- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-01-20
- Bylos Nr.
- I-598-505/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01264-2013-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Daina Kukalienė, Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė
- Pareiškėjas
- Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje
- Atsakovas
- Kauno rajono savivaldybės tarybos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, V. I. B.
- Kategorijos
- 17.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Janinos Vitunskienės,
dalyvaujant pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje atstovams A. J. L. ir M. A. Č.,
tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovei F. V. O., V. I. B.,
nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovams,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Kauno apskrityje pareiškimą atsakovui Kauno rajono savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir V. I. B., dėl norminio administracinio akto ištyrimo ir sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su pareiškimu kreipėsi į teismą, kuriame prašoma: 1) ištirti, ar Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012-04-26 sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ 1 punktas ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai (1) diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir (2) kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, neprieštarauja: 1.1 galiojančio Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punktui; 1.2. galiojančio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 4 dalims; 2) pripažinus, kad Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012-04-26 sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ 1 punktas ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai (1) diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir (2) kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, prieštarauja nurodytoms įstatymų nuostatoms, laikyti jį šia apimtimi panaikintu; 3) nustatyti, kad panaikintas norminis administracinis aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos (b.l. 6-10).
Pareiškėjas pareiškime bei teismo posėdyje atstovai nurodė, kad Kauno rajono savivaldybės taryba (toliau - Taryba) 2012-04-26 priėmė sprendimą Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti" (toliau - Sprendimas), kuriuo buvo nustatytas neapmokestinamasis ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemės sklypų dydis tam tikroms socialinėms grupėms - valstybinės žemės nuomotojams ir žemės savininkams - fiziniams asmenims, kuriems nustatytas 0-40 proc. darbingumo lygis (iki 2007-06-30 - ir I bei II grupės invalidai), asmenims, kuriems sukako senatvės pensijos amžius ir nepilnamečiams vaikams, kai šių asmenų šeimose mokestinio laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų. Savo pobūdžiu Sprendimas yra norminis teisės aktas, nes juo nustatyti neapmokestinamo sklypo dydžiai ne individualiais, o rūšiniais požymiais apibrėžtų subjektų ratui, jis apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Oficialus pranešimas apie priimtą Sprendimą paskelbtas dienraštyje „Kauno diena" 2012-05-03, o visas jo tekstas Kauno rajono savivaldybės interneto tinklalapyje www.krs.lt. Darytina išvada, kad Sprendimas įsigaliojo 2012-05-04. Siekiama ištirti Sprendimo 1 punkto atitikimą galiojančioms įstatymų nuostatoms: Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (redakcija, įsigaliojusi 2013-01-01 (2011-12-21 įstatymas Nr. XI-1829, Žin., 2011, Nr. 163-7743) 8 straipsnio 2 dalies 3 punktui; Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945; 2006, Nr. 77-2975) 3 straipsnio 1 ir 4 punktams (2010-12-23 įstatymo Nr. XI-1259 redakcija, Žin., 2011, Nr. 4-125) ir 6 straipsnio 2 ir 4 dalims (2010-12-23 įstatymo Nr. XI-1259 redakcija, Žin., 2011, Nr. 4-125). Pagal galiojančio Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad žemės mokesčiu neapmokestinama fiziniams asmenims, kurių šeimose mokestinio laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų ir kuriems nustatytas 0-40 procentų darbingumo lygis arba kurie yra sukakę senatvės pensijos amžių ar yra nepilnamečiai, priklausančio žemės sklypo plotas, neviršijantis savivaldybių tarybų iki einamojo mokestinio laikotarpio rugsėjo 1 dienos nustatyto neapmokestinamojo žemės sklypo dydžio. Fiziniam asmeniui nuosavybės teise priklausantys keli žemės sklypai, esantys tos pačios savivaldybės teritorijos vietovėse (vietovėje), kurioms (kuriai) nustatytas vienodas neapmokestinamasis žemės sklypo dydis, šiuo atveju laikomi vienu žemės sklypu. Jeigu fizinis asmuo turi teisę į mokesčio lengvatą ir turi ne vieną žemės sklypą, taikoma didžiausia lengvata vienam žemės sklypui. Taikant šią nuostatą, šeima laikomi sutuoktiniai, asmenys, vieni auginantys vaikus (įvaikius), ir su jais gyvenantys jų vaikai (įvaikiai, posūniai, podukros), iki jiems sukaks 18 metų, o prie darbingų asmenų nepriskiriami švietimo įstaigų dieninių skyrių moksleiviai ir studentai. Pabrėžtina, kad galiojanti Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo redakcija įtvirtina galimybę diferencijuoti žemės mokesčio tarifus, tame tarpe pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ar mokesčio mokėtojo kategorijas (dydį ar teisinę formą, socialinę padėtį), tačiau nesuteikia savivaldybių taryboms teisės diferencijuoti neapmokestinamąjį žemės sklypo dydį pagal žemės naudojimo paskirtį. Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto formuluotės, neapmokestinamasis žemės sklypo dydis gali būti diferencijuojamas tik pagal savivaldybės teritorijos vietoves. Kaip matyti iš cituojamos normos, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs sąrašą tam tikrais rūšiniais požymiais apibrėžtų asmenų, atleidžiamų nuo žemės mokesčio tokia apimtimi, kuri tenka savivaldybių tarybų nustatytai neapmokestinamo žemės sklypo daliai. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nediferencijuoja ir nesutiekia savivaldybių taryboms teisės diferencijuoti mokestinės bazės (t.y. žemės sklypų) pagal jų paskirtį Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnyje įvardinto rato asmenų atžvilgiu. Pagal įstatyminį reglamentavimą, žemės savininkai - asmenys, kuriems nustatytas 0-40 procentų darbingumo lygis (iki 2007-06-30 - ir I bei II grupės invalidai), asmenys, sukakę senatvės pensijos amžių, ir nepilnamečiai vaikai, kai minėtų savininkų šeimose apmokestinamojo laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų ir jiems priklausančio žemės sklypo plotas neviršija savivaldybių tarybų nustatyto neapmokestinamojo žemės sklypo dydžio, yra atleidžiami nuo žemės mokesčio, nepriklausomai nuo žemės paskirties. Kauno rajono savivaldybės taryba, 2012-04-26 sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams ir skaičiuoti" 1 punkte įtvirtindama neapmokestinamų žemės sklypų dydį tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, nepagrįstai ir neturėdama tam įgaliojimų susiaurino žemės savininkų, atitinkančių Žemės mokesčio įstatymo 6 straipsnyje aprašytus požymius, teisę į žemės -mokesčio lengvatą. Be to, Sprendimo 1 punktas prieštarauja ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau- VAĮ) 5 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 4 dalims. Viešojo administravimo subjekto veikla, apimanti norminių administracinių aktų priėmimą įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, yra administracinis reglamentavimas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnį norminius administracinius aktus turi teisę leisti tik viešojo administravimo institucijos (2 dalis), privalomus reikalavimus asmenims nustato tik įstatymai ar jų pagrindu priimti teisės aktai (4 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą savivaldybės taryba yra už savivaldos teisės įgyvendinimą savivaldybės bendruomenės interesais atsakinga savivaldybės atstovaujamoji institucija, turinti vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje (viena iš veiklos sričių - administracinis reglamentavimas) turi vadovautis įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principais. Jų turinį formuluoja VAĮ 3 straipsnis, nurodantis, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla atitikti šiame įstatyme išdėstytus reisinius pagrindus; administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais (straipsnio 1 punktas); viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų (straipsnio 4 punktas). Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (2004-12-13 nutarimas, byla Nr. 51/01-26/02-19/03-22/03-26/03-27/03). Būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo savo jurisprudencijoje ne sykį yra akcentavęs ir LVAT, nurodydamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. 1-1-04/2006,1-1-02/2006). Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas - „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama". Todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti. Kauno rajono savivaldybės taryba Sprendimo 1 punktu diferencijuodama neapmokestinamo sklypo dydžius pagal žemės paskirtį ir nustatydama neapmokestinamo sklypo dydžius tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, viršijo įstatymais jai priskirtos kompetencijos ribas, todėl šia apimtimi Sprendimo 1 punktas yra neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė netenkinti pareiškimo (b.l. 38-40). Atsiliepime ir teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad su pareiškimo argumentais nesutinka. Pagal Vietos savivaldos įstatyme apibrėžtas sąvokas vietos savivalda- įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją (3 straipsnio 2 dalis). Žemes mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatose esanti formuluote „savivaldybės teritorijos vietovėse (vietovėje), kurioms (kuriai) nustatytas vienodas neapmokestinamasis žemes sklypo dydis, šiuo atveju laikomi vienu žemes sklypu" suponuoja, kad savivaldybės tarybos turi teisę atskiroms vietovėms nustatyti skirtingus žemės sklypų plotus, kuriems taikoma neapmokestinimo lengvata. Pagal Žemės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 1 dalį žemės mokestis įskaitomas į savivaldybės, kurios teritorijoje yra žemė, biudžetą. Pažymėtina, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaita sumažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti, o tokią teisę įgyvendina priimant Tarybos sprendimu, todėl priimant ginčijamą sprendimą Taryba jį motyvavo žemės mokesčio 7 straipsniu. Savivaldybės, įvertinusios savo teritorijos specifiką, turi diskreciją pasirinkti kriterijus, kuriais vadovaujantis apibrėžti vietoves, kurioms taikomos Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos lengvatos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pati lengvatos paskirtis tam tikrai labiau pažeidžiamai visuomenes grupei užtikrinti finansinį stabilumą. Nustatydama neapmokestinamų žemės sklypų dydį atskiroms vietovėms Kauno rajono savivaldybės taryba nusprendė vadovautis žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų žemės paskirties kriterijais, nes būtent jie geriausiai atitinka kaimiškosios teritorijos specifiką ir objektyviai pateisinami. Žemės mokesčio lengvatos taikymas žemei, pagal naudojimo būdą priskiriamai, pavyzdžiui, komercinės ar pramonės ir sandėliavimo paskirties teritorijai, iškreiptų pačią mokestinės lengvatos esmę, nes analogiška lengvata būtų taikoma visiškai skirtingos vertės žemes sklypams. Skundžiamo Kauno rajono savivaldybės tarybos Sprendinio nuostatos, priimtos įgyvendinant savivaldybei suteiktą diskrecijos teisę, todėl Atsakovas teises aktais suteiktos kompetencijos neviršijo. Teigti, kad buvo pažeisti įstatymo viršenybės (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktas), nepiktnaudžiavimo valdžia (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punktas), priimamų sprendimų teisėtumo (Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio (punktas) principai nėra pagrindo. Nepažeisti ir Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimai.
Šalies argumentai
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atstovė su pareiškimu sutinka ir teismo posėdžio metu nurodė, jog Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies paskirtis buvo nustatyti lengvatas, o savivaldybėms buvo pareiga nustatyti tik sklypo dydį.
Tretysis suinteresuotas asmuo V. I. B. su pareiškimu sutinka ir teismo posėdžio metu nurodė, jog skundžiamas atsakovo sprendimas prieštarauja Žemės mokesčio įstatymui. Kauno rajono savivaldybės taryba galėjo nustatyti tik neapmokestinamąjį žemės sklypo dydį už kurį turi būti taikoma lengvata pagal įstatymą, o ne jį diferencijuoti. Kadangi yra ir kitokių paskirčių žemių, ne tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemės.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkintinas.
Byloje ginčas kilo dėl Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012-04-26 sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ (toliau- Sprendimas) 1 punkto ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai (1) diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir (2) kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, teisėtumo, t.y. jų atitikimo Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punktui bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 punktams, 6 straipsnio 2 ir 4 dalims.
Pareiškėjo teisę kreiptis į teismą reglamentuoja Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 5 dalis, kuri nustato, kad Vyriausybės atstovas, abejodamas, ar savivaldybės administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 110 straipsniu, gali kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto teisėtumą. Taigi, šiuo atveju pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskrityje turi teisę kreiptis į administracinį teismą su pareiškimu ištirti norminio savivaldybės administracinio akto – ginčijamo Sprendimo, teisėtumą.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 punktas numato, kad norminis administracinis aktas -teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei. Pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 punktą norminis teisės aktas - įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai - tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003-03-24 sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63-2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4).
Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012-04-26 sprendimu Nr. TS-173 nustatyti neapmokestinamų žemės sklypų dydžiai žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti. Minėtas sprendimas reglamentuoja Kauno rajono savivaldybės teritorijoje esančios valstybinės žemės nuomos ir žemės mokesčiams apskaičiuoti žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties neapmokestinamų žemės sklypų dydžius kaimo vietovėse bei miestuose. Jose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Sprendimas adresuotos ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Sprendimo veikimas negalėtų baigtis jų pritaikymu konkrečiu atveju. Realizavus šių teisės aktų reikalavimus konkrečiame santykyje, jie veiktų ir toliau bei turėtų būti taikomi naujai atsirandantiems kitiems tos pačios rūšies santykiams.
Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012-04-26 sprendimas Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ yra norminis teisės aktas, kadangi atitinka norminio teisės akto kriterijus, apibrėžtus Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, ABTĮ 2 straipsnio 13 dalyje bei teisės doktrinoje.
Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos" (galiojusio iki 2014-01-01) 12 straipsnį savivaldybių atstovaujamųjų institucijų priimti norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie norminio teisės akto priėmimą ir viso norminio teisės akto paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Oficialus pranešimas apie priimtą Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012-04-26 sprendimą Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ paskelbtas dienraštyje „Kauno diena" 2012-05-03 (b.l. 12), o visas jo tekstas Kauno rajono savivaldybės interneto tinklalapyje www.krs.lt, taigi minėtas sprendimas įsigaliojo 2012-05-04.
Rezoliucinė dalis
Kauno rajono savivaldybės taryba priėmė 2012-04-26 sprendimą Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ (b.l. 13-14). Šio Sprendimo 1 punkte atsakovas nusprendė:
„ 1. Nustatyti ir taikyti valstybinės žemės nuomos ir žemės mokesčiams apskaičiuoti žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties neapmokestinamų žemės sklypų dydį:
kaimo vietovėse - 3 ha;
miestuose - 0,15 ha.
Šią lengvatą taikyti valstybinės žemės nuomotojams ir žemės savininkams - fiziniams asmenims, kuriems nustatytas 0-40 proc. darbingumo lygis (iki 2007-06-30 - ir I bei II grupės invalidai), asmenims, kuriems sukako senatvės pensijos amžius ir nepilnamečiams vaikams, kai šių asmenų šeimose mokestinio laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų. Taikant lengvatą, prie darbingų asmenų nepriskiriami mokymo įstaigų dieninių skyrių moksleiviai bei studentai.
Fiziniam asmeniui - valstybinės žemės nuomotojui ar fiziniam asmeniui nuosavybės teise priklausantys keli žemės sklypai, esantys tos pačios savivaldybės teritorijos vietovėse vietovėje), kurioms (kuriai) nustatytas vienodas neapmokestinamasis žemės sklypo dydis, šiuo atveju laikomi vienu žemės sklypu".
Pareiškėjas abejoja šio Sprendimo 1 punkto teisėtumu toje apimtyje, kuri susijusi su nepamokestinamų žemės sklypų dydžių diferencijavimu pagal žemės paskirtį, t.y. išskiriant žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirtis.
Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, jog mokesčiu neapmokestinama fiziniams asmenims, kurių šeimose mokestinio laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų ir kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba kurie yra sukakę senatvės pensijos amžių ar yra nepilnamečiai, priklausančio žemės sklypo plotas, neviršijantis savivaldybių tarybų iki einamojo mokestinio laikotarpio rugsėjo 1 dienos nustatyto neapmokestinamojo žemės sklypo dydžio. Fiziniam asmeniui nuosavybės teise priklausantys keli žemės sklypai, esantys tos pačios savivaldybės teritorijos vietovėse (vietovėje), kurioms (kuriai) nustatytas vienodas neapmokestinamasis žemės sklypo dydis, šiuo atveju laikomi vienu žemės sklypu. Jeigu fizinis asmuo turi teisę į mokesčio lengvatą ir turi ne vieną žemės sklypą, taikoma didžiausia lengvata vienam žemės sklypui. Taikant šią nuostatą, šeima laikomi sutuoktiniai, asmenys, vieni auginantys vaikus (įvaikius), ir su jais gyvenantys jų vaikai (įvaikiai, posūniai, podukros), iki jiems sukaks 18 metų, o prie darbingų asmenų nepriskiriami švietimo įstaigų dieninių skyrių moksleiviai ir studentai. Žemės mokesčio mokėjimo įstatymo 6 straipsnis (redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu, nuo 2007-04-26 iki 2013-01-01) numatė analogišką reglamentavimą.
Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...> (Konstitucinio Teismo 2004-12-13, 2006-01-16 nutarimai). Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pabrėžęs apie būtinybę laikytis įstatymų viršenybės principo, akcentuodamas, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o bet kokie viešojo administravimo subjektų veiksmai ar sprendimai, priimti viršijant nustatytą kompetenciją, pripažįstami neteisėtais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-07-28 sprendimas administracinėje byloje Nr. I444‑04/2006). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006-07-25 sprendime administracinėje byloje Nr. I444-02/2006 išaiškino, kad viešojo administravimo subjektui draudžiama priimti norminio pobūdžio teisės aktus, jeigu tokia teisė jam nesuteikta įstatymu, be to, jis turi pareigą priimant norminio pobūdžio aktus laikytis apibrėžtų akto priėmimo procedūrų. Viešojo administravimo subjektų, skirtingai nei privačių asmenų, veikloje taikomas principas – „Viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“. Todėl viešojo administravimo subjekto atlikti viešojo administravimo veiksmai, viršijant jam suteiktus įgaliojimus, taip pat ir norminių administracinių aktų leidimas, viršijant suteiktą kompetenciją, yra neteisėti.
Žemės mokesčio įstatymas aiškiai apibrėžė kam turi būti pritaikoma lengvata, o savivaldybių taryboms buvo nurodyta tik iki einamojo mokestinio laikotarpio rugsėjo 1 dienos nustatyti neapmokestinamojo žemės sklypo dydį. Taigi savivaldybių tarybos galėjo nustatyti tik neapmokestinamojo žemės sklypo dydį, kuriam būtų taikoma lengvata. Šiuo atveju Kauno rajono savivaldybės taryba priimdama sprendimą susiaurino lengvatą ir nustatė, jog neapmokestinamas dydis nustatomas tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemės sklypams. Tokiu būdu eliminuodama galimybę taikyti lengvatą asmenims, turintiems kitos paskirties žemės, nors Žemės mokesčio įstatymas tai leidžia ir numato galimybę taikyti lengvatą ir kitos paskirties turintiems žemės sklypus.
Kaip jau minėta, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui ir kitiems teisėkūros subjektams, inter alia teisėkūros subjektų pareigą leisti teisės aktus tik neviršijant savo įgaliojimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. I444-4/2008).
Konkrečiu atveju Kauno rajono savivaldybės taryba numatė tai, ko nėra tiesiogiai įtvirtinta aukštesnės galios teisės akte (Žemės mokesčio įstatyme), tokiu būdu pažeisdama minėtąjį teisinės hierarchijos reikalavimą bei viršijusi savo įgaliojimus.
Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (įstatymo redakcija galiojusi nuo 2011-05-01 iki 2013-06-01) yra įtvirtinti viešojo administravimo principai, kuriais privalo savo veikloje vadovautis visi viešojo administravimo subjektai. Vienas iš tokių principų yra įstatymo viršenybės principas. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte yra pateikta šio principo samprata, kuri numato, jog įstatymo viršenybės principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Minėto įstatymo 3 straipsnio 4 punkte numatytas principas- nepiktnaudžiavimo valdžia. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų.
Kadangi Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012-04-26 sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ 1 punktas, ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 3 punktui, todėl konstatuotina, jog atsakovas pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 3 dalies 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą bei 4 punkte- nepiktnaudžiavimo valdžia principą, kadangi nustatė teisinį reguliavimą, prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktui, t. y. įstatymui.
Nustačius, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas atitinkamą teisės aktą, viršijo savo įgaliojimų ribas, nebelieka pagrindo ir teisinės prasmės tirti, ar toks aktas atitinka kitų teisės aktų reikalavimus. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-08-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1917/2012).
Vadovaujantis tuo kas išdėstyta, darytina išvada, jog Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012-04-26 sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ 1 punktas, ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, prieštarauja Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (redakcija įsigaliojusi 2013-01-01, 2011-12-21 įstatymas Nr. XI-1829, Žin., 2011, Nr. 163-7743) 8 straipsnio 2 dalies 3 punktui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2010-12-23 įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktui, todėl minėto sprendimo 1 punktas minėta apimtimi yra naikintinas.
Pareiškėjo reikalavimas nustatyti, kad panaikintas norminis administracinis aktas (jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos tenkintinas. Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012-04-26 sprendimas Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ ta apimtimi, kuria numatyta neapmokestinamojo sklypo dydžio diferenciacija pagal žemės paskirtį laikytina, jog negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos (ABTĮ 116 straipsnio 2 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 116 - 117 straipsniais, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo pareiškimą tenkinti.
Pripažinti Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012-04-26 sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ 1 punktą, ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo (redakcija įsigaliojusi 2013-01-01, 2011-12-21 įstatymas Nr. XI-1829, Žin., 2011, Nr. 163-7743) 8 straipsnio 2 dalies 3 punktui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2010-12-23 įstatymo Nr. XI-1259 redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktui.
Panaikinti Kauno rajono savivaldybės tarybos 2012-04-26 sprendimo Nr. TS-173 „Dėl neapmokestinamų žemės sklypų dydžio nustatymo žemės ir valstybinės žemės nuomos mokesčiams apskaičiuoti“ 1 punktą, ta apimtimi, kuria neapmokestinamojo sklypo dydžiai diferencijuojami pagal žemės paskirtį ir kuria nustatomi tik žemės ūkio ir gyvenamųjų teritorijų paskirties žemei ir laikytina, jog jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.
Sprendimui įsiteisėjus, paskelbti jį Teisės aktų registre bei dienraštyje „Kauno diena“.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.