Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Evaldo Gražio, teisėjų Kęstučio Dargužio, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, Dianai Zadrauskaitei, Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Almai Markvaldienei, nukentėjusiesiems N. A., R. M., nukentėjusiojo G. R. atstovui advokatui Daniui Svirinavičiui, nuteistiesiems S. Š., I. P., jų gynėjams advokatams Reginai Atkočaitienei, Vaidotui Sviderskiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. ir nuteistosios I. P. gynėjo advokato Vaidoto Sviderskio apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo

S. Š. nuteistas pagal BK 182 str. 2 d. (nusikalstama veika G. ir J. R. atžvilgiu) – 2 metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 182 str. 1 d. (nusikalstama veika nukentėjusiųjų S. G. ir N. A. atžvilgiu) – 1 metų laisvės atėmimo bausme; pagal BK 182 str. 1 d. (nusikalstama veika nukentėjusiojo R. M. atžvilgiu) – 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 182 str. 1 d. (nusikalstama veika nukentėjusiojo V. M. atžvilgiu) – 1 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

I. P. nuteista pagal BK 182 str. 2 d. (nusikalstama veika nukentėjusiųjų S. G. ir N. A. atžvilgiu) – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 182 str. 1 d. (nusikalstama veika nukentėjusiojo R. M. atžvilgiu) – 1 metų 2 mėnesių laisvės atėmimo bausme; pagal BK 182 str. 2 d. (nusikalstama veika nukentėjusiojo V. M. atžvilgiu) – 1 metų 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 1,4 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 3 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skundžiamu nuosprendžiu priteista: S. G. iš A. Š., S. Š. ir I. P. solidariai 23355 Lt; iš A. Š. ir I. P. solidariai 46710 Lt;

G. R. iš A. Š. ir S. Š. solidariai 165734 Lt;

R. M. iš A. Š., S. Š. ir I. P. solidariai 10811 Lt;

V. M. iš A. Š., S. Š. ir I. P. solidariai 47000 Lt.

Procesas dėl V. G. civilinio ieškinio nutrauktas (BPK 107 str.).

Skundžiamu nuosprendžiu nuteista ir A. Š., tačiau jos atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Š. pagal BK 182 str. 2 d. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. Š., 2009 m. birželio mėnesio pabaigoje, tiksliau nenustatytu laiku, Kauno automobilių turgavietėje, esančioje Kaune, Taikos pr. 135, pateikdami G. R. ir J. R. tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad AB „SEB bankas“ išparduoda bankui priklausančias transporto priemones, už tariamai banko parduodamus keturis automobilius „BMW X5“ jie apgaule įgijo iš G. R. ir J. R. 48000 eurų (165734 litų atitikmuo).

S. Š. pagal BK 182 str. 1 d., o I. P. pagal BK 182 str. 2 d. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje kartu su A. Š., 2009-12-06, (duomenys neskelbtini), pateikdami S. G. ir A. N. tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad AB „Swedbank“ išparduoda bankui priklausančias transporto priemones, o A. Š. esanti banko atstovė, I. P. esanti jos buhalterė, padedanti tvarkyti buhalterinę dokumentaciją, bei pasiūlius palankiomis kainomis įsigyti du tariamai banko parduodamus automobilius – 2008 m. laidos „Audi Q7“, vienas iš kurių iš tikrųjų buvo I. P. išsinuomotas „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybes teise priklausantis UAB „Inkorus“, kurį 2009-12-06 Ateities pl. 79c, Kaune, S. Š. perdavus A. N. vienai dienai naudotis, kad tariamai galėtų įvertinti automobilio techninę būklę, tokiu būdu įgaudami nukentėjusiųjų pasitikėjimą, 2009-12-07 Kaune, Ateities pl. 79c, A. Š., S. Š. ir I. P. iš S. G. apgaule įgijo 6750 eurų (23355 litų atitikmuo) kaip pirminį įnašą už tariamai parduodamą automobilį.

S. Š. ir I. P. pagal BK 182 str. 1 d. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje kartu su A. Š. 2009 m. gruodžio mėn. pradžioje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), S. Š. pasiūlius R. M. įsigyti automobilį 2008 m. laidos „Mercedes Benz“, tęsdami savo nusikalstamą veiką, 2009 m. gruodžio mėn. pradžioje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), pateikdami tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad siūlomą įsigyti automobilį „Mercedes Benz“ parduoda Latvijos Respublikos bankrutuojanti įmonė palankia kaina, tęsdami nusikalstamą veiką, 2009-12-08, apie 10-11 val., (duomenys neskelbtini) kartu su I. P. už tariamai parduodamą automobilį iš R. M. apgaule įgijo 4000 eurų (13811 litų atitikmuo), tačiau minėto automobilio R. M. nepardavė, kitaip neperdavė, R. M. įtarus apgaulę ir pareikalavus grąžinti pinigus, grąžino 3000 litų, likusios pinigų sumos negrąžino, tokiu būdu apgaule įgijo 10811 litų svetimą turtą.

S. Š. pagal BK 182 str. 1 d., o I. P. pagal BK 182 str. 2 d. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje kartu su A. Š., 2010 m. sausio mėn. ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) , A. Š. pateikus V. M. tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad AB „Swedbank“ išparduoda bankui priklausančias transporto priemones, pasiūlius palankiomis kainomis įsigyti automobilį 2008 m. „Audi Q7“, ir paprašius pirminio įnašo už tariamai parduodamą automobilį, S. Š. perdavus V. M. laikinai naudotis kitą, I. P. išsinuomotą UAB „Inkorus“ nuosavybės teise priklausantį automobilį „Audi Q7“, kaip užstatą, kad sutartis bus įvykdyta, tokiu būdu įgaudami V. M. pasitikėjimą, apgaule iš V. M. įgijo 6750 eurų (23000 litų atitikmuo);

I. P. ir A. Š., tęsdamos nusikalstamą veiką, veikdamos bendrininkų grupėje, 2010-01-25 nuvežė V. M. į AB „Swedbank“ banko filialą, esantį Kaune, V. Krėvės prospekte 26a, nurodė UAB „Inkorus“ sąskaitos numerį, į kurią V. M. už tariamai parduodamo automobilio dokumentų ruošimą pervedė 18000 Lt, abi šiuos pinigus apgaule įgydamos 18000 litų svetimą turtą;

I. P. ir A. Š., tęsdamos nusikalstamą veiką, veikdamos bendrininkų grupėje, 2010-01-25, (duomenys neskelbtini), apgaule iš V. M. paėmė 1750 eurų (6000 litų atitikmuo), tačiau minėto automobilio V. M. nepardavė, kitaip neperdavė, pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule per kelis kartus įgijo svetimą V. M. priklausantį 29000 Lt vertės turtą, bei apgaule savo naudai išvengė 18000 Lt dydžio turtinės prievolės, kylančios iš automobilių nuomos sutarties, sudarytos tarp I. P. ir UAB „Inkorus“.

Atsikirtimais į nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą G. ir J. R. prašo S. Š. apeliacinį skundą atmesti. Atsikirtimuose G. ir J. R. nurodo, kad viso bylos tyrimo metu davė nuoseklius parodymus, jog įsigyti automobilius siūlė A. Š., o S. Š. su A. Š. dažnai atvažiuodavo pas nukentėjusiuosius ir patvirtino, kad viskas gerai, pastarasis buvo kaip garantas, kuris viską garantavo savo žodžiais, pats perskaičiavo pirmą gautų pinigų sumą. Jie teigia, kad S. Š. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaraujantys jų parodymams bei kitiems byloje esantiems įrodymams, kitai bylos medžiagai, o nuteistasis neigdamas savo kaltę bando išvengti atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus. Atsikirtimuose teigiama, kad S. Š. nusikalstami veiksmai kvalifikuoti teisingai, o priteisti civiliniai ieškiniai pagrįsti. Atsikirtimuose taip pat nurodoma, kad nors nuteistasis tvirtina, kad jo santuoka su A. Š. yra formali, jos gyvenimu ir veikla nesidomi, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis nuolat su pastarąja bendravo telefonu. Be to, nuteistajam teismas paskyrė ne per švelnią bausmę, nes yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

Motyvuojamoji dalis

S. Š. ir I. P. gynėjo apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nuteistojo S. Š. apeliacinio skundo

Apeliantas nurodė, kad nuosprendis turi būti panaikintas, nes neįrodytas jo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, tačiau, tačiau patikrinus bylos įrodymus, jų vertinimą, teismas nenustatė aplinkybių, kurioms esant būtų pagrindas skundžiamą nuosprendį naikinti ir apeliantą išteisinti. Pripažindamas S. Š. kaltu pagal BK 182 str. 2 d. ir 182 str. 1 d. (trys veikos), pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų: G. R., J. R., S. G., N. A., R. M., V. M., liudytojų: J. B. ir N. A. parodymais, telefoninių skambučių analize. Šie įrodymai papildo vienas kitą ir atskleidžia faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, įrodymai nešališkai ištirti teisiamajame posėdyje, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo jais netikėti ir vertina juos kaip S. Š. kaltės, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 1 d. (trys veikos) ir 182 str. 2 d., įrodymus.

Neigdamas savo kaltę, apeliantas nurodė, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios padaryti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, tačiau būtina pažymėti, kad kaltė nustatoma ne tik pagal kaltininko parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir pagal nustatytus objektyviuosius požymius. Atkreiptinas dėmesys, kad nuteistojo parodymai per visą procesą nebuvo nuoseklūs ir išsamūs, kas pagrįstai leidžia abejoti jų teisingumu (objektyvumu).

S. Š. kartu su A. Š. apgaulės būdu iš G. ir J. R. įgijo 48000 eurų (165734 litų atitikmuo), tokia S. Š. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 str. 2 d., kadangi turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, kas pagal BK 190 str. vertinama kaip didelės vertės turtas.

Nepagrįsta ir nuteistojo versija, jog automobilį „Audi Q7“, paprašytas žmonos, pristatė S. G. vyrui N. A., kad nežinojo, jog A. Š. organizuoja nusikalstamas veikas, o jis į jas įsitraukia. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji S. G. parodė, kad į barą (duomenys neskelbtini) atvažiavo A. Š. su I. P.. A. Š. pasiūlė automobilį. Jai atsisakius, A. Š. į barą atsivežė jos vyro brolį, kalbėjo apie tai, kad lizingu paimtas automobilis, juoda buhalterija, parduos pigiau. Pinigus (virš 6000 eurų) paėmė A. Š. ir I. P.. Automobilis vis nebuvo atvežtas, A. Š. sakė, kad viskas bus gerai, ryt poryt atveš. S. Š. ją irgi tikino, kad viskas bus gerai, reikia tik laiko, kad bus arba automobilis, arba pinigai atiduoti. Vėliau S. Š. atvažiavo su „Audi Q7“ ir ją paliko. Jiems atsisakius šį automobilį pirkti, S. Š. tą automobilį pasiėmė atgal. Nukentėjusysis N. A. parodė, kad A. Š. pasiūlė pirkti automobilį, o kitą dieną automobiliu „Audi Q7“ atvyko S. Š. ir pasiūlė pirkti šį automobilį. Davė raktelius, tačiau nenorėjo atiduoti automobilio dokumentų, tačiau vis tik davė techninį pasą, draudimo nebuvo. Automobilį davė prieš jį perkant, kad galėtų jį apžiūrėti. S. Š. siūlė tą automobilį, sakė su bamperiu kažkas, bet pats patvarkys.

Šiuo atveju S. Š. apgaulė pasireiškė tuo, kad žinodamas, jog automobilis „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nei jam, nei jo žmonai A. Š. nuosavybės teise nepriklauso, minėtą automobilį pristatė jį pirkti ketinusiam N. A.. Leisdamas būsimam pirkėjui juo pasivažinėti, S. Š. siekė įgyti nukentėjusiųjų S. G. ir N. A. pasitikėjimą. Byloje esanti transporto priemonės nuomos sutartis patvirtina, kad 2009-11-06 UAB ,,Inkorus“ išnuomojo I. P. automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 164-165). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad leisdamas N. A. išbandyti automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), S. Š. nukentėjusiajam padavė tik automobilio raktelius, o automobilio techninio paso duoti nenorėjo, kas taip pat patvirtina jo apgaulingus ketinimus dėl automobilio pardavimo. Be to, turėdamas minėto automobilio techninį pasą, S. Š. matė šio automobilio priklausomybę UAB ,,Hansa lizingas“, todėl gerai žinojo, jog nukentėjusiesiems S. G. ir N. A. siekiama parduoti automobilį apgaulės būdu, kurio realiai parduoti negalės, nes jis nei jam, nei A. Š., nei I. P. nepriklauso. Apgaulės būdu iš nukentėjusiosios S. G. įgijus 6750 eurų (23355 litų atitikmuo), S. Š. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 str. 1 d.

Byloje esanti 2009-12-08 transporto priemonės nuomos sutartis patvirtina, kad I. P. iš UAB ,,Inkorus“ išsinuomojo automobilį „Mercedes Benz S350“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šioje sutartyje kaip antras vairuotojas yra įrašytas S. Š. (1 t., b.l. 167-168), kas patvirtina, jog S. Š. ne tik gerai žinojo, jog šis automobilis nepriklauso nei jam, nei jo bendrininkėms, bet ir rodo, kad apelianto santykiai su A. Š. nebuvo tik formalūs, kaip jis tvirtina savo skunde. Siūlydamas minėtą automobilį pirkti nukentėjusiajam R. M., S. Š. suvokė, jog realiai automobilio negalės parduoti, t. y. panaudodamas apgaulę, iš nukentėjusiojo R. M. įgijo 10811 litų, kas atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo S. Š. nusikalstamą veiką pagal BK 182 str. 1 d. ir dėl sukčiavimo V. M. atžvilgiu. Nukentėjusysis teisme parodė, kad iš savo draugo N. A. sužinojo, jog A. Š. ir I. P. nebrangiai parduoda lizingines mašinas. A. Š. už pusę kainos (21000 eurų) siūlė „Audi Q7“, kuri kainuoja apie 40000 eurų. I. P. sakydavo, kad A. Š. dirba banke, turi pažįstamą, kuris parduoda lizingines mašinas. Tarėsi dėl dviejų „Audi Q7“ mašinų. Už pirmą automobilį sumokėjo S. G., jis sumokėjo 18000 litų kažkokiai firmai Klaipėdoje, vėliau sumokėjo dar 1750 eurų ir 5200 eurų kažkokį užstatą. Sumokėjus pinigus, automobilio jam niekas neperdavė, vis buvo pažadai, liepta laukti. Vėliau S. Š. į jo draugo parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini), jam atvarė automobilį „Audi Q7“, kaip užstatą, jog jo perkamas kitas automobilis „Audi Q7“ tikrai bus jam perduotas.

Iš užstato sutarties matyti, kad V. M. automobilis „Audi Q7“ perduotas už 6750 eurų užstatą, kurį priėmė I. P.. Sutarties surašymo metu dalyvavo A. Š., N. A.. (1 t., b.l. 128). Iš 2010-01-25 AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymo kopijos matyti, kad V. M. pervedė į UAB „Inkorus“ banko sąskaitą už automobilį 18000 Lt (1 t., b.l. 130). 2010-02-05 daiktų pateikimo protokole užfiksuota, kad V. M. savo noru pateikė automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 132).

Nagrinėjamu atveju S. Š. žinojo, jog nukentėjusiajam V. M. atvarytas automobilis „Audi Q7“, valst. Nr. Nr. (duomenys neskelbtini), nei jam, nei A. Š., nei I. P. nuosavybės teise nepriklauso, ką patvirtina šios transporto priemonės nuomos sutartis (1 t., b.l. 164-165). Atvarydamas šį automobilį kaip užstatą, jog tikrai pirkėjui V. M. bus perduotas kitas jo perkamas neegzistuojantis automobilis „Audi Q7“, S. Š. su savo bendrininkėmis siekė įgyti nukentėjusiojo pasitikėjimą.

Visi aptarti įrodymai paneigia apelianto versiją, jog jis nebuvo A. Š. ir I. P. bendrininkas apgaulės būdu užvaldant svetimą turtą. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (LR BK 24 str. 1 d.). Bendrininkavimas iš esmės yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Nagrinėjamu atveju, S. Š. buvo bendravykdytojas, jis atliko konkrečius veiksmus: nukentėjusiesiems tvirtindavo, kad viskas bus gerai, siekiant įgyti jų pasitikėjimą, atvarydavo jiems automobilį, kaip garantą, kad sandėris bus įvykdytas, paėmė pinigus, telefonu siūlė pirkti automobilius, nors gerai žinojo, kad realiai automobiliai nukentėjusiesiems nebus parduoti. Pagal baudžiamąjį įstatymą visos dėl bendros veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką.

Taip pat paneigta apelianto versija, jog jis nežinojo apie kitų asmenų nusikalstamus ketinimus ir kad jis nieko sąmoningai nepadarė, padėdamas jiems pasiekti norimą nusikalstamą rezultatą. Kaip jau minėta, S. Š. gerai žinojo, jog jo žmona A. Š. neturėjo jokių įgaliojimų disponuoti (perleisti kitiems asmenims) UAB ,,SEB lizingas“ ir UAB ,,Hansa lizingas“ turtu (automobiliais). Jis pats matė automobilių „Audi Q7“ ir „Mercedes Benz S350“ techninius pasus, kur nurodyta jų priklausomybė UAB ,,Hansa lizingas“, jam taip pat buvo žinoma, kad minėti automobiliai yra išnuomoti iš UAB ,,Inkorus“ I. P. vardu, o automobilio „Mercedes Benz S350“ nuomos sutartyje jis dar įrašytas kaip antras vairuotojas. Visos keturios nusikalstamos veikos padarytos viena po kitos, panašiu scenarijumi. Jo vaidmuo nebuvo antraeilis, siekiant apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą, nes jis veikė aktyviais veiksmais: siekdamas nukentėjusiuosius įtikinti, kad viskas bus gerai, atvarydamas svetimą automobilį („Audi Q7“) ir taip siekdamas įgyti nukentėjusiųjų pasitikėjimą, skambindamas ir siūlydamas pirkti automobilį („Mercedes Benz S350“), žinant, kad jis nebus parduotas bei paimant pinigus už realiai neparduodamą automobilį („BMW“).

Jokių kitų objektyvių duomenų, kuriems esant būtų galima padaryti kitas išvadas, negu iš esamų įrodymų padarė pirmosios instancijos teismas, apeliantas nepateikė, todėl jo apeliacinio skundo reikalavimas jį išteisinti, atmetamas kaip nepagrįstas.

Dėl nuteistosios I. P. gynėjo apeliacinio skundo

Gynėjas skunde nurodė, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį dėl veikos, padarytos R. M. atžvilgiu, iš esmės grindė tik paties nukentėjusiojo parodymais, kad I. P. pokalbyje dalyvavo, nors konkrečių jos veiksmų neįvardijo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pripažindamas I. P. kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas BPK 20 str. prasme įrodymus vertino teisingai. Teisme apklaustas nukentėjusysis R. M. parodė, kad iš pradžių pažinojo S. Š., paskui susipažino su jo žmona A., o kai reikėjo pirkti mašiną, atvažiavo ir I. P.. Iš S. Š. sulaukęs pasiūlymo pirkti automobilius „Passat Caravan“, 2008 m. laidos, 14000 eurų vertės ir „Mercedes Benz Vanno“, 2008 m. laidos, 13000 eurų vertės, nusprendė įsigyti „Mercedes Benz Vanno“. Po kelių dienų pas jį atvažiavo A. Š. kartu su I. P.. A. (duomenys neskelbtini) sakė, kad I. (duomenys neskelbtini) dirba Nord banke. Jos kartu paaiškino, kad Latvijoje bankrutuoja įmonė ir išparduoda savo turimus automobilius. Be jau siūlytų automobilių, jos siūlė rinktis ir du „BMW X6“ markės automobilius. Moterys sakė kad avanso reikia 4000 eurų, jis turėjo dalį eurais, dalį litais. Pinigus skaičiavo I. P., o sutartį surašė A.

Byloje esanti 2009-12-08 transporto priemonės nuomos sutartis patvirtina, kad I. P. iš UAB ,,Inkorus“ išsinuomojo automobilį „Mercedes Benz S350“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 167-168). Išsinuomodama šią transporto priemonę, I. P. žinojo, kad ji nepriklauso nei jai, nei A. Š., nei S. Š., tačiau dalyvavo sandėryje R. M. perkant šį automobilį, pati paėmė iš nukentėjusiojo pinigus. Tokiais jos veiksmais pasireiškė apgaulė, siekiant užvaldyti R. M. turtą (10811 litų).

Skunde nurodoma, kad sukčiaujant S. G. ir N. A. atžvilgiu, I. P. veiksmai, išsinuomojant automobilį „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo tipiniai, nes visus pokalbius dėl automobilio nuomos vedė A. Š.. Šį skundo argumentą paneigia liudytojų A. T. ir T. L. parodymai, jog A. J. nuvairavus automobilį „Audi Q7“ į Kauną, transporto priemonės nuomos sutartį pasirašė būtent I. P., buvo patikrinta jos asmens tapatybė. Bendrovė ,,Inkorus“ Su I. P. susisiekė bei bendravo ir dėl automobilio „Mercedes Benz S 350“. Gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta, jog liko nepaneigta I. P. versija, jog A. Š. jai padavė pasirašyti draudimo polisą, tačiau liudytojas A. T. patvirtino, kad I. P. pasirašė pačią automobilio „Audi Q7“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, todėl pagrįstai neabejojama, jog I. P. suvokė, kad nukentėjusiesiems S. G. ir N. A. yra siūlomas pirkti automobilis, kuris realiai negali būti parduotas.

Gynėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi ir telefoninių pokalbių suvestinėmis, nes pokalbiai tarp I. P. ir S. G. užfiksuoti tik 2009-12-26, o tai, kad I. P. 12 kartų telefonu bendravo su N. A., nepaneigia I. P. versijos, jog iš jos telefono skambino A. Š.. Iš tiesų, I. P. bendravimas telefonu su nukentėjusiąja S. G. užfiksuotas tik nuo 2009-12-26, iš viso 8 skambučiai (2 t., b.l. 136). Tačiau jeigu su I. P. nukentėjusiąją supažindino A. Š. (pristatė kaip buhalterę), tai jai (I. P.) iš viso nebuvo reikalo bendrauti su S. G.. Tačiau būtent nuteistoji pati septynis kartus skambina (vieną kartą skambino nukentėjusioji) S. G., o kai kurie pokalbiai trunka ir gana ilgą laiką (323, 366 sekundes, 500 sekundžių). Su nukentėjusiuoju N. A. telefonu bendrauta iš viso 11 kartų (2 t. b.l. 150). Teismas atmeta versiją, jog N. A. iš I. P. telefono skambino A. Š., kadangi apklausta teisme tokių aplinkybių pastaroji nenurodė, be to, tuo pačiu metu yra fiksuotas išsamus A. Š. bendravimas su N. A. iš jos pačios telefono (2 t., b.l. 137-139).

Pirmos instancijos teismo ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina I. P. kaltę sukčiavus ir nukentėjusiojo V. M. atžvilgiu. Nukentėjusysis parodė, kad užėjus į barą (duomenys neskelbtini), prie stalo sėdėjo I. P. ir A. Š.. Jo draugas N. A. pasakė, kad moterys pigiau parduoda lizingines mašinas. A. siūlė už pusę kainos ( 21000 eurų) automobilį „Audi Q7“, kuri kainuoja apie 40000 eurų. I. P. sakė, kad A. Š. dirba banke, turi pažįstamą, kuris parduoda lizingines mašinas. I. P. kartu su juo važiavo į banką, jis banke kažkokiai Klaipėdos firmai pervedė 18000 Lt. Parduotuvėje A. Š. I. P. girdint pasakė, kad jis dar turi perduoti 1750 eurų. Pinigų perdavimo metu dalyvavo ir I. P.. Visą dieną jis laukė skambučio iš banko darbuotojo, kuris patvirtintų, kad automobilį galima registruoti jo vardu. A. Š. tą dieną vis kažkur paskambindavo ir vis teiravosi, ar jau automobilis išregistruotas. Pasibaigus darbo laikui, A. Š. pasakė, kad šiandien bankas nespėjo sutvarkyti dokumentų ir, kad reikia palaukti rytojaus. Kitą dieną jis pats paskambino A. Š., tačiau jos telefonas buvo išjungtas. Tada jis paskambino I. P., kuri paaiškino, kad A. Š. išvyko su reikalais į Vilnių. Be to, ji ramino jį, sakydama, kad po pietų, A. Š. sugrįžus iš Vilniaus, automobilis bus registruojamas jo vardu. Tačiau automobilio jis negavo, o pinigai jam nebuvo sugrąžinti.

Iš užstato sutarties matyti, kad V. M. automobilis „Audi Q7“ perduotas už 6750 eurų užstatą, kurį priėmė I. P.. Sutarties surašymo metu dalyvavo A. Š., N. A.. (1 t., b.l. 128). Gynėjas nurodo, kad sutartis surašyta ne I. P. ranka, tačiau neginčija jos parašo šioje sutartyje, todėl teismui nekyla abejonių dėl šio įrodymo pagrįstumo, įrodinėjant I. P. kaltę sukčiaujant V. M. atžvilgiu. Byloje esanti susitarimo kopija patvirtina kad I. P. pavedė V. M. padaryti 18000 Lt pavedimą į UAB „Inkorus“ sąskaitą (1 t., b.l.161-163). 2010-01-25 AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymo kopija iš kurios matyti, kad V. M. pervedė į UAB „Inkorus“ banko sąskaitą už automobilį 18000 Lt. (1 t., b.l. 130). Iš telefoninių pokalbių suvestinės matyti, kad I. P. su V. M. telefonu bendravo 15 kartų (2 t., b.l. 151). Taigi būtent I. P. dalyvavimas ir jos veiksmai buvo lemiami, siekiant apgauti (suklaidinti) nukentėjusįjį, kad šis perduotų A. Š. ir I. P. pinigus.

Šie įrodymai neginčijamai patvirtina I. P. tyčią apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą. Ji, pasirašydama automobilių nuomos sutartis, dalyvaudama pokalbiuose, kuomet A. Š. siūlė pirkti automobilius, paimdama iš nukentėjusiųjų pinigus, lydėdama juos į banką, skambindama jiems telefonu, suvokė daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybę ir norėjo, kad kiltų baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai. Gynėjo skunde minimas I. P. parodymų nenuoseklumas, prieštaringumas ir painumas šiuo atveju vertinamas kaip siekis išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, o ne psichinės sveikatos sutrikimas, kaip teigiama gynėjo skunde.

Gynėjui išreiškus abejones dėl jo ginamosios psichinės sveikatos, apeliacinės instancijos teismas atnaujino įrodymų tyrimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2010 m. gruodžio 23-28 d. Kauno 1 teismo psichiatrijos skyriuje I. P. buvo atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios išvados išdėstytos ekspertizės akte Nr. 83TPK-372 (5 t., b.l. 27-29). Nuteistosios I. P. gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2011-04-05 teismo medicinos specialisto konsultacinę išvadą Nr. A-KI-150-31 (5 t., b.l. 115-131). Teismo psichiatrijos ekspertizės akte ir teismo medicinos specialisto konsultacinėje išvadoje pateiktos prieštaringos išvados dėl I. P. psichinės sveikatos ir jos galėjimo suvokti savo veiksmus nusikalstamos veikos darymo metu.

Ekspertizės akte Nr. 83TPK-372 konstatuota, jog I. P. nusikalstamų veikų padarymo metu galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. 2009 m. lapkričio mėn. – 2010 m. vasario mėn. tiriamoji naudojo sertraliną, clonazepamą, tačiau dėl jų negalėjo būti iššauktas laikinas psichikos sutrikimas, sulėtinta orientacija, dėmesingumo sumažėjimas, bendras pasidavimas kitų asmenų įtakai.

Teismo medicinos specialisto konsultacinėje išvadoje Nr. A-KI-150-31 nurodyta, jog 2009 m. lapkričio mėn. – 2010 m. vasario mėn., t. y. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu I. P. sirgo lėtine psichikos liga – pasikartojantis depresinis sutrikimas, sunkios depresijos epizodas be psichozės simptomų ir dėl savo psichikos būsenos negalėjo teisingai suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Kai kuriais atvejais medikamentai, o ypač benzodiazepinai, gali pabloginti pažinimo funkcijas bei apriboti žmogaus galimybes adekvačiai reaguoti į situaciją. Kadangi I. P. tokius medikamentus taip pat yra vartojusi, neatmetama galimybė, jog tai galėjo sukelti jos psichinės būklės laikinus sutrikimus, apriboti jos galimybes adekvačiai reaguoti į situaciją, o taip pat sąlygoti pasidavimą kitų asmenų įtaigai.

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo psichiatrijos ekspertas S. Simanauskas patvirtino ekspertizės akto Nr. 83TPK-372 išvadas, paaiškino, jog atliekant teismo psichiatrijos ekspertizę, jie gauna visus reikalingus medicininius dokumentus, tuos, kuriuos jam pateikė apeliacinės instancijos teismo posėdyje, jis buvo matęs, kai atlikinėjo ekspertizę. I. P. psichiatrinėje kortelėje yra duomenys nuo 2009 m. ir tuos duomenis jie turėjo, kai atliko ekspertizę 2010 metais. 2011 m. balandžio mėn. UAB „Vita longa“ jai buvo pasiūlyta atlikti psichologinį tyrimą, jis atliktas 2011-04-20 d. Ekspertas atkreipė teismo dėmesį, kad psichologo išvadose įrašyta, jog vertinti tyrimo duomenis sunku, kai stebimos pastangos simuliuoti sutrikimus. Tai tik patvirtina jų (S. Simanausko ir S. Š.) duotą išvadą.

Apeliacines instancijos teismas kaip patikimesnes vertina (ir būtent jomis remiasi) Teismo psichiatrijos ekspertų išvadas, kadangi mažiau abejonių kelia jų nešališkumas, patikimesni ir jų tyrimo metodai, kurie grįsti ir ekspertine praktika. Be to, eksperto S. Simanausko aiškinimą apie tai, kad I. P. simuliuoja ligą patvirtino ir UAB „Vita longa“ specialistų įrašai ligos istorijoje apie tai, kad I. P. veiksmuose yra simuliacijos požymiai.

Pirmosios instancijos teismui pagrįstai pripažinus I. P. kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 str. 1 d. ir 182 str. 2 d. (dvi veikos), bausmė jai paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nors reikia pripažinti, kad bausmė nėra išsamiai individualizuota ir motyvuota. Būtina įvertinti, kad I. P. padarė du apysunkius ir vieną nesunkų nusikaltimą, veikdama tiesiogine tyčia, nusikaltimai baigti. Nusikalstamos veikos padarytos siekiant nepagrįsto praturtėjimo. I. P. anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, nedirbanti. Įvertinus padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (padaryti du kvalifikuojančių požymių turintys sukčiavimai), teisėjų kolegijos nuomone, tik terminuoto laisvės atėmimo bausmės paskyrimas gali užtikrinti BK 41 str. numatytų tikslų įgyvendinimą, t. y. ne tik nubausti nusikaltimą padariusį asmenį, siekti, kad jis daugiau nebenusikalstų ir laikytųsi įstatymų, tačiau ir apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, I. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, sunkina tai, kad nusikalstamas veikas ji padarė veikdama bendrininkų grupėje (BK 60 str. 1 d. 1 p.). Įstatymas numato, kad esant asmens atsakomybę lengvinančioms ir (ar) sunkinančioms aplinkybėms, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 2 d.). I. P. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra ženkliai mažesnė negu BK 182 str. 2 d. ir 182 str. 1 d. sankcijose numatytos tos rūšies bausmės vidurkis. Kadangi padarytos kelios nusikalstamos veikos, teisingai buvo taikytos BK 63 str. 1 ir 4 d. nuostatos, taikant dalinį bausmių sudėjimo būdą. Atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, galutinė subendrinta – 3 metų laisvės atėmimo bausmė, teisėjų kolegijos nuomone, neprieštarauja teisingumo principui, ji yra teisinga ir tinkama bausmės tikslams realizuoti.

Nėra pagrindo švelninti I. P. paskirtą bausmę ir įvertinus BK 58 str. reikalavimus, kur nurodyta, jog bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį. Teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai patvirtina, kad I. P. vaidmuo sukčiavimuose nebuvo pasyvus ar epizodinis, nustatyta, kad ji veikė aktyviais veiksmais: savo vardu iš UAB ,,Inkorus“ išsinuomojo du automobilius, nors kaip pati pripažino automobilio nevairuoja, vykdavo kartu su A. Š. pas žmones, kuriems pastaroji siūlė pirkti automobilius, nors gerai žinojo, kad siūlomi automobiliai nėra nei jos, nei A. Š. nuosavybė ir realiai jie nebus parduoti nukentėjusiesiems, paimdavo iš jų pinigus. Įvertinus tokius jos veiksmus, laikytina, kad paskirtoji bausmė yra adekvati jos padarytoms nusikalstamoms veikoms.

Taip pat nėra pagrindo keisti ar švelninti I. P. paskirtą bausmę gynėjo skunde nurodytu argumentu, jog I. P. sirgo depresija. Kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teisiamajame posėdyje teismo psichiatrijos ekspertas S. Simanauskas patvirtino ekspertizės akto Nr. 83TPK-372 išvadas, kuriose konstatuota, kad I. P. nusikalstamų veikų padarymo metu galėjo suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. 2009 m. lapkričio mėn. – 2010 m. vasario mėn. tiriamoji naudojo sertraliną, clonazepamą, tačiau dėl jų negalėjo būti iššauktas laikinas psichikos sutrikimas, sulėtinta orientacija, dėmesingumo sumažėjimas, bendras pasidavimas kitų asmenų įtakai (5 t., b.l. 77-79).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teismas

nutaria:

nuteistojo S. Š. ir nuteistosios I. P. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.