Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios N. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau - BK) 228 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį išteisintas nenustačius, kad buvo padarytos veikos, turinčios šių nusikalstamų veikų požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. buvo kaltinamas tuo, kad būdamas antstolių V. Č., R. V., B. Č. ir V. L. kontoros antstoliu – valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, atlikdamas antstolio funkcijas vykdomojoje byloje Nr. 0116/08/00535 pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008-05-12 išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 151V/2008 dėl piniginių lėšų išieškojimo iš skolininko A. A. U., išieškotojo AB banko ,,Hansabankas“ naudai, turėdamas 2008-06-04 VĮ Registrų centras Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko duomenų bazės išrašą su istorija, matydamas ir žinodamas, kad Arūno A. U. vardu registruotam nekilnojamam turtui – 0,20 ha ploto žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Turto areštų registre Vilniaus apygardos teismo 2008-03-12 nutartimi nuo 2008-03-13 įregistruotas areštas, kuriuo siekiama užtikrinti galimai palankaus teismo sprendimo tinkamą įvykdymą, apginti V. B. galimai pažeistas teises bylinėjantis dėl pripažinimo negaliojančiomis sutarčių, kuriomis minėtas sklypas perleistas A.A. U., suvokdamas, kad tokia priemonė taikoma kitų asmenų pažeistoms turtinėms teisėms apginti, siekdamas asmeninės turtinės naudos – gauti atlyginimą vykdomojoje byloje Nr. 0116/08/00535, antstolių kontoros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) Vilniuje, 2008-08-07 surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0116/08/00535, kuriuo minėtą žemės sklypą, esant nepanaikintam areštui, taikomam Vilniaus apygardos teismo 2008-03-12 nutartimi, už 567 tūkst. litų pardavė A. B., a. k. (duomenys neskelbtini)

Siekdamas sėkmingai užbaigti savo nusikalstamą sumanymą ir gauti minėto turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto patvirtinimą, antstolis V. Č. šį aktą kartu su vykdomąja byla Nr. 0116/08/00535 2008 m. rugpjūčio mėn. 7-11 dienomis, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui, esančiam Laisvės per. 79A Vilniuje, nepateikdamas duomenų apie Vilniaus apygardos teismo 2008-03-12 nutartimi V. Č. parduotam žemės sklypui taikomą areštą.

Neturėdama duomenų apie Vilniaus apygardos teismo 2008-03-12 nutartimi taikomą areštą ir tokiu būdu būdama suklaidinta, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja B. T. 2008-08-11 patvirtino antstolio 2008-08-07 turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą Nr. 0116/08/00535, po ko šio akto pagrindu A. A. U. vardu registruotam turtui – 0,20 ha ploto žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Turto arešto aktų registre 2008-08-25 išregistruoti visi areštai, tuo pačiu ir areštas, taikomas Vilniaus apygardos teismo 2008-03-12 nutartimi, nuo 2008-09-08 minėto sklypo nuosavybės teisės įregistruotas A. B. vardu.

Užbaigus vykdymo procesą, antstolių kontoros patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) Vilniuje, 2008-08-25 antstolis V. Č. surašė išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymą, pagal kurį iš A. B. sumokėtų 567 tūkst. litų paskyrė sau 22852,56 Lt vykdymo išlaidų.

Savo veiksmais antstolis V. Č. sąmoningai ignoravo Lietuvos Respublikos Teismų įstatymo (toliau – Teismų įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi visoms valstybės ar savivaldybių institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, nevykdė Antstolių įstatymo 3 str. 1 ir 2 d. reikalavimų, įpareigojančių antstolį, atliekantį savo funkcijas, vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais, sąžiningai atlikti profesines pareigas, o vykdant vykdomuosius dokumentus - imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeidžiant kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų, atliekant savo funkcijas vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Antstolių įstatymu bei kitais įstatymais, kitais teisės aktais, pažeidė LR CPK 2 str., nustatantį, kad civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant, pažeidė LR Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 str. 2 d. nuostatą, kad įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų, to paties straipsnio 3 d. nuostatą, draudžiančią piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims, to paties straipsnio 4 d. nuostatą, kad civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai pažeidė LR CPK 13 str. įtvirtintą dispozityvumo principą, kadangi dėl jo neteisėtų veiksmų buvo apsunkintas galimo teismo sprendimo, kurio įvykdymas buvo iš anksto užtikrintas laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu, įvykdymas, V. B. prarado teisę laisvai disponuoti savo turtine teise, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatą, jog nuosavybė yra neliečiama, kadangi jo veiksmų pasėkoje V. B. prarado galimybę ateityje efektyviai apginti savo nuosavybės teisę į jai teismo sprendimu priteistą turtinę teisę, pažeidė LR CPK 150 str. 1, 3, 4 d. nuostatas, kad sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi priimti tik teismas bei pažeidė CPK 152 str. 4 d. nuostatą, jog antstolis vykdo teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pažeidė 2002 m. gruodžio 20 d. duotą priesaiką laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, visada būti sąžiningas ir dorai vykdyti antstolio pareigas.

Sąmoningai, t.y. tyčia, pažeisdamas išvardintų norminių aktų reikalavimus bei juose įtvirtintus principus, atvirai demonstruodamas jų negerbimą ir savo nuostatą nesilaikyti galiojančių norminių aktų, siekdamas asmeninės turtinės naudos, V. Č. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, pažeidė antstolio priesaiką, sumenkino antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, autoritetą, diskreditavo valstybės tarnautojo, kuriam prilyginamas antstolis, vardą, o kartu ir teisingumo vykdymą valstybėje apskritai, dėl to buvo padaryta didelės neturtinės žalos valstybės interesams.

Motyvuojamoji dalis

Vilniaus apygardos prokuroras savo apeliaciniame skunde teigia, jog apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Prokuroras nurodo, kad apygardos teismas konstatavęs, jog V. Č. visus įstatymuose numatytus veiksmus atliko vykdydamas galiojantį teismo sprendimą, neatsižvelgė į tai, kad išteisintasis, vykdydamas išieškojimo procesą, nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir sąmoningai juos pažeidė. Antai, V. Č., žinodamas, jog tam pačiam turtui, t.y. žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) Vilniuje, taikomos laikinosios apsaugos priemonės ne tik pagal Hansabanko hipoteką, bet ir pagal kitų asmenų turtinio pobūdžio pretenzijas, neatliko jokių veiksmų siekiant patikrinti tų asmenų turtinių pretenzijų teisinį pagrindą, jų, kaip išieškotojų, eiliškumą, taip pat nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar nėra pagrindų vykdymo proceso sustabdymui. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, kad V. Č. savo veiksmais sąmoningai ignoravo Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir CPK 18 straipsnio nuostatas, t.y. neatsižvelgė į Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 12 d. nutartį, kuria minėtam sklypui buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Antstolių įstatymo (toliau – Antstolių įstatymas) 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, jog antstolis, vykdydamas savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo principais, sąžiningai atlikti jam pavestas funkcijas, o atliekant vykdymo procesą privalo imtis visų teisėtų priemonių, siekiant tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeidžiant kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. V. Č. savo neteisėtais veiksmais pažeidė ir CPK 2, 13 straipsnių, 150 straipsnio 1, 3, 4 dalių, 152 straipsnio 4 dalies, CK 1.137 straipsnio 2, 3, 4 dalių nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį. Be to, išteisintojo veiksmais buvo pažeistos nukentėjusiosios V. B. teisės, numatytos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, 150 straipsnio 1 dalyje, 587 straipsnio 4 punkte, 603 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 633 straipsnio 2 dalyje, 759 straipsnio 1 dalyje, 145 straipsnyje, 693 straipsnyje, 145 straipsnyje. Apelianto teigimu, V. Č., realizuodamas turtą, kuriam buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pagal V. B. ieškinį, suprato, kad laikinosios apsaugos priemonės neteks savo prasmės. Be to, teismo sprendimas, kuriuo turtui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, laikytinas vykdomuoju dokumentu ir turi būti vykdomas pagal CPK 587 straipsnio 4 punkte nustatytą tvarką. Prokuroro teigimu, V. B. buvo įgijusi teisę prisijungti prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, išieškojimo proceso, tačiau ji apie šį vykdymo procesą nebuvo informuota. Tokiu būdu buvo pažeistos jos teisės, numatytos CPK 145 straipsnyje.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. Č. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

V. Č. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 246 straipsnio 2 dalyje, ir nuteisti jį laisvės atėmimu trejiems metams.

Pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį paskirtąsias laisvės atėmimo bausmes subendrinti apėmimo būdu ir V. Č. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą trejiems metams.

Nukentėjusioji N. D. savo apeliaciniame skunde teigia, Vilniaus apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas. Apeliantė nurodo, kad antstolis V. Č., matydamas, jog žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi buvo paskirtos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti galimai palankaus V. B. teismo sprendimo įvykdymą, bei žinodamas, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumentų klastojimo ir sukčiavimo, šį žemės sklypą tretiesiems asmenims perleido neteisėtai. Tokiais veiksmais V. Č. pažeidė apeliantės teises, garantuojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Be to, V. Č., organizuodamas minėto žemės sklypo pardavimą iš varžytinių, apie tai nepranešė N. D..

Nukentėjusioji N. D. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį bei priteisti iš V. Č. 3000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis bei jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Prokuroro ir nukentėjusiosios apeliaciniai skundai atmetami.

Perduodant šią baudžiamąją bylą į teismą, V. Č. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir 246 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas tuo, kad būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – antstoliu, atlikdamas savo, kaip antstolio, funkcijas vykdomojoje byloje Nr. 0116/08/00535 pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 151V/2008, žinodamas, jog A. A. U. vardu registruotam nekilnojamajam turtui – 0, 20 ha žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, siekdamas asmeninės turtinės naudos, minėtą A. A. U. priklausantį nekilnojamąjį turtą pardavė A. B.. Kaltinamajame akte nurodyta, kad tokiais neteisėtais veiksmais V. Č. pažeidė Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, CPK 18 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, kad teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi visiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi. Taip pat V. Č. pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos, CPK ir Antstolių įstatymo nuostatas, įpareigojančias antstolį sąžiningai atlikti savo funkcijas, savo veikloje vadovautis teisės aktais, ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Taip pat išteisintasis buvo kaltinamas tuo, kad pažeidė CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą, kadangi dėl jo neteisėtų veiksmų buvo apsunkintas galimo teismo sprendimo, kurio įvykdymas buvo iš anksto užtikrintas taikant laikinąsias apsaugos priemones, įvykdymas; V. B. prarado teisę laisvai disponuoti savo turtine teise, todėl V. Č. veiksmais buvo pažeista Konstitucijos nuostata, pagal kurią nuosavybė yra neliečiama.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatavo, jog V. Č., atlikdamas savo, kaip antstolio, veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0116/08/00535, elgėsi teisėtai, laikėsi antstolio veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis nebuvo nuginčyta turto pardavimo teisėtumo prezumpcija, todėl V. Č. veiksmuose nėra BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 246 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų požymių. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs tai, jog, pagal CPK nuostatas, hipotekos teisėjo priimta nutartis už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytinių arba perduoti įkeistą daiktą kreditoriui administruoti yra vykdomasis dokumentas, kuris privalo būti vykdomas be jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto. Vykdydamas hipotekos teisėjo nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytinių, antstolis atlieka priverstinį įkeisto daikto pardavimą. V. Č., vykdydamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008 m. gegužės 12 d. nutartį ir parduodamas A. A. U. nuosavybes teise priklausiusį turtą jo pasiūlytam pirkėjui, CPK įtvirtintų reikalavimų nepažeidė.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, jog V. Č., žinodamas, kad jo parduodamam turtui Vilniaus apygardos teismo nutartimi yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nesiėmė priemonių nustatyti, ar nėra pagrindų vykdymo proceso stabdymui. Be to, prokuroro teigimu, kaltinamajame akte nurodyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, CPK ir kitų teisės aktų reikalavimai, kuriuos V. Č., atlikdamas vykdymo veiksmus ir perleisdamas turtą, pažeidė, tačiau dėl jų pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė. Nukentėjusioji N. D. apeliaciniame skunde nurodo iš esmės analogiškus argumentus kaip ir prokuroras, tvirtina, jog V. Č., perleisdamas tretiesiems asmenims areštuotą turtą, pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kuri saugo asmens teisę į nuosavybę.

BK 2 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nurodyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės sąlygų, numatanti, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Pareiga nustatyti, ar kaltininko veiksmai atitinka BK specialiosios dalies straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, tenka bylą nagrinėjančiam teismui, kuris savo teisinį vertinimą privalo motyvuotai išdėstyti teismo nuosprendyje. Teismo nuosprendžiui, kaip didžiausią teisinę galią turinčiam procesiniam dokumentui, yra keliami atitinkami reikalavimai – jis turi būti pagrįstas ir teisėtas. Teismo nuosprendis laikomas teisėtu tik tuo atveju, kai jis priimtas laikantis visų baudžiamojo proceso reikalavimų ir kai juo tiksliai bei tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Pagrįstu teismo nuosprendis pripažįstamas tik tada, jeigu jis priimtas išsamiai išaiškinus visas bylos aplinkybes, o jo išvados ir sprendimai pagrįsti teisiamajame posėdyje ištirtais abejonių nekeliančiais įrodymais. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas šių reikalavimų laikėsi ir pagrįstai nustatė, kad bylos medžiagoje nėra surinkta duomenų, leidžiančių daryti patikimą išvadą, jog V. Č. veiksmuose yra BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 246 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymių.

Teisėjų kolegija pažymi, jog tiek kaltinamajame akte, tiek prokuroro apeliaciniame skunde yra nurodyta nemažai Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, CPK ir kituose teisės aktuose įtvirtintų bendrojo pobūdžio teisinių nuostatų, kurias, prokuroro teigimu, pažeidė V. Č., atlikdamas savo, kaip antstolio, veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0116/08/00535. Tačiau šie prokuroro nurodyti teisės aktų pažeidimai yra deklaratyvūs, iš esmės nesusieti su konkrečiais išteisintojo atliktais veiksmais bei antstolio veiklą reglamentuojančiomis specialiosiomis teisinėmis normomis. Todėl siekiant nustatyti, ar V. Č. pažeidė šiuos teisės aktų reikalavimus, visų pirma būtina įvertinti, ar išteisintojo veiksmai realizuojant turtą, kuriam teismo sprendimu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvo teisėti; ar šiais veiksmais buvo pažeisti imperatyvūs įstatymo reikalavimai ar draudimai; ar V. Č. šioje situacijoje turėjo įstatymo suteiktą diskrecijos teisę pasielgti kitaip.

Byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis – paties išteisintojo V. Č., nukentėjusiosios N. D., liudytojų A. A. U., A. B., V. V., B. T. parodymais, rašytiniais bylos duomenimis, kurie Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nustatyta tvarka užfiksuoti atitinkamuose procesiniuose dokumentuose, patikimai nustatyta, kad: V. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydama taikyti A. A. U. turtui – žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, laikinąsias apsaugos priemones galimo ieškinio reikalavimų užtikrinimui; Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi V. B. prašymas patenkintas ir jos galimo ieškinio reikalavimų užtikrinimui areštuotas A. A. U. priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, uždraudžiant juo disponuoti (1 t. 8 b.l.); 2006 m. vasario 8 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriuje buvo įregistruotas hipotekos lakštas Nr. 01120060003004, kuriuo A. A. U. įkeitė AB bankui „Hansabankas“ nekilnojamąjį daiktą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (1 t. 92-93 b.l.); 2008 m. kovo 27 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartimi Nr. 151/2008 minėtas įkeistas nekilnojamasis turtas buvo areštuotas (1 t. 92-93 b.l.); Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjas 2008 m gegužės 12 d. išnagrinėjo bylą pagal AB bankas „Hansabankas“ pareiškimą ir be kita ko nutarė priverstinai parduoti iš varžytynių nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklausantį A. A. U., šis sprendimas įsiteisėjo 2008 m. gegužės 20 d., o vykdomasis raštas išduotas 2008 m. gegužės 26 d. (1 t. 155 b.l.); 2008 m. gegužės 30 d. antstoliui V. Č. buvo pateiktas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus Vykdomasis raštas Nr. 151V/2008 dėl skolos išieškojimo iš A. A. U., priverstinai parduodant iš varžytynių pastarajam priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (1 t. 56 b.l.); antstolis V. Č., vykdydamas savo, kaip antstolio pareigą, 2008 m. birželio 3 d. priėmė patvarkymą priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti byloje Nr. 0116/08/00535 (1 t. 57 b.l.); 2008 m.. birželio 4 d. jis surašė turto arešto aktą ir paskelbė varžytynes (1 t. 62-63, 66-69 b.l.); 2008 m. rugpjūčio 7 d. į antstolį V. Č. kreipėsi skolininkas A. A. U. siūlydamas iš varžytynių parduodamą žemės sklypą parduoti jo siūlomam pirkėjui – A. B. (1 t. 71 b.l.); A. B. sutiko pirkti žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (1 t. 75 b.l.); antstolis V. Č. 2008 m. rugpjūčio 7 d. patvarkymu nutraukė minėto žemės sklypo pardavimo iš varžytynių procedūrą (1 t. 77 b.l.) ir tą pačią dieną surašė turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktą (1 t. 78 b.l.); apie įvykdytą teismo nutartį ir parduotą žemės sklypą V. Č. 2008 m. rugpjūčio 26 d. ir 2008 m. rugpjūčio 28 d. pranešimais informavo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių (1 t. 82-85 b.l.); Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus teisėjos V. V. 2008 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi panaikintas areštas, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008 m. kovo 27 d. nutartimi taikytas nekilnojamajam turtui, esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir nutarta baigti hipoteką pagal hipotekos lakštą Nr. 01120060003004, išregistruojant jį iš hipotekos registro (1 t. 92-93 b.l.).

Taigi pirmiau aptarti duomenys leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad išteisintasis V. Č., parduodamas A. A. U. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, kuriam Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi buvo pritaikytas areštas, vykdė įsiteisėjusią Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008 m. gegužės 12 d. nutartį. Šios nutarties rezoliucinėje dalyje buvo nutarta parduoti iš varžytynių A. A. U. priklausiusį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Pagal formuojamą teismų praktiką, hipoteka yra daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipotekos institutą sudarančios materialiosios teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o tokią specifinę šio kreditoriaus padėtį užtikrina ir hipotekos instituto esmę įtvirtina specialiosios proceso teisės – CPK XXXVI skyriaus – normos (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. Z. B., bylos Nr. 3K-3-12/2005; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2010; 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. B. v. BUAB „Neto“, bylos Nr. 3K-3-433/2010; kt.). Jeigu per hipotekos lakšte nustatytą terminą skolininkas įsipareigojimo neįvykdo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises kreipdamasis į hipotekos teisėją ir prašydamas, kad įkeistas daiktas būtų parduotas iš viešųjų varžytynių ir iš gautų pinigų visiškai atlyginta jam priklausanti suma, kurią jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius, arba kad jam būtų suteikta teisė pradėti administruoti įkeistą daiktą (CK 6.192 straipsnio 1 dalis). CPK 558 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintos nuostatos, jog, gavęs pareiškimą, hipotekos teisėjas priima nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių arba perduoti įkeistą daiktą kreditoriui administruoti ir praneša apie tai raštu hipotekos kreditoriams, kurių prievolių įvykdymui užtikrinti yra įkeistas šis daiktas, įkeisto daikto savininkui ir skolininkui, taip pat daiktą įregistravusiam turto registrui (registrams); hipotekos teisėjo nutartis kartu su kreditoriaus pareiškimu išieškoti skolą arba perduoti įkeistą daiktą administruoti išsiunčiami vykdyti daikto buvimo vietos antstoliui. Vadovaujantis šiomis specialiosiose teisės normose įtvirtintomis nuostatomis konstatuotina, kad hipotekos teisėjo priimta nutartis už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių arba perduoti įkeistą daiktą kreditoriui administruoti yra vykdomasis dokumentas, kuris vykdytinas be jo pagrindu išduoto vykdomojo rašto; antstolis vykdo hipotekos teisėjo nutartį (CPK 558 straipsnio 2 dalis, 586 straipsnio 1 dalis, 587 straipsnis). Vykdydamas hipotekos teisėjo nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytynių, antstolis atlieka priverstinį įkeisto daikto pardavimą žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K., D. K., bylos Nr. 3K-7-364/2010).

Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Tai reiškia, jog antstolis, vykdydamas jam pavestas užduotis, veikia ne savo vardu ir laisva valia, o tik jam valstybės suteiktų įgaliojimų ribose ir tik tokia tvarka, kaip tai nustato įstatymas. Pagal to paties įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, už įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus, padarytus atliekant antstolio funkcijas, už kuriuos taikoma baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, antstolis atsako kaip valstybės pareigūnas. Toks įstatyme įtvirtintas teisinis reglamentavimas reiškia, jog antstolis yra viešosios teisės subjektas, kurio privalomo bei leistino elgesio ribas nustato viešosios teisės normos. Viešajai teisei būdingas imperatyvusis jos teisinių santykių dalyvių reguliavimo metodas, kuris reiškia, jog antstolis, kaip valstybės pareigūnas, gali veikti tik tokiais būdais ir tokiomis formomis, kokios yra įtvirtintos teisės aktuose. Bet koks jo veikimas ar neveikimas išeinant už griežtai imperatyviomis teisės normomis nustatytos kompetencijos ribų ar veikimas kitais nei nustatyta būdais, yra neteisėtas ir draudžiamas.

Pirmiau aptarti teisės aktų reikalavimai ir jų išaiškinimas teismų praktikoje suponuoja neabejotiną išvadą, kad šiuo atveju antstolis V. Č., gavęs vykdomąjį raštą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008 m. gegužės 12 d. įsiteisėjusios nutarties vykdymo, neturėjo teisės savarankiškai spręsti, kokį bei kam priklausantį turtą jis privalo parduoti iš varžytynių. Išteisintasis, areštuodamas ir perleisdamas trečiajam asmeniui A. A. U. priklausiusį, teismo nutartyje nurodytą konkretų nekilnojamąjį turtą, neturėjo teisės nevykdyti teismo nutarties ar ją vykdyti savo pasirinktu būdu, parduodant kitą turtą. Tos aplinkybės, jog V. Č., vykdydamas minėtą įsiteisėjusią hipotekos skyriaus nutartį, neturėjo teisės atsisakyti ją vykdyti, nepaneigia ir apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės, jog išteisintasis vykdymo veiksmus atliko žinodamas, jog tam pačiam turtui Vilniaus apygardos teismo nutartimi yra pritaikytas areštas. Pagal pirmiau aptartą formuojamą teismų praktiką, hipotekos teisės į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto ne ginčo tvarka esminė aplinkybė yra ta, kad toks kreditorius naudojasi pirmenybe prieš kitus kreditorius. Vadinasi, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartis, kuria buvo pritaikytas areštas A. A. U. turtui, ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008 m. gegužės 12 d. nutartis negali būti laikomi lygiaverčiais teismo galutiniais dokumentais, kurie turi būti vykdomi vienoda tvarka. Juolab, kad pastaroji Hipotekos skyriaus teisėjo nutartis buvo priimta po Vilniaus apygardos teismo nutarties areštuoti minėtą nekilnojamąjį turtą. Pirmosios instancijos teisme apklausta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėja V. V., priėmusi minėtą nutartį, paaiškino, jog hipotekos kreditorių reikalavimai yra tenkinami be eilės. Tuo tarpu aplinkybė, kad išieškomam turtui yra taikomas areštas, jokios įtakos sprendimui negali turėti ir nėra pagrindas sustabdyti vykdymo procesą pagal hipotekos lakštą. Toks vykdymo procesas gali būti stabdomas tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad turtui yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės baudžiamojoje byloje arba siekiant užtikrinti pirmesnės eilės kreditorių interesus. Pastarosios aplinkybės šioje byloje nustatytos nebuvo, todėl antstolis V. Č. neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti vykdyti teismo nutartį dėl turto išieškojimo iš A. A. U. (3 t. 32-33 b.l.).

Pirmiau aptarti bylos duomenys ir jais nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad V. Č., atlikdamas vykdymo veiksmus pagal įsiteisėjusią Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2008 m. gegužės 12 d. nutartį nepažeidė imperatyvių įstatymo reikalavimų, priešingai, šioje situacijoje jis neturėjo įstatymo suteiktos diskrecijos teisės pasielgti kitaip. Vadinasi, pripažinus V. Č. veiksmus teisėtais, nėra pagrindo išvadai, kad jis, perleisdamas A. A. U. priklausiusį turtą trečiajam asmeniui, būtų piktnaudžiavęs savo tarnybine padėtimi ar viršijęs savo, kaip antstolio, įgaliojimus. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstus atmeta apeliacinių skundų argumentus, jog kaltinamajame akte nurodytais veiksmais V. Č. pažeidė Konstitucijos 23 straipsnyje garantuojamą teisę į nuosavybės neliečiamybę. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje imperatyviai nurodyta, jog nuosavybė yra neliečiama. Šiuo teisės aktu yra ginamos turto savininko teisės į jam nuosavybės teise priklausantį objektą. Tai reiškia, jog norint konstatuoti, kad asmens teisė į nuosavybės neliečiamumą buvo pažeista, būtina nustatyti, jog šis asmuo tokią teisę yra įgijęs. Pagal CK 4.37 straipsnio nuostatas, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybės teisė yra daiktinė teisė, todėl ji yra neatskiriama nuo objekto. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatytas faktines aplinkybes, konstatuoja, jog nuo 2008 m. gegužės 12 d. iki 2008 m. rugpjūčio 28 d., kuomet antstolis V. Č. atliko vykdomuosius veiksmus pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyriaus nutartį, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklausė A. A. U.. Tuo tarpu V. B. šio turto pardavimo metu buvo ieškovė civilinėje byloje, kuri dar nebuvo išnagrinėta. Vadinasi, turto pardavimo metu ji neturėjo nuosavybės teisių į ginčo metu A. A. U. valdytą turtą. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartimi pritaikius laikinąsias apsaugos priemones A. A. U. turtui, buvo siekiama ne perleisti nuosavybės teises į turtą, o užtikrinti galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymą. Vadinasi, V. Č. atliktų vykdymo veiksmų metu V. B. neturėjo nuosavybės teisės į A. A. U. priklausiusį turtą, negalėjo juo disponuoti, valdyti ir naudoti. Tai reiškia, jog išteisintojo veiksmai parduodant A. A. U. priklausiusį turtą negalėjo pažeisti V. B. teisių į žemės sklypo nuosavybę, kadangi pastaroji tokios teisės V. Č. inkriminuotų įvykių metu neturėjo ir tokia teise nedisponavo. Dėl šių aplinkybių negali būti pripažįstamas pagrįstu ir prokuroro apeliacinio skundo argumentas, jog tokiais veiksmais V. Č. pažeidė CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog šalys ir kiti proceso dalyviai turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Šios procesinės teisės detalizuotos CPK 42 straipsnyje. Prokuroras dispozityvumo principo pažeidimą motyvuoja tuo, jog dėl išteisintojo veiksmų buvo apsunkintas galimai palankaus V. B. teismo sprendimo įvykdymas, kuris buvo užtikrintas taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau, kaip jau buvo minėta, CPK 13 straipsnyje įtvirtinto dispozityvumo principo apibrėžimas suponuoja išvadą, jog proceso šalys turi teisę disponuoti ne materialinėmis teisėmis, o procesinėmis teisėmis. Tuo tarpu prokuroro apeliaciniame skunde minima V. B. teisė į netrukdomą teismo sprendimo įvykdymą negali būti pripažįstama procesine teise CPK 13 ir 42 straipsnio prasme.

Apeliaciniuose skunduose taip pat nurodoma, kad išteisintasis V. Č. turėjo elgtis sąžiningai ir pranešti N. D. apie vykdymo procesą, kurio metu trečiajam asmeniui perleidžiamas areštuotas, A. A. U. priklausęs nekilnojamasis turtas. Teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais apeliacinių skundų argumentais bei atkreipia dėmesį į tai, jog baudžiamojoje teisėje yra negalimas plečiamasis teisės aktų aiškinimas, tokiu būdu sunkinant kaltinamojo teisinę padėtį. Pirmiau aptartais bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 metų gegužės – rugpjūčio mėnesiais, kuomet buvo atliekami vykdymo proceso veiksmai, nei V. B., nei ją atstovavusi N. D. nebuvo vykdymo proceso šalys CPK 633 straipsnio prasme, todėl išteisintasis neturėjo pareigos pranešti apie savo atliekamus vykdymo veiksmus.

Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad išteisintojo V. Č. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 228 straipsnio 2 dalyje, požymių yra pagrįsta, jos nepaneigia apeliaciniuose skunduose nurodytos aplinkybės.

Perduodant šią baudžiamąją bylą į teismą, V. Č. buvo kaltinamas ir pagal BK 246 straipsnio 2 dalį. Šiame BK specialiosios dalies straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas paslėpė, sunaikino ar sugadino aprašytą, areštuotą ir jam patikėtą didelės vertės turtą arba didelės vertės turtą, kuriam nustatytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, arba šį turtą neteisėtai perleido kitam asmeniui. Taigi šio nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia areštuoto turto arba turto, kuriam pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, paslėpimu, sugadinimu, sunaikinimu ar neteisėtu perleidimu kitam asmeniui. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia. Tai reiškia, jog kaltininkas suvokia savo teises ir pareigas jam pasirašytinai patikėto turto atžvilgiu, žino gresiančią atsakomybę už neteisėtus veiksmus šio turto atžvilgiu, supranta neteisėtą savo atliekamų veiksmų pobūdį ir vistiek atlieka veiksmus, numatytus BK 246 straipsnyje. Akivaizdu, kad šioje byloje nėra surinkta jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog antstolis V. Č., vykdydama teismo sprendimą vykdomojoje byloje Nr. 0116/08/00535 ir perleisdamas A. A. U. priklausiusį turtą trečiajam asmeniui, veikė iš anksto suprasdamas neteisėtą savo veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti. Kita vertus, byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais duomenimis nustačius, jog V. Č., atlikdamas veiksmus vykdymo byloje Nr. 0116/08/00535 ir parduodamas A. A. U. priklausiusį turtą elgėsi teisėtai, nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad išteisintojo veiksmuose yra BK 246 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiosios N. D. apeliacinius skundus atmesti.