Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. A. ieškinį atsakovui V. K. dėl paskolos priteisimo ir atsakovo V. K. priešieškinį ieškovui S. A. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovas ir jo atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovas – prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo V. K. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui panaikinti.

Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis priimtas, nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu - kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 str.). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.). Paskolos sutarties atveju kreditorius (ieškovas), reikalaujantis grąžinti skolą, privalo įrodyti prievolės atsiradimo pagrindą, t.y. paskolos sutarties buvimą, o skolininkas (atsakovas), ginčydamas paskolos sutartį, - įrodyti, kad sandoris nebuvo sudarytas arba pinigai nebuvo gauti. CPK 176 straipsno 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Teismas turi vertinti įrodymus, vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, tarp kurių – sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog paminėtų nuostatų nebuvo laikytasi ir kad nebuvo išaiškintos visos esminės bylai reikšmingos aplinkybės.

Ieškovas, reikšdamas ieškinį dėl 35191,18 Lt priteisimo, prašė apginti jo pažeistą teisę, kuri atsirado iš paskolos sutarties, nes jis atsakovo prašymu ir sutikimo pervedė į atsakovo sąskaitą atitinkamą pinigų sumą. Iš tikrųjų bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas atsakovui 2006-05-18 pervedė 2500 eurų (b.l. 4, 5), 2006-07-04 pervedė 2000 eurų (b.l. 8, 9), 2006-08-01 pervedė 2500 eurų (b.l. 12, 13), 2006-08-31 pervedė 2326 eurų (b.l. 16, 17), 2006-09-12 pervedė 1109 JAV dolerių (b.l. 20, 21). Kad pinigus ieškovas pervedė ir atsakovas juos gavo bei panaudojo, atsakovas neginčija. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad paskolos sutartis turėjo būti sudaryta rašytine forma, nes įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu. Be to nurodo, jog sudaryti paskolos sutartį nebuvo jo valios, o pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir tinkamai neįvertino. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kadangi skundžiamame sprendime teismas pakankamai išsamiai aptarė aplinkybes ir motyvus, dėl ko jis atmetė atsakovo poziciją ir ja nesirėmė, pakankamai motyvavo ieškinio tenkinimo pagrindus.

CK 6.870 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad paskolos sutartimi paskolos davėjas perduoda paskolos gavėjo nuosavybėn pinigus ar rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato kitaip. Rašytinė paskolos sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo (CK 6.781 str. 1 d.). Atsakovas ginčija paskolos sutarties sudarymo faktą, tačiau pripažįsta iš atsakovo gautų pinigų priėmimo faktą, t.y. esminę paskolos sutarties sąlygą (b.l. 29). Todėl, nepaisant to, kad šalys rašytinės sutarties ir nesudarė, bet paskolos sutarties sudarymo atveju įstatymų reikalaujamos rašytinės formos nesilaikymas sandorio nedaro negaliojančiu (CK 1.93 str. 1 d.). Tokiu atveju rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę remtis liudytojų parodymais, įrodinėjant sandorio sudarymo, ar jo įvykdymo faktą (CK 1.93 str. 2 d., 6.875 str. 2 d.). Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įstatymų leidėjas CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 ir 3 punktuose nustatė, jog teismas, vertindamas aplinkybę ar sandoris atitiko įstatymo leidėjo nustatytą formą, privalo vadovautis teisės principais ir atkreipti dėmesį į rašytinius netiesioginius sandorio sudarymo įrodymus bei aplinkybes, kurios objektyviai neleido įforminti sandorio raštu. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju ieškovas ieškiniui pagrįsti, o tuo pačiu ir paskolos sudarymo faktui įrodyti, remiasi rašytiniais įrodymais – pinigų pervedimais ir nesiremia liudytojų parodymais. Todėl atmestini apelianto argumentai, jog šiuo konkrečiu atveju rašytinės paskolos sandorio formos nesilaikymas daro šį sandorį negaliojančiu.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodo, jog paskolos sutartis yra realinė (CK 6.870 str. 1 ir 2 d.), kadangi paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka, t.y. paskolos teisiniai santykiai tarp sutarties šalių atsiranda, kai šalys ne tik susitaria dėl atitinkamo pinigų kiekio perdavimo pinigų gavėjo nuosavybėn ir pinigų gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą grąžinti, bet ir pinigai realiai yra perduodami. Taigi esminė paskolos sutarties sąlyga yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų. Įrodinėjimo pareiga, kad šalis sieja prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas tokių santykių atsiradimą tarp ginčo šalių įrodinėjo mokėjimo pavedimais, šalių paaiškinimais, atsakovo pripažinimu fakto, kad jis iš ieškovo gautais pinigais disponavo. Atsakovas aplinkybės, kad pinigus iš ieškovo gavo, neneigia, taip pat neneigia juos panaudojęs, tačiau savo procesiniais dokumentais (atsiliepimu į ieškinį, priešieškiniu) nesutinka, kad jam perduoti pinigai turėtų būti grąžinti ieškovui kaip skola. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, vertindamas atsakovo atsikirtimus ir argumentus, vertino šalių santykius ir ieškovo pateiktus rašytinius įrodymus, nustatydamas ne vien lingvistinę teksto reikšmę, bet ir aiškindamasis tikruosius šio sandorio šalių ketinimus, vertindamas bei analizuodamas faktinius ieškovo ir atsakovo santykius, buvusius iki pinigų pervedimo ir po to, remdamasis (CPK 185 straipsnio nuostatomis. Teisėjų kolegija su tokia teismo pozicija ir vertinimu sutinka ir konstatuoja, jog surinktų įrodymų pagrindu šalių santykiai buvo pagrįstai kvalifikuoti kaip paskolos teisiniai santykiai. Taip pat pažymėtina, kad vertinant įrodymus civiliniame procese pripažįstamas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį, jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo, negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punktas). Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek teisėjų kolegija, vertindami byloje esančius įrodymus, vadovaujantis įrodinėjimo taisyklėmis, logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą daro nešališką išvadą, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta 35191,18 Lt paskolos sutartis. Dėl to nėra pagrindo nagrinėjamu atveju konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta kokia nors kita sutartis.

Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad ieškovas planavo organizuoti ežero verslą, susijusį su poilsiu ir senų daiktų paieška prie Ladogos ežero Rusijoje ir 2006 m. atsakovui pasiūlęs dalyvauti senų daiktų paieškos ekspedicijoje, tam tikslui pervedė pinigų, kad nupirkti aparatūros, technikos reikalingos ekspedicijai, kuri ir liko pas S. A. . Tačiau tokias apelianto nurodytas aplinkybes jau patikrino pirmosios instancijos teismas ir atmetė, konstatavęs, jog atsakovas neįrodė, kad tarp šalių buvo susiklostę pavedimo teisiniai santykiai, o taip pat atsakovas neįrodė, kad jis ieškovo pavedimo pirko kokius tai daiktus ar priemones, kurie vėliau atiteko ieškovui (CPK 178 str.). Naujų įrodymų be tų, kurie buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, apeliantas nepateikė, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog daryti priešingą išvadą, negu yra padaryta teismo sprendime, nėra teisinio ir pagrįsto pagrindo. Atsakovo procesinę poziciją paneigia jo nesugebėjimas pateikti įrodymų, kad jis vykdė ieškovo pavedimą (CK 6.756 str.) organizuoti ekspediciją, nes tokiu atveju atsakovas pavedimo vykdymo metu (CK 6.760 str. 4 d.) privalėjo pateikti ieškovui ataskaitą apie pavedimo vykdymą, pridėti pateisinamus dokumentus. Atsakovo teismui pateikta sąmata (b.l. 35) yra nepagrįsta įrodymais (kvitais, bilietais, čekiais ir pan.), todėl ji negali būti tinkamu įrodymu byloje. Atsakovo pateikti įrodymai (b.l. 41, 42) dėl prietaiso pirkimo įrodo, jog prietaisas nupirktas 2006 m. rugsėjo 11 d. Maskvoje, fotoaparatas ir mikrokompiuteris (b.l. 43-46) nupirkti 2006 m. vasarį, topografinis žemėlapis, kuriame nurodyta, kad prie ieškovo žemės sklypo šalia Ladogos ežero buvo kariniai veiksmai, yra lobiai, nepateiktas. Iš ieškovo pateikto mokėjimo pavedimo (b.l. 63, 64) matyti, kad žoliapjovė nupirkta už 2004-08-20 pervestus pinigus skirtus žoliapjovei, nors atsakovas žoliapjovę įtraukė į 2006 metų išlaidų sąrašą (b.l. 35). Ieškovas pateikė kvitus, užsakymo lapą (b.l. 162-172), kad drabužius įsigijo 2006-04-03, maistą pirko vietoje, todėl aprangos pirkimas, maisto išlaidos įtrauktos į atsakovo sąmatą (b.l. 35) nepagrįstai. Įrašai atsakovo pase (b.l. 33, 34) rodo, kad jis buvo išvykęs iš Lietuvos 3 kartus nuo 2006-06-06 iki 2006-06-15 traukiniu, 2006-06-18 iki 2006-06-25 automobiliu, 2006-07-11 iki 2006-07-20 traukiniu. Nuotraukos darytos 2006-06-20-2006-06-24 laikotarpiu (b.l. 36-40). Tokiu būdu įrodymai tvirtina, kad šalys turi bendrų pomėgių, tačiau nesutampa datos ant mokėjimo pavedimų ir nuotraukų, ieškovo pateikti įrodymai dėl drabužių, žoliapjovės pirkimo nepatvirtina jo nurodytų aplinkybių. Kiti pirmosios instancijos teismo išanalizuoti įrodymai, kuriuos pateikė abi šalys, remiantis tikimybių pusiausvyros principu, labiau patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes negu atsakovo, todėl atsakovo pateikta ataskaita ir įrodymai pagrįstai teismo įvertinti kritiškai. Pažymėtina, jog atsakovas apeliaciniame skunde tokio teismo vertinimo iš esmės neginčija.

Bylos duomenys tvirtina, kad šalis siejo draugiški santykiai nuo 2002 metų, jie kartu 2004 metais dalyvavo ekspedicijoje. Ieškovas pervedė atsakovui pinigines lėšas, nurodydamas pinigų paskirtį. Atsakovas tvirtina nežinojęs pinigų pervedimo paskirties, tačiau pinigai buvo pervedami ne vieną kartą, todėl jis turėjo realią galimybę tuo pasidomėti, nes mokėjimo paskirties nurodymas yra viešas veiksmas. Tačiau atsakovas, nepaisant to, jog, kaip teigia nežinojo jam ieškovo pervedamų pinigų paskirties, pinigus priėmė ir juos panaudojo, neįrodydamas, kad juos panaudojo ieškovo pavedimu arba jo tikslams pasiekti (CPK 178, 185 str., CK 1.5 str.). Tokiu būdu nevienkartinis pinigų priėmimo iš ieškovo veiksmas yra atsakovo, kaip sandorį sudariusio asmens laisva valia įrodymas (CK 1.64 str.).

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti ir taip pat nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, dėl ko nėra pagrindo teismo sprendimui panaikinti (CPK 320 str.) ir ieškovo ieškiniui atmesti, o priešieškiniui tenkinti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.