Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo ji nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 5, 9 punktus laisvės atėmimu devyniolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. L. nuteista už tai, kad 2010 m. balandžio 30 d. 16.30 val. - 2010 m. gegužės 2 d. 16.30 val. laikotarpiu, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, G. V. priklausančio sodo namelio, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, laikydama rankoje peilį, ir, grasindama juo nužudyti, reikalavo iš nukentėjusiosios G. V. pinigų, o šiai atsisakius pinigus duoti, tyčia smogė ant kėdės sėdinčiai G. V. kumščiu bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu ne mažiau kaip tris kartus į galvą, po ko, nukentėjusiajai G. V. nuo suduotų smūgių nukritus ant grindų, ir, pradėjus šauktis pagalbos bei pasipriešinus, įkišo medvilninę pirštinę G. V. į burną ir tyčia peiliu ne mažiau kaip trim trauminiais poveikiais perpjovė G. V. kaklą, viso devyniolikos trauminių poveikių pasekoje G. V. padarė dvi muštines žaizdas kaktoje bei pakaušyje, poodines kraujosruvas dešinės akies vidiniame akių voke ir apatiniame voke, dešiniame skruoste ir smakre, odos nubrozdinimus dešiniame skruoste ir smakre, dešimt pjautinių žaizdų kakle, kairiame žande, smakre ir abiejose plaštakose, apatinio žandikaulio lūžimą, kraujosruvą dešinio žando raumenyse, ko pasekoje G. V. nuo uždusimo, uždarius kvėpavimo takus svetimkūniu (medvilnine pirštine), įvykio vietoje mirė, be to, tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje, nukentėjusiajam A. J. A., įėjus į minėto sodo namelio virtuvę, tyčia smogė jam ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu į galvą bei dešinę ranką ne mažiau kaip dvylika kartų ir padarė odos nubrozdinimus bei poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje su dešinio alkūnkaulio dvigubu lūžimu, daugybines žaizdas galvoje, kaukolės skliauto ir pamato kaulų, nosies kaulų lūžimus, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į skilvelius, po ko, nukentėjusiajam A. J. A. nuo suduotų smūgių nukritus ant grindų, tyčia peiliu ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais perpjovė A. J. A. kaklą bei nugarą ir padarė pjautinę žaizdą kakle bei nugaroje, ko pasekoje nukentėjusysis A. J. A. nuo galvos sumušimo, pasireiškusio daugybinėmis muštinėmis žaizdomis galvoje, kaukolės skliauto ir pamato kaulų, nosies kaulų lūžimu, kraujo išsiliejimais po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir j skilvelius, įvykio vietoje mirė, po ko I. L. pagrobė virtuvėje ant stalo po staltiese buvusį svetimą - nukentėjusiųjų G. V. ir A. J. A. turtą – 200 Lt įvairiomis kupiūromis, t. y. dėl savanaudiškų paskatų nužudė du žmones – G. V. ir A. J. A..

Nuteistoji neigia padariusi nusikaltimą, už kurį yra nuteista skundžiamu nuosprendžiu. Tvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu ji prisipažino padarius nusikaltimą, kadangi jos atžvilgiu policijos pareigūnai vartojo fizinį ir psichologinį smurtą. Nuteistoji mano, kad policijos pareigūnų parodymai dėl smurto vartojimo jos atžvilgiu turėtų būti vertintini kritiškai, kadangi jiems gresia atsakomybė už tokių veiksmų atlikimą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad liudytojų R. P., A. P. ir E. I. parodymai neįrodo nuteistosios kaltės. Šių liudytojų parodymai patvirtina tik tai, kad apeliantė žinojo apie G. V. ir A. J. A. mirtį, tačiau jie neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog juos nužudė būtent apeliantė. Nuteistosios įsitikinimu, jos kaltės padarius inkriminuotą nusikaltimą neįrodo ir tai, kad ant jos striukės buvo rastas A. J. A. kraujo pėdsakas. Skunde pažymima, kad ant kitų nuteistosios rūbų kraujo pėdsakų nebuvo rasta, be to, ant rūbų nebuvo rasta G. V. kraujo pėdsakų, nors įvykio vietoje buvo labai daug nužudytosios kraujo. I. L. atkreipia dėmesį ir į tai, jog jokių jos paliktų pėdsakų įvykio vietoje nebuvo rasta.

Apeliaciniame skunde yra keliama versija, jog nusikaltimą galėjo padaryti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys. Šis teiginys yra grindžiamas tuo, kad po G. V. nagais yra rasti vyrų biologiniai pėdsakai, ant cigaretės nuorūkos rasti vyro pėdsakai nepriklauso asmenims, išvardintiems specialisto išvadoje. Be to, iš specialisto išvados dėl G. V. ir A. J. A. mirties matyti, jog jie iki mirties galėjo atlikti valingus veiksmus, todėl nuteistajai neaišku, kodėl G. V. neišsitraukė pirštinės, o A. J. A. nesikreipė pagalbos. Apeliantė atkreipia dėmesį ir į tai, kad iš pagarsintų liudytojo G. Ž. parodymų matyti, jog jis 2010 m. balandžio 29 d., apie 18-19 val. matė link nužudytųjų namų einantį vyriškį, o kitas liudytojas matė, kaip iš miško ėjo vyras su kirviu.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistoji ir jos gynėja prašė tenkinti nuteistosios apeliacinį skundą, prokuroras ir nukentėjusioji J. V. prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios I. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Teismo nuosprendyje argumentuotai ir aiškiai išdėstyta kuo remiantis patvirtinama I. L. kaltė, kokie byloje surinkti ir ištirti įrodymai paneigia jos aiškinimus dėl nekaltumo, kur yra vienų ar kitų jos parodymų prieštaringumas.

Apeliantė tvirtina, kad jos pirminiai parodymai, kuriais rėmėsi teismas, buvo išgauti policijos pareigūnams prieš apklausą naudojant prieš ją fizinį smurtą, kaip to patvirtinimą ji pateikusi teismui tardymo izoliatoriaus medikų išduotą pažymą, jog 2010-05-18, apžiūrėjus I. L., jai nustatytos: nugaroje abiejų rankų dilbių ir riešų srityse, kairiame šone, smakre senos kraujosruvos (t. 6, b. l. 73). Matyti, kad nuteistoji pakartoja savo gynybos versiją, kuri teismo ištirta ir atmesta, nuosprendyje nurodant išsamius motyvus.

Teisme ištirti įrodymai patvirtina, kad ant I. L. kūno buvo rastos senos kraujosruvos, tačiau jų atsiradimo aplinkybės nėra tos, kurias nurodo apeliantė.

Iš A. G. (tyrėjos) parodymų nustatyta, kad A. K. (miręs) jai patvirtino, jog apklausos dieną 2010-05-12 jis su I. L. susipyko ir jie vienas kitam sudavė smūgius, be to I. L. ir išvakarėse (2010-05-11) soduose kažkieno buvo sumušta. Tai matyti iš 2010-05-12 liudytojo A. K. apklausos protokolo, kuriame apklausiant tyrėjai A. G., A. K. parodė, kad jis su I. L. apklausos dieną susimušė. Ji trenkė jam į veidą virduliu, kad nedavė jai išgerti, jis jai smogė atgal, ir jie susimušė tarpusavyje. Ji dar ir 2010-05-11 taip pat nuo kažko gavo į ,,kailį“ soduose, bet kas ją sumušė jinai jam nesakė. Ji gana dažnai išėjusi į sodus pareina apdaužyta, nes geria su kuom papuola (t. 4, b. l. 39). Tai, kad I. L. nesaikingai vartodavo alkoholį ir buvo linkusi smurtauti patvirtino liudytojai L. I., R. P., A. P., R. G., B. Z.. Jie davė parodymus apie tai, kad I. L. girtavo ir smurtavo prieš sugyventinį A. K., kuris buvo silpnos sveikatos. Pats A. K. ikiteisminio tyrimo metu be to parodė, kad I. L. pastoviai jį muša, ne kartą kirviu yra perkirtusi jam galvą ir koją. Jis yra gavęs ir peiliu. Ji yra jį sumušusi virduliu ir kitais namų apyvokos daiktais. I. L. neblaivi nesivaldo ir dėl stikliuko gali padaryti bet ką. Apklausti liudytojais dalyvavę I. L. sulaikyme ir procesinių veiksmų su ja atlikime – policijos pareigūnai N. M., A. K., I. D., A. G., V. K., A. G. kategoriškai paneigė, kad prieš I. L. buvo panaudotas fizinis ar psichologinis smurtas.

I. L., duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė nusikaltimo padarymo eigą, nukentėjusiesiems G. V. ir A. J. A. padarytų sužalojimų lokalizaciją, kiekį bei padarymo mechanizmą, papasakojo apie nusikaltimo padarymo įrankius, juos apibūdindama, bei nurodė savo motyvus ir tikslus, kurių siekė nusikaltimo padarymo metu. Nors ji, kaip pastebėjo teismo medicinos ekspertas L. G., ne viską išdėstė kas buvo rasta atliekant G. V. lavono tyrimą, akivaizdu, kad nusikaltimo padarymo metu ir vietoje nebuvęs asmuo negalėtų taip detaliai nurodyti įvykio aplinkybių, apie kurias I. L. parodė ikiteisminio tyrimo metu savo pirminiuose parodymuose. Vertinant ginčijamą proceso veiksmą, t. y. I. L. parodymų patikrinimą vietoje, pabrėžtina, kad jo metu gauti ir užfiksuoti duomenys atitinka įstatymo reikalavimus ir teismo pagrįstai laikomi įrodymu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė I. L. gynybos versiją, kad parodymų patikrinimo vietoje metu ji nurodžiusi aplinkybes, kurias jai papasakojo A. K., o atskiras detales jai nurodydavo tyrėja A. G.. Peržiūrėjus vaizdo įrašą apeliacinės instancijos teisme matyti, kad I. L. savarankiškai duoda parodymus, tai susieja su aplinkybėmis vietoje, atsako į užduodamus klausimus, atkuria įvykio situaciją, pademonstruoja parodymuose minimus veiksmus. Teisėjų kolegija prieina išvados, kad šio proceso veiksmo metu buvo laikomasi Baudžiamojo proceso kodekse (toliau – BPK) numatytų bendrųjų įtariamųjų apklausos taisyklių ir proceso veiksmas atliktas laikantis BPK 196 straipsnyje nustatytos tvarkos. Apeliacinio skundo argumentai, kad negalima remtis apeliantės pirminiais parodymais, yra atmestini. Matyti, kad parodymų patikrinimo vietoje metu ji rodė iniciatyvą, pati papasakojo apie atskiras nusikalstamos veikos detales, jas konkretizuodama, o taip pat nurodė naujas, ko prieš tai nebuvo sakiusi. Proceso veiksmo metu dalyvavo gynėja, nenustatyta jokių duomenų, kad I. L. būtų įtakojama duoti prieš save parodymus, ar jai būtų daromas koks nors poveikis.

I. L. 2010-05-12 apklausta kaip įtariamoji, dalyvaujant gynėjai adv. R. B., prisipažino padariusi nusikaltimą. 2010-05-13 su I. L. atliktas parodymų patikrinimas vietoje, dalyvaujant gynėjai adv. R. B., darant vaizdo įrašą, parodymų patikrinimo vietoje metu ji patvirtino savo parodymus 2010-05-14, sprendžiant teisėjui kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo klausimą (t. 5, b. l. 5), 2010-09-20 teisėjo apklausiama įtariamąja (t. 5, b. l. 56-62) parodė, kad ji nužudė G. V. ir J.A. A..

Matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu I. L. kelis kartus davė parodymus apie nusikaltimo aplinkybes niekieno neverčiama, dalyvaujant jos gynėjai, taip pat teisme patvirtino savo parodymus. Dėl jai neva daryto fizinio ir psichinio poveikio ji niekam nepranešė ir į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, I. L. apie smurtu išgautus parodymus prašneko beveik po metų nuo sulaikymo ir pirmosios apklausos. Todėl teismas, atsižvelgęs į šią aplinkybę ir ištyręs bei įvertinęs bylos įrodymus, I. L. teiginius apie neva panaudotą fizinį ir psichologinį smurtą išgaunant iš jos parodymus, pagrįstai įvertino kaip gynybos versiją, ir atmetė.

Pripažinti, kad teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ir darydamas išvadas dėl nuteistosios kaltės, rėmėsi netinkamais įrodymų šaltiniais, nėra pagrindo.

2011-04-22 specialisto išvadoje Nr. 140-(3728)-ISI-2414 pažymėta, kad ant tirti pateiktos I. L. striukės, paimtos 2010-05-13 kratos metu sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), rasta žmogaus kraujo (pažymėta mėg. Nr. 8), kurio genotipas sutampa su A. J. A. genotipu ir žmogaus kraujo (pažymėta mėg. Nr. 9), netinkamo asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR (t. 2, b. l. 53-56). Ant striukės (pažymėta mėg. Nr. 10) rasta tarpusavyje sumaišyta ne mažiau nei dviejų asmenų biologinių pėdsakų, iš kurių tik vieno žmogaus biologiniai pėdsakai yra tinkami asmens tapatybei nustatyti ir sutampa su I. L. genotipu (t. 2, b. l. 53-56). Iš bylos duomenų matyti, kad ši žalia I. L. striukė buvo išimta 2010-05-13 kratos metu pas A. K. namuose (t. 2, b. l. 44-45). Šie duomenys sutampa su I. L. parodymais, kuomet ji prisipažino nužudžiusi nukentėjusiuosius ir aiškino, kad įvykio metu vilkėjo žalios spalvos striukę, ant jos matėsi kraujo, todėl grįžusi ją užmerkė kubile, prieš merkdama įdėjo skalbimo miltelių. Išplovusi striukę ją pakabino ant virvės prie malkinės. Iš liudytojo A. K. protokolo, kurio tikrumą patvirtino A. G., matyti, kad I. L. į namus grįžo su žalia striuke. Jis matė, kad I. L. kieme skalbė žalią striukę, kuri buvo kruvina. Išskalbusi striukę ją pakabino kambaryje, o ne lauke, nors buvo gražus oras (t. 4, b. l. 36-39).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesuabejojo specialisto išvada. Kita vertus, ši specialisto išvada nėra vienintelis I. L. kaltės įrodymas. Jos kaltės įrodymais taip pat yra liudytojų parodymai bei byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurie kiekvienas atskirai ir visi kartu įvertinti nuosprendžiu.

Pagal ekspertės D. Kairienės apklausos apeliacinės instancijos teisme paaiškinimus nukentėjusiosios G. V. rankų nagų nuokarpose buvo rasta ne mažiau dviejų vyrų biologiniai pėdsakai. Dėl biologinių pėdsakų atsiradimo laiko tyrimas neatsako, bet ekspertės teigimu, galima spėti, kad tie pėdsakai gyvenant žmogui kažkokiu būdu galėjo atsirasti, kartu ji atkreipė dėmesį ir į tai, kad reikšminga kaip tos nagų nuokarpos buvo paimtos, nes DNR tyrimas yra labai jautrus tyrimas, pavyzdžiui, jeigu instrumentas nėra visiškai švarus nuo kito žmogaus DNR, tai gali atsirasti prieš tai buvusio ant instrumento asmens biologinis pėdsakas. Tačiau kokiu būdu pėdsakas atsirado nukentėjusiosios G. V. panagių nuokarpose, kada jis atsirado ir kiek laiko jis ten būdamas praleido, DNR tyrimas visiškai neatsako. Taigi, ekspertės D. Kairienės apklausos teisme duomenys nepatvirtina apeliantės skunde iškeltos gynybos versijos, jog vyrų analoginiai pėdsakai atsirado nukentėjusiosios nužudymo metu.

Išsklaidytos ir kitos apeliantės skundo abejonės (kodėl G. V. neišsitraukė pirštinės, A. J. A. nesikreipė pagalbos). Iš teismo medicinos eksperto L. G. apklausos paaiškėjo, kad nukentėjusysis A. J. A. dėl patirtų sužalojimų (kraujas išsiliejo smegenų skilveliuose) turėjo prarasti sąmonę ir valingų veiksmų, tame tarpe šauktis pagalbos, negalėjo. Nukentėjusioji G. V. užduso. Sužalojimai, kurie jai padaryti, nebuvo sunkūs, praktiškai nukentėjusioji galėjo atlikti savistovius veiksmus, tačiau pagal tuos sužalojimus ekspertas negali spręsti ar nukentėjusioji buvo netekusi sąmonės, ar ji turėjo sąmonę. Jeigu ji buvo be sąmonės, tai ir negalėjo išsitraukti pirštinę. Tuo labiau, kad pirštinė buvo įkišta tvirtai, standžiai, ne taip sau įdėta.

Ginčijamų biologinių ir medicininių įrodymų kontekste apeliantė pakartoja prielaidą, jog prie nužudymo, padaryto 2010-04-30 16.30 val. – 2010-05-02 16.30 val. laikotarpiu, galėjo prisidėti kažkoks 2010-04-29 apie 18-19 val. soduose matytas asmuo. Teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai, kodėl atmesta I. L. versija. Jų nekartojant pažymėtina, kad jokių naujų duomenų, leidžiančių paneigti teismo išvadas dėl I. L. kaltumo ir pagrįsti apeliantės skundo argumentus dėl jos nekaltumo, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nenustatyta. Todėl tenkinti nuteistosios I. L. skundą tiek, kiek to prašoma, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios I. L. apeliacinį skundą atmesti.