Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Algirdas Giedraitis Baudžiamoji byla Nr. 1A-525-594-2014

Pranešėjas Albinas Antanaitis Proceso Nr. 1-22-1-00232-2014-0

2014 m. spalio 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Albino Antanaičio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Algerdo Urbšio, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorėms Daliai Pangonienei, Kristinai Mockienei, nuteistosioms J. A., L. O., jų gynėjams advokatams Ramutei Budrytei, Eugenijui Senovaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. A. bei L. O. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. A. nuteista pagal BK 178 str. 2 d. – laisvės apribojimu 6 mėnesiams, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. ryto būti namuose, jei tai nėra susiję su darbu ir neatlygintinai išdirbti 20 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; L. O. nuteista pagal 178 str. 2 d. – laisvės apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant nuo 23 val. iki 6 val. ryto būti namuose, jei tai nėra susiję su darbu ir neatlygintinai išdirbti 20 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose per 1 mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. A. ir L. O. nuteistos pagal BK 178 str. 2 d. už tai, kad 2014-03-15, apie 13.35 val., (duomenys neskelbtini), Kaune, (duomenys neskelbtini) namo, iš anksto susitarę ir bendrai veikdamos, J. A. slapta pagrobus iš nukentėjusiosios A. D. palto išorinės dešinės pusės kišenėje buvusį mobilaus ryšio telefoną „Huawei“, 350 Lt vertės, ir išsyk perdavus L. O., tuo bendrais veiksmais pagrobė svetimą A. D. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Huawei“, tuo padarydamos nukentėjusiajai A. D. 350 Lt turtinę žalą.

Nuteistųjų L. O. ir J. A. apeliaciniai skundai atmetami, tačiau nuosprendis keičiamas kitu pagrindu, t. y. dėl to, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.).

Iš nuteistųjų L. O. ir J. A. apeliacinių skundų matyti, kad jos neigia savo kaltę nustatytu laiku ir vietoje bendrais veiksmais įvykdžiusios nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d., t. y. neigia slapta pagrobusios iš nukentėjusiosios A. D. mobiliojo ryšio telefoną, tačiau tokie jų skundų motyvai yra atmetami, kaip paneigti bylos duomenimis.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mo nuosp­ren­dyje (nu­tar­tyje) iš­dės­ty­tos mo­ty­vuo­tos iš­va­das dėl ape­lia­ci­nio skun­do es­mės neturi būti su­prantamos kaip rei­ka­la­vi­mas pa­teik­ti de­ta­lų atsaky­mą į kiek­vie­ną ar­gu­men­tą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar es­mi­nius ar­gu­men­tus. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. O. ir J. A. kaltė padarius joms inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 178 str. 2 d. yra įrodyta. Pripažindamas L. O. ir J. A. kaltomis, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais. Nuteistųjų L. O. ir J. A. apeliaciniuose skunduose nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl L. O. ir J. A. kaltės. Iš to seka, kad nuteistųjų apeliacinių skundų motyvai, kad teismas šališkai išnagrinėjo šią bylą, o nukentėjusiosios ir liudytojo pareigūno parodymai prieštarauja vieni kitiems (dėl įvykio aplinkybių, nuteistųjų išvaizdos, aprangos), yra nepagrįsti, todėl atmetami. Be to, atmetami ir tie nuteistųjų apeliacinių skundų motyvai, kad nukentėjusioji galėjo netyčia pamesti telefono aparatą, o liudytojo R. Š. parodymai bylos tyrimo metu buvo nenuoseklūs.

Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 straipsnio 1 dalis). BK 24 straipsnio 1 dalyje numatytas susitarimo požymis bendrininkaujant reiškia tiek išankstinį, tiek ir spontanišką, staiga kilusį susitarimą. Įrodinėjant buvus susitarimą nėra būtina nustatyti, jog visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos padarymo detales (kasacinės nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-245/2006, Nr. 2K-275/2007, Nr. 2K-229/2008). Kvalifikuojant veiką neturi reikšmės, kad nusikalstamai veikai padaryti ne visi kaltininkai atliko vienodus veiksmus, svarbu, kad visi kartu sutartiniais veiksmais siekė bendro rezultato. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Iš aukščiau paminėtų nukentėjusios ir liudytojo parodymų akivaizdu, jog nuteistosios veikė kaip bendrininkės, jų veiksmai buvo suderinti ir koordinuoti - viena kitai savo veiksmais padėjo įvykdyti bendrą sumanymą – nukentėjusios turto vagystę.

Aukščiau išdėstyti įrodymai ir rašytinė bylos medžiaga, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, patvirtina, kad J. A. ir L. O. tyčia iš anksto susitarę ir bendrai veikdamos, iš nukentėjusiosios drabužių pagrobė svetimą turtą – mobiliojo ryšio telefoną, todėl skundžiamu nuosprendžiu J. A. ir L. O. veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 178 str. 2 d. Tuo pagrindu nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodyti reikalavimai skundžiamą nuosprendį jų atžvilgiu panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, taip pat motyvai, kuriais jos neigia savo kaltę pateikdamos savo paaiškinimus dėl įvykio, yra atmetami kaip nepagrįsti.

Nuteistosios savo skunduose teigia, kad byla negalėjo būti išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, nes jos neprisipažino padariusios nusikalstamos veikos. Tačiau BPK 426 straipsnis, kuris reglamentuoja prokuroro teisę nuspręsti užbaigti baudžiamąją bylą pagreitinto proceso tvarka, nereikalauja, kad kaltininkas pripažintų savo kaltę. Įstatymo leidėjas reikalauja trijų sąlygų šio straipsnio taikymui, t. y. aiškių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, bylos teismingumo apylinkės teismui ir termino per kurį prokuroras nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki kreipimosi į teismą su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. Kaip matyti šioje byloje, nei viena iš BPK 426 str. išvardintų sąlygų nebuvo ignoruota, o bylos aplinkybės buvo aiškios, net ir J. A. bei L. O. nepripažįstant savo kaltės. Teismo posėdžio metu J. A. ir L. O. jokių pastabų dėl bylos užbaigimo pagreitinto proceso tvarka neišsakė, to nepadarė ir teismo posėdyje dalyvavę, ir jų interesus gynę advokatai. J. A. ir L. O. teisme nurodė, kad prokuroro pareiškimo nuorašus jos gavo, kuo kaltinamos supranta, joms buvo išaiškintos jų procesinės teisės, tačiau jokių prašymų jos neišreiškė, o kvalifikuotą teisinę pagalbą jos galėjo gauti ir gavo iš teismo posėdyje dalyvavusių jų gynėjų advokatų, todėl jų apeliacinių skundų motyvai šiuo aspektu bei tai, kad jos negalėjo tinkamai pasiruošti gynybai, yra atmetami. Nuteistosios savo skunduose teigia, kad kyla abejonių dėl liudytojo parodymų, nes po tariamos vagystės jis nesiekė, kad kaltininkės būtų sulaikytos, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad būtent liudytojas R. Š., būdamas pareigūnas, nors ir ne tarnybos metu, po įvykdytos vagystės ir įsitikinęs dėl J. A. ir L. O. nusikalstamo elgesio sulaikė jas bei pristatė į policijos komisariatą įvykio aplinkybėms išsiaiškinti. Be to, J. A. ir L. O. mobiliojo ryšio telefoną iš nukentėjusiosios pagrobė slapta, kiti asmenys, išskyrus liudytoją R. Š., to nematė, todėl atmetamas nuteistųjų skundų motyvas, kad sulaikius jas iškart po tariamos vagystės buvo galima apklausti ir įvykį mačiusius liudytojus.

Skundžiamame nuosprendyje (nustatomojoje dalyje) prie įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių be kita ko nurodyta, kad „...... susitarę ir bendrai veikdamos, J. A. slapta pagrobus iš nukentėjusiosios A. D. palto išorinės dešinės pusės kišenėje buvusį mobilaus ryšio telefoną ir išsyk perdavus L. O., tuo bendrais veiksmais pagrobė svetimą A. D. priklausantį mobilaus ryšio telefoną“. Tačiau liudytojas pareigūnas R. Š. viso bylos tyrimo metu nuosekliai nurodė, kad prie nukentėjusios priėjo vyresnė moteris (J. A., gim. (duomenys neskelbtini)) ir sudarė kliūtis, trukdė laisvai judėti, o jaunesnioji (L. O., gim. (duomenys neskelbtini)) ištraukė iš kišenės telefoną. Ikiteisminio tyrimo metu jis papildomai nurodė, kad ištraukusi iš nukentėjusiosios palto kišenės telefoną, jaunesnioji moteris įsidėjo jį į juodos spalvos medžiaginį krepšį, o šiame L. O. krepšyje, atvykus į komisariatą ir buvo rastas minėtas telefonas. Tyrimo metu nukentėjusioji taip pat nurodė, kad vyresnioji moteris (kaip nustatyta - J. A.) nuolat lindo prieš ją (stumdėsi). Todėl iš paminėtų parodymų galima daryti išvadą, kad J. A. ir L. O. ........., iš anksto susitarę ir bendrai veikdamos, J. A. sudarant kliūtis ir trukdant nukentėjusiajai laisvai judėti, L. O. slapta pagrobus iš nukentėjusiosios A. D. palto išorinės dešinės pusės kišenės mobilaus ryšio telefoną „Huawei“, 350 litų vertės ir jį įsidėjus į juodos spalvos medžiaginį krepšį, bendrais veiksmais pagrobė svetimą A. D. priklausantį mobilaus ryšio telefoną. Aukščiau išdėstytas J. A. ir L. O. nusikalstamų veiksmų išdėstymo netikslumas skundžiamame nuosprendyje neįtakojo padarytos išvados, kad jos yra pagrįstai nuteistos dėl slapto svetimo turto pagrobimo, t. y. pagal BK 178 str. 2 d., nes šį nusikaltimą jos įvykdė bendrais veiksmais ir realizuodamos bendrą nusikalstamą sumanymą pagrobti svetimą turtą, todėl jos ir bendrai atsako pagal BK 178 str. 2 d.. Tačiau tai yra pagrindas pakeisti skundžiamą nuosprendį, nes jame teismo išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 str. 3 p.), patikslinant tik J. A. ir L. O. vaidmenis bendrai padarant šį nusikaltimą. Be to, šis patikslinimas taip taip pat neįtakoja ir skundžiamame nuosprendyje išspręsto bausmių skyrimo klausimo nuteistosioms. Pažymėtina ir tai, kad minėtas netikslumas tarp liudytojo R. Š. parodymų ir apylinkės teismo nuosprendyje nustatytų įrodytomis pripažintų nusikalstamos veikos aplinkybių nurodytas ir nuteistųjų skunduose, tačiau tai nėra pagrindas tenkinti ar iš dalies tenkinti jų skundus, nes jos skunduose prašė išteisinti jas pagal BK 178 str. 2 d., bet toks jų reikalavimas laikomas nepagrįstu.

Byloje gauti du Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštai, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos L. O. ir J. A., išlaidas iki 2014-06-26 sudaro atitinkamai 60 Lt ir 110 Lt (b. l. 121, 123). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų J. A. bei L. O. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d. nuosprendį pakeisti ir nustatomojoje dalyje išdėstytas įrodytomis pripažintas nusikalstamos veiklos aplinkybes išdėstyti sekančiai:

„J. A. ir L. O. 2014-03-15, apie 13.35 val., (duomenys neskelbtini), Kaune, (duomenys neskelbtini) namo, iš anksto susitarę ir veikdamos bendrai, J. A. sudarant kliūtis ir trukdant nukentėjusiajai A. D. laisvai judėti, L. O. slapta pagrobus iš nukentėjusiosios A. D. palto išorinės dešinės pusės kišenės mobilaus ryšio telefoną „Huawei“, 350 Lt vertės ir jį įsidėjus į juodos spalvos medžiaginį krepšį, bendrais veiksmais pagrobė svetimą A. D. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Huawei“, padarydamos nukentėjusiajai A. D. 350 Lt turtinę žalą“.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Išlaidų už J. A. bei L. O. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš nuteistųjų nepriteisti.