Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Medvedevienės, Astos Urbonienės ir Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovių Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui R. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. N. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „AMA FOREST“ dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Institucijos ir jos atstovo tvirtinimu, pareiškėjo 2018 m. liepos 12 d. prašymo, kuriuo prašoma patikslinti pažymas, pagrindu NŽT Jurbarko skyrius negalėjo inicijuoti naujos procedūros, numatytos Miškų įstatymo 4¹ straipsnyje, nes pagal tokį prašymą ji negalima, pažeistų teisės aktų reikalavimus ir jais suteiktus Institucijai įgaliojimus. Atkreipė teismo dėmesį, kad pareiškėjas nebuvo sumokėjęs rinkliavos į valstybės biudžetą už naujų pažymų parengimą, nors tokia tvarka jam buvo žinoma.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmumo teisės įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę sąlygas ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos funkcijas, dalyvaujant šioje procedūroje, reglamentuoja Lietuvos Respublikos miškų įstatymo (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018-01-01 iki 2018-11-01) 4¹ straipsnio nuostatos. Pažymos dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo pirmumo teisę Įstatyme turintiems jį pirkti asmenims bei pažymos dėl siūlomo parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kai šio miško sklypo nepageidauja pirkti asmenys, turintys pirmumo teisę jį pirkti, parduodamo miško sklypo savininkui išdavimo tvarką nustato Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2018 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 1p-63-(1.3 e.) patvirtintas Pažymos dėl parduodamos privačios miškų ūkio paskirties žemės išdavimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas, aktuali redakcija, galiojusi nuo 2018-02-07 iki 2019-01-19).

Pagal Miškų įstatymo 4¹ straipsnį, pirmumo teisę įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę už tokią pat kainą ir kitomis tokiomis pat sąlygomis, išskyrus atvejus, kai ši žemė parduodama iš viešųjų varžytynių, pagal šią eilės tvarką turi: 1) žemės sklypo bendraturčiai – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 4.79 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) asmuo, nuosavybės teise turintis miškų ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojasi su parduodamu miškų ūkio paskirties žemės sklypu. Miškų įstatymo 4¹ straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog žemės savininkas apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą praneša pasirinktam notarui arba Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam padaliniui pagal parduodamo žemės sklypo buvimo vietą. Pranešime apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą žemės savininkas privalo nurodyti pardavimo sąlygas. Šio straipsnio 5 dalyje numatyta, jog Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys, gavęs šio straipsnio 4 dalyje nurodytą rašytinį sutikimą pirkti žemės sklypą, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo termino, per kurį asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, galėjo pateikti sutikimą jį pirkti, pabaigos dienos išduoda pažymą, kad šis žemės sklypas parduodamas šio straipsnio nustatyta tvarka pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui. Kai pirkti parduodamą miškų ūkio paskirties žemės sklypą pirmumo teise pageidauja keli vienodą pirmumo teisę turintys asmenys, šioje dalyje nurodytoje pažymoje išvardijami visi vienodą pirmumo teisę turintys asmenys, ir žemės savininkas pats nusprendžia, kuriam asmeniui arba asmenims, kai parduodama keliems asmenims bendrosios nuosavybės teise, pasiūlytomis sąlygomis parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą.

Miškų įstatymo 4¹ straipsnio 6 dalyje nurodyta, jog, kai turintys pirmumo teisę asmenys atsisako pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą arba nustatytu laiku nepateikia sutikimo pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo termino, per kurį asmenys, pageidaujantys pasinaudoti pirmumo teise pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypą, galėjo pateikti sutikimą jį pirkti, pabaigos dienos išduoda pažymą, kad siūlomo parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypo nepageidavo pirkti asmenys, turintys pirmumo teisę jį pirkti pagal šio straipsnio nuostatas, ir žemės savininkas šį žemės sklypą gali perleisti kitiems asmenims. Kai miškų ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas kitiems asmenims už mažesnę kainą ir (ar) kitomis sąlygomis, negu buvo nurodyta pirminiame žemės savininko pranešime, šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka turi būti pateikiamas pakartotinis pranešimas.

Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog NŽT Jurbarko skyriuje buvo įvykdyta procedūra, numatyta Miškų įstatymo 4¹ straipsnio 5 dalyje, išduodant pažymas pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui (UAB „AMA FOREST“).

Iš teismui pateikto advokato V. M. kontoros 2018 m. birželio 20 d. rašto (Kvietimo sudaryti preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį / raginimo pateikti atsisakymą pirkti miškų ūkio paskirties žemės sklypus) matyti, jog pareiškėjo advokatas minėtu raštu kvietė UAB „AMA FOREST“ atstovą iki 2018 m. liepos 4 d. atvykti į advokato kontorą sudaryti preliminarių pirkimo–pardavimo sutarčių už pažymose nurodytą kainą arba iki 2018 m. liepos 4 d. pateikti rašytinį atsisakymą juos pirkti. Rašte įspėjo, jog, nevykdant šių sąlygų, bus vertinama, kad Įmonė atsisako Miškų įstatymo 4¹ straipsniu suteiktos pirmumo teisės įsigyti privačią miškų ūkio paskirties žemę iš pareiškėjo, todėl nurodyti sklypai bus parduoti kitam asmeniui.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas 2018 m. liepos 12 d. kreipėsi į NŽT Jurbarko skyrių, prašydamas patikslinti pažymas, nes UAB „AMA FOREST“ neatvyksta sudaryti sandorių, į jo advokato kvietimus (raginimus) nereaguoja, pateikdamas tai patvirtinančius dokumentus. Šių aplinkybių atsakovė neginčija.

Pareiškėjo ir jo atstovo teigimu, šią pareigą Tarnybai numato Miškų įstatymo 4¹ straipsnio ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2018 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 1p-63-(1.3 e.) „Dėl Pažymos dėl parduodamos privačios miškų ūkio paskirties žemės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 8 dalies nuostatos.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos teisės normos reglamentuoja pažymos išdavimo tvarką ir sąlygas, Tarnybai gavus miškų ūkio paskirties žemės sklypo savininko pranešimą (pranešimus) apie apsisprendimą juos parduoti tam tikromis sąlygomis, kurios buvo įgyvendintos po pareiškėjo 2018 m. balandžio 10 d. ir 2018 m. balandžio 19 d. pranešimų 2018 m. balandžio 27 d. ir 2018 m. gegužės 8 d. gavus sutikimus iš besiribojančio žemės sklypo savininkės UAB „AMA FOREST“, NŽT Jurbarko skyriui išduodant pažymas. Tačiau minėtose teisės normose neįtvirtinta ir teisiškai neapibrėžta situacija dėl Tarnybos veiksmų, kai besiribojančio žemės sklypo savininkas (būsimas pirkėjas), konkrečiu atveju UAB „AMA FOREST“, pateikęs sutikimus Miškų įstatymo 4¹ straipsnio pagrindu ir sąlygomis pirkti pirmumo teise miško sklypus, vengia (atsisako) sudaryti sandorius, t. y. atsisako užbaigti procedūrą, įtvirtintą Miškų įstatymo 4¹ straipsnio nuostatose.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir jos teritoriniai skyriai pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtini viešojo administravimo subjektams, todėl savo veikloje (taip pat priimdami administracinius aktus) privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte nustatytas įstatymo viršenybės principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Viešojoje teisėje galioja teisėtumo ir teisinio apibrėžtumo principai, kurie viešojo administravimo subjektą įpareigoja veikti tik pagal įstatymo jam suteiktus įgaliojimus. Viešojo administravimo subjektas turi tik tas galias, kurios jam konkrečiai suteiktos, plečiamas kompetencijos aiškinimas negalimas. Pagal viešojoje teisėje įtvirtintą principą, viešojo administravimo subjektams viskas, kas tiesiai neleista įstatymo, yra uždrausta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-1166/2005, 2012 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A302-233/2012, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1917/2012, 2016 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-506-525/2016).

Iš pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, jog pareiškėjo nurodytos Aprašo 8 dalies nuostatos taikomos naujų pažymų išdavimui žemės sklypo savininko, ketinančio juos parduoti, pranešimų pagrindu, o ne jų tikslinimui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog administraciniai aktai, kol jie įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti, yra teisėti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1497/2012, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1033-520/2016). Pagal Aprašo 13 punktą, Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių sprendimai išduodant pažymą dėl miško sklypo pardavimo Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nustatyta tvarka pirmumo teisę turinčiam jį pirkti asmeniui skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Konkrečiu atveju byloje nustatyta, jog 2018 m. gegužės 23 d. pažymų teisėtumas, pareiškėjui kreipiantis į atsakovę 2018 m. liepos 12 d. (o vėliau ir į teismą) nustatyta tvarka, nebuvo nuginčytas, todėl NŽT Jurbarko skyrius pagrįstai Skundžiamu raštu jas atsisakė tikslinti, nes prašomų veiksmų atlikimas neatitiktų teisės aktų reikalavimų, būtų viršijęs teisės aktais nustatytą jo kompetenciją.

Tačiau teismas pažymi, jog Tarnyba, būdama viešojo administravimo subjektas, priimdama sprendimus turi vadovautis ne tik įstatymu, tačiau yra saistoma ir gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.). Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įpareigoja viešojo administravimo subjektus priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindą, motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Be to, ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-617-13).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 išaiškino, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 13 punktas, kuriame įtvirtintas išsamumo principas, įpareigoja viešojo administravimo subjektą į prašymą ar skundą atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodant visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis remiamasi vertinant prašymo ar skundo turinį.

Konkrečiu atveju atsakovė tvirtino, jog, vadovaudamasi gero administravimo principu, gavusi pareiškėjo 2018 m. liepos 12 d. prašymą dėl pažymų patikslinimo, 2018 m. liepos 26 d. raštu užklausė UAB „AMA FOREST“ dėl susidariusios situacijos, kadangi atsakymo negavo, pareiškėją šioje byloje Skundžiamu 2018 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 32SD-2761-(14.32.104.) informavo, jog galioja jam parengtos pažymos, nes pirkėjas nepateikė atsisakymo pirkti.

Teismas pritaria pareiškėjo pozicijai, jog atsakymas buvo formalaus pobūdžio, iš jo neaišku, kaip pareiškėjui išspręsti situaciją dėl žemės sklypų pardavimo pažymose nurodytam pirkėjui vengiant sudaryti sandorius. Teismo vertinimu, iš 2018 m. liepos 12 d. prašymo turinio ir atsakovės atstovo paaiškinimų buvo aišku, jog pareiškėjas iš esmės juo siekė teisinio rezultato, numatyto Miškų įstatymo 4¹ straipsnio 6 dalyje, kad būtų galimybė ginčo žemės sklypus perleisti kitiems asmenims ir (ar) kitomis sąlygomis, negu buvo nurodyta pirminiame žemės savininko pranešime. Minėtoje teisės normoje įtvirtinta, jog tokiu atveju, kai miškų ūkio paskirties žemės sklypas parduodamas kitiems asmenims už mažesnę kainą ir (ar) kitomis sąlygomis, negu buvo nurodyta pirminiame žemės savininko pranešime, šio straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka turi būti pateikiamas pakartotinis pranešimas, todėl, vadovaudamasi gero administravimo, išsamumo principais, atsakovė privalėjo išaiškinti pareiškėjui teisę (galimybę) dėl naujos procedūros inicijavimo, t. y. pakartotinio pranešimo ir kitų sąlygų įvykdymo pagal Miškų įstatymo 4¹ straipsnio 6 dalyje, Aprašo 10 punkte nurodytus reikalavimus (taip pat ir dėl valstybės rinkliavos sumokėjimo už pakartotinį pranešimą) arba procedūros pagal išduotas pažymas užbaigimo su jose nurodyta pirkėja UAB „AMA FOREST“ kreipiantis į teismą civiline tvarka. Šias aplinkybes atsakovė nurodė atsiliepime ir jos atstovas teismo posėdžio metu, tačiau jų neišdėstė Skundžiamame rašte. Su Viešojo administravimo įstatymu ir gero administravimo principu nesuderinama situacija, kai pareiškėjui ginčijamo sprendimo motyvai galimai paaiškėja tik kreipusis į teismą, iš atsiliepimo į pareiškėjo skundą.

Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ginčo teisinio reglamentavimo požiūriu, iš esmės sutinka su atsakovės pozicija, jog pareiškėjo 2018 m. liepos 12 d. prašymo pagrindu Tarnyba negalėjo patikslinti pažymų jo nurodytomis sąlygomis, tačiau NŽT Jurbarko skyrius privalėjo aiškiai ir konkrečiai išdėstyti atsisakymo tikslinti pažymas faktinį ir teisinį pagrindą, vadovaudamasis viešojo administravimo subjekto veiklai nustatytais gero administravimo, išsamumo principais, išaiškinti pareiškėjui su šia procedūra susijusias jo teises ir pareigas, tačiau to neatliko. Tarnybos atstovo teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjas žinojo apie galimybę kreiptis su pranešimu pakartotinai dėl ginčo žemės sklypų pardavimo, nes ne kartą jau buvo kreipęsis, teismo vertinimu, neatleidžia atsakovės nuo pareigos vadovautis Viešojo administravimo įstatymo normomis, nagrinėjant asmenų prašymus.

Taigi konkrečiu atveju nustatyta, jog nagrinėjant pareiškėjo 2018 m. liepos 12 d. prašymą buvo pažeistos Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ne bet koks formalus Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų pažeidimas lemia individualaus administracinio sprendimo panaikinimą, o tik toks, kuris iš esmės pažeidžia kokio nors teisės subjekto teises ar įstatymo saugomus interesus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15-683/2005, 2006 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-687/2006, „Administracinių teismų praktika“, Nr. 9, 2007 m., 2010 m. spalio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-603/2010 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju darytina išvada, jog Skundžiamo rašto panaikinimas ir įpareigojimas Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 12 d. prašymą jo teisėms ir pareigoms įtakos iš esmės neturės, žemės sklypų pardavimo procedūra be pagrindo bus užtęsta. Pažymėtina, jog teisės aktai, reglamentuojantys ginčo teisinius santykius, neįpareigoja Tarnybos imtis kokių nors priemonių (sankcijų) tokiu atveju, kai pažymoje nurodytas būsimas pirkėjas vengia sudaryti sandorius su žemės sklypų pardavėju. Esama situacija priklauso nuo pareiškėjo valios ir apsisprendimo (turi teisę Tarnybai pateikti pakartotinį pranešimą arba kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka dėl UAB „AMA FOREST“ prievolių įvykdymo NŽT Jurbarko skyriaus 2018 m. gegužės 23 d. išduotų pažymų Nr. 32PAŽ-199-(14.32.33.) ir Nr. 32PAŽ-200-(14.32.33.) pagrindu). Nagrinėjant bylą iš esmės, atsakovės padaryti procedūriniai pažeidimai konstatuoti, tačiau tolesnis apsisprendimas dėl žemės sklypų pardavimo pirmumo teise priklauso nuo pareiškėjo, todėl konkrečiu atveju nėra pagrindo pareiškėjo skundo dėl Skundžiamo 2018 m. rugpjūčio 20 d. rašto Nr. 32SD-2761-(14.32.104) ir išvestinių reikalavimų dėl įpareigojimo atsakovę atlikti veiksmus tenkinimui.

Pareiškėjas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, prašė priteisti 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, tvirtindamas, jog dėl NŽT Jurbarko skyriaus neteisėtų veiksmų (netinkamo veikimo ar neveikimo) patyrė dvasinių išgyvenimų, sveikatos pablogėjimą, nepatogumų dėl raginimų UAB „AMA FOREST“ sudaryti pirkimo–pardavimo sandorius, dėl kreipimųsi į notarą bei advokatą.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat ar atitinkamos pasekmės atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, tarnautojų neteisėtų veiksmų. Kaip minėta, vienas iš atsakomybės elementų – neteisėtumas. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais, būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-499/2007). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, jog viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės aktų reikalavimus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, jog esminis ginčas konkrečiu atveju kilo tarp pareiškėjo (miško sklypų pardavėjo) ir potencialaus pirkėjo (UAB „AMA FOREST“), būsimam pirkėjui vengiant vykdyti pažymose nustatytą prievolę, kurį pareiškėjas gali spręsti teismine tvarka, iškeldamas civilinę bylą. Kaip minėta, teisės aktai nenustato pareigos Tarnybai konkrečiu atveju veikti taip, kaip pageidauja pareiškėjas, todėl akivaizdu, jog jis nepagrįstai pardavėjo pareigą priskiria atsakovei, dėl to reikalaudamas Tarnybos civilinės atsakomybės.

Tačiau byloje konstatavus atsakovės veiksmų neatitiktį Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, gero administravimo ir išsamumo principams, kyla klausimas ir dėl valstybės civilinės atsakomybės ginčo kontekste. Teismo vertinimu, atsakovei pateikus neišsamų, neaiškų, nekonkretų atsakymą, pareiškėjas patyrė neigiamų pasekmių, išgyvenimų, susijusių su tam tikrą laiką buvusia neapibrėžta situacija dėl žemės sklypų pardavimo pirmumo teise, dėl to turėjo nepatogumų, siekdamas išspręsti susidariusią dviprasmišką situaciją, kreipdamasis dėl teisinės pagalbos, gindamas savo teises teisme, todėl pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą dėl viešojo administravimo subjekto neveikimo pagal teisės aktų reikalavimus.

Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, mastą, į pareiškėjo amžių, jo sveikatos būklę (garbaus amžiaus, ligotas), darytina išvada, jog jis dėl atsakovės veiksmais (neveikimu) susiklosčiusios neapibrėžtos situacijos galėjo jausti didesnį susirūpinimą nei kad jaučia asmuo įprastai panašiomis aplinkybėmis.

Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, skundas tenkintinas iš dalies, pareiškėjui Z. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, priteistinas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Teismo vertinimu, ši suma yra adekvati viešojo administravimo subjekto padaryto pažeidimo sukeltų neigiamų pasekmių kompensavimui.

Teismo nuomone, pareiškėjas itin didelių neigiamų padarinių (kaip teigė skunde), kurie būtų atsiradę dėl Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo), neįrodė. Teismui nepateikė duomenų apie tai, kad per tą laiką ginčo žemės sklypus būtų pardavęs pelningesnėmis sąlygomis, kad kreipėsi dėl to į notarą, todėl šio pobūdžio argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad į bylą pateikti Tarnybos įrodymai (ankstesni pareiškėjo pranešimai, UAB „AMA FOREST“ sutikimai) patvirtina, jog pareiškėjas NŽT Jurbarko skyriui 2016–2018 metais 5 kartus teikė pranešimus apie savo sprendimą parduoti ginčo žemės sklypus, keisdamas pardavimo sąlygas, todėl akivaizdu, jog ginčo sklypų perleidimo sandorių nesudarymą vertinant žalos reikalavimą viso ginčo kontekste lėmė ir paties pareiškėjo pasirinktas netinkamo elgesio modelis.

Pareiškėjas prašo teismą priteisti jam iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas: žyminį mokestį ir atstovavimo išlaidas.

Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos administraciniame teisme pateiktus prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį 2018 m. rugsėjo 5 d. AB „Lietuvos paštas“ kvitą Nr. 063458, patvirtinantį 30 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą.

Pagal ABTĮ 35 straipsnio 1 dalį, administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos (ABTĮ 35 str. 3 d.).

Vadovaujantis ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu reikia pagal šį įstatymą.

Pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, sumokėjo 7,5 Eur daugiau žyminio mokesčio, nei reikia pagal įstatymą, todėl 7,5 Eur sumokėto žyminio mokesčio dalis jam grąžinama (ABTĮ 38 str. 1 d. 1 p.).

Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų apie patirtas atstovavimo išlaidas byloje, todėl jos negali būti priteistos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012; 2012 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012).

Nagrinėjamu atveju nors, formaliai vertinant, teismas visa apimtimi netenkino nei vieno iš pareiškėjo skunde pareikštų reikalavimų, vis dėlto, iš esmės sprendimas buvo priimtas pareiškėjo naudai, jo skundą tenkinant iš dalies - priteisiant iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 200 Eur ( du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, nustačiusi, kad pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį ir nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo apgintų teisių ir patenkintų reikalavimų daliai proporcinga pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 10 Eur, todėl šios išlaidos priteistinos jam iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 40–41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1punktu, 5 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjui Z. N. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, priteisti 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Grąžinti pareiškėjui 7,5 Eur (septynis eurus, 50 ct) žyminio mokesčio permoką.

Pareiškėjui Z. N. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, priteisti 10 Eur (dešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Dėl kitos reikalavimų dalies pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.