Šiaulių apygardos teismo nutartis

2015-02-10 · Civilinė byla Nr. e2S-334-357/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-10
Bylos Nr.
e2S-334-357/2015
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-07982-2014-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Bartašienė
Pareiškėjas
L. D.
Trečiasis asmuo
UAB „Swedbank lizingas“, A. R., R. D.
Kategorijos
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2S-334-357/2015Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07982-2014-5 Procesinio sprendimo kategorija 122.4.
(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. D. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. D. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo tretiesiems asmenims UAB „Swedbank lizingas“, A. R., R. D., antstolei E. R..

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja L. D. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo. Nurodė, kad skolos siekia 1.343.929,49 Lt. Pažymėjo kad turi du kreditorius: UAB „Swedbank lizingas“ 1.276.588,60 Lt sumai ir A. R. 14.693,89 Lt sumai. Bankroto priežastimi įvardija 2010-05-14 Laidavimo sutartį, pagal kurią laidavo UAB „Swedbank lizingas“ visu savo turtu už UAB „Stumbrita“, pagrindiniam skolininkui UAB „Stumbrita“ nesugebėjus vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, skolos išieškojimas buvo nukreiptas į laiduotojos turtą.

Trečiasis asmuo UAB „Swedbank lizingas“ klausimą spręsti prašė teismo nuožiūra.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo A. R. nesutiko su tuo, kad pareiškėjai būtų iškelta fizinio asmens bankroto byla, nes tuomet nukentėtų jo, kaip kreditoriaus interesai. Nurodė, kad pareiškėja dalį skolos sumokėjo ir šiuo metu yra skolinga apie 12 000 Lt.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 15 d. nutartimi atmetė pareiškėjos L. D. pareiškimą iškelti bankroto bylą.

Teismas vertino, kad pareiškėja, turėdama buhalterinių žinių, pasirašydama laidavimo sutartį ir būdama solidariai atsakinga su pagrindiniu skolininku, turėjo įvertinti savo finansines galimybes atsiskaityti su kreditoriumi. Teismo vertinimu pareiškėja L. D. pati prisiėmė riziką dėl sudaromo sandorio, nes turėjo numatyti, kokias teisines pasekmes sudaromas sandoris gali sukelti. Pareiškėja prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių realiai negalės vykdyti ir, tai žinodama, pati sau sukėlė nemokumą. Tokie pareiškėjos veiksmai, teismo vertinimu, kreditoriaus UAB „Swedbank lizingas“ atžvilgiu negali būti pripažinti sąžiningais FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė, kaip ji planuoja atstatyti savo mokumą ir nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, nes pareiškime pareiškėjos gaunamos pajamos yra beveik tokios pačios, kaip ir būtinosios bei reikalingos pragyvenimui išlaidos, likę 38 Eur per mėnesį negali tinkamai užtikrinti kreditorių reikalavimų patenkinimo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė

Atskiruoju skundu pareiškėja L. D. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės - iškelti pareiškėjai bankroto bylą, teismui netenkinus šio prašymo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pažeidė procesines teisės normas, įtvirtinančias teismo pareigą būti aktyviam fizinio asmens bankroto bylos kėlimo bylose. Prieš konstatuodamas pareiškėjos nesąžiningumą teismas turėjo savo iniciatyva rinkti duomenis arba pasiūlyti pareiškėjai pačiai juos pateikti. Teismas privalėjo remtis pareiškėjos paaiškinimais, kuriuose ji atsakė į teismo užduotus klausimus pareiškėjos atstovui teismo posėdžio metu.

2. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad pareiškėja Laidavimo sutarties sudarymo metu žinojo, kad negalės vykdyti prisiimtų įsipareigojimų, pati nesąžiningai įstūmė save į nemokumo būseną. Pareiškėja nurodė, ir šie paaiškinimai nepaneigti jokiais kitais byloje esančiais įrodymais, kad laidavimo sutartį už N. S. ji sudarė ne savo sumanymu, o įkalbėta E. L., kuri, būdama L. D. pažįstama, pasiūlė L. D., kad laidavimo sutartis už N. S. sudarytų E. L. ir L. D.. L. D. pasitikėjo minėtu asmeniu, laidavimo sutartį už N. S. pasirašė nepasikonsultavusi su teisininkais, nesigilindama į tekstą ir nesuvokdama laidavimo sutarties keliamos rizikos, neapdairiai manė, kad jei tokią sutartį sudarys ir E. L., tai nebus didelės grėsmės, kad įvyks kažkas blogo. Šias aplinkybes patvirtina ir tai, kad L. D. neturėjo nei laidavimo sutarties, kuria laiduojama už N. S. nei Laidavimo sutarties, kuria vėliau laiduota ir už UAB „Stumbrita“. Pareiškėjai sudarius Laidavimo sutartį, laiduojant už N. S., iškilo grėsmė, kad N. S. lizingo sutarties neįvykdys, todėl G. A. privertė pareiškėją realiai negaunant pinigų išduoti paskolos vekselius G. A., A. R. ir V. Š. bendrai 50 000 Lt sumai bei sudaryti naują Laidavimo sutartį dėl laidavimo už visą UAB „Stumbrita“ prievolę pagal UAB „Stumbrita“ sudarytą lizingo sutartį, nes G. A. jau buvo prigąsdinęs pareiškėją, kad N. S. neįvykdžius Lizingo sutarties, pareiškėja taps atsakinga pagal sudarytą laidavimo sutartį, iš jos bus išvaržytas pareiškėjos turimas butas. Tokiame elgesyje nėra nesąžiningumo požymių. Pareiškėja turi siuvėjos profesiją, ji dirbo ir dirba siuvėja, todėl jos elgesys turi būti vertinamas pagal asmens, kuris neturi ekonominio, finansinio, teisinio išsilavinimo, sutarčių sudarymo praktikos, suvokimo standartą.

3. Pareiškėja negalėjo būti nesąžininga ir iš anksto dar iki laidavimo sandorių sudarymo žinoti, kad jie bus neįvykdyti dėl to, kad laidavimo sutarčių sudarymo metu pareiškėja nuosavybės teise turėjo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kuris po Laidavimo sutarties sudarymo niekada nebuvo perleistas, jis pagal pareiškėjos kreditorių ieškinius yra areštuotas. Jei pareiškėja būtų suvokusi, kad sudaro laidavimo sandorius, kurių neketina vykdyti, ji būtų pasirūpinusi turėto vertingiausio ir vienintelio savo turto perleidimu ar paslėpimu iki sandorių sudarymo, tačiau to nedarė. Pareiškėja neginčijo Laidavimo sutarties, nes nebeturėjo lėšų teisminiams procesams, iš paskutiniųjų sąžiningai stengėsi grąžinti vekseliuose nurodytas sumas, vėliau buvo priversta išvykti uždarbiauti į (duomenys neskelbtini).

4. Pažymi, kad apie UAB „Stumbrita“ finansinius sunkumus nežinojo, nes buhaltere buvo įdarbinta tik formaliai.

5. Teismas nepagrįstai teigia, kad nebus tinkamai užtikrintas kreditorinių reikalavimų patenkinimas. Iškėlus bankroto bylą, bus išvaržytas pareiškėjos nuosavybės teise turimas butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), iš kurio pardavimo pajamų bus gauta apie 70 000 Lt. Likę reikalavimai bus dengiami kreditorių patvirtinto plano pagrindu pagal pareiškime nurodytas pareiškėjos pajamas, kurios liks po būtinųjų išlaidų, reikalingų pareiškėjos ir jos išlaikomų asmenų pragyvenimui, padengimo. Fizinių asmenų bankroto įstatymas nenumato ir negali numatyti, kad turi būti padengti visi įsipareigojimai kreditoriams, o tik tiek, kiek asmuo, maksimaliai dėdamas pastangas, yra pajėgus juos padengti.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį, kuria pareiškėjai L. D. atsisakyta kelti fizinio asmens bankrotą.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) tikslas yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Minėtu įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolimesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka.

Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje konstatuotas apeliantės nemokumo faktas ir šalys jo neginčija, todėl teismas dėl šios fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygos plačiau nepasisako.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė apeliantei iškelti fizinio asmens bankroto bylą iš esmės dėl dviejų motyvų: 1) pareiškėja, turėdama buhalterinių žinių, pasirašydama laidavimo sutartį ir būdama solidariai atsakinga su pagrindiniu skolininku, neįvertindama savo finansinės galimybės atsiskaityti su kreditoriumi buvo nesąžininga; 2) pareiškėja nenurodė, kaip ji planuoja atstatyti savo mokumą ir nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, nes pareiškime pareiškėjos gaunamos pajamos yra beveik tokios pačios, kaip ir būtinosios bei reikalingos pragyvenimui išlaidos, likę 38 Eur per mėnesį negali tinkamai užtikrinti kreditorių reikalavimų patenkinimo.

Teismas atsisako iškelti nesąžiningo fizinio asmens bankroto bylą dviem atvejais – jeigu jis tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, kurių sudaryti jis neprivalėjo, arba jeigu nustatomi kitokie jo veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Taigi, FABĮ detaliau nenurodo, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota įstatymo nuostatų taikymo praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą.

Išanalizavus įstatyminį reglamentavimą bei teismų praktiką matyti, kad sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis). Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sąžiningas elgesys yra privalomas tiek esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnis), tiek sudarant sutartį (CK 6.162 straipsnis), tiek aiškinant jos turinį (CK 6.193 straipsnis), tiek ją vykdant (CK 6.200 straipsnis), tiek taikant restituciją (CK 6.222 straipsnis). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-336/2013).

Atsižvelgiant į fizinio asmens bankroto specifiką, teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: 1) ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją; 2) ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai.

Kasacinis teismas yra nurodęs, FABĮ nėra nustatyta, kad dėl savo neatidaus elgesio nemokiu tapęs asmuo automatiškai laikomas nesąžiningu; neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų; fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui (2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. sausio 9d. nutartis civilinėje byloje Nr.3k-3-65/2015).

CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė savo išsilavinimą pagrindžiantį diplomą, iš kurio matyti, kad apeliantės profesija – siuvėja (138 b. l.). Teismas, vertindamas, kad apeliantė šio dokumento nepateikė pirmosios instancijos teismui nesuvokdama jo reikšmės nagrinėjamai bylai, todėl priima diplomą kaip reikšmingą dokumentą apeliantės sąžiningumo įrodinėjimui.

Teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas formaliai sprendė, kad apeliantė L. D., yra nesąžininga. Iš faktinių aplinkybių matyti, kad apeliantė L. D. Laidavimo sutartį sudarė 2010-05-14 ir ja įsipareigojo įvykdyti lizingo gavėjo UAB „Stumbrita“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles pagal UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Stumbrita“ sudarytą lizingo sutartį Nr. LT086362 (101 b. l.). Tos pačios prievolės įvykdymui laidavo ir N. S.. Kadangi apeliantė, nors ir dirbdama buhalterės pareigose, pasirašė Laidavimo sutartį nesiekdama naudos, vertintina, kad ji galimai nežinojo apie UAB „Stumbrita“ savininkų, vadovo ketinimus realiai vystyti veiklą ir įvykdyti įsipareigojimus. Neįrodžius apeliantės nesąžiningų ketinimų, Laidavimo sutarties pasirašymas vertintinas ne kaip nesąžiningumas, bet kaip neapdairus elgesys, tiesiogiai ar netiesiogiai nesusijęs su nemokumu. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra įrodymų, jog Laidavimo sutartį apeliantė pasirašė suklaidinta ar per prievartą, tą patvirtina ir faktas, jog apeliantė neginčijo ir neprašė pripažinti laidavimo sutarties negaliojančia. Pažymėtina, kad Laidavimo sutarties už darbdavį pasirašymas kartu su kitu laiduotoju, nors ir įrodo neprotingą asmens elgesį, tačiau neatlygintinis įsipareigojimas kartu su pagrindiniu skolininku gali reikšti suvokimą, kad prievolės niekada nereikės vykdyti ir neįrodo sąmoningo nesąžiningumo. Juo labiau, kad apeliantė nuo 2000-09-06 turi nekilnojamojo turto – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Esant šiai aplinkybei, sutiktina su apeliantės teiginiu, kad ji negalėjo būti nesąžininga ir dar iki laidavimo sandorių sudarymo žinoti, jog savo įsipareigojimo negalės įvykdyti, kadangi ji nesiėmė priemonių savo nekilnojamajam turtui perleisti, ką būtų dariusi nesąžiningumo atveju. Pažymėtina, kad bylos dokumentai patvirtina, jog apeliantė nedidino savo įsiskolinimų, dėl didelių skolų išvyko dirbti į užsienį. Aplinkybė, kad apeliantė Laidavimo sutarties neginčijo teisme, gali būti vertinama neigiamai kitų įrodymų kontekste, tačiau šiuo atveju teismas turėtų iš naujo spręsti ir daryti išvadas dėl apeliantės veiksmų.

FABĮ 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prie pareiškimo iškelti bankroto bylą turi būti pridėti taip pat ir fizinio asmens gaunamas ir (ar) numatomas gauti pajamas patvirtinantys dokumentai. Viena iš FABĮ 16 straipsnyje nurodytų fizinio asmens pareigų bankroto proceso metu – pagal savo galimybes dirbti arba užsiimti kita pajamų duodančia veikla, aktyviai siekti įsidarbinti arba siekti susirasti geriau apmokamą darbą (FABĮ 16 straipsnio 10 punktas). Viena esminių sąlygų fiziniam asmeniui bankrutuoti pagal FABĮ, yra pajamų gavimas, gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Fizinio asmens bankroto bylos iškėlimas nereiškia besąlygiško asmens atleidimo nuo skolų ir pirmiausia yra skirtas keisti tolesnį asmens elgesį. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apeliantė turi nekilnojamojo turto už 23169,60 Eur, bendrosios jungtinės nuosavybės teise turi automobilį už 711,89 Eur, turi išieškomą 1381,49 Eur reikalavimo teisę dėl išlaikymo nepilnamečiui sūnui įsiskolinimo. Apeliantės darbo užmokestis atskaičius mokesčius sudaro 1258,69 Eur. Vien aplinkybė, kad apeliantė nurodė 38 Eur sumą per mėnesį, kurią galėtų mokėti kreditoriams, nėra pagrindas netenkinti apeliantės pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas kompetenciją tvirtinti, ar netvirtinti fizinio bankroto bylos planą yra priskyręs kreditoriams (FABĮ 8 str.), todėl teismas negali šia aplinkybe atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybę, kad pagrindinis apeliantės kreditorius UAB „Swedbank lizingas“ nepasisakė prieš fizinio asmens bankroto iškėlimą. Teismas neįvertino, kad įstatymų leidėjas teismui suteikė teisę patvirtinti mažesnę sumą apeliantės būtinosioms pragyvenimo išlaidoms iki plano patvirtinimo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas formaliai vertino byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai sudaro prielaidas panaikinti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui, bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą dėl pareiškėjos L. D. bankroto bylos iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Rasa Bartašienė