinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją susidariusių sumų išmokėjimo sąlygas pasirinkti atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisydamas kitų svarbių veiksnių. Tad remiantis įtvirtintu teisiniu reguliavimu, laikytina, kad tol, kol nėra teisinio reglamentavimo, kokiomis sąlygomis, periodiškumu turi būti išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka, Šiaulių AVPK neturi teisinių galimybių išmokėti tokio darbo užmokesčio nepriemokos dydžio, kokio prašo pareiškėjas, todėl Šiaulių AVPK pagrįstai skundžiamu raštu atsisakė spręsti pareiškėjo darbo užmokesčio dalies išmokėjimo klausimą. Dėl senaties termino taikymo nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Taigi, valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas. Be to, Darbo kodekso 301 straipsnis nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-1-638/2005) konstatavo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui taikytinas bendras 3 metų senaties terminas, todėl nesumokėta darbo užmokesčio dalis galėtų būti priteista ne daugiau kaip už trejus metus nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos, t. y. už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 7 d. iki 2013 m. gegužės 6 d. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Šiaulių AVPK veiksmuose nėra nustatyti neteisėti veiksmai, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šių veiksmų buvimą, dėl to pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti ir atmestini. Prašo pareiškėjo skundą dėl visų jo reikalavimų atmesti kaip nepagrįstą ir taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį.
Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas Donatas Milius teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad atsiliepime išdėstyti visi nesutikimo su skundo reikalavimais motyvai. Yra atsiradusi nauja faktinė aplinkybė – 2015-09-01 įsigaliojo Asmenų, kuriems už darbą mokama iš valstybės savivaldybių biudžeto lėšų dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, atlyginimo dalies grąžinimo įstatymas, priimtas 2015-06-30. Šiuo teisės aktu nustatytas santykis tarp darbuotojų, kurie negavo darbo užmokesčio dalies, ir darbdavių, kurie tuo laiku veikė pagal tuo metu nustatytus teisės aktus, t. y. pagal Vyriausybės nutarimus ir įstatymą, kuriuo buvo sumažintas darbo užmokesčio koeficientas. Minėtame įstatyme nustatytas kompensavimo mechanizmas ne tik dirbantiems darbuotojams, bet ir darbuotojams, jau išėjusiems iš darbo, t. y. nutraukusiems darbo santykius. Yra nustatytas mechanizmas dėl darbo užmokesčio dalies grąžinimo, pradedant grąžinimą nuo 2016 m. ir baigiant 2020 m. (minėto įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje išdėstytais laikotarpiais). Mano, kad šiuo konkrečiu atveju turėtų būti taikomas paminėtas specialusis teisės aktas, kuris nustato specialų teisinį santykį. Mano, jog negali būti taikomas DK 141 straipsnis, nes valstybė nustatė teisės aktu tokį darbo užmokesčio apmokėjimą. Mano, kad šis teisinis santykis buvo sureguliuotas įstatymų, todėl įstatymų nustatyta tvarka Šiaulių AVPK ir yra įpareigotas būtent tokia tvarka kompensuoti pareiškėjui darbo užmokestį. Asmenų, kuriems už darbą mokama iš valstybės savivaldybių biudžeto lėšų dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, atlyginimo dalies grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, kad asmenims, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną eina pareigas jiems sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioje institucijoje ar įstaigoje, priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis už darbo šioje institucijoje ar įstaigoje laikotarpį išmokama be atskiro prašymo. Kitais atvejais, t. y. kai asmuo nebedirba, asmenims priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalys išmokamos pagal pateiktus prašymus. Šis įstatymas yra taikomas be išimties visiems, kuriems minėtu laikotarpiu buvo taikomas sumažintas darbo užmokesčio koeficientas.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo R. P. skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 3019,47 Eur nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d., dėl pareiškėjui sumažinto priedo už kvalifikacinę klasę bei vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo.
Iki priedų už kvalifikacinę klasę mažinimo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) buvo nustatyta, kad priedas už trečią kvalifikacinę klasę sudaro 15 proc. pareiginės algos, už antrą kvalifikacinę klasę – 30 proc. ir už pirmą kvalifikacinę klasę – 50 proc. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. liepos 17 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. rugpjūčio 1 d.) pakeitus Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalį sumažinti priedai už kvalifikacinę klasę: priedas už trečią kvalifikacinę klasę – nuo 15 iki 10 proc., už antrą kvalifikacinę klasę – nuo 30 iki 20 proc., už pirmą kvalifikacinę klasę – nuo 50 iki 30 proc. pareiginės algos dydžio.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, nustatytu Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalyje (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d.), sumažinus valstybės tarnautojų atlyginimų priedų už kvalifikacinę klasę dydžius nustatytas neproporcingas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimo mastas; aukštesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojų atlyginimai sumažinti atsižvelgiant tik į atskirą atlyginimo sudedamąją dalį – priedą už kvalifikacinę klasę; kartu atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis priartintas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos asmens atlyginimo, pažeistos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų valstybės tarnautojų kategorijai priskirtų asmenų, einančių skirtingas pareigas, atlyginimų dydžių proporcijos. Pažymėjo, kad ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo mažinamas tik atskiros atlyginimo sudedamosios dalies – priedo už kvalifikacinę klasę dydis, yra iš esmės ydingas, nes juo dar labiau, nei mažinant pareiginės algos koeficientą, iškreipiamos laikotarpiu iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytų valstybės tarnautojų atlyginimų dydžių proporcijos, atliekančio sudėtingą darbą aukštos kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo dydis dar labiau priartinamas prie mažiau sudėtingą darbą dirbančio žemesnės kvalifikacijos valstybės tarnautojo atlyginimo. Konstatavo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu nepaisyta iš Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatos „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, aiškinamos kartu su konstituciniais teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principais, kylančių reikalavimų teisiniam reguliavimui, kuriuo dėl valstybėje susidariusios itin sunkios ekonominės, finansinės padėties mažinami valstybės tarnautojų atlyginimai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams; konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas kitų konstitucinių principų (inter alia proporcingumo, teisingumo) kontekste, nereiškia socialinės lygiavos, inter alia nepaneigia reikalavimo diferencijuoti iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų mokamų atlyginimų dydžių atsižvelgiant į juos gaunančių asmenų atliekamų funkcijų pobūdį, jų sudėtingumą ir apimtį, tenkančią atsakomybę už tų funkcijų vykdymą, einamų pareigų ypatumus, šias pareigas einančių asmenų profesinį lygį, kvalifikaciją; šio reikalavimo privalu paisyti ir nustatant apmokėjimo už darbą mažinimo priemones valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai. Konstitucinis socialinio solidarumo principas, aiškinamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo kontekste, suponuoja įstatymų leidėjo pareigą nustatyti nediskriminacinį asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastą, kuriuo atlyginimai būtų proporcingai mažinami visoms šių asmenų kategorijoms neatsižvelgiant į tai, kuriose valstybės ar savivaldybių institucijose ir kokias pareigas jie eina.
Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas turėjo teisę, kaip tokią, valstybėje 2008 metų antroje pusėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei būklei proporcingai sumažinti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų, priedus už kvalifikacinę klasę, tačiau toks priedų už kvalifikacinę klasę mažinimas turėjo būti proporcingas visiems asmenims, kuriems už darbą apmokama iš biudžeto lėšų.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d.) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui, nurodyti priedai už kvalifikacines klases negali būti taikomi.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat konstatavo, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo.
Konstitucinis Teismas, atskleisdamas įstatymų leidėjo pareigos teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turinį, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT14-S9/2014 pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Įstatymų leidėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu. Visuomenei turi būti nurodomi konkretūs kriterijai, kuriais grindžiamas valstybės ekonominės, finansinės padėties įvertinimas, lemiantis patirtų praradimų mechanizmo nustatymo ar įgyvendinimo atidėjimą. Valstybėje nebelikus ypatingos situacijos, įstatymų leidėjas turi nedelsiant priimtu teisės aktu (įstatymu) nustatyti kompensavimo mechanizmą, kad būtų užtikrinti asmenų, patyrusių šiuos praradimus, teisėti lūkesčiai. Sekant šiomis nuostatomis, darytina išvada, kad asmens teisių pažeidimas gali būti konstatuojamas tik tada, kai įstatymų leidėjas, pasibaigus sunkiai ekonominei situacijai, vengia nustatyti sumažinto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmą.
Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XI1-523 (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios <...> pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas), kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Lietuvos Respublikos Seimas 2014 rugsėjo 11 d. įstatymu Nr. XII-1088 pratęsė šį terminą iki 2015 m. gegužės 1 d.
Lietuvos Respublikos Seimas patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį priimdamas Lietuvos Respublikos 2014 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą (toliau – Finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymas), preambulėje konstatuodamas, kad, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą įstatymų leidėjo pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžetų lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, tai yra tvarką, kuria vadovaudamasi valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Kartu Lietuvos Respublikos Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad, apsisprendus 2014 metais kompensuoti praradimus, patirtus dėl nuo 2009 metų sumažintų valstybinių pensijų ir iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamų atlyginimų koeficientų, priedų ir kitų išmokų, viešosios išlaidos padidėtų apie 1 mlrd. litų ir dėl to kiltų rizika pradėti perviršinio deficito procedūrą Lietuvos Respublikai, atsižvelgdamas į tai, kad toks išlaidų padidinimas nemažinant kitų išlaidų pažeistų Fiskalinės drausmės įstatymo reikalavimus, o kitų išlaidų sumažinimas šia suma keltų grėsmę esminių valstybės funkcijų atlikimui, Finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo preambulėje konstatavo, kad 2014 metais neįmanoma vienu metu įgyvendinti Fiskalinės drausmės įstatymo nuostatų ir išvengti perviršinio deficito, tai yra atsižvelgti į finansinę šalies būklę ir kompensuoti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamų valstybinių pensijų ir atlyginimų sumažinimo praradimus, neviršijant 2014 metų tikslo, todėl nėra pagrindo teigti, kad numatoma gauti ar sukaupti lėšų, reikalingų praradimams dėl sumažintų valstybinių pensijų ir sumažintų atlyginimų kompensuoti, ir dėl to 2014 metų valdžios sektoriaus išlaidos turi būti tvirtinamos neįsipareigojant kompensuoti šiuos praradimus.
Įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį liudija ir tolimesni Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai. Įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. KT51-N17/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti prokurorų ir kai kurių kitų valstybės pareigūnų pareiginės algos koeficientai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, siekdamas atlyginti tuos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtus praradimus, kurie nebūtų buvę patirti, jeigu būtų buvęs užtikrintas tolygus ir proporcingas darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas pirmiau nurodytu mastu, Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. galioja šio teismo sprendimo paskelbimo metu. Šis įstatymas, be kita ko, taikomas ir asmenis (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. rugpjūčio 1 d.–2013 m. rugsėjo 30 d. Grąžinimo įstatymu buvo nustatytas neproporcingai sumažinto kompensuotino darbo užmokesčio apskaičiavimo dydis bei kompensacijos išmokėjimo tvarka, o taip pat išmokėtinų sumų finansavimo šaltinis. Pagal Grąžinimo įstatymą (2 straipsnio 1 dalis) asmenims, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų ir kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), grąžinami šie patirti praradimai: 1) šio straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka apskaičiuota grąžintina asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų, išskyrus vienkartines pinigines išmokas, kurios teisės aktų nustatyta tvarka buvo skirtos kaip skatinimo priemonė, dalis (toliau – grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis); 2) šio straipsnio 12 dalyje nustatyta tvarka grąžintinas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo susidaręs socialinių, valstybinio socialinio draudimo išmokų, valstybinių pensijų dydžių skirtumas ir kaupiamųjų pensijų įmokų skirtumas. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmenims, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną eina pareigas jiems sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioje institucijoje ar įstaigoje, priklausanti grąžintina neišmokėto darbo užmokesčio dalis už darbo šioje institucijoje ar įstaigoje laikotarpį išmokama be atskiro prašymo. Kitais atvejais asmenims priklausančios grąžintinos neišmokėto darbo užmokesčio dalys išmokamos pagal pateiktus prašymus. Tokie prašymai Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka turi būti pateikti sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusioms institucijoms ar įstaigoms, išskyrus šio straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje atitinkamam laikotarpiui procentinėmis dalimis išdėstytas grąžintinos neišmokėtos darbo užmokesčio dalies mokėjimas.
Įgyvendindama aukščiau aptartą įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“ Nr. 903, kuriuo patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą ir Valstybinio socialinio draudimo išmokų ir valstybinių pensijų, kurių dydis priklausė nuo neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), neišmokėtos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą. Šis nutarimas įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.
Kadangi įstatymų leidėjas įvykdė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nustatytą įpareigojimą kompensuoti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintą darbo užmokesčio (atlyginimo) dalį ir nustatė kompensavimo mechanizmą, todėl, pasikeitus aplinkybėms, neliko ginčo dalyko. Lietuvos Respublikos Seimui per protingą laiką nustačius ekonomikos krizės neproporcingai sumažintos darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo tvarką, pareiškėjas neproporcingai sumažintą atlyginimo dalį turi teisę gauti remdamasis Grąžinimo įstatymu. Byloje duomenų, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai delsė nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, nėra. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, kad nustatytas kompensavimo mechanizmas kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu yra neteisingas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo turtinės teisės nėra pažeidžiamos, tenkinti skundą ir priteisti pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu susidariusią atlyginimo nepriemoką nėra pagrindo. Taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjo išvestinio skundo reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.
Teismas atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo R. P. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.