- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-29
- Bylos Nr.
- 2K-348/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Vladislovas Ranonis, Viktoras Aidukas (pran.)
- Nuteistasis
- T. Č.
- Civilinis atsakovas
- UAB „Samarina“
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Č. (T. Č.) ir civilinio atsakovo UAB „Samarina“ kasacinius skundus dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo T. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7 punktą, 3 dalį, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Priteista iš UAB „Samarina“ neturtinės žalos atlyginimo 150 000 Lt L. B. naudai, 120 000 Lt – L. B. naudai.
Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 26 d. nutartis, kuria pakeista Šilalės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos priteisimo: iš UAB „Samarina“ priteistas neturtinės žalos atlyginimas L. B. naudai sumažintas iki 80 000 Lt, L. B. naudai – iki 50 000 Lt; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
T. Č. pagal BK 281 straipsnio 5 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. liepos 17d., apie 11.15 val., Šilalės r., Prapymo k. teritorijoje, automagistralės Vilnius–Kaunas–Klaipėda 247 km, vairuodamas UAB „Samarina“ priklausančius krovininį automobilį MAN 18.460 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) su puspriekabe „Schwarzmuller SPA 3/E“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), važiuodamas Klaipėdos kryptimi, pažeidė Kelių eismo taisyklių 50, 51, 53, 171, 172 punktų reikalavimus, t. y. nesilaikydamas visų būtinų atsargumo priemonių, reikalaujančių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, jų turto saugumui bei aplinkai, artėdamas prie ta pačia kryptimi pirmąja eismo juosta važiuojančio automobilio „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančio ir vairuojamo L. B., neatsižvelgė į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, nepasirinko tokio važiavimo greičio, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, nesilaikė tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, dėl to jo vairuojamas krovininis automobilis MAN 18.460 su puspriekabe „Schwarzmuller SPA 3/E“ atsitrenkė į automobilio „Audi 80“ galą. Eismo įvykio metu buvo sužaloti „Audi 80“ keleiviai: mažametis L. B., kuriam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, bei A. B., kuri dėl patirtų kūno sužalojimų mirė, sugadintas automobilis „Audi 80“, nukentėjusiajam L. B. padarant 2931 Lt žalą, sugadintas krovininis automobilis MAN 18.460, UAB „Samarina“ padarant 10 444,84 Lt žalą.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis T. Č. prašo pakeisti Šilalės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendį ir sutrumpinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo terminą iki vienerių metų. Kasatorius nurodo, kad Šilalės rajono apylinkės teismas ir Klaipėdos apygardos teismas netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normas, dėl to neteisingai buvo išspręstas bausmės vykdymo atidėjimo klausimas. Kasatorius sutinka su teismo jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme, tačiau pažymi, kad teismas, pritaikęs BK 75 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams. Nuteistasis pabrėžia, kad teismas nemotyvavo, kodėl parinko maksimalų bausmės vykdymo atidėjimo terminą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nemotyvavo, kodėl sutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu terminu, nes savo nutartyje nurodydamas, kad jį lemia bausmės dydis, nesvarstė kitų reikšmingų aplinkybių. Todėl, kasatoriaus nuomone, nebuvo atsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos 7 punkto išaiškinimą. Kasatorius pažymi, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo termino, turėjo atsižvelgti į nusikaltimo sunkumą, jo padarymo aplinkybes, paskirtos bausmės dydį: buvo padarytas neatsargus nusikaltimas, Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) pažeidimas nebuvo itin šiurkštus – jis, T. Č., nebuvo išgėręs, neviršijo greičio, vairavo techniškai tvarkingą transporto priemonę. Be to, byloje nustatyta aplinkybė, kad prieš pat eismo įvykį į autostradą neleistinoje vietoje įvažiavo S. Auksoriaus vairuojamas automobilis (miškovežis), ir tai turėjo įtakos susidūrusių automobilių – MAN ir „Audi 80“ – greičio mažinimui. Kasatorius pažymi, kad jis teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, apibūdinamas teigiamai. Pirmosios instancijos teismas paskyrė jam laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis. Teismas, parinkdamas bausmės vykdymo atidėjimo termino trukmę, turėjo įvertinti visas šias aplinkybes, tačiau to nepadarė, taip neteisingai pritaikė BK 75 straipsnį.
Kasaciniu skundu civilinis ieškovas UAB „Samarina“ prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio bei Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. vasario 26 d. nutarties dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo iš šios bendrovės ir jį priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“; sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 36/06 dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies (2004 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX-2041 redakcija), nustatančios maksimalų 500 eurų neturtinės žalos dydį, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimų dalys dėl civilinio ieškinio išsprendimo naikintinos dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo bei esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimas tik iš UAB „Samarina“ prieštarauja BK (turėtų būti BPK) 113 straipsnio 2 daliai, Civilinio kodekso 6.250 straipsniui. Eismo įvykyje dalyvavusi UAB „Samarina“ transporto priemonė buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Kasatoriaus nuomone, tai reiškia, kad UAB „Samarina“ prievolė atlyginti žalą turėjo draudiminę apsaugą, t. y. žalą (turtinę ir neturtinę) privalėjo atlyginti draudimo kompanija – AB „Lietuvos draudimas“. Civilinio atsakovo manymu, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata, nustatanti, kad maksimali draudimo išmoka atlyginant neturtinę žalą, nepaisant to, kiek yra nukentėjusiųjų, yra 500 eurų, prieštarauja konstituciniams asmenų lygybės prieš įstatymą, teisinės valstybės, teisingumo principams. Draudimo kompanijoms yra suteikiama išskirtinė padėtis prieš kitus asmenis, atlyginant neturtinę žalą nukentėjusiesiems eismo įvykiuose. 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2005/14/EB (10) skirsnyje nurodyta, kad Europos Sąjungos valstybės turi užtikrinti, jog draudimas padengtų bent tam tikras mažiausias sumas ir kad tai yra svarbus nukentėjusiųjų apsaugos elementas. Civilinis atsakovas, drausdamas savo civilinę atsakomybę, yra diskriminuojamas, kartu diskriminuojami ir nukentėję asmenys, nes įstatymas, įtvirtindamas maksimalias neturtinės žalos atlyginimo ribas, suteikia galimybę draudikui išvengti asmeniui padarytos neturtinės žalos atlyginimo ir ji priteisiama, atsižvelgiant į civilinio atsakovo turtinę padėtį. Šioje byloje ieškovams buvo sumokėta tik 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo dėl A. B. žūties ir L. B. sužalojimo, o iš UAB „Samarina“, kuri apdraudė savo civilinę atsakomybę, – net 130 000 Lt. Taigi civilinės atsakomybės klausimas išspręstas neteisingai ir tai turėjo įtakos žalos atlyginimo dydžio nustatymui ir civilinio atsakovo UAB „Samarina“ atsakomybės riboms.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pagal BK 41 straipsnį viena iš bausmės paskirčių yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kasatorius pažymi, kad šioje byloje priteistą sumą UAB „Samarina“ regreso tvarka nukreips į nuteistąjį T. Č., kuris neįstengs šios sumos atlyginti, taip dėl pastarojo teisingumo principas nebus įgyvendintas, „nes jis dirbdamas bendrovėje taip pat, kaip ir civilinis atsakovas UAB „Samarina“, tikėjosi draudiminės apsaugos, tačiau minėta įstatymo nuostata (dėl 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo) apsaugą neprotingai ir neteisingai sumažino“.
Be to, kasatorius teigia, kad šioje byloje teismai neįvertino visų bylos aplinkybių, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasatoriaus nuomone, įvertinus aplinkybę apie draudimo kompanijos išskirtinę padėtį prieš kitus asmenis, atlyginant neturtinę žalą nukentėjusiems eismo įvykiuose asmenims, teismai turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šios įstatymo nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į nuteistojo T. Č. ir civilinio atsakovo UAB „Samarina“ kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Sergejus Stulginskis prašo juos atmesti. Prokuroras nurodo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog teismas, atidėdamas bausmės vykdymą T. Č., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Teismas bausmės vykdymo atidėjimo terminą parenka savo nuožiūra, o jo sprendimą riboja tik imperatyvus nurodymas paskirti terminą ne trumpesnį nei vienerių ir ne ilgesnį nei trejų metų. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes ir atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymą trejų metų terminui, baudžiamojo įstatymo normų nepažeidė.
Prokuroras taip pat pažymi, kad UAB „Samarina“ be pagrindo teigia, jog teismas nepagrįstai priteisė iš jos visą neturtinę žalą. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad civilinis atsakovas apeliacine tvarka neginčijo neturtinės žalos priteisimo iš UAB „Samarina“ klausimo, o apeliaciniu skundu prašė tik sumažinti neturtinės žalos dydį, nors pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinio ieškinio klausimą, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos atlyginimą. T. Č., vairuodamas UAB „Samarina“ priklausančią transporto priemonę – krovininį automobilį MAN, kuri buvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (sudaryta draudimo sutartis su AB „Lietuvos draudimas“), padarė neatsargų nusikaltimą, kurio metu žuvo žmogus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje nurodyta, kad civilinės atsakomybės draudimo atveju pareiga atlyginti turtinę ir neturtinę žalą kyla draudimo įmonei (draudikui) neperžengiant draudimo sumos ribų. Jeigu padarytos žalos nukentėjusiajam nepadengia išmokėta draudimo išmoka, likusią žalos dalį atlygina ją padaręs asmuo arba už jo veikas materialiai atsakingas asmuo (vairuotojas, kuris darbo teisinių santykių pagrindu naudoja transporto priemonę, už padarytą žalą tiesiogiai nukentėjusiajam neatsako). Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo 11 straipsnio 1 dalį maksimali draudimo išmoka atlyginant neturtinę žalą yra 500 eurų. Byloje nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ pagal draudimo sutartį išmokėjo 9264,90 Lt turtinei ir 1726,40 Lt neturtinei žalai atlyginti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai likusią neturtinės žalos dalį priteisė iš nuteistojo darbdavio UAB „Samarina“. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į sunkią civilinio atsakovo finansinę padėtį, siekdamas išlaikyti pusiausvyrą tarp nukentėjusiojo teisių ir žalą padariusio asmens teisėtų interesų, apylinkės teismo priteistą neturtinę žalą sumažino nuo 270 000 Lt iki 130 000 Lt.
Atsiliepimu į nuteistojo T. Č. kasacinį skundą nukentėjusysis, civilinis ieškovas bei mažamečio L. B. įstatyminis atstovas L. B. prašo jį atmesti. Nukentėjusiojo manymu, T. Č. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo termino sutrumpinimas iki vienerių metų neatitiktų nusikaltimo sunkumo ir jo aplinkybių. Nukentėjusysis pabrėžia, kad teismai įvertino ne tik palankias aplinkybes, bet ir tai, kaip T. Č. vertino savo kaltę. Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo nuoširdus, nesigailėjo dėl įvykio, neatsiprašė nukentėjusiojo, prisipažino kaltu iš dalies, aiškindamas, kad kaltas yra ir automobilio „Skania“ vairuotojas. 2007 m. liepos 17 d. apklaustas kaip įtariamasis T. Č. parodė, kad iš šalutinio kelio staiga išvažiavo automobilis „Skania“ su puspriekabe (miškovežis), priekyje važiavęs nukentėjusiojo automobilis „Audi 80“ pradėjo stabdyti, pasuko į kairiąją kelio pusę, automobilį MAN jis taip pat suko į kairę, stabdė. Nukentėjusysis pažymi, kad nė viena iš išdėstytų aplinkybių teisme nepasitvirtino, nes, kai miškovežis išvažiavo iš šalutinio kelio iki jo, L. B., automobilio „Audi 80“ buvo apie 700–1000 metrų, jis tik sulėtino automobilio greitį, nestabdė, į kairiąją eismo juostą nesuko. Nestabdė ir nesuko į kitą eismo juostą ir automobilis MAN, nes stabdymo pėdsakai padaryti jau po automobilių susidūrimo. Autotechninės ekspertizės išvadoje nurodyta, kad automobilio MAN vairuotojas, priekyje važiuojančiai „Audi 80“ mažinant greitį, taip pat turėjo mažinti greitį, prireikus stabdyti, persirikiavus į antrąją eismo juostą pralenkti lėčiau važiuojančią „Audi 80“. Taigi T. Č. turėjo galimybę išvengti autoavarijos net trimis būdais. Nukentėjusysis pažymi, kad T. Č. kritiškai nevertino savo veikos, nevisai suprato, kokią padarė žalą, neįvertino nukentėjusiųjų netekties. Nukentėjusiojo nuomone, apylinkės teismas, nustatydamas bausmės vykdymo atidėjimo terminą, atsižvelgė į visas aplinkybes ir įstatymų nepažeidė.
Atsiliepimu į civilinio atsakovo UAB „Samarina“ kasacinį skundą nukentėjusysis, civilinis ieškovas bei mažamečio L. B. įstatyminis atstovas L. B. prašo jį atmesti. Nukentėjusysis pažymi, kad teismai, spręsdami neturtinės žalos atlyginimą, galiojančių įstatymų nepažeidė, ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo bendrovei „Lietuvos draudimas“ buvo pareikštas tokios apimties, kokią numatė įstatymas – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. įstatymo redakcija) 11 straipsnio 1 dalis, dėl kitos žalos dalies atlyginimo ieškinys buvo pareikštas didesnio pavojaus šaltinio valdytojui UAB „Samarina“. Apeliaciniu skundu UAB „Samarina“ pateikė prašymą sumažinti neturtinės žalos dydį. Apeliantas neprašė perkelti neturtinės žalos atlyginimą draudimo įmonei ir apeliacinės instancijos teismas to klausimo nenagrinėjo. Kasatorius pripažįsta, kad neturtinė žala L. B. ir mažamečiam jo sūnui turi būti atlyginama, tik, jo nuomone, iš draudimo bendrovės, nes Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme priimta nagrinėti byla Nr. 36/6. Tačiau pagal BPK 376 straipsnį kasacinės instancijos teismas patikrina nuosprendžius, dėl kurių paduotas skundas, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neturtinės žalos atlyginimo perkėlimo klausimo nesprendė.
Nukentėjusysis taip pat pažymi, kad kasatoriaus reikalavimas civilinį ieškinį priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ yra vienašališkas. Civilinė atsakomybė atsiranda, kai pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.243 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju T. Č., vairuodamas automobilį MAN, priklausančią UAB „Samarina“, buvo neatidus, vairavo nerūpestingai ir dėl jo kaltės įvyko eismo įvykis. Dėl tokių bendrovės darbuotojo veiksmų dalis civilinės atsakomybės tenka ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojui. Nukentėjusysis mano, kad įstatymo leidėjas turėjo tikslą riboti draudiko neturtinės atsakomybės dydį dėl to, kad didesnio pavojaus šaltinio savininkas būtų atsakingas už pasekmes, imtųsi priemonių darbuotojų parinkimui ir paruošimui. Draudiminių įvykių žalos atlyginimas priklauso ir nuo draudimo įmokų. Draudėjas, įmokėjęs tuomet galiojusią draudimo įmoką, negalėtų tikėtis neproporcingos draudiko atsakomybės, tuo labiau, praėjus dvejiems metams nuo draudiminio įvykio – 2007 m. liepos 17 d. Civilinis atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ turtinę ir neturtinę žalą atlygino teismo proceso metu. Civilinis atsakovas UAB „Samarina“ neturtinę žalą pradėjo atlyginti dalimis nuo 2009 m. balandžio mėn. Civilinio atsakovo cituojama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalis, pagal kurią įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, taikoma ir civiliniam ieškovui. Nukentėjusiojo nuomone, Konstitucijos, civilinio proceso nuostata greitai apginti piliečio teises negali būti paminta.
Atsiliepimu į civilinio atsakovo UAB „Samarina“ kasacinį skundą civilinio atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovė V. Ramonienė prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorius savo prašymą panaikinti teismų sprendimų dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo, sustabdyti civilinio ieškinio išsprendimo klausimą, kol Konstitucinis Teismas neišnagrinės bylos Nr. 36/06, grindžia BPK 1 straipsniu, įtvirtinančiu baudžiamojo proceso paskirtį, ir BK 41 straipsniu, kuris nustato, jog viena iš bausmės paskirčių yra užtikrinti teisingumo įgyvendinimą. Atstovė pažymi, kad kasaciniu skundu skundžiama Šilalės rajono apylinkės teismo nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo nutarties dalimi buvo išspręstas žalos atlyginimo, bet ne bausmės skyrimo klausimas. Todėl kasatoriaus argumentai dėl teisės normų, reglamentuojančių baudžiamojo proceso bei bausmės skyrimo tikslus, yra nepagrįsti ir netaikytini žalos atlyginimo santykiams. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes neįvertino aplinkybės apie išskirtinę draudimo kompanijos padėtį prieš kitus asmenis, t. y. kad pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį ribojama draudiko atsakomybė dėl neturtinės žalos atlyginimo. Atstovė pabrėžia, kad, remiantis Civilinio kodekso 6.987 straipsnio, 6.988 straipsnio 3 dalies, 6.1018 straipsnio nuostatomis, tik draudimo sutartinius santykius reglamentuojančios teisės normos ir pati draudimo sutartis nustato, kokią žalą ir kokia apimtimi atlygina draudikas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat ne kartą yra pabrėžęs, kad draudiko pareigos apimtis nustatoma ne pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, o pagal teisės normas, reglamentuojančias draudimo santykius, ir pagal draudimo sutartį (kasacinės bylos Nr. 3K-3-174/2005, 3K-3-626/2005). Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad teismai visiškai teisėtai ir pagrįstai pritaikė minėto įstatymo nuostatą. Be to, AB „Lietuvos draudimas“ atstovė atkreipia dėmesį ir į tai, kad UAB „Samarina“ apeliaciniame skunde minėto klausimo nekėlė, todėl pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasatorius negali reikšti naujų reikalavimų, nagrinėjant bylą kasacine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo T. Č. kasacinis skundas atmestinas, civilinio atsakovo UAB „Samarina“ kasacinis skundas paliktinas nenagrinėtas.
Dėl BK 75 straipsnio 1 dalies taikymo
Nuteistasis T. Č. nurodo, kad teismas, nuteisęs jį pagal BK 281 straipsnio 5 dalį laisvės atėmimu trejiems metams ir pritaikęs BK 75 straipsnio 1 dalį, nenurodydamas motyvų, nepagrįstai laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo maksimaliam terminui – trejiems metams.
Iš apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, skirdamas kaltinamajam bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnyje nurodytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgė į tai, kad T. Č. teisiamas pirmą kartą už neatsargaus nusikaltimo padarymą, administracine tvarka nebaustas, apibūdinamas teigiamai, nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ir nusprendė paskirti laisvės atėmimo bausmę, žymiai mažesnę nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis, bei taikyti BK 75 straipsnį ir bausmės vykdymą atidėti. Nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Nuteistasis T. Č. padavė apeliacinį skundą, kuriame, sutikdamas su paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausme bei jos vykdymo atidėjimu, skundė apylinkės teismo sprendimą atidėti bausmės vykdymą trejiems metams, manydamas, jog teismas, atsižvelgdamas į tai, kad buvo padarytas neatsargus nusikaltimas ir kad jis nėra baustas už KET pažeidimą, turėjo taikyti bausmės vykdymo atidėjimo terminą, mažesnį nei galimas pagal įstatymą atidėjimo termino vidurkis.
Klaipėdos apygardos teismas, atsakydamas į šį apelianto argumentą, pažymėjo, kad laiką, kuriam atidėtas paskirtos bausmės vykdymas, teismas parenka, atsižvelgdamas į galimybę pasiekti bausme įgyvendinamus tikslus, kontroliuojant nuteistojo elgesį, taip pat nuteistajam skiriamus įpareigojimus bei jų įvykdymo trukmę; teismas, atidėdamas bausmės vykdymą, jo terminą parenka savo nuožiūra, o jo sprendimą riboja tik imperatyvus nurodymas paskirti ne trumpesnį nei vienerių ir ne ilgesnį, nei trejų metų terminą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2008 m. vasario 15 d. Teismų praktikos taikant bausmių vykdymo atidėjimą apžvalgos (BK 75 ir 92 straipsniai) 13 punkte išaiškinta, kad apkaltinamojo nuosprendžio, kuriame taikomi BK 75 ar 92 straipsniai, aprašomojoje dalyje turi būti nurodomi bausmės skyrimo, jos vykdymo atidėjimo, taip pat baudžiamojo poveikio priemonės ir (ar) įpareigojimų arba auklėjamojo poveikio priemonių skyrimo motyvai; 17 punkte išaiškinta, kad pagal įstatymą teismas, nustatydamas laikotarpį (nuo vienerių iki trejų metų), kuriam atidedamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, atsižvelgia ir į skiriamų įpareigojimų, baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonių pobūdį, joms įgyvendinti būtiną laiką. Šioje apžvalgoje taip pat pasisakyta, kad pritartina tokiai teismų praktikai, kai teismai motyvuoja ir bausmės vykdymo atidėjimo termino trukmę.
Nors iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje konkrečiai nepasisakė, kodėl kaltinamajam bausmės vykdymą atideda maksimaliam laikotarpiui, ir tai laikytina nuosprendžio surašymo trūkumu (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tačiau atsižvelgiant į bylos aplinkybes nėra pakankamo pagrindo tai laikyti esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, sukliudžiusiu teismui priimti teisingą ir pagrįstą nuosprendį. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti motyvuojamas ne tik bausmės skyrimas, bet ir sprendimas dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, nurodant BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bei pagrindžiant išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti atidedant bausmės vykdymą. Todėl pastebėtina tai, kad pagal motyvuojamąją nuosprendžio dalį galima spręsti, jog teismas iš esmės nemotyvavo, kodėl darytina išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės vykdymo atlikimo ir kaltinamajam taikytinas bausmės vykdymo atidėjimas. Tačiau ši aplinkybė yra nenaudinga nuteistajam, o byla nagrinėjama pagal nuteistojo kasacinį skundą, todėl nuteistojo padėties pasunkinimas negalimas.
Taigi nors teismas ir nemotyvavo, kodėl atideda laisvės atėmimo bausmę maksimaliam įstatyme nustatytam terminui, tačiau BK 75 straipsnio 1 dalies reikalavimai, keliami termino trukmei, nebuvo pažeisti. Nors, kaip pažymi ir nuteistasis, jo padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai ir nebuvo ypač šiurkštūs – jis nebuvo išgėręs, neviršijo greičio, jis pats teisiamas pirmą kartą, administracine tvarka nebaustas, pagal darbo vietą apibūdinamas teigiamai, tačiau šioje byloje ypač akcentuotinos dėl nusikalstamų nuteistojo veiksmų atsiradusios itin sunkios pasekmės: žuvo jauna vos 29 metų moteris, tik sukūrusi šeimą ir susilaukusi kūdikio, sužalotas pusantrų metų sulaukęs mažametis, kuris patyrė galvos smegenų traumą. Be to, nuteistasis savo kaltę pripažino tik iš dalies, bandydamas teigti, kad dėl eismo įvykio kilimo iš dalies kaltas ir kito automobilio (miškovežio) vairuotojas. Todėl, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, negalima daryti išvados, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant maksimaliam trejų metų terminui nuteistajam buvo paskirta per griežta bausmė.
Dėl civilinio atsakovo UAB „Samarina“ kasacinio skundo argumentų
Kasaciniame skunde civilinis atsakovas teigia, kad šią bylą nagrinėję teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą, nes nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX–2041 redakcija) 11 straipsnio 1 dalies, pagal kurią transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio yra 500 eurų dėl neturtinės žalos, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei prašo neturtinę žalą priteisti iš kito civilinio atsakovo – AB „Lietuvos draudimas“. Pirmiausia pažymėtina tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme civilinis atsakovas nesuabejojo minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, neprašė dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą, sutiko, jog jis, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turi atlyginti neturtinę žalą, sutikdamas sumokėti 100 000 Lt sumą. Iš civilinio atsakovo apeliacinio skundo turinio spręstina, kad nuosprendį jis skundė, nesutikdamas su priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, teigdamas, kad teismas, spręsdamas šį klausimą, nesivadovavo BPK 20 straipsnio reikalavimais, nepakankamai atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, prašydamas priteistą iš jo neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 75 000 Lt. Dalyvavęs apeliacinės instancijos teismo posėdyje civilinio atsakovo atstovas taip pat nesuabejojo minėtos normos atitikimu Konstitucijai ir neprašė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Savo kasaciniame skunde civilinis atsakovas pateikė naujus argumentus, kurie nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teisme: suabejojo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX–2041 redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitiktimi Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teigdamas, kad teismai nepagrįstai nesikreipė į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, pateikdamas prašymą visą neturtinę žalą priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kadangi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nesvarstė proceso dalyvių prašymų dėl tikslingumo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes toks klausimas iš viso nebuvo iškilęs, nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose, teismai taip pat nesuabejojo minėto teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui, kasatoriaus argumentas dėl nepagrįsto teismų nesikreipimo į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą laikytinas nauju klausimu, kuris nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, todėl, remiantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, paliktinas nenagrinėtas.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimo konstatuojamosios dalies 8 punktą teismas, turintis nagrinėjamoje byloje taikyti teisės aktą (jo dalį), dėl kurio atitikties aukštesnės galios teisės aktui, į Konstitucinį Teismą jau yra kreipęsis kitas pareiškėjas, gali taikyti šį teisės aktą (jo dalį), jeigu jis pats neabejoja to teisės akto (jo dalies) atitiktimi aukštesnės galios teisės aktui. Pagal teismų praktiką „teismo nutartis atidėti baudžiamąją bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, priimta vienoje byloje, nėra privaloma teismams kitose bylose; kiekvienoje baudžiamojoje byloje tokios nutartys priimamos atskirai. Nuspręsti, ar reikia kreiptis konkrečiu atveju į Konstitucinį Teismą, yra teismo, nagrinėjančio bylą, prerogatyva“ (kasacinė nutartis Nr. 2K–33/2005). Šią bylą nagrinėję teismai nesuabejojo Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX–2041 redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitiktimi Konstitucijai, todėl pagrįstai vadovavosi šia įstatymo nuostata.
Nors civilinis atsakovas UAB „Samarina“ kasaciniam skunde dar nurodo, kad teismų sprendimų dalys dėl civilinio ieškinio išsprendimo naikintinos dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo bei esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, tačiau pagal skundo turinį spręstina, kad kasatorius nesutinka su tuo, kuris iš civilinių atsakovų byloje – UAB „Samarina“ ar AB „Lietuvos draudimas“ – yra atsakingas už neturtinės žalos atlyginimą, neginčydamas neturtinės žalos dydžio. Kasacinio skundo argumentas, kad teismai, nagrinėdami civilinį ieškinį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, yra formalus, nes kasatorius nenurodo, kokios konkrečiai baudžiamojo įstatymo nuostatos buvo pažeistos. Skunde minimas BK 113 straipsnis yra akivaizdi klaida, nes, iš skundo turinio spręstina, kad turėta omenyje BPK 113 straipsnis, kuris apibrėžia civilinio ieškinio nagrinėjimą. Tačiau šios normos pažeidimą civilinis atsakovas taip pat sieja su tuo, kad neturtinė žala priteista iš netinkamo civilinio atsakovo. Pažymėtina, kad UAB „Samarina“ kaip transporto priemonių valdytojo civilinė atsakomybė buvo apdrausta sudarant su AB „Lietuvos draudimas“ 2007 m. gegužės 28 d. civilinės atsakomybės draudimo sutartį. 2008 m. birželio 10 d. sprendimu, vadovaujantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. IX–2041 redakcija) 11 straipsnio 1 dalimi, AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo nukentėjusiajam L. B. 1726,40 Lt (500 eurų) už padarytą neturtinę žalą. Taigi, remiantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, kasacine tvarka nenagrinėtinas ir civilinio atsakovo prašymas priteisti visą neturtinę žalą iš AB „Lietuvos draudimas“, nes apeliacinės instancijos teismas šio klausimo taip pat nenagrinėjo.
Nors kasatorius taip pat mini ir BK 41 straipsnį, tačiau šios įstatymo nuostatos taikymas negali būti svarstomas. BK 41 straipsnyje nustatytas bausmės apibrėžimas ir jos paskirtis. Pagal BPK 367 straipsnio 2 dalį civilinis atsakovas turi teisę apskųsti nuosprendį ar nutartį tik dėl civilinio ieškinio. Kadangi BK 41 straipsnio nuostatos su civiliniu ieškiniu nėra susijusios, teismų sprendimai BK 41 straipsnio tinkamo taikymo aspektu taip pat nenagrinėtini.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti nuteistojo T. Č. (T. Č.) kasacinį skundą.
Palikti nenagrinėtą civilinio atsakovo UAB „Samarina“ kasacinį skundą.