Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio, Rūtos Palubinskaitės ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1126-894/2018 pagal ieškovo L. L. ieškinį atsakovei D. G. dėl santuokos nutraukimo esant abiejų sutuoktinių kaltei, tretieji asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, antstolis V. Z..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas šioje civilinėje byloje ginčijamą sprendimą dalyse dėl turto padalinimo bei atsakovės turimos mokestinės nepriemokos pripažinimo asmenine, neatsižvelgė į atsakovės turimus įsipareigojimus valstybei. Atsakovei turint didelės apimties įsipareigojimus kreditorei VMI prie FM, neturint kito didesnės vertės turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą, priimant ginčijamą sprendimą buvo pažeistos kreditorės apsaugą užtikrinančios teisės normos.

Didelių skolinių įsipareigojimų neturinčiam ieškovui asmenine nuosavybe lieka didelės vertės nekilnojamas turtas. Tuo tarpu sutuoktiniai turtą pasidalino nelygiomis dalimis, didelį skolinį įsipareigojimą turinčiai atsakovei palikta santuokoje įgyto turto dalis, iš kurio nebus galimas perspektyvus išieškojimas.

Vykdantis vykdomąją bylą antstolis kreditorei siūlymo kreiptis į teismą dėl skolininko (atsakovės) turto dalies nustatymo nepateikė, todėl kreditorė kreiptis teismą dėl skolininkės turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nustatymo neturėjo teisinio pagrindo.

Prievolės valstybei atsirado nuo 2009 metų t. y. šalims būnant santuokoje, ir kol nėra įrodyta, kad atsakovė, vykdydama veiklą, veikė be sutuoktinio sutikimo ir ne šeimos poreikiams, 49 287,84 Eur įsiskolinimas valstybei laikytinas abiejų sutuoktinių bendru įsiskolinimu. Prievolės kylančios iš vieno sutuoktinio veiklos yra bendros sutuoktinių prievolės, todėl Atsakovės mokestinės nepriemokos pripažinimas asmenine atsakovės prievole yra nepagrįstas, prieštarauja įstatymams bei pažeidžia kreditorės VMI prie FM interesus.

Atsakovės bet kokios pajamos ir nauda, gauta būnant santuokoje su ieškovu, laikytinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl akivaizdu, jog abiem sutuoktiniams atsirado ir pareiga atsakyti kreditoriams (šiuo atveju – valstybės biudžetui).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, turto padalijimo ir sutuoktinių atsakomybės pagal iš individualios įmonės veiklos kilusias turtines prievoles.

Santuokos sudarymo abiejų ar vieno iš jų vardu įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokio turto savininkai yra abu sutuoktiniai. Ginčo atveju nė vienas sutuoktinis neprivalo įrodyti susituokus įgyto turto bendrumo, nes galioja įstatymo nustatyta prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol neįrodyta priešingai (CPK 3.88 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant sutuoktinių tarpusavio ginčą dėl turto priklausymo jiems asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise vadovaujamasi CK 3.88 straipsnio 1 dalies ir 3.89 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kurios reglamentuoja turto įgijimo viena ar kita nuosavybės forma pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. L. v. I. L., bylos Nr. 3K-3-207/2008).

Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje. Dalijant sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, pagal byloje esančią medžiagą sudaromas ir teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstomas sutuoktinių turto balansas, t. y. teismas pirmiausia nustato bendrą sutuoktinių turtą ir kiekvieno iš jų asmeninį turtą (CK 3.118 straipsnio 1 dalis). Šios normos prasme turto sąvoka apima tiek aktyvą (kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, vertybiniai popieriai, pinigai, reikalavimo teisės, kitas materialus ir nematerialus turtas), tiek ir pasyvą (skoliniai įsipareigojimai kreditoriams). Kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris mano, kad šis turtas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikiant rašytinius įrodymus, įstatymui leidžiant įrodyti šį faktą liudytojų parodymais, arba įrodyti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

Nagrinėjamos bylos atveju, ieškovas siekdamas paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, ieškiniu prašė pripažinti žemės sklypą 0,1514 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) jo asmenine nuosavybe, t. y. ieškinio dalyku buvo prašomą šio turto neįtraukti į bendrą sutuoktinių turto balansą.

Teismo pareigą priimti sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų nustato CPK 265 straipsnio 2 dalis. Ieškininis reikalavimas – tai ieškinio dalykas. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, suformuluoja materialinį reikalavimą atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas) ir išdėsto to reikalavimo pagrindą – faktines aplinkybes, kuriomis remiantis suformulavo reikalavimą. Teisingam bylos išsprendimui svarbu, kad ieškinio dalykas ir pagrindas būtų tiksliai suformuluoti. Ši ieškovo teisė, numatyta CPK 42 straipsnio 1 dalyje, realizuojama raštu pagal taisykles, nustatytas ieškiniui pareikšti. Minėta, kad ieškovas pateikdamas raštinius susitarimus, siekė paneigti santuokoje įgyto turto prezumpciją bei pareiškė ieškininį reikalavimą pripažinti žemes sklypą ir jame esatį namą jo asmenine nuosavybe. Šio reikalavimo CPK 42 straipsnyje numatyta tvarka ieškovas nekeitė. Ieškininiame pareiškime išdėstyti reikalavimai dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe bei santuokoje įgyto turto padalijimo yra tarpusavyje susiję ir reikalavimą padalinti santuokoje įgytą turtą galima spręsti tik išsprendus pareikštą reikalavimą, kuriuo buvo siekiama paneigti santuokos metu įgyto turto teisinio režimo prezumpciją.

Byloje surinkti duomenys įgalina spręsti, kad ieškovas, teigdamas, kad ginčo turtas yra jo asmeninė nuosavybė, vykdė procesinę pareigą paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją. Siekdamas ją paneigti ieškovas rėmėsi šalių sudarytu susitarimu, tačiau pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo pateiktų įrodinėjimo priemonių, nesiaiškino šalių valios dėl turto teisinio režimo jo įsigijimo metu, apsiribojęs atsakovės pripažinimu, ginčo turtą priteisė ieškovui. CPK 182 straipsnis 5 punkte įtvirtinta nuostata, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais (CPK 187 straipsnis), tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų ir rezoliucinės dalies nėra aišku, kokiais šalies (atsakovės) pripažintais faktais rėmėsi pirmosios instancijos teismas nuspręsdamas priteisti ieškovui ginčo turtą asmeninės nuosavybės teise: ar išsprendė ieškininį reikalavimą ir pripažino, kad turtas yra asmeninė ieškovo nuosavybė, ar į turto masę įtraukdamas ir ginčo žemės sklypą su jame esančiu namu, nukrypdamas nuo lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje principo, padalino santuokoje įgytą turtą. Civilinėje byloje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, kai ginčijama sutuoktinių turto prezumpcija bei vieno iš sutuoktinio kreditorius reiškia prieštaravimus dėl šalių sutarto turto pasidalijimo būdo nelygiomis dalimis, bylos nagrinėjimo dalyką sudaro aplinkybės ne tik, ar turtas įgytas santuokoje, ar jis priklauso sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ar vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise, bet ir, ar sutuoktinio išreikštas sutikimas dėl nukrypimo nuo lygių dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje principo nepažeidė trečiųjų asmenų teisių. Byloje dėl santuokinio turto padalijimo teismas turi teisę motyvuose pripažinti, ar turtas priklauso asmeninės, ar bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, ir po to teismo sprendimo rezoliucijoje spręsti dėl pareikšto reikalavimo pripažinti ginčo turtą asmenine nuosavybe pagrįstumo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatos, įpareigojančios teismą priimti dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į visų ieškovo pareikštų reikalavimą sąsajumą. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas tiek sprendimo motyvuojamojoje dalyje, tiek rezoliucinėje dalyje pasisakė, ar išsprendė ieškovo reikalavimą, kuriuo buvo siekiama paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją. Atsižvelgiant į santuokos nutraukimo proceso specifiką, įstatyme detaliai reglamentuojama bendro turto padalijimo tvarka ir bendrieji principai, padedantys išsaugoti sutuoktinių interesų pusiausvyrą bei apginti trečiųjų asmenų teisėtus interesus. Nustačius, kad teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, įpareigojančios teismą priimti sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas), neišsiaiškinus ir neįvertinus faktinių bylos aplinkybių, susijusių su sutuoktinių turto teisiniu rėžimu, sutuoktinių bendro turto mase, nėra galimybės įvertinti kreditoriaus apeliacinio skundo argumentų dėl teismo parinkto sutuoktinių turto padalijimo būdo.

Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad santuokos nutraukimo padarinių klausimai turi būti sprendžiami toje pačioje byloje kaip ir santuokos nutraukimas ir tik išimtiniais atvejais galimas tokių reikalavimų sprendimas atskiroje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-474/2006; išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. A. Ž., bylos Nr. 3K-7-192/2007; teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. M. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-491/09; 2011 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. J. v. J. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-529/11). Tokia pozicija grindžiama nuostata, kad tik visus klausimus sprendžiant kompleksiškai galima tinkamai išsiaiškinti ir nuspręsti dėl visų santuokos nutraukimo padarinių, nes šių klausimų sprendimas dažnai tarpusavyje glaudžiai susijęs. Nagrinėjamos bylos atveju tik išsprendus ieškovo reikalavimą dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe yra galimybė sudaryti bendrą sutuoktinių turto balansą bei spręsti ir parinkti bendro turto padalijimo būdą, atitinkantį ir sutuoktinio kreditoriaus interesus, todėl skundžiamas sprendimas naikintinas visa apimti, byla perduotina nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Iš naujo nagrinėjant bylą bei sprendžiant dėl sutuoktinių atsakomybės pagal neribotos atsakomybės juridinio asmens, kurių dalyvis yra sutuoktinis, turtines prievoles, pažymėtina, kad 2012 metais priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, išaiškinta, kad individualios įmonės turto teisinis režimas ir iš jos veiklos gautų pajamų panaudojimas šeimos interesais negali būti pagrindas atsirasti sutuoktinio prievolei atsakyti už kito sutuoktinio individualios įmonės prievoles – tokia sutuoktinio prievolė negali būti siejama tik su individualios įmonės turto priklausymo bendrosios jungtinės nuosavybės teise faktu, nes šeimos ir įmonių teisės normose tokios sutuoktinio atsakomybės nenustatyta (2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas – bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai teismo ir šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.