Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB ,,Naujapilė”, atsakovo atstovų LR Generalinės prokuratūros, LR teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-137-51/2005 pagal ieškovo UAB ,,Naujapilė” ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai LR teisingumo ministerijos, LR Generalinės prokuratūros ir LR vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo padavė ieškovas UAB „Naujapilė“, atsakovo atstovai LR teisingumo ministerija ir LR Generalinė prokuratūra.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo atstovų apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmų baudžiamojoje byloje teisėtumo įvertinimo

Ieškinys šioje byloje pareikštas dėl atlyginimo žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmais (neveikimu), t. y. deliktinės atsakomybės pagrindu (CK 6.263 - 6.272 str.). 2000 m. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo veiksmai (neveikimas), kuriuos ieškovas įvardija kaip neteisėtus ir padariusius jam žalą, buvo įvykdyti per laikotarpį nuo 1995 m. gegužės mėn. (UAB „Naujapilė“ turto areštų pradžios) iki 2001 m. rugpjūčio 28 d., kai buvo panaikintas areštas automobiliams, taip pat iki teismo 2003 m. balandžio 17 d. nuosprendžio priėmimo, kada buvo panaikintas areštas didžiajai daliai kito UAB „Naujapilė“ turto. Nė viename iš ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių sprendimų dėl UAB „Naujapilė“ turto arešto nebuvo sprendžiamas klausimas apie areštuoto turto valdymo ir naudojimo teises. Tokiu atveju laikytina, kad buvo taikomas priverstinis visų nuosavybės teisės į turtą sudėtinių dalių - valdymo, naudojimosi turtu ir disponavimo juo teisės apribojimas. Per turto arešto laikotarpį, kada ieškovui buvo apribotos nuosavybės teisės į šį turtą, turtas neteko didelės dalies savo vertės. Ši aplinkybė buvo nustatyta po arešto turtui panaikinimo atlikus turto įkainojimus (t. 1, b. l. 163-180), t. y. jau galiojant naujajam CK. Ieškovas tvirtina, kad jam atsirado konkretaus dydžio žala nustačius didelį areštuoto turto nuvertėjimą. Areštuoto turto nuvertėjimo mastas buvo nustatytas ir ieškovas dėl turto nuvertėjimu padarytos žalos atlyginimo į teismą kreipėsi po 2001 m. liepos 1 d., t. y. ir žala atsirado, ir ieškovas kreipėsi dėl žalos atlyginimo jau įsigaliojus naujajam CK. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą pagrįstai vadovavosi naujojo CK normomis, reguliuojančiomis civilinės deliktinės atsakomybės taikymo pagrindus. Dėl tų pačių motyvų laikytina teisinga pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino kreiptis į teismą su tokiu ieškiniu.

Tardytojo procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje apribojimai ieškovo turtui areštuojant šį turtą buvo nustatyti 1995 m. gegužės – 1996 m. balandžio mėnesių laikotarpiu. Visuose tardytojo nutarimuose dėl turto arešto nurodomas tas pats šio procesinio veiksmo pagrindas – siekimas užtikrinti galimus pareikšti civilinius ieškinius (t. 1, b. l. 86 – 95). Tuo metu galiojusio 1961 m. BPK 70 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta bendra taisyklė, jog esant pakankamai duomenų, kad nusikaltimu buvo padaryta materialinės žalos, kvotos organas, tardytojas, prokuroras ir teismas privalo imtis priemonių pareikštam ar ateityje galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti. BPK 195 straipsnyje, reglamentavusiame arešto turtui uždėjimo pagrindus ir tvarką, buvo nustatyta, kad siekdamas užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, tardytojas privalo uždėti areštą įtariamojo, kaltinamojo ar pagal įstatymą materialiai atsakingo už jų veiksmus asmens turtui ar transporto priemonei arba turtui kitų asmenų, pas kuriuos yra nusikalstamu būdu gautas ar įgytas turtas arba transporto priemonė (straipsnio 1 d.). 1995 m. gegužės 15 d. buvo iškelta baudžiamoji byla dėl duomenų apie nusikaltimo, numatyto tuo metu galiojusio BK 329 straipsnyje, padarymą, gavus medžiagą apie tai, kad UAB „Naujapilė“ direktorius V. G. priiminėjo iš gyventojų indėlius užsienio valiuta, neturėdamas tam Lietuvos banko licencijos. 1995 m. gegužės 18 d. V. G. buvo patrauktas kaltinamuoju, kaltinant tuo, kad jis tyčiniais veiksmais pažeidė 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos užsienio valiutos Lietuvos Respublikoje įstatymą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 329 straipsnyje. BK 329 straipsnis numatė baudžiamąją atsakomybę už operacijų su vertybiniais popieriais ar užsienio valiuta norminių aktų pažeidimus. Toks nusikaltimas buvo priskiriamas prie nusikaltimų valstybės finansinei sistemai. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl minėtu įstatyminiu pagrindu kaltinamo V. G. teisinės padėties (jis buvo UAB „Naujapilė“ vienintelis akcininkas ir direktorius) galėjo kilti civilinė atsakomybė ir UAB „Naujapilė“, kuri galėjo būti baudžiamojoje byloje patraukta civiliniu atsakovu. Remdamasis šia išvada teismas laikėsi nuostatos, kad tardytojas privalėjo įvykdyti pareigą, numatytą BPK 195 straipsnyje ir areštuoti galimo civilinio atsakovo UAB „Naujapilė“ turtą, t. y. pripažino teisėtais tardytojo veiksmus areštuojant ieškovo turtą bei nustatant kitus turtinius apribojimus. Be to, pirmosios instancijos teismas laikėsi pozicijos, kad tardytojo veiksmų nedaro neteisėtais ir ta aplinkybė, kad baudžiamojoje byloje ieškiniai UAB „Naujapilė“ vėliau nebuvo pareikšti ir ji nebuvo patraukta civiliniu atsakovu. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis negalima sutikti. Kaip minėta, nusikaltimai, numatyti BK 329 straipsnyje, buvo priskiriami prie finansinių nusikaltimų. Šių nusikaltimų objektas – teisės aktais nustatyta finansinių operacijų vykdymo tvarka. Tokiais nusikaltimais galėjo būti padaroma žala valstybės finansinei sistemai, jos finansiniams interesams, tačiau jais negalėjo būti padaroma materialinės žalos kitiems fiziniams ar juridiniams asmenims. Kadangi operacijų su užsienio valiuta taisyklių pažeidimu materialinės žalos konkretiems fiziniams ar juridiniams asmenims negalėjo būti padaroma, todėl pareiškus kaltinimą šio pažeidimo padarymu, tokių asmenų ieškiniai baudžiamojoje byloje negalėjo būti pareikšti. Tuo pačiu negalėjo būti taikomos ir procesinės prievartos priemonės civilinių ieškinių užtikrinimo tikslu, nes pareikšto kaltinimo pagrindu kokių nors asmenų civiliniai ieškiniai objektyviai negalėjo atsirasti. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tardytojo 1995 m. gegužės mėnesį priimtais nutarimais UAB „Naujapilė“ turto atžvilgiu pritaikyti turtiniai apribojimai galimiems ieškiniams užtikrinti buvo neteisėti.

Praėjus metams po baudžiamosios bylos V. G. iškėlimo - 1996 m. gegužės 13 d. jam, greta anksčiau pareikšto kaltinimo dėl nusikaltimo pagal BK 329 straipsnį, buvo papildomai pareikštas kaltinimas nusikaltimo, numatyto BK 275 straipsnio 3 dalyje, padarymu, t. y. kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto pasisavinimu ar iššvaistymu stambiu mastu. Šis nusikaltimas buvo priskiriamas prie nusikaltimų nuosavybei. Tokiu nusikaltimu paprastai padaroma materialinės žalos kitiems asmenims, todėl esant tokio nusikaltimo požymiams privalu imtis procesinių priemonių turtinę žalą patyrusių asmenų galimiems ieškiniams užtikrinti. Tačiau išnagrinėjus baudžiamąją bylą konstatuota, kad baudžiamasis procesas dėl V. G. kaltinimo pagal BK 275 straipsnio 3 dalį buvo pradėtas nepagrįstai, nes kaltinamasis šio kaltinimo dalyje buvo išteisintas. Išteisinamasis teismo nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą, todėl išteisinamuoju nuosprendžiu preziumuojama, kad asmuo baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2003 m., bylų kategorija 39.6.2.3). Neteisėtai iškėlus baudžiamąją bylą, t. y. neteisėtai pradėjus baudžiamąjį procesą, visi jo metu atlikti procesiniai veiksmai, įskaitant ir procesinės prievartos priemonių taikymą, taip pat pripažintini neteisėtais. Nors teismui priėmus išteisinamąjį nuosprendį preziumuojamas baudžiamosios bylos iškėlimo neteisėtumas toje byloje, tačiau ši prezumpcija, kaip ir bet kuri kita prezumpcija, gali būti paneigiama, jeigu civilinėje byloje įrodomos kitokios faktinės aplinkybės, paneigiančios preziumuojamąsias. Baudžiamojoje byloje įrodinėtinos aplinkybės ir civilinėje byloje įrodinėtinos aplinkybės gali nesutapti. Baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas išteisinamasis nuosprendis dėl to, kad teisiamojo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės netapačios aplinkybėms, kurias reikia nustatyti civilinėje byloje dėl žalos išteisintam asmeniui atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003 m., bylų kategorija 39.6.2.13). Civilinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis gali būti paneigiama prezumpcija, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ar teismo veiksmai patraukiant V. G. baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 275 straipsnio 3 dalį ir ryšium su tuo taikant procesines prievartos priemones arba paliekant galioti pritaikytas procesines prievartos priemones, buvo neteisėti. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su ieškovo argumentais, kad šioje civilinėje byloje išnagrinėtomis aplinkybėmis tokia prezumpcija nepaneigta. Vertinant atliktų procesinių veiksmų baudžiamojoje byloje teisėtumą svarbią reikšmę turi konstatuotos asmens išteisinimą nulėmusios aplinkybės. Kauno apygardos teismo 2003 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu (t. 1, b. l. 55-61), kuriuo V. G. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 275 straipsnio 3 dalį, nustatyta, kad kaltinimas šioje dalyje yra nekonkretus ir nepagrįstas jokia bylos medžiaga. Konstatuota, kad byloje analizuotos veikos įvertintos kaip baudžiamieji teisiniai santykiai, nors akivaizdžiai matyti, kad veikos turėjo būti vertinamos kaip civiliniai teisiniai santykiai. Išteisinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad neįrodytas svetimo turto pasisavinimo faktas, jis neparemtas jokiais įrodymais, V. G. nekaltas dėl pareikšto kaltinimo svetimo turto pasisavinimu. Kasacine tvarka peržiūrėdamas nuosprendžio dalies, kuria V. G. išteisintas pagal BK 275 straipsnio 3 dalį nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties, teisėtumą ir pagrįstumą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. lapkričio 18 d. nutartyje (t. 1, b. l. 62-65) pripažino motyvuotomis ir pagrįstomis apeliacinės instancijos teismo išvadas, kurių pagrindu nustatyta, jog pasiskolintų pinigų negrąžinimo faktas, nesant sukčiavimo požymių, apgaulės elementų, nereiškia nusikaltimo padarymo, o duomenų, kad V. G. pasisavino UAB „Naujapilė“ turtą – kreditorių paskolintus bendrovei pinigus – byloje nėra. Tai reiškia, kad visiškai nebuvo duomenų kaltinimui pagal BK 275 straipsnio 3 dalį pareikšti, kaltinimas buvo neteisėtas nuo pat jo pareiškimo pradžios, o tuo pačiu neteisėti ir paskesni procesiniai veiksmai, susiję su šiuo kaltinimu, įskaitant ir procesinės prievartos priemonių taikymą arba atsisakymą panaikinti tas priemones. Šioje civilinėje byloje nebuvo pateikti įrodymai, kuriais galėtų būti paneigtos aplinkybės dėl baudžiamojo proceso metu atliktų procesinių veiksmų neteisėtumo apribojant UAB „Naujapilė“ turtines teises. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nebuvo teisinio pagrindo taikyti procesines prievartos priemones areštuojant ieškovo turtą dar ir todėl, kad ieškovas UAB „Naujapilė“ negalėjo būti laikomas materialiai atsakingu už kaltinamajam V. G. inkriminuotus veiksmus ir jų pasekmes (1964 m. CK 117¹ str., 1994 m. Akcinių bendrovių įstatymo 2 str. 2 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 4 p.).

Akivaizdžiai neteisėtai ieškovo turto areštas tęsėsi po to, kai baudžiamojoje byloje buvo pripažinta, kad kaltinamojo V. G. veiksmais galėjo būti padaryta žala būtent UAB „Naujapilė“ turtiniams interesams. Kauno miesto apylinkės prokuratūra 2002 m. vasario 7 d. nutarimu pakeisdama kaltinimą nustatė, kad V. G. inkriminuojamais veiksmais buvo padaryta žala UAB „Naujapilė“. Priėmus tokį nutarimą nedelsiant turėjo būti panaikinti apribojimai ieškovo turto atžvilgiu, tačiau tai nebuvo padaryta. Toks neveikimas (arešto ieškovo turtui nepanaikinimas) buvo aiškiai neteisėtas.

Ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo veiksmų neteisėtumą sąlygojo ir nepateisinamai ilga ieškovo turto arešto trukmė – 8 metai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje pasakyta, kad kai sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir bešališkas teismas. Tai, kad minėtoje baudžiamojoje byloje buvo pažeista teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pripažino Europos žmogaus teisių teismas 2003 m. gruodžio 11 d. sprendimu byloje G. prieš Lietuvą (t. 1, b. l. 66-74). Beveik visą nepateisinamai ilgą baudžiamosios bylos nagrinėjimo laiką buvo neteisėtai areštuotas UAB „Naujapilė“ turtas, todėl buvo pažeistas valstybės kontrolės asmenų naudojimuisi nuosavybe proporcingumo bendrajam interesui principas, įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 pirmajame straipsnyje. Šiuo konkrečiu atveju proporcingumo bendrajam interesui principui prieštaravo nepateisinamai ilgas ieškovo turtinių teisių apribojimas, todėl ir šiuo aspektu ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmai taip pat laikytini neteisėtais.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmų teisėtumą areštuojant ieškovo turtą, o po to nepanaikinant šios procesinės prievartos priemonės, yra neteisingos, nes pagal baudžiamojoje byloje pareikštus kaltinimus ieškovas neturėjo ir negalėjo būti patrauktas civilinėn atsakomybėn.

Neteisėtu procesinės prievartos priemonių baudžiamojoje byloje taikymu padaryta žala privalo būti atlyginta. Neteisėtais ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmais pritaikius procesinės prievartos priemones arba nepagrįstai jų nepanaikinus padarytos žalos atlyginimo prievolė tenka valstybei (CK 6.272 str. 1 d.). Šiuo atveju valstybės civilinei atsakomybei atsirasti neturi reikšmės, kiek neteisėtų veiksmų buvo padaryta – vienas ar daugiau. Valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pakanka ir vieno neteisėto veiksmo, jeigu dėl šio veiksmo atsirado žala. Valstybės civilinei atsakomybei atsirasti neturi teisinės reikšmės ir ta aplinkybė, kas atliko neteisėtus veiksmus - ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnai, teisėjas ar teismas. Svarbu, kad būtų konstatuota, jog veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 61/2003 m., bylų kategorija 39.6.2.3). Valstybė atlygina žalą nepriklausomai nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ar teismo kaltės. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d). Ieškovas teigia patyręs turtinę žalą dėl areštuotų daiktų vertės sumažėjimo, taip pat išlaidų, turėtų areštuotam turtui saugoti ir išlaikyti. Taigi, jis prašo atlyginti tiesioginius nuostolius. Pirmosios instancijos teismas be pagrindo dalį ieškovo prašomo priteisti žalos atlyginimo laikė negautomis pajamomis. Turtinių vertybių netektis arba jų vertės sumažėjimas negali būti prilyginti negautoms pajamoms. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl neteisėto daiktų arešto ieškovas nepateisinamai ilgai neturėjo realių galimybių eksploatuoti šiuos daiktus savo nuožiūra, naudotis jų naudingomis funkcinėmis savybėmis savo veikloje, jam neatsipirko šių daiktų įsigijimo kaštai. Buvo nustatytas žymus areštuotų daiktų vertės sumažėjimas, kuriam ieškovas neturėjo jokios įtakos, nes labai ilgą laiką jo teisės daryti poveikį šiems daiktams buvo iš esmės suvaržytos. Ieškovas patyrė žalą dėl areštuotų daiktų vertės sumažėjimo ir turėtų išlaidų, susijusių su kai kurių areštuotų daiktų saugojimu. Ši žala atsirado dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmų baudžiamojoje byloje. Tarp šių neteisėtų veiksmų ir ieškovui atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, todėl valstybė privalo atlyginti ieškovui padarytą žalą.

Dėl atlygintinos žalos dydžio nustatymo

Byloje neginčijama bendra areštuotų ieškovo kilnojamųjų daiktų – orgtechnikos, automobilių, baldų, įrangos ir prekių vertė arešto uždėjimo šiems daiktams metu – 184 945 Lt (t. 1, b. l. 86-97). Tų pačių daiktų likutinė vertė, buvusi arešto daiktams panaikinimo momentu, nustatyta turto vertės nustatymo aktais, iš viso sudarė tik 9920 Lt (t. 1, b. l. 163-180). Likutinė daiktų vertė taip pat neginčijama. Remiantis aukščiau išdėstytais motyvais pripažintina, kad ieškovui padaryta žala dėl areštuotų daiktų nuvertėjimo. Šios žalos dydis lygus daiktų vertės arešto jiems uždėjimo metu ir likutinės jų vertės arešto panaikinimo momentu skirtumui – 175 025 Lt (184 945 – 9920). Ieškovas laikėsi nuostatos, kad galutinį žalos dėl daiktų nuvertėjimo atlyginimo dydį turėtų sudaryti ne tik aukščiau nurodytas verčių skirtumas, bet ir atitinkamu koeficientu indeksuota pinigų suma, kadangi dėl infliacijos sąlygoto bendrojo kainų kilimo daiktų arešto laikotarpiu atitinkamu laipsniu sumažėjo perkamoji galia, t. y. pinigų suma, kuri būtų gauta pardavus tokios pat vertės daiktus arešto daiktams panaikinimo momentu, turėtų mažesnę perkamąją galią už pinigų sumą, gautą pardavus tokios pat vertės daiktus arešto daiktams uždėjimo momentu. Tokiu būdu, ieškovas žalos dėl daiktų nuvertėjimo dydį padidina dar 90 148 Lt suma. Su tokia ieškovo nuostata nėra pagrindo sutikti. Iš bylos duomenų matyti, kad buvo areštuoti daiktai, kuriais ieškovas naudojosi savo tiesioginėje veikloje (automobiliai, orgtechnika, ofiso baldai, įrankiai). Dauguma šių daiktų buvo ieškovo darbuotojų darbo priemonės arba darbo įrankiai. Nėra duomenų, kad ieškovas šiuos daiktus įsigijo ne naudotis tiesioginėje veikloje, bet parduoti. Remiantis šiais motyvais vertinti daiktų areštu padarytos žalos dydį dar ir pagal gautinų piniginių lėšų perkamąją galią daiktų pardavimo atveju nėra pagrindo. Ieškovo reikalavimas į žalos atlyginimą įskaityti bendruoju kainų indeksu indeksuotą daiktų verčių skirtumą atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovo patirtą žalą sudaro areštuotų automobilių saugojimo kaštai, kuriuos sudaro ieškovo apmokėtos sumos už automobilių saugojimo paslaugas bei teismo priteistos sumos už tokias neapmokėtas paslaugas. 1995 m. gegužės 31 d. arešto automobiliams uždėjimo protokole nurodyta, kad areštuoti automobiliai perduodami saugoti UAB „Naujapilė“ vyr. mechanikui V. N. (t. 1, b. l. 87). Šis asmuo darbo santykius su UAB „Naujapilė“ nutraukė 1996 m. spalio 1 d. ir toliau areštuotų automobilių saugojimu nesirūpino. Kito asmens paskyrimo areštuotų automobilių saugotoju klausimas buvo išspręstas tik teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartimi, sprendžiant UAB „Naujapilė“ administracijos vadovo V. G. prašymą dėl areštuoto turto saugojimo problemų (t. 1, b. l. 131-132). Nepaneigtas ieškovo teiginys, kad nesant pas ieškovą tinkamų sąlygų automobilių fizinei apsaugai, jie buvo patalpinti į mokamą automobilių saugojimo aikštelę. Ieškovo prašymai išspręsti iškilusias automobilių saugojimo problemas baudžiamosios bylos tyrimo eigoje iš esmės nebuvo sprendžiami. Susidarius tokioms aplinkybėms ieškovo sprendimas patalpinti areštuotus automobilius mokamoje automobilių saugojimo aikštelėje laikytinas pateisinamu, o automobilių saugojimo išlaidos, kurias sudaro ieškovo sumokėtos ir teismo priteistos išieškoti iš ieškovo sumos už automobilių saugojimo mokamoje aikštelėje paslaugas (iš viso 9170 Lt) – ieškovui atlygintinais nuostoliais.

Ieškovas nurodė, kad dalis areštuoto turto buvo sandėliuojama išnuomotose patalpose. Ieškovas turėjo 12 189,77 Lt išlaidų patalpų nuomos mokesčiui sumokėti, kurias prašo priteisti kaip žalos atlyginimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šių išlaidų priskirti atlygintiniems nuostoliams nėra pagrindo, nes ieškovas neįrodė, ar būtent areštuotas, o ne koks kitas turtas buvo laikomas nuomojamose patalpose. Nėra patvirtinta, kokie areštuoti daiktai galėjo būti saugomi ieškovo nurodytose išsinuomotose patalpose, ar konkrečių daiktų saugojimo tokiomis sąlygomis būtinybę iššaukė daiktų areštavimas. Tokie įrodymai nebuvo pateikti ir apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas neįrodė, kad atlygintinos žalos dydį sudaro 12 189,77 Lt išlaidų, susijusių su patalpų nuoma areštuotam turtui saugoti, todėl ši reikalavimo dalis atmetama.

Ieškovas nurodė, kad atlygintiną žalą sudaro 2079 Lt suma, sumokėta už Apsaugos policijos skyriaus suteiktas turto apsaugos paslaugas 1995 m. birželio – gruodžio mėnesiais, taip pat 9324,48 Lt nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidų operacijų su šiuo turtu uždraudimo laikotarpiu.

Ieškovo sutartis su Apsaugos policijos skyriumi dėl patalpų ir jose esančių objektų apsaugos buvo sudaryta 1995 m. kovo 20 d. (t. 1, b. l. 233), t. y. dar iki turto areštavimo baudžiamojoje byloje. Sutartis sudaryta vieneriems metams su galimybe ją pratęsti. Taigi, poreikis gauti mokamas turto apsaugos paslaugas nebuvo susijęs su procesinių prievartos priemonių taikymo pagrindu atsiradusiais ieškovo turtinių teisių apribojimais. Areštavus ieškovo turtą nebuvo imtasi veiksmų nutraukti mokamų turto apsaugos paslaugų teikimą, nors sutarties nutraukimo galimybė joje buvo aptarta. Ieškovo apeliacinio skundo argumentais nepaneigta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovo išlaidos, turėtos apmokant Apsaugos policijos skyriaus paslaugas, nebuvo sąlygotos būtent procesinių prievartos priemonių pritaikymo.

Prašymo priteisti nekilnojamojo turto išlaikymo išlaidas turinį sudaro nurodymas sumų, apmokėtinų už į ieškovo patalpas patiektą šiluminę energiją ir karštą vandenį bei su tuo susijusias šildymo ir karšto vandens sistemų aptarnavimo sąnaudas (iš viso – 7880,48 Lt), taip pat mokėtinų žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių (1444 Lt). Ieškovas teigia, kad dėl pritaikytų apribojimų operacijoms su nekilnojamuoju turtu, jis buvęs priverstas išlaikyti jam nebereikalingu tapusį nekilnojamąjį turtą. Čia apeliantas siūlo vertinti asmens elgesį vadovaujantis protingo ir rūpestingo elgesio prezumpcija, akcentuodamas, kad būsima asmens veikla preziumuojama kaip atitinkanti protingo ir rūpestingo elgesio kriterijus. Tačiau byloje esantys duomenys verčia abejoti, ar kai kurie ieškovo veiksmai atitiko šiuos kriterijus. Prašydamas priteisti sumas, mokėtinas už komunalinio buitinio pobūdžio paslaugų teikimą (šiluminės energijos, karšto vandens tiekimas, tiekimo sistemų aptarnavimo sąnaudos) ieškovas remiasi paslaugų teikimo sutartimis, sudarytomis 1999 m. pabaigoje (t. 1, b. l. 221, 226). Iš ieškovo pateiktų teismų sprendimų matyti, kad buvo priteisiami mokėjimai už minėtas paslaugas, suteiktas nuo 1999 m. pabaigos iki 2003 metų (t. 1, b. l. 222-225, 227). Jeigu tikėti ieškovo teiginiais, kad jo veikla praktiškai nutrūko ir areštuotas turtas tapo nereikalingas vos prasidėjus baudžiamajam procesui, t. y. dar 1995 - 1996 metais (ieškovo ieškinio 16-19 lapai), tuomet kyla abejonės, ar praėjus keleriems metams sutarčių dėl komunalinio buitinio pobūdžio paslaugų teikimo į nebereikalingas ir nenaudojamas patalpas sudarymas atitiko protingo, apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio kriterijus. Esant ieškovo nurodytai situacijai (bendrovės veikla nutrūkusi, turtas nebereikalingas ir nenaudojamas) rūpestingas ir apdairus asmuo galėtų elgtis priešingai – imtis veiksmų nutraukti sandorius, prievolių pagal kuriuos vykdymo rezultate atsiranda papildomos nereikalingos išlaidos. Ieškovas neįrodė, kad sutarčių dėl komunalinio buitinio pobūdžio paslaugų teikimo sudarymą ir prievolių pagal jas prisiėmimą jis buvo priverstas daryti dėl disponavimo nekilnojamuoju turtu apribojimo baudžiamojoje byloje, todėl reikalavimas dėl išlaidų apmokant šias paslaugas priskyrimo prie atlygintinos žalos negali būti tenkinamas.

Nekilnojamojo turto mokestis ir žemės nuomos mokestis yra įstatymų nustatyti privalomieji mokėjimai, kuriuos mokėti turi pareigą nekilnojamojo turto savininkai (juridiniai asmenys) ir valstybinės žemės nuomininkai (1994 m. liepos 20 d. Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo Nr. I-565 3 str., LR Vyriausybės 1993 m. rugpjūčio 3 d. nutarimo Nr. 602 1 p.). Šiuos mokėjimus pripažinti ieškovui atlygintina žala remiantis vien jo pateikiama prielaida, kad nesant neteisėtai pritaikytų apribojimų ieškovas būtų pardavęs nekilnojamąjį turtą ir tuo pačiu nebeturėtų paminėtų mokestinių pareigų, nėra pakankamo pagrindo.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir išvadomis teisėjų kolegija pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai padidindama ieškovui priteistiną žalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 330 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. vasario 21 d. sprendimą. Ieškovui UAB „Naujapilė“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos priteistą žalos atlyginimą padidinti iki 184 195 Lt, advokato pagalbos išlaidų atlyginimą padidinti iki 3000 Lt. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.