- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-01-20
- Bylos Nr.
- 1A-155-628/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-00721-2014-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigita Bieliauskienė (pirm.), Linas Šiukšta, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- A. U., T. U.
- Advokatai
- Gediminas Skaistys
- Kategorijos
- 1.2.19.1Kyšininkavimas (BK 225 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Sigitos Bieliauskienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Rolando Jurkevičiaus ir nuteistojo A. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 80 MGL dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas ir A. U. nustatyta galutinė bausmė 76 MGL (2862 eurų) dydžio bauda.
T. U. pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 80 MGL dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas ir T. U. nustatyta galutinė bausmė 78 MGL (2937 eurų) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. A. U. ir T. U. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, būdami valstybės tarnautojais – dirbdami (duomenys neskelbtini) patruliais, patruliuodami po priskirtą teritoriją, 2014 m. liepos 8 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), ties (duomenys neskelbtini), sustabdė N. R. vairuojamą automobilį BMW 318, v. n. (duomenys neskelbtini) ir už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už N. R. nepatraukimą administracinėn atsakomybėn už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. (transporto priemonių vairavimas esant vairuotojams neblaiviems), savo ir T. U. naudai tiesiogiai pareikalavo iš N. R. 800 Lt dydžio kyšio.
2.1. Tęsdamas nusikalstamą veiką ir vykdydamas susitarimą su T. U. 2014 m. liepos 9 d., 10.50 val., A. U. paskambino iš mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į N. R. mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir reikalavo N. R. 800 Lt kyšio, o N. R. nurodžius, kad šios sumos neturi, pažadėjo paskambinti kitą dieną, apie pokalbio rezultatus trumpąja SMS žinute Nr. (duomenys neskelbtini) informavo T. U..
2.2. Tęsiant nusikalstamą veiką A. U. 2014 m. liepos 10 d., 11.46 val., paskambino N. R., o 11.50 val. pastarajam perskambinus, apie pokalbio rezultatus trumpąja SMS žinute Nr. (duomenys neskelbtini) informavo T. U., po ko 18.20 val. pakartotinai paskambino N. R., o 19.36 val. pastarajam perskambinus reikalavo iš N. R. 500 Lt kyšio, susitarė susitikti prie (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini), kur tą pačią dieną, apie 20 val., išplėšdamas iš rankų savo ir T. U. naudai priėmė iš N. R. 210 Lt dydžio kyšį.
3. Apeliaciniame skunde Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Rolandas Jurkevičius prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nuosprendį dalyje dėl T. U. paskirtos bausmės pakeisti – pripažinti T. U. kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį ir paskirti 150 MGL dydžio baudą.
3.1. Prokuroro nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keistinas dalyje dėl T. U. neteisingai paskirtos bausmės. Pažymima, kad byla nagrinėjęs apygardos teismas netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas, o būtent 41 straipsnio ir 54 straipsnio 2 dalies, dėl ko paskyrė T. U. per švelnią bausmę, savo sprendimą pagrįsdamas duomenimis, kuriuos vertino pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. veikos padarymo aplinkybes ir nuteistąjį T. U. charakterizuojančius duomenis vertindamas atsietai, daliai duomenų suteikdamas prioritetinę reikšmę, dėl ko nuteistajam paskirta bausmė, kuri ne tik neužtikrina, jog bus pasiekti bausmės tikslai, bet ir iškreipia teisingo nubaudimo principo esmę.
3.2. Apelianto vertinimu, nors apygardos teismas teisingai konstatavo, kad T. U. kaltė buvo įrodyta A. U., liudytojo N. R. parodymais ir kita bylos medžiaga, taip pat nustatė, kad buvo padarytas sunkus korupcinio pobūdžio nusikaltimas, kurį pastarasis padarė bendrininkų grupėje, jog veikė vienodai aktyviai kartu su A. U., yra jauno amžiaus, praeityje neteistas ir administracine tvarka nebaustas, tačiau skirdamas bausmę, neatsižvelgė į baudžiamojo įstatymo nuostatą, jog teismas įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkiančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Manoma, kad nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas, nuteistajam T. U. skirdamas tokio pat dydžio bausmę, kaip ir nusikaltimo bendravykdytojui, kuris priešingai nei pastarasis savo kaltę ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu pripažino, davė nuoseklius bei išsamius parodymus, pažeidė teisingumo principą. Tokiu būdu, skirdamas nuteistiesiems vienodo dydžio baudas, sudarė situaciją, kuomet asmuo, kurio atžvilgiu yra nustatyta tik atsakomybė sunkinanti aplinkybė atsiranda tapačioje situacijoje su asmeniu, kurio atžvilgiu yra nustatytos ir atsakomybę sunkinanti ir atsakomybę lengvinanti aplinkybės bei kuris tyrimo metu noriai bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo tyrėjais bei teismu. Apelianto manymu, šiuo atveju yra įtvirtinama situacija, kuomet nusikaltęs asmuo yra demotyvuojamas aktyviai prisidėti tiriant ir atskleidžiant nusikalstamą veiką ir priešingai vos ne skatinamas neigti savo kaltę, nes yra nubaudžiamas tapačia bausme, kaip ir tyrimui padėjęs nusikaltęs asmuo ir realiai sulaukia švelnesnės bausmės. Pasak apelianto, apygardos teismas neskyrė pakankamai dėmesio bausmės paskirčiai ir keliamiems bausmei tikslams, todėl nepasiekė pusiausvyros tarp proporcingo nubaudimo ir bausmės tikslų realizavimo.
3.3. Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, prokuroro teigimu, Vilniaus apygardos teismas pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus, numatytus BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nevertino turimų duomenų remdamasis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Anot prokuroro, akivaizdu, kad teismas nesivadovavo įrodymams keliamais reikalavimais bei teismui keliamais įrodymų vertinimo reikalavimais, dėl ko įvertindamas padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, daliai nuteistojo asmenybę charakterizuojančių duomenų nepagrįstai suteikė prioritetinę reikšmę, dėl ko nepakankamai išsamiai išanalizavo kitas bausmės individualizavimui svarbias bylos aplinkybes – nustatytą T. U. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalto bendrininkų grupėje), bei neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis savo kaltę neigė.
Šalies argumentai
4. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. U. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje, nes jis surašytas nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų. Taip pat atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės ir perduoti laiduotojai I. B..
4.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bausmė pagal BK 225 straipsnio 2 dalį paskirta teisėtai ir pagrįstai, tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį nepasisakė dėl prašymo atleisti jį (A. U.) nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Vertina, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, todėl laiko nuosprendį neteisėtu ir naikintinu. Atsižvelgus į BPK 302-305, 307 straipsnių normas, apelianto nuomone, apygardos teismas turėjo pasisakyti dėl galimybės atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, juolab, kad prokuroras tokiam prašymui neprieštaravo, tačiau reikalavimo pasisakyti dėl šio proceso dalyvių prašymo nebuvo laikomasi. Gi, nuosprendis turi būti pagrįstas tokiais argumentais, jog proceso dalyviai būtų įsitikinę priimto nuosprendžio teisingumu. Prašo aukštesnės instancijos teismo atsižvelgti į jo nuoširdų gailestį dėl padarytos veikos ir visišką bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis tiriant bylą bei atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis A. U. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti Vilniaus apygardos prokuratūros pateiktą skundą.
6. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro R. Jurkevičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo A. U. apeliacinis skundas atmetamas.
7. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos prokuratūros apeliaciniu skundu neginčijama T. U. ir A. U. kaltė dėl jiems inkriminuotos veikos faktinių aplinkybių, jos vertinimo ir kvalifikacijos, tačiau nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl nuteistajam T. U. paskirtos bausmės – baudos – dydžio, nereiškiant jokių pretenzijų šioje dalyje A. U. atžvilgiu. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatydamas ir skirdamas T. U. bausmę tinkamai neįvertino bausmės skyrimui reikšmingų faktinių aplinkybių, dėl ko nepagrįstai paskyrė per švelnią bausmę. Savo ruožtu, nuteistasis A. U. apeliaciniu skundu kelia klausimą dėl pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo teisėtumo, apeliuodamas į aplinkybę, jog teismas nepasisakė dėl pareikšto prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl to turėtų būti panaikintas, o jis, atsižvelgus į charakterizuojančius duomenis, nuoširdų gailėjimąsi, bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, perduotas laiduotojo atsakomybei.
7.1. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prokuroro ir nuteistojo A. U. apeliaciniuose skunduose suformuluotus prašymus, neperžengdama skundų ribų, baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliantų. Kartu pažymėtina, kad apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad įsiteisėtų teisingas ir pagrįstas procesinis sprendimas.
8. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas T. U. ir A. U. kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, ko apeliaciniuose skunduose neginčija nei prokuroras, nei apeliantas nuteistasis A. U., tačiau skirdamas nuteistajam T. U. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas padarė pažeidimus, kurie iš esmės lėmė neteisingos bausmės paskyrimą.
Dėl T. U. skirtos bausmės.
9. Taigi, prokuroro apeliaciniu skundu keliamas nuteistajam T. U. paskirtos bausmės individualizavimo klausimas, tvirtinant, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas nuteistajam tokio pat dydžio bausmę, kaip ir nusikaltimo bendravykdytojui, kuris priešingai nei pastarasis kaltę pripažino, davė nuoseklius parodymus, netinkamai pritaikė BK bendrosios dalies normas (BK 41 straipsnis, 54 straipsnis, 61 straipsnis,) pažeidė teisingumo principą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiais prokuroro apeliacinio skundo argumentais sutinka ir konstatuoja, jog skirdamas bausmę T. U., pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šioje byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, o tai nulėmė akivaizdžiai per švelnios bausmės šiam asmeniui paskyrimą.
9.1. Kaip matyti, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad T. U. padarė tyčinį, sunkų nusikaltimą, jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, lengvinančios atsakomybę aplinkybės nebuvimą ir sunkinančios atsakomybę aplinkybės buvimą sprendė, kad pastarajam turi būti skirta bauda, kurios dydis mažesnis nei jos vidurkis, t. y. 80 MGL.
9.2. Pažymėtina, jog bausmės paskirtį įstatymų leidėjas apibūdina BK 41 straipsnio 2 dalyje, nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka. Bausmės paskirtis – tai galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes, siekia valstybė, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Todėl, įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį yra svarbu ne tik visapusiškai bei objektyviai ištyrus baudžiamosios bylos medžiagą tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet taip pat ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai, teisingas bausmes, kurios atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį.
9.3. BK įtvirtintas bausmės teisingumo principas suponuoja teismo pareigą paskirti nuteistajam teisingą bausmę, kuri atitiktų (būtų proporcinga) padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens – kaltininko asmenybės pavojingumą. Pagal baudžiamosios teisės doktriną, skirdamas bausmę, teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltą asmenį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti pusiausvyra.
9.4. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. Pažymėtina, kad BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Skiriant konkrečią bausmę turi būti įvertintos visos byloje nustatytos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės ir pasisakyta, kurios ir kaip nulemia bausmės dydį. Tai reiškia, kad teismo nuosprendyje nepakanka vien deklaratyviai išvardinti bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių, o būtina jas susieti į vieną visumą ir motyvuotai pasisakyti, kodėl kaltininkui skiriama švelnesnė ar griežtesnė bausmė, atsižvelgiant į BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį.
9.5. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuosprendį priėmęs teismas šių reikalavimų nesilaikė. Iš esmės tik formaliai išdėstęs bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismas T. U. už minėto nusikaltimo padarymą paskyrė bausmę – baudą, kurios dydis neadekvatus padarytos nusikalstamos veikos ir jį padariusio asmens pavojingumui. Konstatuotina, kad parinkdamas skirtos bausmės dydį, pirmosios instancijos teismas nurodė tik formalius motyvus, nepakankamai įvertino visas teisingos bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies bei 61 straipsnio 2 dalies nuostatas.
9.6. Kaip jau minėta, T. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje, kuri vadovaujantis BK 11 straipsnio 5 dalies norma, priskiriama sunkiems nusikaltimams (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas); nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia - už neteisėtą veikimą kaltininkas reikalavo duoti kyšį – neteisėtą atlygį, išreikštą pinigine forma ir priėmė kyšį būdamas valstybės tarnautoju, veikė priešingai savo įgaliojimams ir norėjo taip veikti (BK 54 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 punktas), nusikaltimas baigtas (BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punktas); byloje nustatyti šie nuteistąjį charakterizuojantys duomenys - nedirbantis, neteistas, psichiatrijos ligoninėje negydytas, į narkologinę įskaitą neįrašytas (BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Nagrinėjamu atveju, visapusiškai charakterizuojant nuteistąjį T. U., taip pat svarbus jo požiūris į padarytą nusikalstamą veiką, kadangi bausmės paskirtimi siekiama ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti juos, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, siekiama užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kaip matyti šioje byloje, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuteistasis savo kaltės nepripažino, tačiau ji buvo įrodyta kito šioje byloje nuteisto asmens – A. U. parodymais, liudytojo parodymais, kita bylos medžiaga, ko pagrindu neginčytinai nustatyta, jog T. U. kartu su A. U. reikalavo kyšio, vėliau pritarė šiems veiksmams, apie stabdomą automobilį nepranešė bendrajam policijos centrui. Taip pat visapusiškai charakterizuojant kaltininko asmenybę, turėjo būti atsižvelgta į tai, kad aptartą veiką T. U. padarė bendrininkaudamas, tiek jis, tiek kitas kaltininkas pripažinti nusikalstamos veikos vykdytojais, veikę vienodai aktyviai (BK 54 straipsnio 2 dalies 6 punktas).
9.7. Taigi, šių aukščiau aptartų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visuma, kartu įvertinus aplinkybę, jog priešingai nei T. U., kitas šioje byloje nuteistas asmuo pripažino kaltę, davė nuoseklius ir išsamius parodymus (tai pripažinta jo (A. U.) atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte), rodo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį bei baudžiamojo įstatymo ginamų vertybių svarbą ir negali būti pagrindu išvadai skirti tokio dydžio bausmę, kurią skundžiamu nuosprendžiu paskyrė pirmosios instancijos teismas. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismo už sunkaus nusikaltimo padarymą T. U. paskirta 80 MGL dydžio bauda yra aiškiai per švelni bei neatitinka BK 41 straipsnyje įtvirtintos bausmės paskirties. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nuosprendis dalyje dėl T. U. paskirtos bausmės dydžio keičiamas, už BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą skiriant jam griežtesnę nei buvo paskirta apygardos teismo baudą.
Dėl BK 40 straipsnio taikymo A. U..
10. Kaip jau buvo minėta, nuteistasis A. U. apeliaciniame skunde neginčija savo kaltės, veikos kvalifikavimo, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas, kadangi teismas nepasisakė dėl pareikšto prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu. Sutiktina su apelianto nurodytais skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neaptarė galimybės taikyti A. U. atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kaip to buvo prašoma teisminio nagrinėjimo metu, tačiau tai nėra pagrindas priimtą procesinį sprendimą naikinti, kaip to savo apeliaciniame skunde prašo nuteistasis A. U.. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam A. U. pirmosios instancijos nuosprendžiu paskirta teisinga bausmė. Skirdamas bausmę nuteistajam A. U., apygardos teismas iš esmės įvertino visas aplinkybes, turinčias reikšmę bausmės individualizavimui, teisingai taikė bausmių skyrimo pagrindus. Šiuo atveju BK 40 straipsnio taikymas nebuvo galimas.
10.1. BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindas manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatytos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos ir kaltininko padaryta veika turi atitikti BK 40 straipsnio 1 dalyje numatytą pavojingumą (įstatymas aiškiai apibrėžia, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą galimas tik padarius baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą). Taip pat, net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tai yra, teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs visas bylos aplinkybes, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, o pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui.
10.2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje. Šiame BK straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už tyčinius nusikaltimus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta griežčiausia bausmė yra laisvės atėmimas iki septynerių metų. Tokią bausmę užtraukiantis tyčinis nusikaltimas, pagal BK 11 straipsnio 5 dalį, priskiriamas sunkiems nusikaltimams. Pagal BK 40 straipsnio nuostatas, klausimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti sprendžiamas tik tuomet, kai kaltininko padaryti nusikaltimai pagal BK 11 straipsnį negali būti prilyginti sunkiems ir labai sunkiems nusikaltimams. Pažymėtina, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos yra imperatyvios, kartu jos nustato ir BK 40 straipsnio taikymo ribas. Taigi, pagal baudžiamąjį įstatymą viena iš tokių kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ribų yra ir sunkaus nusikaltimo padarymas, savaime panaikinantis galimybę taikyti aptariamo straipsnio nuostatas. Todėl visais atvejais, kai kaltininko veikoje yra sunkaus ir/arba labai sunkaus nusikaltimo sudėtis, BK 40 straipsnio taikymas negalimas. Tokiu būdu akivaizdu, kad nors byloje yra BK 40 straipsnio 2 dalies sąlygos, tačiau straipsnio taikymą negalimu daro ta aplinkybė, jog kaltininkas nuteistas už sunkaus nusikaltimo padarymą.
10.3. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį šioje dalyje, t. y. apelianto A. U. skunde nurodytais motyvais, pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Nuteistojo A. U. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Rolando Jurkevičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 4 d. nuosprendžio dalį dėl T. U. skirtos bausmės pakeisti:
T. U., pripažintam kaltu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, paskirti 120 MGL (4518 eurų) dydžio baudą.
Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti T. U. laikino sulaikymo laiką nuo 2014 m. liepos 11 d. 8.00 val. iki 2014 m. liepos 11 d. 15.05 val. (vieną dieną) prilyginant ją 2 (dviejų) MGL dydžio baudai ir galutinę bausmę nustatyti 118 MGL (4442 eurų) dydžio baudą.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.